Prieš
kurį laiką man teko pasikalbėti su vienu šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį
perkopusiu vyriškiu. Ne be tam tikro patoso ėmęs girtis savo „žygiais“ su
priešingąja lytimi, jis papasakojo tokią trumpą istoriją: turėjau, – sako jis,
dvigubai už save jaunesnę draugę. Ši pas mane bute gyvenusi be jokių
nuompinigių, tik su vienintele sąlyga, kad „duotų“, leisdama man kartu su ja
miegoti... Viskas buvo gerai, girdi, kol ji nepradėjusi atsisakinėti nuo savo
moteriškų „prievolių“ vykdymo – va tada ėmiau ir išvariau į gatvę.
Aiškiai
jautėsi, kad mano pašnekovas šituo didžiuojasi, o kai paklausiau, ar tai iš
esmės kuo nors skiriasi nuo prostitucijos, – šis pripažino, kad niekuo. Jo
galva, tai – normalu; o ir apskritai viską – ir meilę, ir draugystę, ir garbę,
ką tiktai nori, girdi, galima pirktis už kietą, šaltą pinigą... Tokia mąstysena
seno niekšelio – šio nusigyvenusio ir prasigėrusio milijonieriaus, kuris, kiek
žinau, ilgėdamasis prarastų turtų, smukęs į smulkaus lietuviško kriminalo
pasaulį.
Lyg
ir niekuo ypatinga, tad vargu ar platesnio komentavimo verta istorija iš mūsų
„laisvos“ ir „nepriklausomos“ Lietuvėlės gyvenimo. Taip – klausydamasis jo
pasakojimo, aš nuoširdžiai pasišlykštėjau savo pašnekovu ir visu tuo, kuo jisai
yra. Bet čia nerašau, norėdamas kam nors moralizuoti. Tai būtų bergždžias
reikalas.
Tad
kuriuo galu rašau, o jūs, mieli draugai, skaitote? Rašau, nes ši nedidelė ir, deja,
pernelyg tipiška istorija man davė minčių, kurios, nebūdamos kuo nors naujos ar
itin originalios, visgi nusipelno dėmesio.
Tiek
pačius apmąstymus, tiek ir mano sprendimą jais viešai pasidalinti teorinio-publicistinio
straipsnio pavidalu paskatino faktas, jog aukščiau minėtasis asmuo save viešai
pristato kaip „socialistą“ – kovotoją
prieš neteisybę, už darbo žmonių teises ir t. t. Be to, kai kurie šio asmens
bendražygiai jo atžvilgiu laikosi
tolerantiškai – esą čia ne politika, o jo „privatus gyvenimas“ – tad nėra ko jo
„mokyti, kaip gyventi“...
Pats
būdamas ne tik mąstančiu ir jaučiančiu žmogumi, o ir įsitikinusiu komunistu,
negaliu susilaikyti ir neiškelti tam tikrų klausimų. Ko prostitucijos ir
lytinio gyvenimo klausimu mus moko marksizmas? Koksai yra ar turėtų būti
santykis tarp moralės ir politikos? Pagaliau – ko vertos gražios idėjos ar skambūs
šūkiai, jei greta jų nėra meilės, draugystės ir paprasčiausio žmoniškumo?
I
Pradėkime
nuo pirmojo iš aukščiau keltųjų klausimų – prostitucijos. Kas tai?
Prekinis-piniginis santykis: prostitucija reiškia lytinio akto virtimą preke,
t. y. mainų objektu: „aš tau – tu man“. Toks reiškinys gali egzistuoti tik
prekiniais santykiais paremtose visuomenėse. Bet tokios visuomenės – ne nuo
amžių duotas, o istoriškai susiklostęs dalykas: pirmykštėse gentinėse
bendruomenėse, kuriose nebūta privatinės nuosavybės ar prekinės gamybos, juo
labiau, pinigų, nebūta ir prostitucijos.
 |
| F. Engelsas |
Todėl
mūsuose paplitusi frazė apie prostituciją, kaip „seniausią pasaulio profesiją“,
yra giliai klaidinanti. Vargu, ar kas tai būtų supratęs geriau už vieną
marksizmo kūrėjų – F. Engelsą – kuris veikale „Šeimos, privatinės nuosavybės ir
valstybės kilmė“ padėjo pagrindus moksliniam šeimos ir apskritai lytinių
santykių supratimui.
