Mykolas Burokevičius

Prieš vienerius metus, sausio 20 d., mirė paskutinis Lietuvos Komunistų Partijos (LKP) Generalinis Sekretorius, prof. M. Burokevičius (1927-2016).

Gimęs „nepriklausomoje“ buržuazinėje tarpukario Lietuvoje, M. Burokevičius augo matydamas tikrąjį nežaboto kapitalizmo veidą; 1941 m. vokiškiesiems grobikams įsiveržus į Lietuvą, jo tėvus ir vyresnįjį brolį nužudė vietiniai fašistiniai kolaborantai. Būdamas 14 metų amžiaus, karo metais dirbo vienoje iš Uralo gamyklų Rusijoje; 1944-1947 m. dirbo Komjaunimo darbą Vilkaviškyje, o 1946 m. priimtas į LKP.

1949 m. baigė partinę mokyklą, o 1955-aisiais – tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (VPI); 1956-1960 ėjo LKP Vilniaus miesto komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pareigas; toliau gilindamas mokslines žinias 1963 m. užbaigė Visuomenės mokslų akademiją prie TSKP CK, paskui dirbdamas Partijos istorijos institute prie LKP CK; nuo 1976 m. dėstytojavo VPI, nuo 1978-ųjų – profesorius.

1987-1991 m. vykusios „perestroikinės“ kontrrevoliucijos metu, griūvant Tarybų valstybei ir pačiai Kompartijai, M. Burokevičius kartu su bendražygiais – J. Jermalačiviumi, J. Kuoleliu, V. Lazutka ir daugeliu kitų – galiausiai suvokę tikruosius gorbačiovinių parsidavėlių kėslus, mūrine siena stojo prieš kapitalizmo restauraciją, už Tarybų valdžią. 

Atmetę išdavikiškojo LKP XX suvažiavimo nutarimus, partijoje likę komunistai atsiskyrė nuo brazauskininkų-gorbačiovininkų, išlaikydami LKP ant bendros TSKP platformos, kurios Generaliniu Sekretoriumi ir tapo Burokevičius.

Kol didžioji dalis tuometės LKP narių, anot A. Brazausko, buvo „normalūs“, M. Burokevičius priklausė prie tų „trijų procentų“, buvusių ne šiltos vietelės ir partinės karjeros ištroškusiais „praktiškais“ miesčionimis, o idėjiniais komunistais, tikraisiais LKP kovotojais. Jie nepabijojo įsigalėjusio antikomunistinio psichozo ar galimų represijų ir principingai kovojo už socializmo išsaugojimą ir savo įsitikinimus.

1991 m. sausio 13 d. tragedijos pasėkoje pasitraukė į Baltarusiją; 1994 m. sausio 15 d. kartu su J. Jermalavičiumi suimtas. Parvežtas į Lietuvą politiniam teismui: neteisingai apkaltintas tariamu Sausio įvykių organizavimu, 1999-aisiais nuteistas kalėti Lukiškių kalėjime, kuriame, kaip politinis kalinys, greitai pelnė tiek prižiūrėtojų, tiek kalinių pagarbą.

2006 m. išėjęs į laisvę, dešimtį metų nugyveno aktyviai domėdamasis Lietuvos ir pasaulio įvykiais, palaikydamas ryšius su Lietuvos bei užsienio marksistais. Visą gyvenimą M. Burokevičius liko ištikimas priesaikai, kurią davė dar 1946-aisiais stodamas į LKP, tiek dirbdamas mokslinį-pedagoginį darbą, tiek ir, lemiamai valandai atėjus, kontrrevoliucijos akivaizdoje stodamas ginti  marksizmo-leninizmo idealų.

Tad istorijos akyse, kaip jis stovi vienoje gretoje su tokiais idėjiniais LKP lyderiais, kokiais buvo A. Sniečkus, K. Požėla, Z. Aleksa-Angarietis ir V. Mickevičius-Kapsukas.

Buvę M. Burokevičiaus mokiniai ir studentai, draugai ir bendradarbiai, prisimena jį kaip šiltą ir nuoširdų, bet tuo pačiu giliai principingą žmogų, gyvai bei su užsidegimu dėsčiusį marksizmo-leninizmo mokslą, kol daugelis amžininkų sumenkindavo marksizmą iki sauso katekizmo ir nykios scholastikos.

Tuo tarpu mes, kaip marksistai, M. Burokevičiaus asmenyje matome įkūnytą kilnų idėjiškumo, atsidavimo komunizmo reikalui, pavyzdį; jame matome tikrą, ne landsberginį, o socialistinį Lietuvos patriotą, dirbusį ir kovojusį už tai, kad valdžia šalyje priklausytų ne mažumai – degradavusiai partinei biurokratijai ar iš jos mutavusiems lietuviškiems neoburžujams – bet daugumai: liaudžiai, darbo žmonėms.  

Kibirkštis