Gearóid Ó Colmáin. Imperializmo klausimu

Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame Prancūzijoje gyvenančio marksistinių pažiūrų airių publicisto ir politikos komentatoriaus, Gearóid Ó Colmáin, straipsnį apie imperializmą. Jame bendrais bruožais pažvelgiama į šiuolaikinės Rusijos, Kinijos ir Irano pozicijas tarptautinėje arenoje marksistinės-lenininės imperializmo, kaip monopolistinio kapitalizmo, sampratos požiūriu.

IMPERIALIZMO KLAUSIMU

AR RUSIJA IMPERIALISTINĖ?

Yra labai daug neaiškumo dėl to, kas yra imperializmas. Daugelis analitikų linkę teigti, kad šiandienos pasaulyje tėra tik viena vienintelė imperializmo forma, būtent NATO, o tuo tarpu šalys kaip Rusija ir Kinija esą Vakarų korporacinio elito viešpatavimui besipriešinančio pasaulinio antiimperialistinio fronto lyderės. Tačiau tokia teorija neatlaiko kritikos. Savo knygoje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ V. Leninas apibrėžė imperializmą, kaip monopolinį kapitalizmą. Jis rašo:

„Jeigu reikėtų kuo trumpiau apibrėžti imperializmą, tai reikėtų pasakyti, kad imperializmas yra monopolistinė kapitalizmo stadija. Tokiu apibrėžimu būtų nusakyta tai, kas svarbiausia, nes, pirma, finansinis kapitalas yra bankinis monopolistiškai negausių stambiausių bankų kapitalas, susiliejęs su pramonininkų monopolistinių sąjungų kapitalu; o antra, pasaulio pasidalijimas yra perėjimas nuo kolonijinės politikos, nekliudomai išplečiamos nė vienos kapitalistinės valstybės neužgrobtomis sritimis, prie kolonijinės monopolinio galutinai pasidalytos žemės teritorijos valdymo politikos.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, p. 366).

Ir Rusija, ir Kinija yra valdomos monopolinių kapitalistų ir valstybinių monopolinio kapitalo įmonių. Rusijoje valstybinis-monopolinis kapitalizmas tapo tikrove nuo Chruščiovo reformų 1957 m., kurios Tarybų Sąjungos ekonomiką pakeitė iš socialistinio į valstybinio kapitalizmo gamybos būdą, o tuo tarpu Kinija nuo Mao „Naujosios demokratijos“ iki Sin Dzinpino šiandien, visą laiką veikė pagal vienas ar kitas valstybinio-monopolinio kapitalizmo formas*.

Kadangi tiek Rusijos, tiek ir Kinijos tarptautiniai santykiai remiasi jų pačių monopolinių kompanijų interesų gynimu, tai, griežtai kalbant, jie yra imperialistiniai. Tai yra toli nuo 1917-1953 m. Tarybų Sąjungos, kai jos užsienio politikos pagrindą iš tiesų sudarė proletarinis internacionalizmas. Tai buvo vienintelis laikotarpis naujųjų laikų istorijoje, kai Rusijos užsienio politika buvo tikrai antiimperialistinė. Pavyzdžiui, kai Albanijos Darbo Partijos Pirmasis sekretorius E. Hodža 1946 m. lankėsi pas J. Staliną Maskvoje, Tarybų Sąjungos vadovas pasiūlė aprūpinti Albaniją visomis jos industrializavimui reikalingomis medžiagomis ir specialistais. Stalinas pabrėžė svarbą Albanijai susikurti sunkiąją pramonę, kad ši galėtų pati toliau kurtis savo gamybos priemones ir būti ekonomiškai savarankiška. Čia kreditai ir paskolos nefigūravo. Visa tai pasikeitė atėjus N. Chruščiovui. Vietoje to, kad būtų skatinęs socialistines šalis industrializuotis ir tapti savarankiškomis, N. Chruščiovo politika buvo užiminėti rinkas tarybiniam eksportui. Albanams atmetus šią politiką, chruščiovininkai ėmė grasinti ir šmeižti Albanijos valdžią. Hodža rašo:

E. Hodža

„Kažkas buvo ne taip, nebebuvo ankstesnės atmosferos, kada galėjome eiti pas Staliną ir nesivaržydami atverti jam savo širdis, žinodami, kad jis mus išklausys ir pats kalbės iš savo širdies – internacionalisto komunisto širdies. Kasdien vis labiau ir labiau jo įpėdiniuose vietoje komunistų matėme vertelgas.“ (E. Hoxha. V., 1980. The Khruschevites, p. 62).

Naująją kapitalistinę Tarybų Sąjungos užsienio politiką kritikavo ir Če Gevara, kuris skundėsi, kad chruščioviniai „vertelgos“ labiau suinteresuoti ginklų pardavimais siekiant pelno, nei savanorišku ginklų tiekimu proletarinio internacionalizmo pagrindu. Štai todėl Hodža buvo teisus, šio laikotarpio Tarybų Sąjungą įvardydamas kaip „social-imperialistinę“**; tai yra, kaip socializmu maskuojamą valstybinį-monopolinį kapitalizmą. 1960-ųjų bėgyje revizionistinė TSRS begėdiškai tiekė ginklus Indonezijos fašistinei karinei diktatūrai, kol ši tuo tarpu žudė visus susijusius su Indonezijos Kompartija***.

Chruščiovinis revizionizmas sunaikino TSRS, civilizacijos, iki Stalino mirties buvusios viso pasaulio darbininkų viltimi, ekonomiką. Priešingai paplitusiai nuomonei, 1991 m. žlugo ne socializmas, o tarybinis valstybinis kapitalizmas, kuris, patekęs į sionistinių oligarchų įtaką, priėmė neoliberalizmą, sunaikindamas visas egzistavusias valstybines kliūtis visiškam darbininkų išnaudojimui. Daugelis valdžią paėmusių oligarchų anksčiau buvusiose tarybinėse teritorijose anksčiau buvo darbo stovyklų kaliniai, kalėję už bandymus apgaudinėti tarybinę sistemą. 

TSRS sunaikinimas buvo, kaip teisingai pažymėjo Putinas, didžiausia dvidešimtojo amžiaus katastrofa. Smurtinį perversmą prieš Rusijos parlamentą 1993 m. organizavo tokio pat požiūrio fašistai, kokie 2014 m. paėmė Kijevą. Rusų ekonomistas Sergejus Glazjevas knygoje „Genocidas: Rusija ir Naujoji Pasaulio Tvarka“, iškalbingai apibūdina jelcininkų ideologiją:

„Subjektyvusis šiuolaikinės revoliucijos Rusijoje ideologų nusistatymas stipriai primena neapykantą ir panieką savos šalies žmonėms, kokia buvo Hitlerio propagandoje ar trockininkų agitacijoje.“ (S. Glazyev. V., 1999. Genocide: Russia and the New World Order, p. 6).

Jelcino diktatūros laikotarpiu Rusija neteko milijonų žmonių dėl ekonominių sunkumų, tylaus ir užslėpto genocido. S. Glazjevas rašo:

„1992-1997 m. laikotarpiu mirtingumas 3 890 000 žmonių pranoko gimstamumą. Tuo pačiu bendri Rusijos demografiniai nuostoliai tais metais dėl socialinės ir ekonominės situacijos nuosmukio bei normalaus kultūrinio ir kasdieninio gyvenimo aplinkos sunaikinimo, skaičiuojami apie 8 mln. žmonių, iš kurių apie 3 milijonai mirė per anksti, o 5 milijonai tiesiog negimė dėl sumažėjusio gimstamumo.“ (ten pat, p. 13).

Glazjevas nurodo Rusijos potarybinio valdančiojo elito, kuris lyg „išrinktųjų“ grupė valdo paprastus rusus, laikomus pažmogiais, „baltais vergais“, rasistinę „talmudinę ideologiją“.

Būtent iš šio košmaro ir iškilo Rusijos prezidentas V. Putinas.

Putinas yra Gorbačiovo TSRS padaras – todėl buvęs TSRS lyderis, kurį komunistai nori teisti už tėvynės išdavimą, palaiko dabartinį Rusijos vadovą.

Yra užfiksuota, kaip Putinas pareiškė, kad 1991 m. prieš M. Gorbačiovą vykusio perversmo metu, jis pats palaikė pastarąjį. Šis perversmas buvo bandymas išgelbėti Tarybų Sąjungą, dėl kurios netekties vėliau pats Putinas ir gailėjosi.

Nesename interviu Putinas nurodė N. Chruščiovą kaip „didį vadovą“, kurio dėka pasaulis pradėjęs gerbti Rusiją. Tai – Rusijos komunistams svetima nuomonė. Savo knygoje „Chruščiovas ir TSRS sunaikinimas“, M. Kilevas parodo, kad, siekdamas atkurti kapitalizmą TSRS, Chruščiovas melavo apie Staliną, kaltindamas jį dėl daugybės dalykų, kuriuos buvo padaręs pats Chruščiovas su savo pakalikais. Chruščiovo antikomunistinė politika buvo nelaimė TSRS, panardino ekonomiką į gilią krizę, leisdama valdžią paimti korumpuotų nomenklatūrininkų kastai, demoralizuodama darbininkus ir sukurdama sąlygas visiškai kontrrevoliucijai atėjus neoliberaliniam Jelcino režimui. N. Chruščiovo melagystės ir nusikaltimai puikiai dokumentuoti Groverio Fur (Grover Furr) jo knygoje „Chruščiovas melavo: įrodymai, kad kiekvienas Stalino (ir Berijos) nusikaltimų „atskleidimas“ Chruščiovo „slaptoje kalboje“ per XX TSKP suvažiavimą 1956 m. vasario 25 d., buvo melagingi“.

V. Putinas perima B. Jelcino estafetę

Putinas neteisus. N. Chruščiovas nebuvo didis vadovas. Priešingai, jis buvo vienas didžiausių nusikaltėlių naujųjų laikų Rusijos istorijoje ir Putinas rodo nepagarbą rusų liaudžiai liaupsindamas šitokį bjaurų rusų ir tarybinių darbininkų išdaviką.

Nuo savo atėjimo į valdžią, Putinas iš tiesų pasiekė nemažai. Jis atkūrė ekonomiką, apgynė šalies vienybę prieš netiesioginį NATO karo Čečėnijoje ir įkalino arba išvarė iš šalies dalį žymiausiųjų sionistinių oligarchų, antai V. Guzinskį ir M. Chodorkovskį. Vadovaujant Putinui iškilo nacionalinė, patriotinė buržuazija. Šis nacionalinių interesų gynimas privedė prie konfrontacijos su NATO, kuri atvirai siekia Rusijos Federacijos suardymo. Tačiau darbo sąlygos Putino Rusijoje išlieka siaubingos, o vidutinė rusų vyrų gyvenimo trukmė – 56 metai. Vidutinio žmogaus pragyvenimo lygis ir pramonės našumas vis dar stipriai atsilieka nuo buvusio tarybiniais laikais.

Rusų tauta iki šiol gyvena brutalios klasinės diktatūros sąlygomis ir tūkstančiai rusų, kurie kasmet rengia demonstracijas su Lenino ir Stalino portretais, yra įrodymas, kad klasiškai sąmoningi rusai netiki buržuazinės valstybės oficiozine antikomunistine propaganda. Daugelis šių demonstrantų atsimena geresnius laikus, kai proletarinė demokratija ėmė viršų prieš buržuazinį išnaudojimą. Tad teigimas, kad Putinas yra „antiimperialistinio“ aljanso galva, tėra paprasčiausia fantazija. Bet Rusijos imperinė valstybė vis dėlto laikosi tarptautinės diplomatijos taisyklių bei protokolų ir todėl garantuoja saugumą satelitinėms valstybėms, kaip Sirija. Tai stipriai skiriasi nuo beteisiškumo, anarchijos ir genocido, kurį skleidžia Jungtinės Valstijos. Tad Rusija atlieka gynybinę rolę ir nusipelno pagyrimo už tai, jog laikosi tarptautinės teisės.****

Komunistų mitingas Rusijoje

AR KINIJA IMPERIALISTINĖ?

Kinija taip pat yra kylanti imperija Pirmąjį dešimtmetį po to, kai buvo išvaduotą komunistų, Kinija iš TSRS sulaukė svarbios technologinės pagalbos. Tačiau iškilus tarybiniam revizionizmui, ši parama pasibaigė. Bet Kinija tada jau turėjo pakankamai priemonių, kad industrializuotųsi savarankiškai, ypatingą dėmesį skirdama sunkiajai pramonei, o tai Kinijai leido tapti nepriklausoma pramonine jėga. Nors Mao teigė, jog laikosi marksizmo-leninizmo principų, jo politika rodo, kad jis buvo šalininku sąjungos tarp pažangiosios buržuazijos ir darbininkų bei valstiečių. Mao decentralizuota, komunomis paremta klasinė sąjunga, vadinta „Naująja demokratija“, buvo artimesnė jo pirmtakui Sun Jatsenui, o ne marksizmui-leninizmui, kurio principai reikalauja proletariato ir vargingųjų valstiečių diktatūros visų kitų klasių atžvilgiu. Kaip savo knygoje „Klasių kova Kinijoje“ parodo Bilas Blendas (Bill Bland), Mao Dzedunas Kinijos Komunistų Partijos viduje atstovavo kompradorinei buržuazinei frakcijai, kol tuo tarpu vėliau nušalintas ir galimai nužudytas Kao Kangas pasisakė už proletariato diktatūrą.*****

„Socialistinės“ Kinijos lyderis Den Siaopinas (kairėje) kartu su vienu iš JAV imperializmo veidų, R. Reiganu

Mao atsivėrimas JAV 1972 m. pagreitino intensyvų Kinijos proletariato išnaudojimą. Revizionistinė Mao vyriausybė nesidrovėjo palaikyti diplomatinių santykių su fašistiniu Pinočeto režimu Čilėje. Kinijos social-imperialistai taip pat dalinai atsakingi ir už Al Kaidos iškilimą Afganistane, nes jie 1980-aisiais pardavinėjo ginklus modžahedams. Tačiau Kinijos atveju islamistinis terorizmas Sindziango provincijoje buvo labiau atoveiksmis, nei islamistinis terorizmas Vakaruose, kuris dažniausiai būna imituojamas spec. tarnybų. Kitaip tariant, Kinijos Liaudies Išvadavimo Armija Sindziango provincijoje iš tiesų kovoja su islamistiniu terorizmu.

Nors Kinijos, kaip konkurento JAV, buvimas Afrikoje įgalina svarbų pramonės vystymąsi, Kinijos interesas Afrikoje yra grynai komercinis ir paremtas išteklių bei darbo jėgos išnaudojimu valstybinio-monopolinio kapitalizmo labui. Tad būtų absurdiška laikyti Kiniją „antiimperialistine“. Kaip konkuruojanti imperija Afrikoje, kuri siūlo geresnius kontraktus ir nesikišimo politiką, Kinija Afrikos nacionalinėms buržuazijoms siūlo galimybę ištrūkti iš Europos ir Amerikos neokolonializmo pančių, tampant kiniškojo imperializmo satelitinėmis valstybėmis. Nors tai ir pažangu, bet imperializmo problemos nepanaikina.

AR IRANAS IMPERIALISTINIS?

Kai dėl kitų Sirijos konflikto dalyvių, reikėtų trumpai pakalbėti apie Irano Islamo Respublikos ir Hezbola****** vaidmenį. Nepamirškime, kad Iranas ir Libano Hezbola 1992 m. bendradarbiavo su Jungtinėmis Valstijomis, remdami islamistinį terorizmą Bosnijoje Jugoslavijos karų metu – šitokia politika ilgainiui sukėlė atoveiksmį, kai savarankiškos Bosnijos režimas Jungtinėse Tautose balsavo už sankcijas prieš Iraną. Irano Islamo Respublika, kurios chomeiniška ideologija tariamai palaikė vargingųjų ir engiamųjų nacijų išsivadavimo kovas, visiškai nesuvokė Balkanų konflikto esmės, patikėdama sionistine propaganda apie šiuos karus, kaip krikščionių sąmokslą išvyti musulmonus iš Europos. Bosnių lyderio Alija Izetbegovičiaus delegacijos į Iraną ir Libiją sužaidė šia apgaule, tuo būdu kurstydami idėjas apie „civilizacijų susidūrimą“ tarp musulmonų ir krikščionių pasaulių. Teologiniai ir antimarksistiniai Irano Islamo Respublikos postulatai pavertė ją vienu pagrindinių šios

sionistinės ideologinės manipuliacijos taikinių.
 

2011 m., nepaisydamas akivaizdaus sionistų dalyvavimo Arabų pavasario įvykiuose, Teheranas pilnai palaikė sukilimus Šiaurės Afrikoje. Vykstant sionistiniam Libijos bombardavimui, Irano valstybinė žiniasklaida islamistinius teroristus ir toliau vadino „revoliucionieriais“. Sukarintoji Libano organizacija Hezbola taip pat liaupsino Al Kaidos teroristus Libijoje. Tuo tarpu Kinijos ir Rusijos susilaikymas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kartu su Irano ir Hezbola reikštu palaikymu teroristams privertė Libiją savarankiškai aštuonis mėnesius susiremti su pilna pasaulinio sionizmo galybe. Daugelis Libano Hezbola laiko esant „antiimperialistine“ ir „antisionistine“ organizacija. Nors jie iš tiesų atlieka svarbų vaidmenį Sirijos išlaisvinime nuo sionistų-vahabitų agresijos ir apsaugojo Libaną nuo Izraelio okupacijos ir bombardavimų, vis dėlto reikia išryškinti jų rolę 2011 m. Arabų pavasaryje.

Per televiziją transliuotoje kalboje 2011 m. kovo 19 d. Hezbola vadovas Saidas Hasanas Nasrala liaupsino arabų sukilimus Šiaurės Afrikoje ir arabų pusiasalyje, pareikšdamas, kad bet kokie teiginiai, esą šie sukilimai remiami Jungtinių Valstijų – klaidingi ir neteisingi. Šią interpretaciją jis teisino tuo, kad visi nuverstieji režimai bendradarbiavo su Jungtinėmis Valstijomis. Nasrala patikėjo didžiąja sionizmo apgaule, nes dar tais pačiais 2011 m. buvo įrodyta, kad Arabų pavasario būta ne ko kito, kaip gerai suplanuoto ir įvykdyto geostrateginio projekto sukurti Naujus Vidurinius Rytus pagal Izraelio hegemonijos siekius.

M. Kadafis - kovotojas už Afrikos vienybę

Nasrala buvo neteisus teigdamas, kad Šiaurės Afrikos režimų būta visiškų JAV imperializmo kolaborantų. Būta gilių nesutarimų tarp Mubarako ir Jungtinių Valstijų dėl karo Irake, dėl Sudano padalijimo ir karo su terorizmu. Tuniso Ben Ali taip pat eilę kartų kritikavo dvigubus JAV standartus Viduriniuose Rytuose. Kai dėl M. Kadafio, tai visas jo panafrikietiškasis projektas buvo didžiulė grėsmė JAV imperiniams interesams. Nasrala įdėjo daug pastangų, kad įtikintų savo auditoriją Arabų pavasariu, netgi pabrėžtinai cituodamas Vakarų korporacinės žiniasklaidos skleistą melą. Sunku patikėti, kad jis pats būtų patikėjęs tokiomis juoką keliančiomis nesąmonėmis. Faktas, kad Nasrala neišsiaiškino sionizmo vaidmens šiuose sukilimuose, kad jis stebėjo Libijos skerdynes ir džiaugėsi žiauriu Kadafio nužudymu, neturėtų būti užmiršta mums vertinant tariamąjį jo „antiimperializmą“.

Nors Irano Islamo Respublika dar nėra pasaulinio masto imperija, vis dėlto ji yra kylanti kapitalistinė jėga, vykdanti užsienio politiką pagal savo strateginius ir ideologinius interesus. Šia prasme iranietiškas kapitalizmas laikytinas pamažu kylančia imperija. Tačiau Iranas ir Hezbola šiuo metu atlieka itin konstruktyvų vaidmenį gindami Sirijos Arabų Respubliką, o tuo tarpu naujoji Irano tarptautinė žiniasklaida******* suteikia daugiau erdvės atviroms ir tiesioms diskusijoms Vakaruose.

IŠVADOS

Rusijos, Kinijos ir Irano žmonės turi pilną pagrindą kaltinti savo valdžias už tai, kad šios leido eskaluotis 2011 m. Libijos krizei. Jei šios šalys būtų parėmusios Kadafį, Sirijos teroristai būtų praradę vieną pagrindinių savo bazių veiksmams prieš Damaską, o tai, savo ruožtu, būtų tik padidinę pačios Rusijos, Kinijos ir Irano saugumą. Iš tiesų Rusijos, Kinijos ir Irano palaikymas Libijos kontrrevoliucijai gali būti laikomas neatleistinu diplomatiniu kvailumu arba, dar blogiau, išdavyste, turint omeny, jog visos trys šios kylančios jėgos savo pačių teritorijoje susiduria su Al Kaidos kovotojais.

Rusijos, Kinijos ir Irano, kaip globalinių jėgų, iškilimas, yra pozityvus reiškinys tiek, kiek jis silpnina NATO siekį visiškam, vienapoliam globaliniam viešpatavimui. Bet nei viena iš šių jėgų negali būti rimtai laikoma „antiimperialistine“.

Vertė: Kibirkštis

Šaltinis: Dissident Voices, 2016 March 6.

* Autoriaus teiginys dėl tariamo valstybinio kapitalizmo egzistavimo Kinijoje Mao Dzeduno valdymo laikotarpiu – ginčytinas; bet, kai dėl Kinijos apskritai, kurį laiką joje neabejotinai vyrauja kapitalistiniai gamybiniai santykiai. Šiam klausimui skirtas ištisas Graikijos Komunistų Partijos (GKP) Centro Komiteto (CK) nario, E. Vageno, straipsnis „Kinijos tarptautinis vaidmuo“ (visas tekstas: rusų k., anglų k.). Red.

** „Social-imperializmas“ – šią sąvoką pradėjo naudoti prieš N. Chruščiovo revizionistinę politiką pasisakę ir nuo TSKP linijos atsimetę anti-revizionistai tarptautiniame komunistiniame judėjime. Žymiausieji anti-revizionizmo atstovai, tarp kitų, iš pradžių buvo minėtasis E. Hodža ir Mao Dzedunas. Komunizmą išdavusią, nuo socializmo ir proletarinio internacionalizmo principų nukrypusią N. Chruščiovo vadovautą TSRS anti-revizionistai įvardino esant „social-imperialistine“, t. y. faktiškai imperialistine, bet prisidengiančia socialistiniu fasadu. Red.

*** 1965-1966 m. Indonezijoje vykdytos masinės represijos, per kurias nužudyta daugiau kaip 500 tūkst. Žmonių, daugiausiai Indonezijos Kompartijos narių bei rėmėjų; šią akciją organizavusias reakcines jėgas aktyviai rėmė Jungtinės Valstijos. Red.

**** GPK CK atstovas E. Vagenas straipsnyje „Karinė-politinė lygtis Sirijoje“ Sirijoje pažymi, kad naivu šiuo atveju idealizuoti Rusiją, kaip „besilaikančią tarptautinės teisės normų“ – nes tai reiškia ne tik pačios Rusijos kapitalistinių-imperialistinių siekių ignoravimą, o ir nesuvokimą esamosios tarptautinės teisės klasinio turinio: esamomis sąlygomis „Tarptautinė teisė yra buržuazinės teisės tąsa“, - rašo E. Vagenas (visas straipsnis: rusų k., anglų k.). Red.

***** Panašu, kad straipsnio autorius, būdamas hodžaistu ir kritikuodamas Mao Dzeduną, remiasi vėlesniais Albanijos anti-revizionistų darbais, siekusiais įrodyti, esą Kinijoje nebūta proletariato diktatūros. Šis požiūris, turint omeny realias ir nepaneigiamas Kinijos maoistų klaidas 1970-aisiais, vis dėlto vienašališkas; kapitalizmo restauracija Kinijoje prasidėjo tik po Mao mirties valdžią paėmus atviram dešiniajam oportunistui Den Siaopinui. Red.

****** Hezbola (arabų k. – „Dievo partija“) – 1985 m. Libane įkurtas musulmonų šiitų judėjimas, pradėjęs veiklą pasipriešinimu Izraelio vykdytai šalies okupacijai. Atliko svarbų vaidmenį atremiant 2006 m. Izraelio karinę avantiūrą; šiuo metu dalyvauja bendroje kovoje kartu su B. al Asado Sirijos vyriausybe prieš „Islamo valstybę“ ir užsienio interventus. Red.

******* Autorius turi omeny Iranui priklausančią tarptautinę žinių tarnybą „Press TV“, kuri iš tiesų suteikia platformą įvairių pažiūrų veikėjams, kritiškai vertinantiems Vakarų tikrovę. Su „Press TV“ bendradarbiauja ir pats autorius. Red.