Nagrinėdamas
šeimos, kaip visuomeninio instituto, raidą, F. Engelsas prieina monogamijos, atsiradusios „iš porinės šeimos“
jau žemdirbystę išvysčiusiose patriarchalinėse visuomenėse; ji, būdama
„pagrįsta vyro viešpatavimu“ ir skirta gimdymui vaikų, „kurių kilmė iš tėvo
neabejotina“ (K.
Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 198), svetimavimą
uždraudžia moterims; bet vyrams toliau jį leidžia, o kraštutine to forma esanti
prostitucija (ten
pat, p. 203).
Aukščiausią
išsivystymo tašką prekinė gamyba pasiekia būtent kapitalistinėje ekonominėje
formacijoje, nušluojančioje iki tol egzistavusius smulkius natūrinius ūkius ir
nepaliekančioje „tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą,
beširdį „gryną pinigą“ (K.
Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 11).
Privatine nuosavybe paremtose visuomenėse prostitucija – lytinių santykių
suprekinimas – reiškiasi tiek atvirai, tiek ir ne individualia meile, o
išskaičiavimu paremtoms santuokoms esant neoficialia jos forma.
Tokioje
visuomenėje pats žmogus suvokiamas nebe kaip žmogus, o per prekinių-piniginių santykių prizmę; tai – žmonių
santykius užvaldantis susvetimėjimas ir nužmogėjimas, kuris būtinai persmelkia
ir lyčių santykius, nes, kaip rašė K. Marksas, „vyro santykis su moterimi yra natūraliausias žmogaus santykis su
žmogumi“ (K.
Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai. V., 1986, p. 389).
Tačiau komunizmas, būdamas „teigiamu privatinės nuosavybės panaikinimu“ (ten
pat), reiškia sukūrimą tokios socialinės-ekonominės formacijos, kurioje
tarp žmonių nebelieka jų santykius iškreipiančių prekinių-piniginių motyvų –
lieka tik patys žmonės, siejami tiesiog žmogiškų saitų (ten
pat, p. 452). Tai reikš „visuomeninį perversmą“, per kurį „neabejotinai
išnyks tiek ligšioliniai ekonominiai monogamijos pagrindai, tiek ir jos
papildinio – prostitucijos - pagrindai.“
(K.
Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 209). Todėl
vyro ir moters santykis atgausiąs savąjį natūralumą.
„Bet
kadangi monogamija atsirado dėl ekonominių priežasčių, tai ar ji išnyks, kai
išnyks šios priežastys?“, – klausė F. Engelsas, tuo pačiu atsakydamas, kad „ji
ne tik neišnyks, bet, priešingai, tik tuomet bus pilnai įgyvendinta...
Prostitucija išnyks, o monogamija, užuot žlugusi, pagaliau taps realybe ir
vyrams.“ (ten
pat, p. 210). Bet – toliau klausia
Engelsas, – ar tikrai gali „išnykti prostitucija, nenutraukdama kartu su savimi
į prarają ir monogamijos?“ Be abejonės, nes „pradeda veikti naujas momentas, kuris
monogamijos išsivystymo metu teegzistavo vos užuomazgoje: individualinė lytinė
meilė“ (ten pat).* Kadangi „kapitalistinės gamybos ir jos sukurtų nuosavybės
santykių panaikinimas pašalins visus šalutinius, ekonominius sumetimus, kurie
dabar dar tebeturi tokią didelę įtaką sutuoktiniams pasirinkti“, tuomet
„nebeliks jokio kito motyvo, išskyrus abipusę simpatiją“ (ten
pat, p. 215), – toliau rašo Engelsas. Bet „lytinė meilė savo prigimtimi yra
išimtinė“ – jos objektu būna vienas
priešingos lyties asmuo, tad ir „lytine meile paremtoji santuoka savo
prigimtimi yra monogamija“ (ten pat). Taigi, „Komunistų manifesto“ žodžiais
tariant, „panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs
žmonų bendrumas, t. y. oficialioji ir neoficialioji prostitucija.“ (K.
Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 24).
Komunizme šeima, kaip ekonominis
vienetas, išnyksianti, o vietoje jos komunistinė
šeima būsianti tiesiog laisvu apsisprendimu ir abipuse meile paremta vyro
ir moters sąjunga su vaikais, kaip šios abipusės meilės įsikūnijimu (Etika.
V., 1979, p. 218-219).**
Toks
yra marksizmo mokymas ne tik prostitucijos, o ir apskritai šeimos klausimu. Bet
kuris komunistas, veikdamas už naujos komunistinės santvarkos sukūrimą,
skleisdamas marksizmo-leninizmo idealus, tuo pačiu būtinai kovoja su bet kurio
žmonių susvetimėjimo priežastimis, taigi, ir su žmogaus suprekinimu, kurio
viena ryškiausių apraiškų ir yra prostitucija.
II
Kai
dėl moralės ir politikos, tai pažiūra, pagal kurią moralė ir politika išskiriamos
į atskiras kategorijas – plačiai paplitusi. Esą svarbu, ką žmogus praktiškai veikia politiniame gyvenime, o tai, kas vyksta privačiai – jau jo asmeninis reikalas, į
kurį nėra ko kištis (aišku, nešvarius darbelius slepiant po kilimu)...
Tai
– atgarsis XV-XVI amžiuose kilti pradėjusios italų nacionalinės buržuazijos
ideologo, N. Makiavelio, minties, kad dorybės valdovui nereikalingos – jis
tiesiog „privalo atrodyti jas turįs“ (N. Makiavelis. Rinktiniai raštai. V.,
1992, p. 67). Iki tokio buržuazinio moralės santykio su politika supratimo
vyravo feodalinis: politika esą pajungiama krikščioniškos dorovės principams, o
valdovas turįs ne tik atrodyti, o ir būti dorovingas. Skamba gražiai, tiesa?
Bet šios moralės būta giliai veidmainingos: pristatydama save, kaip amžiną ir
visuotinę bei skelbdama žmonių „lygybę priešais dievą“, tuo pačiu būdama
klasine morale, ji atvirai „teisino viešpataujančios klasės viešpatavimą ir
interesus“ (F.
Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 81) – socialinę nelygybę, baudžiavą
ir liaudies politinį beteisiškumą. Tai, ką padarė Makiavelis, buvo tiesiog tam
tikras demaskavimas – nuplėšdamas kaukes liaudžiai moralizavusių ponų ir
kunigų, jis pasakė: taip – elgiamės niekšiškai, bet nors nemeluokime sau ir
nustokime pretendavę į tariamą
dorybę...
 |
| K. Marksas |
Toksai
moralės ir politikos santykio supratimas – tipiškai buržuazinis ir glaudžiai susijęs su skirtimi tarp „civilinės
visuomenės“ ir „politinės valstybės“, kurią savo jaunystės veikaluose nagrinėjo
pats K. Marksas. „Civilinėje visuomenėje“ – nepolitinis, praktinis žmogaus,
kaip laisvo individo, gyvenimas; čia galioja egoistiškas privatusis interesas. Tuo tarpu „politinėje valstybėje“ – viešasis,
visuomeninis gyvenimas, kuriame žmogus laikomas „moraliu asmeniu“ (K.
Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai. V., 1986, p. 302). Formaliai skelbiamas
„politinės valstybės“ pirmumas egoistiškos visuomenės atžvilgiu, bet viskas yra
atvirkščiai: pirmiau visuomenė lemia valstybę, nei valstybė – visuomenę, o
valstybė turinti paklusti šios visuomenės galiai – „privatinės nuosavybės
galiai“ (ten
pat, p. 239). Čia ir slypi bjauri tiesa, kad už aukštų politinių lozungų ir
šiaudinio „pilietiškumo“ slypi visuomenę valdantis savanaudiškas piniginis
interesas, pačią politiką verčiantis savo tarnaite. Tame slypi susvetimėjimas
ir, kiek tai liečia bet kurias pretenzijas į „moralumą“, gili veidmainystė,
kurios teoriniu pateisinimu yra aukščiau minėtas moralės ir politikos
išskyrimas.
Kaip
visa tai vertina marksizmas? Į tai kuo aiškiausiai atsakė pats K. Marksas:
komunizmas reiškia susvetimėjimo įveikimą, vadinasi, jame negali būti jokios
prieštaros tarp viešo ar privataus gyvenimo – visas gyvenimas, ir viešas, ir
privatus, esti visuomeniškas; tik tuomet žmogus – pilnas ir tikras (ten
pat, p. 302). Vadinasi, jokios skirties tarp moralės ir politikos būti
negali – viešas gyvenimas, tiek pat kiek ir privatus, yra žmogaus, kaip
visuomeninės būtybės, reiškimosi sritis.
Tačiau,
anot F. Engelso, „mes dar ir dabar nesame išėję iš klasinės moralės rėmų.
Tikrai žmogiška moralė, esanti virš klasinių prieštaravimų ir visokių
prisiminimų apie juos, tebus įmanoma tik tokioje visuomenės išsivystymo
pakopoje, kada ne tik bus panaikintas klasių priešingumas, bet ir išnyks jo
pėdsakai praktiniame gyvenime.“ (F.
Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 81). Iki galutinės socializmo
pergalės – komunizmo – toks dalykas, kaip absoliuti ir visuotinė bendražmogiška
moralė – praktikoje neegzistuoja.
„Bet
ar yra komunistinė moralė?“, – kėlė klausimą Leninas. „Žinoma, yra“, – atsakė
jis, pabrėždamas, jog ši dorovė esanti „pajungta klasinės proletariato kovos
interesams“ (V.
Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 298-299). Klasinės
proletariato – darbo žmonių – kovos politika negalinti egzistuoti be
atitinkamos moralės: komunistinė politika ir moralė sudaro neišardomą vienį.
 |
| G. Plechanovas |
Kaip
negalima politika be moralės, lygiai taip pat – ir nepolitiška moralė.
Populiaru kalbėti apie „dvasinį tobulėjimą“, visa tai – „puiku“, savo laiku
rašė G. Plechanovas. Tačiau moralinis tobulinimasis „arba veda į žmonių
savitarpio santykių visuomenėje pakeitimą, ir tada moralė pereina į politiką,
arba jis neliečia tų santykių, ir tada moralė greitai pradeda tūpčioti vietoje“
(G. Plechanovas. Literatūra ir estetika. V., 1960, p. 507). Moralė, kokius
aukštus ir orius priesakus ji bekeltų, lieka tuščia ir bejėgė, jei yra
atsiejama nuo visuomeninio gyvenimo, taigi, nuo politikos.***
Vadinasi,
politikos atskyrimas nuo moralės, kaip ir moralės – nuo politikos – yra ne
marksistinė ar komunistinė, o buržuazinė, liberalinė pažiūra. Tai – pažiūra
miesčionių, prisitaikėlių ir liberalų – bet ne komunistų, kuriems nėra
politikos be moralės ir nėra moralės be politikos.
III
Pagaliau
– kaip ten su visomis idėjomis – revoliucija, socializmu, komunizmu ir pan. – ar
jos ko vertos, ar jos apskritai ką reiškia, jei greta jų nesama žmoniškumo?
Klausimas – lyg ir retorinis nes į jį atsakyti nesunku, juo labiau, atsižvelgus
į aukščiau išaiškintą moralės ir politikos santykį. Bet visgi norėtųsi jam
skirti daugiau dėmesio grįžtant prie pačioje pradžioje minėto atvejo.
Štai
turime šlykštų senį, kuris lytiškai išnaudojo nelaimingą ir pažeidžiamą
merginą, o tuo pačiu save pristatė – ir iki šiol pristato – kaip „socialistą“.
Viešai deklaruoja gražias idėjas – lygybę, teisybę, vienybę ir t. t. – bet kas
iš to?
Pamąstykime
taip: juk iš lytinio akto atsiranda gyvybė –
žmogaus gyvybė – ir vargu, ar yra kas gražesnio ir šventesnio, už tokią
gyvybę, kuri kyla iš tikros meilės. Bet kas kita pažemina šį aktą, jam
netenkant savojo žmogiškumo ir smunkant į grynai zoologinę sferą. Dar
šlykštesnis – žemiau gyvuliškumo – yra toks aktas, kuriame ne tik, kad nėra
meilės, o dar veikia ekonominis arba prievartos motyvas.
Aukščiau
gyvuliško stovio – dorybė, žemiau – niekšybė: abi šios sritys – išskirtinai žmogiškos.
Arba esi tikras žmogus, arba gyvulys, o galiausiai – niekšas. O kas yra žmogus,
kuris natūraliausią, o tuo pačiu ir švenčiausią žmonių tarpusavio ryšį paverčia
išskaičiavimo ar netgi prievartos objektu? Niekšas.
Ir
niekšui ėmus kalbėti ar netgi dangstytis kilniais idealais, kas juose lieka? Komunizmo
tai nepaneigia – ir paneigti negali – bet tiek, kiek atitinkamos idėjos sklinda
iš tokių žmonių lūpų, jos – tik tušti žodžiai. Be meilės – ne tik vyro ir
moters, o ir apskritai, be draugystės – be žmoniškumo – viskas, net patys
aukščiausi idealai, netenka prasmės. Kodėl? – nes jie patys yra žmoniški, tikri tiek, kiek reiškiasi
žmonėse ir per žmones.
 |
| L. Gira |
Komunizmo
idėja – pati žmoniškiausia idėja – kuriai virtus gyvenimu, anot M. Gorkio, „žmogus
pajus, kad jis yra visų lobių, viso pasaulio grožio, visos žmonijos patirties
įkūnijimas, pasijus dvasiškai lygus visiems savo broliams“ (M. Gorkis. Raštai.
V., 1956. T. 18, p. 100); šimtmečiais buvusi utopine svajone, K. Markso ir F.
Engelso darbuose ji įgavo mokslinį pagrindimą, tapdama realia ateities
alternatyva. Kova už jos įgyvedinimą, kaip rašė poetas L. Gira – tai „žmogaus
švenčiausia kova“... Kova – „už žmogum būt teisę!“
(L. Gira. Raštai dviejuose tomuose. V., 1953. T. 2, p. 189).
Komunistas
– tas, kuris iš vidinio įsitikinimo atsiduoda darbui ir kovai už komunizmo
įgyvendinimą. Ar juo gali būti niekšas, moterį, žmogų paniekinantis išsigimėlis? Ne – nes komunisto politinės
pažiūros neatskiriamos nuo jo moralės, kaip jo moralė – nuo politikos. „Tik
buržujai gali žiūrėti į moterį kaip į patelę, kuri turi jų geidulius
patenkinti. Komunistas negali taip žiūrėti į moterį... kaip žiūri niekšas
buržujus filisteris.“ (V. Kapsukas. Raštai. V., 1971. T. 10, p. 122), – teigė V.
Kapsukas.
Žmonės,
kapitalistinėje mėsmalėje tapę vienas kitam svetimi, vieniši ir pasimetę, „matydami
gėrį, kaip vaikai pasaką, stebėdamiesi jo grožiu ir retumu, laukdami jo it
šventės“, – rašė Gorkis – „netiki jo jėga“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1955. T. 10,
p. 91). Tuo ir išsiskiria komunistas: jam gėris yra daugiau, nei vaikiška
pasaka ar teorinė abstrakcija; jis ne šiaip tiki jo jėga – jis ją žino ir
neabejoja jos galutine pergale. Todėl ir komunizmo idėjos prasmingos – jose slypi
ilgaamžis siekis žmoniškumo, laisvės, lygybės ir brolybės – ne kur nors
padangėje ar anapusiuose, o šiame realiame pasaulyje, į kurį mes visi gimstame
tam, kad būtume žmonėmis.
 |
| F. Dzeržinskis |
Tad
mums, marksistams-leniniečiams, nėra ir negali būti aukštesnės dorovinės tiesos
už tą, kurią, būdamas politiniu kaliniu, rašydamas laišką seseriai taip puikiai, netgi poetiškai,
išreiškė legendinis revoliucionierius, ištikimas Lenino draugas ir bendražygis,
F. Dzeržnskis:
„Būti šviesos spinduliu
kitiems, pačiam skleisti šviesą, – didžiausia laimė, kokią tik žmogus gali
patirti. Tada jis nebijo nei kančių, nei skausmo, nei sielvarto, nei vargo.
Tada jis nebebijo mirties, nors tik tuomet išmoksta tikrai mylėti gyvenimą.“
Parašė:
Vincas Nevėžietis
*
„Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę.
Savaime suprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai ir
t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek
vyrams, tiek moterims nebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos
intymiausius santykius. Bet nuo to iki dabartinės lytinės meilės dar be galo
toli. Visoje senovėje santuokas už sutuoktinius sudarydavo jų tėvai, ir
sutuoktiniai ramiai su tuo susitaikydavo. Tas truputis santuokinės meilės, kurį
pažįsta senovė, nėra koks nors subjektyvus polinkis, bet objektyvi pareiga, ne
santuokos pagrindas, bet jos papildymas. Meilės santykiai šiuolaikine prasme
senovėje pasitaiko tik už oficialiosios visuomenės ribų. [...] Mūsų lytinė
meilė iš esmės skiriasi nuo paprasto lytinio potraukio, nuo senovės žmonių
eroso. Pirma, ji numato abipusę besimylinčių asmenų meilę; šiuo atžvilgiu
moteris yra lygioje padėtyje su vyru, tuo tarpu kai antikinio eroso laikais jos
anaiptol ne visuomet atsiklausdavo. Antra, lytinė meilė pažįsta tokį
intensyvumo ir patvarumo laipsnį, kad abiem šalim vienas antro neturėjimas ir
persiskyrimas atrodo didelė, jei ne didžiausia nelaimė; kad galėtų vienas antrą
turėti, jie leidžiasi į didelę riziką, kartais net rizikuoja savo gyvybe, o tai
senovėje pasitaikydavo nebent tik santuokinės ištikimybės laužymo atvejais. Ir
pagaliau atsiranda naujas dorovinis kriterijus lytiniam ryšiui vertinti:
klausiama ne tik to, ar šis ryšys buvo santuokinis ar nesantuokinis, bet ir to,
ar jis atsirado iš abipusės meilės, ar ne?“ (K. Marksas ir F. Engelsas.
Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 211).
**
Kai dėl realiai egzistavusio socializmo Tarybų Sąjungoje ir kitur, be abejonės,
prostitucija, kaip žymesnis visuomeninis reiškinys, buvo likviduota, bet tai
nereiškia, jog ji nesireiškė atskirais, kad ir izoliuotais, atvejais. Tai –
pasekmė iš praeities užsilikusių prekinių-piniginių santykių ir jų daromo poveikio
visuomenės ir konkrečių individų moralei; be to, socializmas – dar ne
komunizmas, o tik pereinamoji fazė; jame prekinė gamyba ir pinigai dar
egzistuoja.
***
„Moralė užsibrėžia tikslą tobulinti atskirus asmenis. Bet jos nuostatai patys
slypi politikos dirvoje, laikant tuo visą
visuomeninių santykių visumą. Žmogus yra dorovinė būtybė tik todėl, kad jis yra, anot Aristotelio betariant,
politinė būtybė. Robinzonui jo
negyvenamoje saloje nebuvo reikalinga dorovė. Jeigu moralė tai pamiršta ir
nemoka pastatyti tilto, kuris vestų nuo jos į politikos sritį, tai ji patenka į
visą eilę prieštaravimų.“ (G. Plechanovas. Literatūra ir estetika. V., 1960, p.
507).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą