Prieš
vienerius metus, sausio 20 d., mirė paskutinis Lietuvos Komunistų Partijos
(LKP) Generalinis Sekretorius, prof. M. Burokevičius (1927-2016).
Gimęs
„nepriklausomoje“ buržuazinėje tarpukario Lietuvoje, M. Burokevičius augo
matydamas tikrąjį nežaboto kapitalizmo veidą; 1941 m. vokiškiesiems grobikams
įsiveržus į Lietuvą, jo tėvus ir vyresnįjį brolį nužudė vietiniai fašistiniai
kolaborantai. Būdamas 14 metų amžiaus, karo metais dirbo vienoje iš Uralo
gamyklų Rusijoje; 1944-1947 m. dirbo Komjaunimo darbą Vilkaviškyje, o 1946 m.
priimtas į LKP.
1949
m. baigė partinę mokyklą, o 1955-aisiais – tuometį Vilniaus pedagoginį
institutą (VPI); 1956-1960 ėjo LKP Vilniaus miesto komiteto propagandos ir
agitacijos skyriaus vedėjo pareigas; toliau gilindamas mokslines žinias 1963 m.
užbaigė Visuomenės mokslų akademiją prie TSKP CK, paskui dirbdamas Partijos
istorijos institute prie LKP CK; nuo 1976 m. dėstytojavo VPI, nuo 1978-ųjų –
profesorius.
1987-1991
m. vykusios „perestroikinės“ kontrrevoliucijos metu, griūvant Tarybų valstybei
ir pačiai Kompartijai, M. Burokevičius kartu su bendražygiais – J.
Jermalačiviumi, J. Kuoleliu, V. Lazutka ir daugeliu kitų – galiausiai suvokę
tikruosius gorbačiovinių parsidavėlių kėslus, mūrine siena stojo prieš
kapitalizmo restauraciją, už Tarybų valdžią.
Atmetę
išdavikiškojo LKP XX suvažiavimo nutarimus, partijoje likę komunistai atsiskyrė
nuo brazauskininkų-gorbačiovininkų, išlaikydami LKP ant bendros TSKP
platformos, kurios Generaliniu Sekretoriumi ir tapo Burokevičius.
Kol
didžioji dalis tuometės LKP narių, anot A. Brazausko, buvo „normalūs“, M.
Burokevičius priklausė prie tų „trijų procentų“, buvusių ne šiltos vietelės ir
partinės karjeros ištroškusiais „praktiškais“ miesčionimis, o idėjiniais
komunistais, tikraisiais LKP kovotojais. Jie nepabijojo įsigalėjusio
antikomunistinio psichozo ar galimų represijų ir principingai kovojo už socializmo
išsaugojimą ir savo įsitikinimus.
1991
m. sausio 13 d. tragedijos pasėkoje pasitraukė į Baltarusiją; 1994 m. sausio 15
d. kartu su J. Jermalavičiumi suimtas. Parvežtas į Lietuvą politiniam teismui:
neteisingai apkaltintas tariamu Sausio įvykių organizavimu, 1999-aisiais
nuteistas kalėti Lukiškių kalėjime, kuriame, kaip politinis kalinys, greitai
pelnė tiek prižiūrėtojų, tiek kalinių pagarbą.
2006
m. išėjęs į laisvę, dešimtį metų nugyveno aktyviai domėdamasis Lietuvos ir
pasaulio įvykiais, palaikydamas ryšius su Lietuvos bei užsienio marksistais.
Visą gyvenimą M. Burokevičius liko ištikimas priesaikai, kurią davė dar
1946-aisiais stodamas į LKP, tiek dirbdamas mokslinį-pedagoginį darbą, tiek ir,
lemiamai valandai atėjus, kontrrevoliucijos akivaizdoje stodamas ginti marksizmo-leninizmo idealų.
Tad
istorijos akyse, kaip jis stovi vienoje gretoje su tokiais idėjiniais LKP
lyderiais, kokiais buvo A. Sniečkus, K. Požėla, Z. Aleksa-Angarietis ir V. Mickevičius-Kapsukas.
Buvę
M. Burokevičiaus mokiniai ir studentai, draugai ir bendradarbiai, prisimena jį
kaip šiltą ir nuoširdų, bet tuo pačiu giliai principingą žmogų, gyvai bei su
užsidegimu dėsčiusį marksizmo-leninizmo mokslą, kol daugelis amžininkų sumenkindavo
marksizmą iki sauso katekizmo ir nykios scholastikos.
Tuo
tarpu mes, kaip marksistai, M. Burokevičiaus asmenyje matome įkūnytą kilnų
idėjiškumo, atsidavimo komunizmo reikalui, pavyzdį; jame matome tikrą, ne landsberginį,
o socialistinį Lietuvos patriotą, dirbusį ir kovojusį už tai, kad valdžia
šalyje priklausytų ne mažumai – degradavusiai partinei biurokratijai ar iš jos
mutavusiems lietuviškiems neoburžujams – bet daugumai: liaudžiai, darbo
žmonėms.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą