Pastaruoju metu vėl girdisi šnekos apie „naująjį
Sąjūdį“, kaip tariamą dabartinės Lietuvos visuomenės problemų – socialinės nelygybės,
augančio skurdo, emigracijos, fizinio bei moralinio degradavimo – sprendimą.
Antai birželio 3 d. atvirą kvietimą kurti „naują tautos sąjūdį“ paskelbė R.
Paksas, o birželio 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje susirinkę vadinamojo
Vilniaus forumo atstovai su prof. V. Radžvilu priešakyje, klausėsi pranešimų
apie „Sąjūdžio
viziją XXI amžiaus Lietuvai“. Kas tai yra tas „naujo sąjūdžio“ lozungas: išeitis,
priešnuodis įsiviešpatavusiam blogiui, ar tik eilinė visuomenės „gerintojų“
demagogija?
Abu aukščiau minėti atvejai, atrodo,
vienas su kitu neturi daug bendro – Pakso „Tvarka ir teisingumas“ veikia visai
atskirai nuo katalikiškai–tautiško „Vilniaus forumo“ ar analogiškos krypties Radžvilo
idėjinių atžalų „Pro patrijos“ jaunime.
Tačiau ir vieni, ir kiti kalba po „nykstančios
Lietuvos“ sąvoka apie visiškai realias socialines šių dienų problemas, kurių
sprendimą teigia esantį „krikščioniškų“ bei „tautinių“ vertybių atgaivinime; ir
vieni ir kiti, be to, šitai įsivaizduoja esant įmanoma kaip tik „Naujame
Sąjūdyje“. Kur tikriausiai nuoširdus įsitikinimas (Radžvilas), o kur,
paprasčiausias priešrinkiminis populizmas (Paksas), nesigiliname – čia reikalas
yra pats lozungas, o ne subjektyvūs jo motyvai.
Daugeliui, ypač tai mažesnei daliai „nepriklausomoje“
Lietuvoje augusios jaunosios kartos, kuri nėra visiška abejinga šalies likimui,
taipogi ir kiek vyresniems, savu laiku stovėjusiems vadinamajame Baltijos
kelyje, šitai visai patraukliai skamba: štai, esą 1990 m. susivienijome „vardan tos...“, tiktai po to kažkaip „ne
taip“ viskas susikloję, mat „užmirštas žmogus“, „atstumta tauta“ ir t. t. ir
pan.
Atrodytų, lyg ir alternatyva sisteminėms
politinėms jėgoms, siūlanti savotišką išeitį?.. Bet taip tik atrodo
nesuvokiantiems – ar nenorintiems suvokti – giluminių dabartinės Lietuvos,
Europos, pagaliau, ir viso pasaulio, padėties priežasčių.
Ne dėl krikščionybės ar apskritai
religijos nuosmukio, ne dėl „tautinio savitumo“ atbukimo ar ko panašaus
viešpatauja skurdas, nelygybė, galingųjų savivalė ir, apskritai, nužmogėjimas. Priežastis
visai kita, iš tiesų, gerokai banalesnė: tai yra pati santvarka, kurioje mes
gyvename – KAPITALIZMAS.
Santvarka, paremta privatine gamybos
priemonių nuosavybe ir samdomojo darbo jėgos išnaudojimu, kurio kuriamas
gėrybes savinasi ne patsai dirbantysis, ne visuomenė ar kolektyvas, bet saujelė
privačių savininkų – kapitalistų – fabrikantų, prekybininkų, žemvaldžių,
bankininkų ir kt., kurių rankose ir yra visa dabarties valstybė.
Pagrindinis tikslas – PELNAS; pagrindinė
taisyklė – „laisva“ konkurencija, kurios eigoje turtai vis labiau koncentruojasi
viršūnės rankose. Taip vyksta visos žemės planetos, kurioje viešpatauja ši
sistema, mastu. Liaudis lieka bejėgė, o ŽMOGUI VIETOS NELIEKA.
Tai – ne atsitiktinumas ir ne
krikščioniškai suvokiama „nuodėmė“, o tiesiog būtina ir neišvengiama kapitalistinio
gamybos būdo išdava, su neracionaliu materialinių gėrybių valdymu atsinešanti
ir visuotinį fizinį bei moralinį visuomenės degradavimą (susvetimėjimą, smurtą,
alkoholizmą, narkomaniją ir t. t.), apie kurį mūsų „gerieji katalikai“ mėgsta
taip saldžiai moralizuoti.
Bet nei paksistai, nei radžvilistai apie
šitai nekalba – mat jų išgirtasis Sąjūdis, prisidengęs abstrakčios „nepriklausomybės“
bei „demokratijos“ šūkiais, faktiškai jokios nepriklausomybės ir demokratijos
Lietuvai neatnešė, o tiesiog RESTAURAVO KAPITALIZMĄ, landsberginių prichvatizacijų
keliu išparceliuojant ilgus dešimtmečius trūkusios socialistinės statybos metu
užgyventą visaliaudinę nuosavybę.
Likimo ironija, kad paties Sąjūdžio,
pradžioje deklaravusio tariamą „grįžimą prie lenininių principų“, o paskui
persisunkusio atvirai antikomunistinio psichozo dvasia, viršūnėlės visąlaik
buvo kontroliuojamos KGB ir tos pačios Kompartijos nomenklatūros, siekusius iš
vidaus sugriauti socialistinę santvarką ir išgrobstyti turtus, tampant nauja
buržuazijos, NEOBURŽUJŲ, klase.
Taip ir įvyko – Rusijoje chodorkovskiai
su jelcinais ir putinais o mūsuose, brazauskai su landsbergiais, buvę „komunistai“,
susikrovė kone pasakiškus turtus, patogiai užsilipdami liaudžiai ant sprando ir
tokius „idėjinius“ antikomunistinius inteligentus, kaip Radžvilą su Ko,
nustumdami į politinio gyvenimo paraštes.
Šviesesniems, kad ir savu laiku
paklydusiems protams – J. Marcinkevičiui ir V. Petkevičiui, kaip ir daugeliui
iš vien su Sąjūdžiu ėjusių paprastų žmonių – užteko sąžiningumo ir moralinės
drąsos pripažinti, kad 1990–aisiais jie KLYDĘ; nieko panašaus, tuo tarpu,
negirdėti iš prof. Radžvilo, kuris iki šiolei srutomis drabsto „sovietinį“
palikimą ir liberalkapitalistiniuose vakaruose įžvelgia „marksizmo“ ar „komunizmo“
fantomus.
Nei jam, nei kitiems „Naujojo Sąjūdžio“
šaukliams, nenušvinta paprasta išvada, kad kaip tik SOCIALIZMAS, koks netobulas
jis bebuvo vėlyvoje tarybinėje praktikoje, visgi yra vienintelė tikroji,
moksliškai įrodyta ir praktiškai patvirtinta išeitis iš dabarties DUOBĖS, į
kurią mus visus nubloškęs kapitalizmas.
Būtent Sąjūdis, patinka tai pripažinti
mūsų „patriotams“ ar ne, ir atvedęs Lietuvą į esamą padėtį. Jei norime šią
padėtį kritikuoti, privalome suvokti jos priežastis ir istorines ištakas; bet „Vilniaus
forumas“ šito daryti nesiruošia – vienintelę objektyvią kapitalistinės sistemos
analizę ir realią alternatyvą jai nubrėžęs MARKSIZMAS lieka netoleruotinu
ideologiniu tabu.
Tuo tarpu kvietimas kurti „Naują sąjūdį“
– tai jokia NE IŠEITIS, bet paprasčiausia DEMAGOGIJA, nesvarbu, kokių motyvų
vedama. Liaudiškai tariant, tai yra siūlymas dar kartą lipti ant to paties
grėblio, savu laiku itin smarkiai davusio kotu į galvą didžiajai daliai „sąjūdiečiais“
persidažiusių nomenklatūrininkų pažadais kažkada patikėjusių lietuvių.
Ar paksistai, ar radžvilistai – visi –
šiuo atveju atlieka ne ką kita, kaip liaudžiai garą nuleisti skirtos „valdomos
opozicijos“ rolę. Imituodami „kovą“, jie niekuomet neįvardys tikrųjų blogio
priežasčių ir, dargi, gins esamą santvarką, nekeldami jokių iš esmės priešingų
idėjų. Bet jau to užteks valdančiajam režimui, kad šis nurodytų į juos, kaip
tariamo „pliuralizmo“ bei „žodžio laisvės“ Lietuvoje egzistavimo įrodymą.
O socializmo–komunizmo idėjos, K.
Markso, F. Engelso ir V. Lenino veikalai, apskritai marksizmas, visame
pasaulyje mobilizuojąs tūkstančius ir net milijonus žmonių – darbininkus,
valstiečius bei darbo inteligentus – kovai už geresnį pasaulį, Lietuvoje lieka
visiškame užribyje, neretu atveju traktuojamos kaip kriminalinis nusikaltimas.
Jų esti uždrausto vaisiaus.
Tačiau kaip tik šiame uždraustame
vaisiuje slypi atsakymai į šiandienos problemas, o tuo pačui, raktas į žmonijos
istorijos ir paties gyvenimo keliamus esminius klausimus. Kaip tik jame slypi toji
ALTERNATYVA esamam „dirbk–pirk–mirk“ formulę išreiškiančiam KAPITALISTINIAM
BEPROTNAMIUI.
Šią marksistinę alternatyvą privalu
suvokti konceptualiu, teoriniu lygiu, sukurti jai realų organizacinį pavidalą –
o tuomet, kad ir kukliomis pastangomis, visgi nešti į gyvenimą. Šeimose,
mokyklose, profesinio rengimo įstaigose, universitetuose, pagaliau, darbo
kolektyvuose. Grąžinti socializmo ir komunizmo idėjas į Lietuvos viešąjį
gyvenimą. Ilgas, sunkus ir pradžiai nedėkingas darbas. Tačiau būtinas – nes tik
jame, o ne „naujame sąjūdyje“, slypi tikrasis mūsų bėdų sprendimas.
Parašė: Kazys Stimburys
Taip
pat skaitykite:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą