Žilvinas Butkus. Derivatyvas

Bėgo ramūs ir užtikrinti 2061 metai. Už lango palengva suposi snaigės, kai žmogus pravėrė duris į savo butą. Tiesa, jis grįžo ne iš lauko, o iš nesibaigiančios koridorių raizgalynės milžiniškame pastate, kuriame buvo viskas, ko reikia jo gyvenimui. Dalis aukštų buvo skirta prekybos centrams su baltu apšvietimu ir ryškiai spalvotais reklaminiais stendais bei prekių lentynomis. Dalis – auginti valgomajai augalijai po ultravioletu. Dalis – miegamieji aukštai. Buvo aukštų su ekranais nuo lubų iki grindų, kurie rodė gamtos vaizdus. Vienose patalpose galima buvo pasivaikščioti po saulėtą mišką šnarančios lapūnyjos apsupty, kitose – po baltą paplūdimį prie mėlyno vandenyno kranto, dar kitose – tarp draugiškų baltųjų lokių. Pasaulis buvo gražus ir pilnatviškas.

Prieš atsidarant buto durims, sistema jau žinojo, kad žmogus netrukus įžengs į butą. Todėl grindys buvo pašildytos, pagal jo įprastus norus. O virtuvės sistema jau užkaitė jo mėgstamą morkų sriubą. Su 1,5 gramo druskos. Ne daugiau ir ne mažiau. Ir smulkios, jūrinės. Ne skaldytos.

Įžengęs pro duris, žmogus nusiavė batus ir nusimetė striukę. Šie išdidūs batai jau senai belietė žemę. Gyvenimas Didžiąjame pastate jau buvo tapęs savipakankamu daugeliui jo gyventojų ir mažai kas beprisiminė, kad kažkada buvo kitaip. Kad buvo galima išeiti į lauką, įkvėpti gryno gamtos oro ir maudytis šiltuose saulės spinduliuose. Kažkada paskelbtas karantinas taip niekada ir nesibaigė. Nors kai kurie senoliai, paskendę savo storuose veltiniuose batuose ir pasislėpę po trimis megztiniais, porino esą pradžioje jis buvo sugalvotas kaip laikina priemonė. Tačiau, su trumpomis pertraukomis, buvo atrandami vis nauji virusai. Ir žmogui atviroje erdvėje tapo pavojinga gyventi. Galiausiai tai tapo norma ir puikiu varikliu išbristi ekonomikai iš XXI amžiaus paklausos sąstingio – Didžiųjų savipakankamų pastatų statyba ir priežiūra tapo nauja industrija, kuri susiurbė po robotizacijos atsilaisvinusią darbo jėgą.

Žmogus sau nekvaršino galvos dėl to. Tiesą sakant, pastaruoju metu žiniasklaidoje jau pasigirdo raginimų, kad Istorinės tiesos institutas turėtų imtis priemonių paneigti melą, esą kažkada žmonės laisvai vaikščiojo žemės paviršiumi ir kvėpavo planetos oru. Juk šis oras pilnas nesuskaičiuojamos daugybės mikroorganizmų ir labai pavojingas žmogui. Tai tiesiog nerealu. Žmogus, kaip gyva būtybė, nebūtų ten pratempęs net ir 7 savaičių. Ką jau kalbėti apie 40 000 metų evoliuciją? Ir visa tai vyko dar 40 metų atgal? Negi visi galėjo tai pamiršti per tokį trumpą laiko tarpą? Absurdas. To tiesiog niekada nebuvo. Ištikimiausi šios teorijos gerbėjai kėlė mintį, kad 40 000 metų homo sapiens istorija vyko olose, neišeinant į gryną orą. Juk visi jo gyvenimo įrodymai susiję su olomis. Įrodymų, kas jis gyveno atvirose erdvėse, nėra.

Bet koks skirtumas ką tik grįžusiam namo žmogui? Jam rūpėjo kitkas. Jis sėdo prie savo ką tik atsidariusio holograminio valdymo pultelio ir su pasididžiavimu leido nuskaityti savo akies rainelę. Savininkui su identifikaciniu numeriu 111333 kelias į sąskaitą buvo atidarytas ir jis ėmėsi tyrinėti savo einamuosius balansus. Jisai turėjo kuo didžiuotis. Jis buvo Visuotinio socialinio susietumo centro, kažkada kukliai vadinto Facebook Inc., akcininku. Jisai investavo į žmogiškuosius fjučersus. Žaidimai įmonių akcijomis, susijusiomis su pelnu, senai nebedomino spekuliantų. Nauja vertybinių popierių rūšis sutraukė naujus kapitalus – numatyti, užsakyti vartotojų elgesio pokyčiai. Šių vartotojų Visuotinis socialinio susietumo centras turėjo 4,6 milijardo. Reikiant parduoti prekę, laimėti rinkimus, surengti renginį ir panašiems su žmonėmis susijusiems dalykams, nuo 2043 metų, remiantis naujuoju Kapitalo Teisių biliu, buvo įteisintas naujos rūšies sandoris biržoje – susitarimas, kad pinigai bus apmokėti iki tam tikros datos įvykus reikiamam žmogaus pokyčiui, tai yra – vartotojui nusipirkus, nubalsavus, sudalyvavus ir pan. Tiesa, vertybinių popierių rūšių buvo ir daugiau. Vartotoją arba jo veiklą galima buvo nusipirkti ilgalaikiškai, jei investuotojas matė tame prasmę. Bet šis žmogus labiausiai mėgo šiuos fjučersus. Be to, Kapitalo Teisių bilio 2.36 punktas užtikrino, kad teisė į Išvestines priemones taip pat yra neliečiama.

Žmogų nudžiugino pranešimas valdymo pultelio suvestinėje – 54 jo fjučersiai sėkmingai užsidarė. Tai buvo vartotojų gyvenimai. Jų poelgiai, veiksmai. Dabar jis galės gautą pelną investuoti į kelis kitus, kuriuos jau kurį laiką buvo nusižiūrėjęs.

Keli paspaudimai ir sandoris įvyko.

- Gerai, lobotomijos aukos, darykit kas jums liepiama, - patenkintas burbtelėjo žmogus. Jisai paniekinamai žiūrėjo į žemesnę už save biomasę. Jam tai nebuvo tokie patys žmonės. Jam tai buvo akcijos.

Kitaip į juos žiūrėti jis ir negalėjo. Jis žinojo daugiau už juos. Jis žinojo, kaip dirba Sistema. Didžioji dalis žmonijos tebuvo sudėtingi biologiniai organizmai, kuriuos XXI amžiaus pradžioje dar galima buvo pavadinti žmonėmis, tačiau šiandien jie panašėjo daugiau į besišypsančią biomasę, kuri teka tokia kryptimi, kokią sudaro Visuotinio socialinio susietumo centro algoritmai. Vartotojo psichika buvo ištyrinėta skersai ir išilgai. Didžiojo Froido palikimas marketologų rankose atliko savo darbą, o reinforcement learning'as turėjo pakankamai laimėjimų, kad galėtų ją modeliuoti, numatyti ir valdyti. Ir šiek tiek fragmentuoti, kad vartotojas būtų patogesnis naudojimui. Centro algoritmai gebėjo puikiai nustatyti, kokį jautresnį konkretaus vartotojo taškelį paspausti, kokį neužbaigtą geštaltą sudaryti, kokį atraktorių pakabinti vietoj morkos prieš nosį, kad šis konkretus vartotojas nubėgtų kur reikia ir padarytų ką reikia. Todėl investicijos į šią vertybinių popierių rūšį buvo palyginti saugios. Biomasė tiksliai vykdė tai, ko iš jos reikėjo aukštesniajai kastai. Žmogus didžiavosi priskirdamas save pastarajai. Jis tai laikė savo nuopelnu.

Naujas fjučersas buvo sudarytas. Beliko laukti rezultato.

Tiesa, žmogus nežinojo, kad tą pat akimirką, už tūkstančių kilometrų, kitame vandenyno krante, sužaižaravus keliems fotonams klaidžiuose kvantinių kompiuterių takuose, suveikus serijai ciklų ir rekursinių funkcijų, procesas galiausiai išvedė galutinį rezultatą ir pakeitė kelias reikšmes Vieningojoje duombazėje:

Operacijos nr.: 344543df45t#465

Derivatyvo klasė: 2

Derivatyvo numeris: 111333

Pirkėjo statusas: Pilietis

Pirkėjas: *******************

Sandorio būklė: parduotas

Piliečio vardas ir pavardė buvo užšifruoti dėl senojo baudžiamojo kodekso likučių, draudžiančių prekybą žmonėmis. Bet kaip ir Istorinės tiesos instituto atveju, Teisingumo ministerija jau rengė pataisas šiam istoriniam nesusipratimui ištaisyti, nes to reikalavo Piliečių prigimtinė teisė. Tiesa, Piliečių planetoje buvo likę 5 milijonai.