Savo skaitytojų
dėmesiui pateikiame Prancūzijoje gyvenančio marksistinių pažiūrų airių
publicisto ir politikos komentatoriaus, Gearóid Ó Colmáin, straipsnį apie
imperializmą. Jame bendrais bruožais pažvelgiama į šiuolaikinės
Rusijos, Kinijos ir Irano pozicijas tarptautinėje arenoje
marksistinės-lenininės imperializmo, kaip monopolistinio kapitalizmo,
sampratos požiūriu.
IMPERIALIZMO KLAUSIMU
AR RUSIJA IMPERIALISTINĖ?
Yra labai daug neaiškumo dėl
to, kas yra imperializmas. Daugelis analitikų linkę teigti, kad šiandienos
pasaulyje tėra tik viena vienintelė imperializmo forma, būtent NATO, o tuo
tarpu šalys kaip Rusija ir Kinija esą Vakarų korporacinio elito viešpatavimui
besipriešinančio pasaulinio antiimperialistinio fronto lyderės. Tačiau tokia
teorija neatlaiko kritikos. Savo knygoje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo
stadija“ V. Leninas apibrėžė imperializmą, kaip monopolinį kapitalizmą. Jis
rašo:
„Jeigu reikėtų kuo trumpiau
apibrėžti imperializmą, tai reikėtų pasakyti, kad imperializmas yra
monopolistinė kapitalizmo stadija. Tokiu apibrėžimu būtų nusakyta tai, kas
svarbiausia, nes, pirma, finansinis kapitalas yra bankinis monopolistiškai
negausių stambiausių bankų kapitalas, susiliejęs su pramonininkų monopolistinių
sąjungų kapitalu; o antra, pasaulio pasidalijimas yra perėjimas nuo kolonijinės
politikos, nekliudomai išplečiamos nė vienos kapitalistinės valstybės
neužgrobtomis sritimis, prie kolonijinės monopolinio galutinai pasidalytos
žemės teritorijos valdymo politikos.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V.,
1983. T. 27, p. 366).
Ir Rusija, ir Kinija yra
valdomos monopolinių kapitalistų ir valstybinių monopolinio kapitalo įmonių.
Rusijoje valstybinis-monopolinis kapitalizmas tapo tikrove nuo Chruščiovo
reformų 1957 m., kurios Tarybų Sąjungos ekonomiką pakeitė iš socialistinio į
valstybinio kapitalizmo gamybos būdą, o tuo tarpu Kinija nuo Mao „Naujosios
demokratijos“ iki Sin Dzinpino šiandien, visą laiką veikė pagal vienas ar kitas
valstybinio-monopolinio kapitalizmo formas*.
Kadangi tiek Rusijos, tiek
ir Kinijos tarptautiniai santykiai remiasi jų pačių monopolinių kompanijų
interesų gynimu, tai, griežtai kalbant, jie yra imperialistiniai. Tai yra toli
nuo 1917-1953 m. Tarybų Sąjungos, kai jos užsienio politikos pagrindą iš tiesų
sudarė proletarinis internacionalizmas. Tai buvo vienintelis laikotarpis
naujųjų laikų istorijoje, kai Rusijos užsienio politika buvo tikrai antiimperialistinė.
Pavyzdžiui, kai Albanijos Darbo Partijos Pirmasis sekretorius E. Hodža 1946 m.
lankėsi pas J. Staliną Maskvoje, Tarybų Sąjungos vadovas pasiūlė aprūpinti
Albaniją visomis jos industrializavimui reikalingomis medžiagomis ir
specialistais. Stalinas pabrėžė svarbą Albanijai susikurti sunkiąją pramonę,
kad ši galėtų pati toliau kurtis savo gamybos priemones ir būti ekonomiškai
savarankiška. Čia kreditai ir paskolos nefigūravo. Visa tai pasikeitė atėjus N.
Chruščiovui. Vietoje to, kad būtų skatinęs socialistines šalis
industrializuotis ir tapti savarankiškomis, N. Chruščiovo politika buvo
užiminėti rinkas tarybiniam eksportui. Albanams atmetus šią politiką,
chruščiovininkai ėmė grasinti ir šmeižti Albanijos valdžią. Hodža rašo:
E. Hodža |
Naująją kapitalistinę Tarybų
Sąjungos užsienio politiką kritikavo ir Če Gevara, kuris skundėsi, kad
chruščioviniai „vertelgos“ labiau suinteresuoti ginklų pardavimais siekiant
pelno, nei savanorišku ginklų tiekimu proletarinio internacionalizmo pagrindu.
Štai todėl Hodža buvo teisus, šio laikotarpio Tarybų Sąjungą įvardydamas kaip „social-imperialistinę“**;
tai yra, kaip socializmu maskuojamą valstybinį-monopolinį kapitalizmą. 1960-ųjų
bėgyje revizionistinė TSRS begėdiškai tiekė ginklus Indonezijos fašistinei
karinei diktatūrai, kol ši tuo tarpu žudė visus susijusius su Indonezijos
Kompartija***.
Chruščiovinis revizionizmas
sunaikino TSRS, civilizacijos, iki Stalino mirties buvusios viso pasaulio
darbininkų viltimi, ekonomiką. Priešingai paplitusiai nuomonei, 1991 m. žlugo
ne socializmas, o tarybinis valstybinis kapitalizmas, kuris, patekęs į
sionistinių oligarchų įtaką, priėmė neoliberalizmą, sunaikindamas visas
egzistavusias valstybines kliūtis visiškam darbininkų išnaudojimui. Daugelis
valdžią paėmusių oligarchų anksčiau buvusiose tarybinėse teritorijose anksčiau
buvo darbo stovyklų kaliniai, kalėję už bandymus apgaudinėti tarybinę sistemą.
TSRS sunaikinimas buvo, kaip
teisingai pažymėjo Putinas, didžiausia dvidešimtojo amžiaus katastrofa. Smurtinį
perversmą prieš Rusijos parlamentą 1993 m. organizavo tokio pat požiūrio
fašistai, kokie 2014 m. paėmė Kijevą. Rusų ekonomistas Sergejus Glazjevas
knygoje „Genocidas: Rusija ir Naujoji Pasaulio Tvarka“, iškalbingai apibūdina
jelcininkų ideologiją:
„Subjektyvusis šiuolaikinės
revoliucijos Rusijoje ideologų nusistatymas stipriai primena neapykantą ir
panieką savos šalies žmonėms, kokia buvo Hitlerio propagandoje ar trockininkų
agitacijoje.“ (S.
Glazyev. V., 1999. Genocide: Russia and the New World Order, p. 6).
Jelcino diktatūros
laikotarpiu Rusija neteko milijonų žmonių dėl ekonominių sunkumų, tylaus ir
užslėpto genocido. S. Glazjevas rašo:
„1992-1997 m. laikotarpiu
mirtingumas 3 890 000 žmonių pranoko gimstamumą. Tuo pačiu bendri
Rusijos demografiniai nuostoliai tais metais dėl socialinės ir ekonominės
situacijos nuosmukio bei normalaus kultūrinio ir kasdieninio gyvenimo aplinkos
sunaikinimo, skaičiuojami apie 8 mln. žmonių, iš kurių apie 3 milijonai mirė
per anksti, o 5 milijonai tiesiog negimė dėl sumažėjusio gimstamumo.“ (ten pat, p. 13).
Glazjevas nurodo Rusijos
potarybinio valdančiojo elito, kuris lyg „išrinktųjų“ grupė valdo paprastus
rusus, laikomus pažmogiais, „baltais vergais“, rasistinę „talmudinę ideologiją“.
Būtent iš šio košmaro ir
iškilo Rusijos prezidentas V. Putinas.
Putinas yra Gorbačiovo TSRS
padaras – todėl buvęs TSRS lyderis, kurį komunistai nori teisti už tėvynės
išdavimą, palaiko dabartinį Rusijos vadovą.
Yra užfiksuota, kaip Putinas
pareiškė, kad 1991 m. prieš M. Gorbačiovą vykusio perversmo metu, jis pats
palaikė pastarąjį. Šis perversmas buvo bandymas išgelbėti Tarybų Sąjungą, dėl
kurios netekties vėliau pats Putinas ir gailėjosi.
Nesename interviu Putinas
nurodė N. Chruščiovą kaip „didį vadovą“, kurio dėka pasaulis pradėjęs gerbti
Rusiją. Tai – Rusijos komunistams svetima nuomonė. Savo knygoje „Chruščiovas ir
TSRS sunaikinimas“, M. Kilevas parodo, kad, siekdamas atkurti kapitalizmą TSRS,
Chruščiovas melavo apie Staliną, kaltindamas jį dėl daugybės dalykų, kuriuos
buvo padaręs pats Chruščiovas su savo pakalikais. Chruščiovo antikomunistinė
politika buvo nelaimė TSRS, panardino ekonomiką į gilią krizę, leisdama valdžią
paimti korumpuotų nomenklatūrininkų kastai, demoralizuodama darbininkus ir
sukurdama sąlygas visiškai kontrrevoliucijai atėjus neoliberaliniam Jelcino
režimui. N. Chruščiovo melagystės ir nusikaltimai puikiai dokumentuoti Groverio
Fur (Grover Furr) jo knygoje „Chruščiovas
melavo: įrodymai, kad kiekvienas Stalino (ir Berijos) nusikaltimų „atskleidimas“
Chruščiovo „slaptoje kalboje“ per XX TSKP suvažiavimą 1956 m. vasario 25 d.,
buvo melagingi“.
V. Putinas perima B. Jelcino estafetę |
Nuo savo atėjimo į valdžią,
Putinas iš tiesų pasiekė nemažai. Jis atkūrė ekonomiką, apgynė šalies vienybę
prieš netiesioginį NATO karo Čečėnijoje ir įkalino arba išvarė iš šalies dalį
žymiausiųjų sionistinių oligarchų, antai V. Guzinskį ir M. Chodorkovskį.
Vadovaujant Putinui iškilo nacionalinė, patriotinė buržuazija. Šis nacionalinių
interesų gynimas privedė prie konfrontacijos su NATO, kuri atvirai siekia
Rusijos Federacijos suardymo. Tačiau darbo sąlygos
Putino Rusijoje išlieka siaubingos, o vidutinė rusų vyrų gyvenimo trukmė – 56 metai.
Vidutinio žmogaus pragyvenimo lygis ir pramonės našumas vis dar stipriai
atsilieka nuo buvusio tarybiniais laikais.
Rusų tauta iki šiol gyvena
brutalios klasinės diktatūros sąlygomis ir tūkstančiai rusų, kurie kasmet rengia
demonstracijas su Lenino ir Stalino portretais, yra įrodymas, kad klasiškai
sąmoningi rusai netiki buržuazinės valstybės oficiozine antikomunistine
propaganda. Daugelis šių demonstrantų atsimena geresnius laikus, kai proletarinė
demokratija ėmė viršų prieš buržuazinį išnaudojimą. Tad teigimas, kad Putinas yra
„antiimperialistinio“ aljanso galva, tėra paprasčiausia fantazija. Bet Rusijos
imperinė valstybė vis dėlto laikosi tarptautinės diplomatijos taisyklių bei
protokolų ir todėl garantuoja saugumą satelitinėms valstybėms, kaip Sirija. Tai
stipriai skiriasi nuo beteisiškumo, anarchijos ir genocido, kurį skleidžia
Jungtinės Valstijos. Tad Rusija atlieka gynybinę rolę ir nusipelno pagyrimo už
tai, jog laikosi tarptautinės teisės.****
Komunistų mitingas Rusijoje |
AR KINIJA IMPERIALISTINĖ?
Kinija taip pat yra kylanti
imperija Pirmąjį dešimtmetį po to, kai buvo išvaduotą komunistų, Kinija iš TSRS
sulaukė svarbios technologinės pagalbos. Tačiau iškilus tarybiniam
revizionizmui, ši parama pasibaigė. Bet Kinija tada jau turėjo pakankamai
priemonių, kad industrializuotųsi savarankiškai, ypatingą dėmesį skirdama
sunkiajai pramonei, o tai Kinijai leido tapti nepriklausoma pramonine jėga.
Nors Mao teigė, jog laikosi marksizmo-leninizmo principų, jo politika rodo, kad
jis buvo šalininku sąjungos tarp pažangiosios buržuazijos ir darbininkų bei
valstiečių. Mao decentralizuota, komunomis paremta klasinė sąjunga, vadinta „Naująja
demokratija“, buvo artimesnė jo pirmtakui Sun Jatsenui, o ne
marksizmui-leninizmui, kurio principai reikalauja proletariato ir vargingųjų
valstiečių diktatūros visų kitų klasių atžvilgiu. Kaip savo knygoje „Klasių
kova Kinijoje“ parodo Bilas Blendas (Bill Bland), Mao Dzedunas Kinijos
Komunistų Partijos viduje atstovavo kompradorinei buržuazinei frakcijai, kol
tuo tarpu vėliau nušalintas ir galimai nužudytas Kao Kangas pasisakė už
proletariato diktatūrą.*****
„Socialistinės“ Kinijos lyderis
Den Siaopinas (kairėje) kartu su vienu iš JAV imperializmo veidų, R. Reiganu
|
Mao atsivėrimas JAV 1972 m. pagreitino intensyvų Kinijos proletariato išnaudojimą. Revizionistinė Mao vyriausybė nesidrovėjo palaikyti diplomatinių santykių su fašistiniu Pinočeto režimu Čilėje. Kinijos social-imperialistai taip pat dalinai atsakingi ir už Al Kaidos iškilimą Afganistane, nes jie 1980-aisiais pardavinėjo ginklus modžahedams. Tačiau Kinijos atveju islamistinis terorizmas Sindziango provincijoje buvo labiau atoveiksmis, nei islamistinis terorizmas Vakaruose, kuris dažniausiai būna imituojamas spec. tarnybų. Kitaip tariant, Kinijos Liaudies Išvadavimo Armija Sindziango provincijoje iš tiesų kovoja su islamistiniu terorizmu.
Nors Kinijos, kaip
konkurento JAV, buvimas Afrikoje įgalina svarbų pramonės vystymąsi, Kinijos
interesas Afrikoje yra grynai komercinis ir paremtas išteklių bei darbo jėgos
išnaudojimu valstybinio-monopolinio kapitalizmo labui. Tad būtų absurdiška
laikyti Kiniją „antiimperialistine“. Kaip konkuruojanti imperija Afrikoje, kuri
siūlo geresnius kontraktus ir nesikišimo politiką, Kinija Afrikos nacionalinėms
buržuazijoms siūlo galimybę ištrūkti iš Europos ir Amerikos neokolonializmo
pančių, tampant kiniškojo imperializmo satelitinėmis valstybėmis. Nors tai ir
pažangu, bet imperializmo problemos nepanaikina.
AR IRANAS IMPERIALISTINIS?
Kai dėl kitų Sirijos
konflikto dalyvių, reikėtų trumpai pakalbėti apie Irano Islamo Respublikos ir
Hezbola****** vaidmenį. Nepamirškime, kad Iranas ir Libano Hezbola 1992 m.
bendradarbiavo su Jungtinėmis Valstijomis, remdami islamistinį terorizmą
Bosnijoje Jugoslavijos karų metu – šitokia politika ilgainiui sukėlė
atoveiksmį, kai savarankiškos Bosnijos režimas Jungtinėse Tautose balsavo už
sankcijas prieš Iraną. Irano Islamo Respublika, kurios chomeiniška ideologija
tariamai palaikė vargingųjų ir engiamųjų nacijų išsivadavimo kovas, visiškai
nesuvokė Balkanų konflikto esmės, patikėdama sionistine propaganda apie šiuos
karus, kaip krikščionių sąmokslą išvyti musulmonus iš Europos. Bosnių lyderio
Alija Izetbegovičiaus delegacijos į Iraną ir Libiją sužaidė šia apgaule, tuo
būdu kurstydami idėjas apie „civilizacijų susidūrimą“ tarp musulmonų ir
krikščionių pasaulių. Teologiniai ir antimarksistiniai Irano Islamo Respublikos
postulatai pavertė ją vienu pagrindinių šios
sionistinės ideologinės
manipuliacijos taikinių.
2011 m., nepaisydamas akivaizdaus
sionistų dalyvavimo Arabų pavasario įvykiuose, Teheranas pilnai palaikė
sukilimus Šiaurės Afrikoje. Vykstant sionistiniam Libijos bombardavimui, Irano
valstybinė žiniasklaida islamistinius teroristus ir toliau vadino „revoliucionieriais“.
Sukarintoji Libano organizacija Hezbola taip pat liaupsino Al Kaidos teroristus
Libijoje. Tuo tarpu Kinijos ir Rusijos susilaikymas Jungtinių Tautų Saugumo
Taryboje, kartu su Irano ir Hezbola reikštu palaikymu teroristams privertė
Libiją savarankiškai aštuonis mėnesius susiremti su pilna pasaulinio sionizmo
galybe. Daugelis Libano Hezbola laiko esant „antiimperialistine“ ir „antisionistine“
organizacija. Nors jie iš tiesų atlieka svarbų vaidmenį Sirijos išlaisvinime
nuo sionistų-vahabitų agresijos ir apsaugojo Libaną nuo Izraelio okupacijos ir
bombardavimų, vis dėlto reikia išryškinti jų rolę 2011 m. Arabų pavasaryje.
Per televiziją transliuotoje
kalboje 2011 m. kovo 19 d. Hezbola vadovas Saidas Hasanas Nasrala liaupsino
arabų sukilimus Šiaurės Afrikoje ir arabų pusiasalyje, pareikšdamas, kad bet
kokie teiginiai, esą šie sukilimai remiami Jungtinių Valstijų – klaidingi ir neteisingi.
Šią interpretaciją jis teisino tuo, kad visi nuverstieji režimai bendradarbiavo
su Jungtinėmis Valstijomis. Nasrala patikėjo didžiąja sionizmo apgaule, nes dar
tais pačiais 2011 m. buvo įrodyta, kad Arabų pavasario būta ne ko kito, kaip
gerai suplanuoto ir įvykdyto geostrateginio projekto sukurti Naujus Vidurinius
Rytus pagal Izraelio hegemonijos siekius.
M. Kadafis - kovotojas už Afrikos vienybę |
Nors Irano Islamo Respublika
dar nėra pasaulinio masto imperija, vis dėlto ji yra kylanti kapitalistinė
jėga, vykdanti užsienio politiką pagal savo strateginius ir ideologinius
interesus. Šia prasme iranietiškas kapitalizmas laikytinas pamažu kylančia
imperija. Tačiau Iranas ir Hezbola šiuo metu atlieka itin konstruktyvų vaidmenį
gindami Sirijos Arabų Respubliką, o tuo tarpu naujoji Irano tarptautinė žiniasklaida*******
suteikia daugiau erdvės atviroms ir tiesioms diskusijoms Vakaruose.
IŠVADOS
Rusijos, Kinijos ir Irano žmonės
turi pilną pagrindą kaltinti savo valdžias už tai, kad šios leido eskaluotis
2011 m. Libijos krizei. Jei šios šalys būtų parėmusios Kadafį, Sirijos
teroristai būtų praradę vieną pagrindinių savo bazių veiksmams prieš Damaską, o
tai, savo ruožtu, būtų tik padidinę pačios Rusijos, Kinijos ir Irano saugumą.
Iš tiesų Rusijos, Kinijos ir Irano palaikymas Libijos kontrrevoliucijai gali
būti laikomas neatleistinu diplomatiniu kvailumu arba, dar blogiau, išdavyste,
turint omeny, jog visos trys šios kylančios jėgos savo pačių teritorijoje
susiduria su Al Kaidos kovotojais.
Rusijos, Kinijos ir Irano, kaip globalinių jėgų, iškilimas, yra pozityvus reiškinys tiek, kiek jis silpnina NATO siekį visiškam, vienapoliam globaliniam viešpatavimui. Bet nei viena iš šių jėgų negali būti rimtai laikoma „antiimperialistine“.
Vertė: Kibirkštis
Šaltinis: Dissident Voices, 2016 March 6.
* Autoriaus teiginys dėl
tariamo valstybinio kapitalizmo egzistavimo Kinijoje Mao Dzeduno valdymo laikotarpiu
– ginčytinas; bet, kai dėl Kinijos apskritai, kurį laiką joje neabejotinai
vyrauja kapitalistiniai gamybiniai santykiai. Šiam klausimui skirtas ištisas
Graikijos Komunistų Partijos (GKP) Centro Komiteto (CK) nario, E. Vageno,
straipsnis „Kinijos tarptautinis vaidmuo“ (visas tekstas: rusų k., anglų
k.). Red.
** „Social-imperializmas“ –
šią sąvoką pradėjo naudoti prieš N. Chruščiovo revizionistinę politiką pasisakę
ir nuo TSKP linijos atsimetę anti-revizionistai tarptautiniame komunistiniame
judėjime. Žymiausieji anti-revizionizmo atstovai, tarp kitų, iš pradžių buvo
minėtasis E. Hodža ir Mao Dzedunas. Komunizmą išdavusią, nuo socializmo ir
proletarinio internacionalizmo principų nukrypusią N. Chruščiovo vadovautą
TSRS anti-revizionistai įvardino esant „social-imperialistine“, t. y. faktiškai
imperialistine, bet prisidengiančia socialistiniu fasadu. Red.
*** 1965-1966 m.
Indonezijoje vykdytos masinės represijos, per kurias nužudyta daugiau kaip 500
tūkst. Žmonių, daugiausiai Indonezijos Kompartijos narių bei rėmėjų; šią akciją
organizavusias reakcines jėgas aktyviai rėmė Jungtinės Valstijos. Red.
**** GPK CK atstovas E.
Vagenas straipsnyje „Karinė-politinė lygtis Sirijoje“ Sirijoje pažymi, kad
naivu šiuo atveju idealizuoti Rusiją, kaip „besilaikančią tarptautinės teisės
normų“ – nes tai reiškia ne tik pačios Rusijos kapitalistinių-imperialistinių
siekių ignoravimą, o ir nesuvokimą esamosios tarptautinės teisės klasinio
turinio: esamomis sąlygomis „Tarptautinė teisė yra buržuazinės teisės tąsa“, -
rašo E. Vagenas (visas straipsnis: rusų k., anglų
k.). Red.
***** Panašu, kad straipsnio
autorius, būdamas hodžaistu ir kritikuodamas Mao Dzeduną, remiasi vėlesniais
Albanijos anti-revizionistų darbais, siekusiais įrodyti, esą Kinijoje nebūta
proletariato diktatūros. Šis požiūris, turint omeny realias ir nepaneigiamas
Kinijos maoistų klaidas 1970-aisiais, vis dėlto vienašališkas; kapitalizmo restauracija
Kinijoje prasidėjo tik po Mao mirties valdžią paėmus atviram dešiniajam
oportunistui Den Siaopinui. Red.
****** Hezbola (arabų k. – „Dievo
partija“) – 1985 m. Libane įkurtas musulmonų šiitų judėjimas, pradėjęs veiklą
pasipriešinimu Izraelio vykdytai šalies okupacijai. Atliko svarbų vaidmenį
atremiant 2006 m. Izraelio karinę avantiūrą; šiuo metu dalyvauja bendroje
kovoje kartu su B. al Asado Sirijos vyriausybe prieš „Islamo valstybę“ ir
užsienio interventus. Red.
******* Autorius turi omeny
Iranui priklausančią tarptautinę žinių tarnybą „Press TV“, kuri iš tiesų
suteikia platformą įvairių pažiūrų veikėjams, kritiškai vertinantiems Vakarų
tikrovę. Su „Press TV“ bendradarbiauja ir pats autorius. Red.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą