Sergejus Kurginianas. Lenino stebuklas

Analizuodamas apie genetiką besiskleidžiančius siužetus, kurie tariamai viską lemia ir kurie, juos suvokus, gali pilnai sau pajungti žmogiškąjį pradą,  pradedi klausti savęs, ar vėlyvoji stalininė kova su ta pačia genetika iš tikrųjų buvo išimtinai destruktyvaus pobūdžio.

Tai yra, iš vienos pusės, žinoma, ji tokia buvo. Kadangi užsipuldinėti bet kokį žmogaus supratimą apie viską pasaulyje, tame tarpe jo paties prigimtį – gėdinga ir beprasmiška.

Bet, iš kitos pusės, kovotojai su genetika, galbūt, jau tada pajuto iš šios mokslinės disciplinos kylančią fundamentalią bjaurastį. O mes – kaip sakoma – dabar į šią bjaurastį pasinėrę pagal pilną programą.

Ir kai tik pasijungsime dabar dominuojančiam supratimui apie žmogų, iškelsime rankas ir tarsime: „1870-ųjų metų balandžio 22-ąją dieną gimė žmogus su tokiais ir tokiais genetiniais ypatumais“. O toliau – takoskyra. Vieni sakys, kad tai buvo išskirtinai teigiami genetiniai ypatumai. O kiti – kad šie ypatumai buvo itin nusikalstami bei destruktyvūs. 

Bet kiekvieną kartą, kai pradedi apmąstyti išskirtines vienų ar kitų asmenybių savybes (o šiuos apmąstymus paskatina atitinkamos datos), tai klausi savęs: „Nejaugi šie išskirtiniai ypatumai kyla iš gimusio išskirtinio žmogaus genomo? Ir kas gi yra šis ypatingasis genomas?“

Na, gerai, tikintiems žmonėms genomo išimtinumas gali būti paaiškinamas nežemiškomis arba ne visai žemiškomis aplinkybėmis. Bet tai – Kristaus arba Heraklio atveju. O kitais atvejais? Niekas juk nei Mahometo, nei Budos nevadina tokio ne visai žemiško genomo nešėjais. O jei kalba apie žemišką genomą, tai kaip turėtų atrodyti jo specifika pas tuos, kurie savo veiksmais ir žodžiais pajėgūs pakeisti žmonijos istoriją?

Kokios ten molekulės ypatingu būdu susipynė, kad užgimtų toks fundamentalus pokytis žmonių giminės gyvenime? Ir nejaugi kažkas iš tikrųjų tiki, kad būtent kažkokios molekulės tokiu neįprastu būdu viena su kita susipynė?

Aš asmeniškai tuo netikiu. Bent jau matematiniais sumetimais. Kadangi tam tikras tų molekulių susipynimas, koksai jis bebūtų egzotiškas, turėtų įvykti gerokai dažniau, negu kad atsiranda žmonės, pajėgūs fundamentaliai pakeisti žmonijos istoriją.

Tačiau mano požiūryje, atmetančiame dabar taip madingą visko pasaulyje pagrindimą genetiką, dominuoja ne matematika. Greičiau dominuoja tam tikra intuicija, sakanti tau, kad žmonijos istorija nėra nei nuobodi, nei vulgari. O genetinis istorijos aiškinimas ir nuobodus, ir vulgarus. O, vadinasi, tai yra bandymas primesti mums visiems tą nuobodumą ir vulgarumą, kurį mes kažkodėl tai instinktyviai atmetame. Ir ką, ar šitas atmetimas taipogi yra genetinio pobūdžio? „Genetiškai nulemtas genetinio faktoriaus atmetimas...“ Juokinga.

Bet kas per žmogus gimė tada, 1870 metų balandžio 22-ąją?

Galbūt, gimė vis dėlto tik eilinis ryškus atstovas tos bedalių klasės, kuri paskiau įvykdė pasaulio istorijos eigą pakeitusią Didžiąją Spalio revoliuciją? Čia reikalas netgi ne tame, kad Leninas buvo dvarininkas ir su eksploatuojamųjų klase tiesioginio ryšio neturėjo. Tokie elito susijungimai su bedaliais vykdavo pastoviai nuo neatmenamų laikų. Tame nėra nieko ypatingo.

Tad kame gi stebuklas?

Reikalas tame, kad Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir viskas, kas po jos sekė, akivaizdžiai yra kilę iš pašėlusios ir be galo talentingos labai nedidelės žmonių grupės, susibūrusios į bolševikų partiją, įsikišimo į istorinį procesą. Ir subūrė juos ne kas kitas, kaip Leninas. Leninas tuos žmones pažino, auklėjo. Jis iš jų sukūrė itin glaudžią revoliucionierių kohortą. Toji kohorta pasirodė Rusijos imperijos tautoms tuo momentu, kada šios tautos atsisakė nešti valstybingumo kryžių. Jos pavargo nuo to kryžiaus. Nebesuprato, kame jo prasmė. Ir jau nebebuvo galima jų įkvėpti lozungais „valstybingumas arba mirtis“. Pasakysi joms apie tokį „arba“, jos atsakys: „Na, tai geriau mirtis“. Ir mirs. Argi taip nėra buvę pasaulio istorijoje? Buvo, ir ne kartą.

Nusivylusius, degradavusius sunykusios ir žlungančios Rusijos imperijos gyventojus reikėjo ne gąsdinti mirtimi, kaip baisia alternatyva eiliniam eilinio valstybingumo kryžiui. Į tokius gąsdinimus gyventojai būtų atsakę tokiais žodžiais, kokius Levas Tolstojus tarė dėl Leonido Andrejevo: „Jisai gąsdina, o man nebaisu“.

O kadangi gyventojai inteligentiškumu, reikalingu tokiam grakščiam atsakymui suformuluoti, nepasižymėjo, tai jie į grasinimus mirtimi, atsisakius valstybingumo, veikiausiai būtų atsakę nusispjaudami ir pridėdami keletą necenzūrinių žodžių. Po ko valstybingumas būtų žuvęs galutinai.

Vadinasi, reikėjo parodyti gyventojams kažką stebuklingo, negirdėto ir įtikinti juos, kad šis negirdėtas dalykas yra įmanomas. Tai yra, sukurti tai, kas vadinama stebuklu. Tai ir buvo padaryta. Gyventojai iš bolševikų priėmė naują žinutę. Bolševikų pasirodymas Rusijos tautoms tiesiogiai priminė stebuklingus pasirodymus vienų ar kitokių stebuklingų žmonių, siūlančių iš principo naują gyvenimą. Ir tariančių tautoms: „Jūs pavargote nuo to, senojo, gyvenimo, o ne nuo gyvenimo apskritai. Įmanomas naujas gyvenimas. Jisai – nuostabus, stebuklingas. Jis vertas tų aukų, kurias jūs, mūsų vadovaujami, paaukosite ant šio absoliučiai naujo ir savo negirdėtu stebuklingumu didingo gyvenimo altoriaus“.

Ištarti tokius žodžius nesunku. Ir visai nesunku suteikti jiems suprantamą formą, sujungus juos su konkrečiais ilgaamžiais lūkesčiais. O štai kaip padaryti taip, kad žodžiai taptų kūnu, pilnu malonės ir tiesos? Arba, kitaip kalbant, kad žmonės šiais žodžiais patikėtų, be to, patikėtų tiek, kad išeitų iš priešmirtinės komos ir pradėtų kurti negirdėtus dalykus, atrasdami savojoje pusiau mirusioje natūroje negirdėtus energijos bei pasiaukojimo rezervus?

Po Vasario revoliucijos niekas iš bolševikų partijos vadovybės nesuprato, ką būtent reikia daryti ir kaip vystysis procesai. Tai suprato tik Leninas. Visa negirdėtosios Spalio revoliucijos našta krito ant šio, ilgus metus išbuvusio emigracijoje ir nuo Rusijos tikrovės atitrūkusio žmogaus pečių. Jis vienintelis buvo nesutrikęs, itin susitelkęs ir absoliučiai taiklus savo prognozėmis. Be jo, revoliucija nebūtų įvykusi. Na, ir kaip čia būtų su hipoteze apie klasinių interesų reiškėją?

Pirma, ar tikrai klasinių...

O antra, reiškėjų buvo labai daug. Ir Leninas buvo vienas iš jų.

Ar, tiksliau. buvo du – Leninas ir į save Rusijos tautas traukusi dvokianti chaoso pelkė.

Tokia pat vienatvė buvo ir Bresto taikos pasirašymo laikotarpiu. O jei ji nebūtų buvusi sudaryta, nebūtų buvę nei Tarybų Sąjungos, nei vėliavų virš reichstago. O štai reichstagas būtų buvęs. Ir būtų viešpatavęs ant pasaulio.

Betgi tokioje vienatvėje Leninas buvo ir tada, kai gynė tam tikro tipo narystę partijoje, iš kurios ir kilo bolševikinė kohorta. Vasario revoliucijos momentu, toji kohorta buvo itin negausi. Ją skaitlingumu smarkiai lenkė ir kadetai, ir eserai, ir menševikai. Bet ji buvo kokybiškai kitokios politinės bei egzistencinės prigimties. Ir tiktai toji prigimtis, išpuoselėta Lenino, galėjo, pasirodžiusi Rusijos tautoms, sukurstyti jas kažkam negirdėto.

Leninas faktiškai buvo vienas ir tada, kai paleido visiškai sunykusią Rusijos imperijos armiją ir vietoje jos sukūrė iš principo naują armiją. Lenino mokytojo sūnus, ponas Kerenskis, laikėsi įsikibęs senosios armijos. Bet juk ne jis vienas. Buvo baisu paleisti esamą. Kadangi atrodė, kad nauja nesusiformuos. Taip atrodė beveik visiems, išskyrus Leniną. Lozungo „socialistinė Tėvynė pavojuje“ ir ypatingos bolševikinių komisarų prigimties pakako šiai naujajai armijai suburti. Ir, susibūrusi, ji nugalėjo.

Aš nenoriu šią dieną, kurią mes švenčiame būtent kaip stebuklo dieną, detaliai aptarinėti viso kito, kas susiję su Leninu. Tam reikia parašyti atskirą knygą. Man tiesiog atrodo, kad požiūris į šią dieną, kaip į stebuklingą (be to, tokią, kurioje nebūtų visokios patetikos ir kuri turėtų itin rūstų turinį) šiandien būtina kaip niekada. Kadangi situacija daug kuo kartojasi. Pasaulis be vilties... Rusija, ne be malonumo skęstanti labai specifiškoje pelkėje... Visi paskutiniųjų laikų požymiai... Jei stebuklas, pasirodęs 1870-ųjų metų balandžio 22-ąją kažkada buvo įmanomas, vadinasi, tokie stebuklai principe galimi. Vadinasi, žmonija turi šansą.

Šaltinis: ИА Красная весна