Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai: išeitis ar eilinė demagogija?

Pastaruoju metu vėl girdisi šnekos apie „naująjį Sąjūdį“, kaip tariamą dabartinės Lietuvos visuomenės problemų – socialinės nelygybės, augančio skurdo, emigracijos, fizinio bei moralinio degradavimo – sprendimą. Antai birželio 3 d. atvirą kvietimą kurti „naują tautos sąjūdį“ paskelbė R. Paksas, o birželio 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje susirinkę vadinamojo Vilniaus forumo atstovai su prof. V. Radžvilu priešakyje, klausėsi pranešimų apie „Sąjūdžio viziją XXI amžiaus Lietuvai“. Kas tai yra tas „naujo sąjūdžio“ lozungas: išeitis, priešnuodis įsiviešpatavusiam blogiui, ar tik eilinė visuomenės „gerintojų“ demagogija?

Abu aukščiau minėti atvejai, atrodo, vienas su kitu neturi daug bendro – Pakso „Tvarka ir teisingumas“ veikia visai atskirai nuo katalikiškai–tautiško „Vilniaus forumo“ ar analogiškos krypties Radžvilo idėjinių atžalų „Pro patrijos“ jaunime.

Tačiau ir vieni, ir kiti kalba po „nykstančios Lietuvos“ sąvoka apie visiškai realias socialines šių dienų problemas, kurių sprendimą teigia esantį „krikščioniškų“ bei „tautinių“ vertybių atgaivinime; ir vieni ir kiti, be to, šitai įsivaizduoja esant įmanoma kaip tik „Naujame Sąjūdyje“. Kur tikriausiai nuoširdus įsitikinimas (Radžvilas), o kur, paprasčiausias priešrinkiminis populizmas (Paksas), nesigiliname – čia reikalas yra pats lozungas, o ne subjektyvūs jo motyvai.

Daugeliui, ypač tai mažesnei daliai „nepriklausomoje“ Lietuvoje augusios jaunosios kartos, kuri nėra visiška abejinga šalies likimui, taipogi ir kiek vyresniems, savu laiku stovėjusiems vadinamajame Baltijos kelyje, šitai visai patraukliai skamba: štai, esą 1990 m. susivienijome „vardan tos...“, tiktai po to kažkaip „ne taip“ viskas susikloję, mat „užmirštas žmogus“, „atstumta tauta“ ir t. t. ir pan.

Atrodytų, lyg ir alternatyva sisteminėms politinėms jėgoms, siūlanti savotišką išeitį?.. Bet taip tik atrodo nesuvokiantiems – ar nenorintiems suvokti – giluminių dabartinės Lietuvos, Europos, pagaliau, ir viso pasaulio, padėties priežasčių.

Ne dėl krikščionybės ar apskritai religijos nuosmukio, ne dėl „tautinio savitumo“ atbukimo ar ko panašaus viešpatauja skurdas, nelygybė, galingųjų savivalė ir, apskritai, nužmogėjimas. Priežastis visai kita, iš tiesų, gerokai banalesnė: tai yra pati santvarka, kurioje mes gyvename – KAPITALIZMAS.

Santvarka, paremta privatine gamybos priemonių nuosavybe ir samdomojo darbo jėgos išnaudojimu, kurio kuriamas gėrybes savinasi ne patsai dirbantysis, ne visuomenė ar kolektyvas, bet saujelė privačių savininkų – kapitalistų – fabrikantų, prekybininkų, žemvaldžių, bankininkų ir kt., kurių rankose ir yra visa dabarties valstybė.

Pagrindinis tikslas – PELNAS; pagrindinė taisyklė – „laisva“ konkurencija, kurios eigoje turtai vis labiau koncentruojasi viršūnės rankose. Taip vyksta visos žemės planetos, kurioje viešpatauja ši sistema, mastu. Liaudis lieka bejėgė, o ŽMOGUI VIETOS NELIEKA.

Tai – ne atsitiktinumas ir ne krikščioniškai suvokiama „nuodėmė“, o tiesiog būtina ir neišvengiama kapitalistinio gamybos būdo išdava, su neracionaliu materialinių gėrybių valdymu atsinešanti ir visuotinį fizinį bei moralinį visuomenės degradavimą (susvetimėjimą, smurtą, alkoholizmą, narkomaniją ir t. t.), apie kurį mūsų „gerieji katalikai“ mėgsta taip saldžiai moralizuoti.

Bet nei paksistai, nei radžvilistai apie šitai nekalba – mat jų išgirtasis Sąjūdis, prisidengęs abstrakčios „nepriklausomybės“ bei „demokratijos“ šūkiais, faktiškai jokios nepriklausomybės ir demokratijos Lietuvai neatnešė, o tiesiog RESTAURAVO KAPITALIZMĄ, landsberginių prichvatizacijų keliu išparceliuojant ilgus dešimtmečius trūkusios socialistinės statybos metu užgyventą visaliaudinę nuosavybę.

Likimo ironija, kad paties Sąjūdžio, pradžioje deklaravusio tariamą „grįžimą prie lenininių principų“, o paskui persisunkusio atvirai antikomunistinio psichozo dvasia, viršūnėlės visąlaik buvo kontroliuojamos KGB ir tos pačios Kompartijos nomenklatūros, siekusius iš vidaus sugriauti socialistinę santvarką ir išgrobstyti turtus, tampant nauja buržuazijos, NEOBURŽUJŲ, klase.

Taip ir įvyko – Rusijoje chodorkovskiai su jelcinais ir putinais o mūsuose, brazauskai su landsbergiais, buvę „komunistai“, susikrovė kone pasakiškus turtus, patogiai užsilipdami liaudžiai ant sprando ir tokius „idėjinius“ antikomunistinius inteligentus, kaip Radžvilą su Ko, nustumdami į politinio gyvenimo paraštes.

Šviesesniems, kad ir savu laiku paklydusiems protams – J. Marcinkevičiui ir V. Petkevičiui, kaip ir daugeliui iš vien su Sąjūdžiu ėjusių paprastų žmonių – užteko sąžiningumo ir moralinės drąsos pripažinti, kad 1990–aisiais jie KLYDĘ; nieko panašaus, tuo tarpu, negirdėti iš prof. Radžvilo, kuris iki šiolei srutomis drabsto „sovietinį“ palikimą ir liberalkapitalistiniuose vakaruose įžvelgia „marksizmo“ ar „komunizmo“ fantomus.

Nei jam, nei kitiems „Naujojo Sąjūdžio“ šaukliams, nenušvinta paprasta išvada, kad kaip tik SOCIALIZMAS, koks netobulas jis bebuvo vėlyvoje tarybinėje praktikoje, visgi yra vienintelė tikroji, moksliškai įrodyta ir praktiškai patvirtinta išeitis iš dabarties DUOBĖS, į kurią mus visus nubloškęs kapitalizmas.

Būtent Sąjūdis, patinka tai pripažinti mūsų „patriotams“ ar ne, ir atvedęs Lietuvą į esamą padėtį. Jei norime šią padėtį kritikuoti, privalome suvokti jos priežastis ir istorines ištakas; bet „Vilniaus forumas“ šito daryti nesiruošia – vienintelę objektyvią kapitalistinės sistemos analizę ir realią alternatyvą jai nubrėžęs MARKSIZMAS lieka netoleruotinu ideologiniu tabu.

Tuo tarpu kvietimas kurti „Naują sąjūdį“ – tai jokia NE IŠEITIS, bet paprasčiausia DEMAGOGIJA, nesvarbu, kokių motyvų vedama. Liaudiškai tariant, tai yra siūlymas dar kartą lipti ant to paties grėblio, savu laiku itin smarkiai davusio kotu į galvą didžiajai daliai „sąjūdiečiais“ persidažiusių nomenklatūrininkų pažadais kažkada patikėjusių lietuvių.

Ar paksistai, ar radžvilistai – visi – šiuo atveju atlieka ne ką kita, kaip liaudžiai garą nuleisti skirtos „valdomos opozicijos“ rolę. Imituodami „kovą“, jie niekuomet neįvardys tikrųjų blogio priežasčių ir, dargi, gins esamą santvarką, nekeldami jokių iš esmės priešingų idėjų. Bet jau to užteks valdančiajam režimui, kad šis nurodytų į juos, kaip tariamo „pliuralizmo“ bei „žodžio laisvės“ Lietuvoje egzistavimo įrodymą.

O socializmo–komunizmo idėjos, K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino veikalai, apskritai marksizmas, visame pasaulyje mobilizuojąs tūkstančius ir net milijonus žmonių – darbininkus, valstiečius bei darbo inteligentus – kovai už geresnį pasaulį, Lietuvoje lieka visiškame užribyje, neretu atveju traktuojamos kaip kriminalinis nusikaltimas. Jų esti uždrausto vaisiaus.

Tačiau kaip tik šiame uždraustame vaisiuje slypi atsakymai į šiandienos problemas, o tuo pačui, raktas į žmonijos istorijos ir paties gyvenimo keliamus esminius klausimus. Kaip tik jame slypi toji ALTERNATYVA esamam „dirbk–pirk–mirk“ formulę išreiškiančiam KAPITALISTINIAM BEPROTNAMIUI.

Šią marksistinę alternatyvą privalu suvokti konceptualiu, teoriniu lygiu, sukurti jai realų organizacinį pavidalą – o tuomet, kad ir kukliomis pastangomis, visgi nešti į gyvenimą. Šeimose, mokyklose, profesinio rengimo įstaigose, universitetuose, pagaliau, darbo kolektyvuose. Grąžinti socializmo ir komunizmo idėjas į Lietuvos viešąjį gyvenimą. Ilgas, sunkus ir pradžiai nedėkingas darbas. Tačiau būtinas – nes tik jame, o ne „naujame sąjūdyje“, slypi tikrasis mūsų bėdų sprendimas.

Parašė: Kazys Stimburys

Taip pat skaitykite:

Michailas Bugakovas. Alternatyvos paieška: marksizmas ir tautinė ideologija

Vincas Nevėžietis. Lietuvos istorija – klasių kovos istorija

Stasys Gervė. Vilniaus Universiteto profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą