Antonijas Gramšis. Nekenčiu Naujųjų metų dienos

Naujų metų dienos proga siūlome paskaityti jau daugiau kaip šimtmečio senumo italų komunisto, vieno iš Trečiojo Internacionalo (Kominterno) lyderių, ilgamečio politinio kalinio, A. Gramšio (1891-1937), straipsnį. Autorius perteikia mintį, kaip ši diena ne tik komercializuojama, bet ir parodo tame slypinti dirbtinumą. Tekstas pirmą kartą skelbtas „Avanti!“ (italų k. „Pirmyn!“), Turine, 1916 m. sausio 1 d. 

*    *    * 

Kiekvieną rytą atsibusdamas po dangaus skraiste aš jaučiu, kad man tai yra Naujųjų metų diena.

Štai todėl aš ir nekenčiu Naujųjų metų dienos, kuri ateina lyg fiksuoti dividendai, versdami gyvenimą ir žmogaus sielą komerciniu reikalu su tvarkingu piniginiu balansu, skolomis ir biudžetu naujai vadovybei Ji atima mūsų gyvenimo ir sielos tęstinumą. Imi rimtai manyti, kad tarp vienų ir kitų metų esti perskyra, kad prasideda nauja istorija; darai naujus pažadus, gailiesi netesėtais pažadais ir t. t. ir pan. Tame bėda su tokiu datų fiksavimu.

Sakoma, kad chronologija – istorijos pagrindas. Puiku. Bet mes taip pat turime pripažinti, kad yra keletas esminių, piktus juokus istorijai iškrėtusių datų, kurias kiekvienas žmogus užfiksuoja savo smegenyse. Šios datos – irgi lyg Nauji metai. Nauji metai Romos istorijos, ar viduramžių, ar naujųjų amžių.

Ir jos taip įsisunkusios ir fosilizuojančios mąstymą, jog kartais patys pastebime, kaip galvojame, neva tai gyvenimas Italijoje prasidėjo 752-aisiais, ar kad 1490 ir 1492 m. – lyg kokie tai kalnai, kuriuos peržengusi žmonija staiga patekusi į visiškai naują pasaulį ir gyvenimą. Tad data tampa kliūtimi, neleidžianti mums matyti istorijos, kuri vystosi ta pačia, esmine nekintama linija, be jokių staigių sustojimų, kaip būna kino teatre plyšus kino juostai ir pasirodžius svaiginamai šviesai.

Todėl aš ir nekenčiu Naujųjų metų dienos. Aš noriu, kad man kiekvienas rytas būtų naujųjų metų rytu. Kiekvieną dieną noriu suvesti su savimi sąskaitas, kiekvieną dieną noriu atsinaujinti. Jokia diena negali būti palikta. Pauzes sau renkuosi pats, kai pasijuntu apgirtęs nuo intensyvaus gyvenimo ir trokštu pasisemti naujų jėgų.

Jokių dvasinių prievolių. Norėčiau, kad kiekviena mano gyvenimo valanda būtų nauja, o tuo pačiu surišta su praėjusiomis. Jokios šventimo dienos su kažkokiais privalomais kolektyviniais ritmais, kuriais reiktų dalintis su man nerūpinčiais svetimaisiais. Esą jei švęsdavo mūsų senelių seneliai, tai švęsti privalome ir mes. Tokia mintis man kelia šleikštulį.

Socializmo laukiu taip pat ir dėl šios priežasties. Nes jisai išmes į šiukšlyną visas šias datas, neturinčias jokio rezonanso mūsų sieloje ir, jei jis sukurs naujas, tai bent jau šios bus mūsų pačių, o ne tokios, kurias turime be rezervų priimti iš kvailų savo protėvių.

Šaltinis: „Counter fire“

Vertė: Kibirkštis