Leninas ir šiandiena

1870 m. balandžio 22 d. gimė žmogus–legenda, įėjęs į istoriją ne tik kaip genialus marksistas, tiek teorijos, tiek praktinio veikimo meistras, bet kaip Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos organizatorius, kaip pirmosios pasaulyje darbo žmonių valstybės, Tarybų Sąjungos, vadovas – VLADIMIRAS ILJIČIUS LENINAS.

Nuo šios dienos praėjo šimtas keturiasdešimt septyneri metai, o šį rudenį minėsime 1917 m. lapkričio 7 d. – DIDŽIOJO SPALIO – įvykių šimtmetį. Atrodytų, visa tai buvo taip senai, kad apie Leniną kalbėti tegalima tik būtuoju laiku. Ir vis dėlto, kalbėdami apie Leniną, apie jo indėlį į marksizmo teoriją ir proletarinės revoliucijos praktiką, mes kalbame apie šiandienos aktualijas.

Taip, mes, 21–ojo amžiaus žmonės! – netgi po to, kai devyniasdešimtaisiais metais savanaudžiai biurokratai abstrakčių demokratinių šūkių priedangoje, Vakarų imperialistų padedami, iš vidaus sugriovė Tarybų Sąjungą ir pasaulinę socializmo sistemą ir restauravo kapitalizmą, o Leniną ir leninizmą rytų bei vidurio Europoje pavertė ideologiniu tabu.

Lenino aktualumą lemia tai, kad jo teoriniuose darbuose liečiami opiausieji visuomenės gyvenimo klausimai – kaip veikia kapitalistinė sistema ir kokios šio veikimo pasekmės, kas yra valstybė ir kam ji tarnauja, kokiais keliais pasiekti socialinį bei nacionalinį darbo žmonių išsivadavimą; ne mažiau svarbi ir praktinė Lenino gyvenimo pusė – jo, kaip revoliucinio stratego ir naujo tipo valstybės įkūrėjo – vaidmuo.

Dar 19–ame amžiuje marksizmo pradininkai, K. Marksas ir F. Engelsu, padėjo teorinius tarptautinio komunistinio judėjimo pagrindus – Markso „Kapitale“ žmonija įgijo ne tik KAPITALIZMO, kaip konkrečios socialinės–ekonominės formacijos ir jos dėsningumų pjūvį, bet ir mokslinį alternatyvos šiai darbo jėgos išnaudojimu ir grobikiška konkurencija paremtai sistemai – SOCIALIZMO IR KOMUNIZMO – pagrindimą.

Parodę socialinės nelygybės ir turtinės atskirties augimo neišvengiamumą esant kapitalizmui, įrodę, koks gilus yra darbo ir kapitalo interesų priešingumas ir remdamiesi empiriniais savo meto duomenimis, kurie rodė esant „sulygintą visuomenės vystymąsi visose civilizuotose šalyse“[1], Marksas su Engelsu pagrįstai manė socialistinę revoliuciją įvyksiančią aukščiausią kapitalizmo išsivystymo laipsnį pasiekusiuose kraštuose.

Bet reali situacija bylojo ką kita – prasidedant dvidešimtajam amžiui, daugelyje vakarų Europos šalių proletariato revoliucingumas blėso, o po Engelso mirties 1895 m. netrukus iškilo E. Bernšteino revizionizmas, po šūkiu „tikslas – niekas, o judėjimas – viskas“, atsisakęs nuo Markso ir Engelso iškeltųjų proletarinės revoliucijos siekių ir pasukęs dalį darbininkų judėjimo smulkiaburžuazinių reformų keliu.

Tarptautiniame darbininkų judėjime ryškėjo dvi priešingos srovės, dvi socialdemokratijos; viena – ant Markso ir Engelso mokymo pagrindų stovėjusi revoliucinė socialdemokratija; kita – Bernšteino reformistinė socialdemokratija. Pastaroji, remdamasi gerėjusia dalies išsivysčiusių kapitalistinių šalių samdomųjų darbininkų padėtimi, teigė, esą galima sužmoginti patį kapitalizmą, gerinant darbo žmonių padėtį vien ekonominių reikalavimų keliu.

Socialine baze reformizmui tapo tuomet besiformavęs savimi patenkintas dabarties „vartotojų visuomenes“ sudarantis vadinamosios „darbininkų klasės aristokratijos“, apie kurią pirmasis prabilo Engelsas, sluoksnis, gaunąs nuolaidas iš kapitalistinės sistemos, jomis pasiekdamas „palyginti gerą padėtį“ ir šią padėtį laikąs „galutiniu tikslu“[2].

Kaip šiandien, po Tarybų Sąjungos sugriovimo 1991 m., girdime sofizmus apie tariamąjį „proletariato išnykimą“ ir kapitalistinę „gerovės valstybę“, taip tada, nespėjus praeiti nė trims dešimtmečiams nuo 1871 m. Paryžiaus komunos pralaimėjimo, buvo kalbama apie atsisakymą nuo revoliucijos ir kapitalizmo „gerinimą“.

Visgi tarptautiniame darbininkų judėjime, 1889 m. įkurtame Antrajame Internacionale, ir toliau buvo deklaruojamas marksizmas, revoliucinis visuomenės pertvarkymo kelias ir internacionalizmas, visų šalių ir tautų darbininkų solidarumas prieš „savuosius“ kapitalistus, įsipareigojimai stoti prieš bet kurį imperialistinį karą, o, tokiam kilus, organizuoti masinį darbo žmonių pasipriešinimą siekiant „savosios“ buržuazijos nuvertimo.

Tačiau 1914 m. vasarą įsiplieskęs Pirmasis pasaulinis karas įkalė paskutinįjį vinį į oportunizmo blaškomo Antrojo Internacionalo karstą – nuo Vokietijos iki Didžiosios Britanijos, socialistų lyderiais save įvardiję veikėjai stojo karą rengusiųjų buržuazinių vyriausybių pusėn, išduodami proletarinį internacionalizmą ir balsuodami už valstybines paskolas karui.

 To meto marksistams negalėjo nekilti klausimas – kaip galėjo nutikti, jog ilgametės darbininkų partijos, su stipriausiąja, tiesiogine Markso ir Engelso įpėdine save laikiusia Vokietijos socialdemokratų partija priešakyje, galėjo šitaip išduoti proletarinės revoliucijos siekį, dargi ne be dalies savo šalių darbininkų palaikymo?

Stodamas ne tik Rusijos, bet viso tarptautinio darbininkų judėjimo priešakyje, į aukščiau minėtąjį klausimą Leninas atsakė tvirtai ir aiškiai, išvystydamas marksistinę proletarinės revoliucijos teoriją pagal naujus savo meto duomenis, išnagrinėdamas IMPERIALIZMĄ, kaip ypatingą kapitalizmo raidos stadiją.

Apibrėždamas imperializmą, Leninas nurodė penkis jo pagrindinius požymius: „1) gamybos ir kapitalo koncentracija, pasiekusi tokią aukštąraidos pakopą, kad ji sukūrė monopolijas, turinčias lemiamą reikšmę ūkiniam gyvenimui; 2) bankinio kapitalo susiliejimas su pramoniiu ir šiuo „finansiniu kapitalu“ pagrįstos finansinės oligarchijos susikūrimas; 3) kapitalo išvežimas, ne taip, kaip prekių išvežimas, įgauna ypač didelę reikšmę; 4) susidaro tarptautinės monopolistinės kapitalistų sąjungos,, pasidalijančios pasaulį, ir 5) stambiausios kapitalistinės valstybės yra galutinai pasidalijusios žemės teritorijas.“[3]

Vadinamoji laisvoji konkurencija, kaip teigė Marksas ir įrodė istorijos praktika, gimdo monopolijas, o monopolijos, savo ruožtu, plečiasi toliau, suliedamos „negausių stambiausių bankų“ kapitalą su „pramonininkų monopolistinių sąjungų kapitalu“ į dar labiau parazitinį finansinį kapitalą[4] ir peržengdamos savųjų valstybių ribas. Kapitalizmas kaip niekuomet anksčiau pūva ir parazituoja.

Ankstesnįjį kapitalistinio vystymosi tolygumą, apie kurį 19–ojo amžiaus viduryje daugiau ar mažiau pagrįstai galėjo kalbėti Marksas su Engelsu, pakeičia „ekonominės ir politinės raidos netolygumas“, kaip „besąlygiškas kapitalizmo dėsnis“[5].

Labiausiai išsivysčiusios kapitalistinės valstybės, išveždamos kapitalą į savas kolonijas, prieina prie pigiausios darbo jėgos bei gamtinių išteklių, kurių eksploatavimas įgalina ne tik dar didesnius pelnus, bet ir aukščiau minėtojo „darbininkų aristokratijos“ sluoksnio, apie kurį kalbėjo Engelsas, išvystymą: kolonijų apiplėšimo sąskaita „paperkama“ metropolijose gyvenančios darbininkijos viršūnė.

„Kapitalizmas dabar išskyrė saujelę ypač turtingų ir galingų valstybių, kurios plėšia – tiktai „karpydamos kuponus“ – visą pasaulį“[6], – rašė Leninas. Pasinaudojant šio plėšimo duodamu viršpelniu, tęsė jis, – „galima papirkti darbininkų vadus ir viršutinį darbininkų aristokratijos sluoksnelį. Jį ir paperka „išsisvysčiusių šalių kapitalistai – paperka tūkstančiais būdų, tiesioginių ir netiesioginių, atvirų ir pridengtų.“

Tuo būdu Leninas moksliškai išaiškino prielaidas oportunizmo socialistiniame judėjime įsigalėjimui, parodydama, kaip kolonijų išnaudojimo sąskaita galėjo susiformuoti vakarų šalių darbininkų aristokratijos sluoksnis, „visiškai miesčioniškas savo gyvenimo būdu, uždarbių dydžiu, visa savo pasaulėžiūra“, tapęs „svarbiausiu II Internacionalo ramsčiu“[7].

Lenininė IMPERIALIZMO TEORIJA, davusi tvirtą atkirtį oportunistams ir revizionistams, tapusi bolševikų revoliucinės strategijos pagrindu, yra būtinas metodologinis įrankis, norint teisingai suvokti ne tik gausius 20–ojo amžiaus karus bei konfliktus, bet ir visą jo istoriją, o taip pat ir šiandieną.

Antai net buržuazinė mūsų dienų statistika pripažįsta, jog 21–ame amžiuje socialinė nelygybė pasaulyje esanti kaip niekada didelė: 8 fiziniai asmenys valdą didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. skurdžiausiųjų žemės gyventojų[8], o 1% žmonių valdo didesnį turtą, kaip 99% žemės gyventojų kartu paėmus[9].

Ir visgi netyla balsai, esą „proletariatas išnykęs“, kad „klasių nebėra“, o „Marksas klydo“ ir yra praradęs bet kokį aktualumą! Juos girdėsime tiek tarptautinėje buržuazinėje žiniasklaidoje, tiek mūsų vietinių universitetų auditorijose iš buržuazines ekonomikos teorijas dėstančių atitinkamai buržuazinių profesorių lūpų.

Pagrindiniu argumentu šiuolaikiniai kapitalizmo apologetai renkasi faktą, jog daugelyje šiuolaikinių vakarų pasaulio, ypač vakarų Europos valstybių, susikūrusios „popramoninės“, arba „informacinės“ visuomenės, kuriose įvestos socialinių garantijų sistemos yra ženkliai sumažinusios anksčiau akis badžiusį masių skurdą ir užglaisčiusios aštriausius socialinius prieštaravimus.

Bet jie visi, kaip taisyklė, apeina faktą, jog ekonomikos pagrindu visuomet esti MATERIALUSIS PRODUKTAS, kurio vertę sudaro ne kas kita, kaip į jo pagaminimą įdedamas visuomeniškai būtinas darbo laikas; apeina jie ir tą aplinkybę, jog „popramoninė“ ar „informacinė“ visuomenė – tai mitas, stovįs ant barbariško naujųjų kolonijų, vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių, į kurias išvežama didžioji dalis šiuolaikinio gamybinio kapitalo, pavergimo ir išaudojimo[10].

Neva „žmogišką veidą“ įgavusio, o iš tiesų, tik įtaigią kaukę užsidėjusio Vakarų „vartotojų“, „gausos“ arba „gerovės“ kapitalizmo esmę geriau nei bet kas kita atskleidžia tai, jog bendras turtinis skirtumas tarp „auksinį milijardą“ sudarančiųjų didžiųjų imperialistinių šalių ir faktinių kolonijų yra lygus santykiui 74:1 – Markso ir Engelso laikais šis santykis buvo 3:1[11].

Tai – įrodymas tiek marksistinės politinės ekonomijos nurodomos turto ir skurdo dialektikos, tiek to šalių ekonominio vystymosi netolygumo kapitalizmo sąlygomis, apie kurį kalbėjo Leninas. Ne be reikalo jis rašė, kad, nesupratus imperializmo šaknų, „neįvertinus politinės ir visuomeninės jo reikšmės, negalima nė žingsnio žengti“[12].

Negana to, Leninas numatė ir tokių tarpvalstybinių darinių, kokiais šiandien yra Europos Sąjunga, Eurazijos Sąjunga ir BRICS, atsiradimą tos pačios imperialistinės sistemos rėmuose. Tokiose sąjungose, teigė jisai, reali lygybė neįmanoma dėl pačios sistemos prigimties.

Šį momentą jis iškėlė dar 1915 m. išėjusiame straipsnyje „Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį“, pabrėždamas, kad „esant kapitalizmui Jungtinės Europos Valstybės prilygsta susitarimui dėl kolonijų dalybų“[13], kuriose viršų paimsiančios galingosios valstybės mažųjų sąskaita.

Argi ne tai mums rodo šiandiena, kuomet antrarūšėmis „demokratinės“ Europos Sąjungos narėmis esančios vidurio bei rytų Europos šalys tėra tik žaidimų aikštelės skandinavų bankams ir vokiečių bei anglosaksų kapitalistams?.. Todėl ne be reikalo tikrosios komunistų ir darbo žmonių partijos šiandien, žengdamos lenininiu keliu, tvirtai stoja prieš Europos Sąjungą, kaip grobuonišką imperialistinį darinį.

Imperializmas vedąs didžiąsias valstybes į vis naujas ir naujas karines avantiūras, nes karas „neprieštarauja privatinės nuosvybės pagrindams“, bet dargi „yra tiesioginė ir neišvengiama jos pagrindų raida“[14]. Šiai dienai turime JAV intervencijas Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje, ką bekabėti apie po visą pasaulį išbarstytas karines bazes ir vis labiau gresiančią Trečiojo pasaulinio karo perspektyvą.

Leninas, likdamas ištikimu Markso ir Engelso mokymo dvasiai, bet nesilankstydamas jos raidei, iškėlė teiginį, „kad socializmas iš pradžių gali laimėti nedaugelyje arba net vienoje kurioje nors kapitalistinėje šalyje.“[15]

Šią tezę jis grindė bendra pasaulinio imperializmo analize, privedusią jį prie išvados, kad būtent Rusija, buvusi „silpniausiąja grandimi“ imperialistinės sistemos grandinėje, būsianti revoliucijos avangardu. Istorinė praktika – Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalė, socializmo pastatymas Tarybų Sąjungoje bei pasaulinės socializmo sistemos susikūrimas laimėjus Didįjį Tėvynės karą – parodė, kad Leninas neklydo[16].

Leninas sugebėjo praturtinti marksizmą imperializmo teorija todėl, kad į jį žiūrėjo ne kaip į „negyvą dogmą“, ne kaip į „užbaigtą, galutinį, nekintantį“, o kaip į „gyvą veikimo vadovą“, negalintį „neatspindėti nepaprastai smarkaus visuomenės gyvenimo sąlygų pasikeitimo“[17].

Tokia lenininė TEORIJOS IR PRAKTIKOS VIENYBĖ leido jam teoriškai žvelgti į praktiką ir praktiškai žvelgti į teoriją, parengiant ir įvykdant pirmąją žmonijos istorijoje pergalingą socialistinę revoliuciją ir šito pasėkoje nesileisti nei į miesčionišką liberalizmą, nei vaikiškus kraštutinumus, bet įvesti Naująją Ekonominę Politiką, sėkingai padėjusią materialinę bazę pilnutiniam socializmo pastatymui Tarybų Sąjungoje.

O nušlavęs nuo kelio Antrojo Internacionalo oportunistus ir revizionistus, Leninas su bendražygiais, dar vykstant Rusijoje pilietiniam karui ir užsienio imperialistų intervencijai, ryžosi steigti tuomet naują, Trečiąjį Internacionalą – Kominterną – tapusį tikriausia revoliucinio marksizmo ir proletarinio internacionalizmo tvirtove.

Visa tai rėmėsi lenininiu požiūriu į klasinę kovą visuose trijuose baruose – ekonominiame, politiniame ir teoriniame. Supratęs, anot M. Gorkio, kad „teorija, hipoteze, nėra kažkas „šventa“, o kad ji yra „darbo įnagis“[18], Leninas dar 1902 m. išėjusioje knygoje „Ką daryti?“ iškėlė tezę: „Be revoliucinės teorijos negali būti ir revoliucinio judėjimo.“[19]

Tokios teorijos vystymo jis ėmėsi 19–ojo ir 20–ojo amžių sankirtoje, nenuilstamai kovodamas su pradžioje minėtais oportunistiniais nukrypimais socialistiniame judėjime, kuris, strateginiu lygmeniu pasirėmęs vakarietiškąja darbininkų aristokratija ir reformistinėmis pasakomis, konkrečioje veikloje reiškėsi faktiniu atsisakymu nuo politinės bei idėjinės kovos, paliekant vien ekonominių reikalavimų sritį.

Buržuazinėje visuomenėje vykstąs samdomojo darbo jėgos išnaudojimas, auganti nelygybė ir neteisybė, būtinai pagimdo gaivališką darbo žmonių nepasitenkinimą ir pasipriešinimą, kuris, proletariatui pradėjus suvokti save kaip klasę, reiškiasi profsąjunginio judėjimo, keliančio ekonominius trumpesnių darbo valandų, geresnių darbo sąlygų ir didesnių darbo užmokesčių reikalavimus. Bet čia, kaip savo laiku pažymėjo Marksas, darbininkai „neturi užmiršti, kad kovoja tik prieš pasekmes, bet ne prieš šių pasekmių priežastis“[20], o šių priežasčių panaikinimas – samdomojo darbo sistemos panaikinimas – iš „grynai“ ekonominių reikalavimų srities vedąs prie politinių, nes šis siekis savaime numato santvarkos pakeitimą.

Iš tiesų, kaip dar iki Lenino rašė pirmasis Rusijos marksistų lyderis G. Plechanovas, „kiekviena klasių kova yra politinė kova“[21], o tokia kova reikalaujanti tiek politinės organizacijos, tiek aukščiau minimos revoliucinės teorijos, būtent, sąmoningumo, kurį į darbininkų klasės gretas tegalinti įnešti idėjinius bei politinius ryšius su buržuazija nutraukusi pažangioji inteligentija.

Nesant šiai sąlygai, darbininkai taip ir neišeisią iš siaurai ekonominių reikalavimų srities, jų pagrindu nekelsią politinių tikslų, nes „klausimas tėra tik toks: buržuazinė ar socialistinė ideologija.“[22] O kadangi „bet koks socialistinės ideologijos menkinimas, bet koks šalinimasis nuo jos jau reiškia buržuazinės ideologijos stiprinimą“[23], tai ir apsiribojimas tiktai ekonomine kova, vadinamasis ekonomizmas, yra darbininkų judėjimo pajungimas buržuazijai. Kitaip tariant, darbininkų klasė, kad taptų savarankiška politine jėga, privalo ne tik turėti savo ekonominius reikalus ginančias profsąjungas, bet ir politinę organizaciją, kaip savo priešakinį būrį, kurio būtina sąlyga yra socialistinė ideologija, kuri yra ne kas kita, kaip Markso–Engelso–Lenino mokslas.

GAIVALIŠKUMO IR SĄMONINGUMO TEORIJA, pagrindusi praktinį veikimą visų didesnius rezultatus pasiekusių darbininkų partijų, nuo Rusijos bolševikų iki Če Gevaros ir nuo jo iki Nepalo maoistų, savo aktualumą parodo kad ir šiandieninėje mūsų lietuviškoje situacijoje.

Antai mūsuose dirbančiųjų sąmoningumo lygis yra toks žemas, kad, nors 68% Lietuvos gyventojų negauna nė pilno „vidutiniu“ laikomo darbo užmokesčio, o vadinamajai „viduriniajai klasei“ (smulkiesiems buržua ir dosniai apmokamam personalui) priskirtina vos 10%, netgi 62% lietuvių save tapatina su „viduriniąja klase“[24]. Tuo tarpu skurdu ir socialine nelygybe esame vieni pirmųjų Europoje – o veiksnios darbininkų partijos, kaip ir kitos Pabaltijo šalys, taip ir neturime, nors tokiai, jeigu ne masinė emigracija, labai greitai pasijustų objektyvus poreikis. Bet šitam yra būtina tiek kovingų profsąjungų kūrimas, tiek idėjinės kovos plėtojimas.

Kai kurie, ypač „kairiaisiais“ save laikantys antikomunistai mėgsta kaltinti Leniną ir leniniečius „voliuntarizmu“, esą lenininės gaivališkumo ir sąmoningumo teorijos esti „nukrypimo“ nuo marksizmo, siekiant dirbtinai „pagreitinti“ proletarinę revoliuciją. Tačiau tai, kaip ir pasaka apie proletariato „išnykimą“, tėra dar viena klastotė.

„Komunistų partijos manifeste“ Marksas su Engelsu aiškiai teigė, kad komunistai „visuomet atstovauja viso judėjimo interesams“, kad jie praktikoje „yra ryžtingiausia, visados skatinanti žengti į priekį visų šali darbininkų partijų dalis“, teoriniu atžvilgiu esanti pranešesnė tuo, kad „supranta proletarinio judėjimo sąlygas, eigą ir bendruosius rezultatus“[25]. Šia nuostata rėmėsi ir Leninas, vystydamas aukščiau minėtąją gaivališkumo ir sąmoningumo teoriją, neapeidamas ir to, kad revoliucijoms – kokybiniams visuomenės santvarkos lūžiams – yra būtinai reikalingas ne tik subjektyvus veiksnys, bet ir objektyvios sąlygos, kurios turi pribręsti pačios.

Tai buvo išreikšta lenininėje REVOLIUCINĖS SITUACIJOS TEORIJOJE. „Marksistai neabejoja, kad revoliucija negali kilti, jei nėra revoliucinės situacijos, tačiau ne kiekviena revoliucinė situacija baigiasi revoliucija“[26], – teigė Leninas, toliau išskirdamas tris tokios situacijos požymius: 1) viešpataujančios klasės turi nebegalėti viešpatauti taip, kaip anksčiau; 2) turi būti žymiai išaugę eiliniai engiamųjų klasių vargai bei skurdas; 3) o šitai turi būti paskatinę mases suaktyvėti ir įsitraukti į „savarankiškus istorinius veiksmus“[27].

Šiandienai tokios situacijos Lietuvoje, Europoje ar Rusijoje toli gražu neturime. Todėl ir marksistų veikimo formos turi būti atitinkamos. „Nesunku būti revoliucionieriumi, kai revoliucija jau kilo ir įsiliepsnojo“, – veikale apie „vaikišką „kairumo“ ligą“ rašė Leninas, pažymėdamas, kad „daug sunkiau – ir daug vertingiau – mokėti būti revoliucionieriumi, kai dar nėra sąlygų tiesioginei, atvirai, tikrai masiškai, tikrai revoliucinei kovai“[28]. Šito mokytis kaip niekada privalu ir mums, dabar negausiems Lietuvos ir apskritai, rytų ir vidurio Europos marksistams, suvokiant, kad iki tikrai revoliucinės situacijos dar yra toli, o neužmirštant didžiųjų tikslų, visgi būtina, ypač dabartinių politikos tendencijų akivaizdoje, neatsitraukti nuo protestų ir judėjimų dėl bendrų demokratinių ar patriotinių siekių.

Neturime pasiduoti ir iliuzijoms apie „grynąją demokratiją“, tą, anot Lenino, „melagingą darbininkus mulkinančio liberalo frazę“[29], atmindami, jog bet kuri valstybė yra prievartos aparatas valdančiosios klasės rankose ir todėl net labiausiai demokratinė respublika, esant kapitalizmui, yra „turtų visagalybei“ pajungta buržuazijos diktatūra[30], kuriai vienintelė alternatyva – proletariato diktatūra. „Socializmas – tai ne tik socialinės garantijos, tai – darbo žmonių valdžia.“[31], – sako „demokratinės“ Lietuvos politiniu kaliniu buvęs J. Kuolelis, trumpai ir aiškiai nusakydamas reikalo esmę, kurią suvokdami dirbti ir kovoti privalome mes, Lenino vėliavą laikantys Lietuvos marksistai!

Ypač idėjinėje kovoje su buržuazinių mokslininkų vykdomu istorijos falsifikavimu aktualus – Lenino ir leninizmo ryšys su Lietuva: ne be reikalo A. Sniečkus nurodė, kad „Leninas yra Lietuvos valstybingumo kūrėjas“[32] – turėdamas omeny 1918-1919 m. Pirmosios Lietuvos proletarinės revoliucijos, kurios šimtąjį jubiliejų kitąmet minėsime, reikšmę, lietuvių tautai nusimetant carizmo ir kaizerinio imperializmo jungą.

Galvodami ir kalbėdami apie Leniną, mes trokštame ne tik pažinti, o, kaip vienuoliktoje tezėje apie Fojerbachą rašė Marksas, pakeisti pasaulį[33]. Bet tai bus įmanoma tik tada, kai darbo masės dalis suvoks save, kaip klasę ir atskirs, kas yra draugai, o kas – priešai.

Ryšium su tuo teskamba mums Lenino įspėjimas: „Politikoje žmonės visuomet buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol išmoks už bet kokių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių, pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus. Senos tvarkos gynėjai visuomet mulkins reformos ir pagerinimų šalininkus, kol šie supras, kad kiekvienas senas institutas, kad ir koks jis atrodytų nežmoniškas ir supuvęs, laikosi vienų ar kitų viešpataujančių klasių jėgomis. O tų klasių pasipriešinimą galima palaužti tik vienu būdu: mūsų pačių visuomenėje surasti, apšviesti ir organizuoti kovai tokias jėgas, kurios gali – ir pagal savo visuomeninę padėtį turi – sudaryti jėgą, kuri įstengtų pašalinti seną tvarką ir sukurti naują.“[34]

Parašė: Stasys Gervė

---

[1] F. Engelsas. Komunizmo principai. V., 1969, p. 23.

[2] F. Engelsas. Darbininkų klasės padėtis Anglijoje. V., 1961, p. 25.

[3]V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 367.

[4]Ten pat, p. 366.

[5] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 332.

[6] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 294.

[7] Ten pat.

[8] Kibirkštis. Pasaulinė nelygybė: 8 asmenų turtas didesnis, kaip pusės žemės gyventojų. 2017 m. vasario 1 d. (http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/02/pasauline–nelygybe–8–asmenu–turtas.html).

[9] Kibirkštis. Kapitalizmas be kaukės: XXI amžiaus socialinė nelygybė skaičiais. 2017 m. sausio 2 d. (http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/01/kapitalizmas–be–kaukes–xxi–amziaus_2.html).

[10] Šiuo klausimu žr.: Zak Cope. Divided World, Divided Class: global political economy and the stratification of labour under capitalism. V., 2012. (anglų k.: Zekas Koupas. Pasidalijęs pasaulis, pasidalijusi ir klasė: globalinė politinė ekonomija ir darbo stratifikacija kapitalizme“).

[11] Syed Nawab Haider Naqbi. Development Economics – Nature and Significance. New Delhi. V., 2002, p. 57.

[12] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 294.

[13] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 331.

[14] Ten pat.

[15] Ten pat, p. 332.

[16] Tiek zoologiniai antikomunistai, tiek kiti buržuaziniai apologetai mėgsta tvirtinti, esą Tarybų Sąjungos žlugimas ir 1990–ųjų kontrrevoliucija „paneigusi“ marksizmą–leninizmą, parodydama, kad jo nuostatos neatitinka gyvenimo praktikos. Iš tiesų šis istorinis faktas verčiau tik parodo buvusios Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos vidinį supuvimą, biurokratizmo ir karjerizmo įsigalėjimą – mat kontrrevoliucijos „smegenis“ socialistinės visuomenės viduje sudarė pačios partijos viršūnės, būtent, privilegijuotoji partinė nomenklatūra, kurios dalis nebesitenkino savo palyginus kuklia padėtimi ir ištroško įgyti tikros buržuazijos statusą. O šitokios nomenklatūros formaciją bei galutinį įsigalėjimą, be abejo, nulėmusios ne tik politinės klaidos, bet ir paties realiai egzistavusiojo socializmo vidaus prieštaravimai, kuriuos po chruščiovinės destalinizacijos imta bandyti spręsti ne socialistiniais, bet kapitalistiniais metodais. Pati socialistinė visuomenė, turėjusi tapti konstruktyvios marksistinės kritikos objektu, virto neliečiama šventąja karve ir tai, savo ruožtu, užkirto kelius pozityviam pastarųjų prieštaravimų išsprendimui.

[17] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1982. T. 20, p. 80.

[18] M. Gorkis. Raštai. T. 12. V., 1956, p. 38.

[19] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 24.

[20] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 382.

[21] G. Plechanovas. Anarchizmas ir socializmas. V., 1918, p. 56.

[22] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 39.

[23] Ten pat.

[24] Kibirkštis. Vilniaus Universiteto profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą. 2017 m. kovo 7 d. (http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/03/vilniaus-universiteto-profesorius.html).

[25] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 20.

[26] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 205.

[27]Ten pat, p. 206.

[28] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 41. V., 1988, p. 81.

[29] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 37. V., 1987, p. 242.

[30] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 33. V., 1986, p. 17.

[31] J. Kuolelis. Gyvenimas post factum. Pasikalbėjimas su draugu. V., 2017, p. 22.

[32] A. Sniečkus. Su Lenino vėliava. T. 1. V, 1977, p. 166.

[33] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 364.

[34] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 46–47.