Bet
kas tas Macevičius ir kodėl mes jį minime, kodėl apie jį rašome?
Gimė
jisai 1928 m. spalio 4 d. Joniškyje,
vargingoje šeimoje: nors darbininkas tėvas ir motina stengėsi, kad sūnus galėtų
išeiti mokslą (Macevičius baigė Joniškio gimnaziją), savo vasaras jam vis dėlto
tekdavo baltušiškai „pardavinėti“ dirbant vietinių buožių ūkiuose – tad ne
atsitiktinumas, kad atjautos pažemintiems ir skriaudžiamiems, kaip ir
socialinio teisingumo, jausmas Juozui Macevičiui nuo jauniausių dienų įaugo į
kraują.
Kaip
ir daugumai panašios kilmės jaunuolių, Macevičiui 1940 m. Lietuvoje laimėjusi
ir išvijus hitlerinius okupantus sugrįžusi tarybinė valdžia atvėrė anksčiau
sunkiai teprieinamas galimybes savo gabumams realizuoti: 1946-1949 m. jisai
Vilniuje studijavo teisę, 1948-1954 m. dirbo laikraščių „Tiesos“, „Kauno
tiesos“ bei žurnalo „Švyturys“ redakcijose.
Tuo
metu Juozas Macevičius ir pradėjo aktyviau reikštis kaip poetas, įeidamas į
vieną gretą su tokiais pokario kartos poetais kaip Antanas Jonynas, Vladas
Grybas ir Vladas Mozūriūnas. Plėtota atitinkama karo, pokario kovų bei šalies
atstatymo, socializmo statybos, o taip pat ir gimtojo krašto, praeities,
istorinio palikimo prasmės tematika.
Jau
tada ėmė išryškėjo pagrindiniai Macevičiaus kūrybos akcentai – aiški ir tvirta
pilietinė pozicija, nepakantumas melui, ir miesčioniškumui, kova už žmogų kaip
tiek savo, tiek visuomenės gyvenimo kūrėją. Ir nors jų raiškos formos tikrai
kito poeto gyvenimo eigoje – pagrindiniai akcentai, žodžiu, pati ši pozicija –
liko nepajudinama.
Štai
kaip Macevičiaus kūrybą charakterizavo jo amžininku ir, be to, artimu draugu ir
bendražygiu buvęs poetas Antanas Jonynas (1923-1976):
„Nerimstančios širdies lyrinis
herojus įtemptai mąsto apie gyvenimo prasmę, veržiasi iš smulkaus, mažučio
pasaulėlio, į kurį jį kartais traukia aplinka. Jis, anot poeto, myli gyvenimą
ne kaip brangų žaislą, o veržiasi į jį gaivia audra. Baisiausia šiam žmogui –
sustingti, užsidaryti, apkristi pilkos kasdienybės, pasitenkinimo savim
pelenais.“[1]
1959
m. Maskvoje baigęs Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institutą, jisai tęsė
savo veiklą ir spaudoje (dirbo žurnalų „Literatūros ir meno“ bei „Pergalės“
redakcijose; 1976-1985 m. laikotarpiu buvo „Pergalės“ vyriausiuoju
redaktoriumi), ir grynai poetinės kūrybos baruose, per visą tarybinį laikotarpį
išleisdamas 12 atskirų knygų.
To
meto Macevičiaus kūryboje išlieka ir pirminės – karo bei pokario kovų – temos.
Šia prasme, Juozas Macevičius siekė būti savosios kartos – karo ir pokario
kartos – istorinės, pilietinės savimonės reiškėju. Ir šių temų traktavimas pas
Macevičių įgijo didesnį asmeninį brandumą, aiškiai išreikštą siekimą: kovoti už
pamatinių komunizmo principų – tiek socialinių, tiek etinių bei moralinių –
grynumą.
„Daug
sunkių ir sudėtingų etapų teko pereiti mano kartai. Taip jau susiklostė
gyvenimas. Ir jau nieko neišbrauksi iš atminties. Ir jeigu aš grįžtu prie tų
etapų savo eilėraščiuose, tai visai nereiškia, kad norėčiau juos romantizuoti
ar priešpastatyti šiai dienai. Tai greičiau duoklė tiems principams, kurie
susiformavo mūsų kelyje, kurie ir šiandien yra pačiuose mūsų gyvenimo
pagrinduose. Jie nugalėjo – ir tai svarbiausia. Jų pergalė pralenkė pačias
drąsiausias svajones. Žinoma, ir sumokėta už juos brangiai.“[2] –
autobiografijoje rašė jis.
Iš
tiesų, kad ir matydamas ir sveikindamas tuometę savo išpažįstamų idėjų pergalę,
Juozas Macevičius kartu liko budrus ir kritiškas – jo brandžiojoje kūryboje jaučiasi
labai kritiškas nusistatymas tuometės tarybinės visuomenės defektų ir ydų
atžvilgiu: ir biurokratizmas, ir karjerizmas, ir Aukso veršio kultas, ir šiaip
miesčioniškumas – visa tai, iš ko 90-aisiais buvo restauruotas kapitalizmas,
juk gyvavo ir bujojo ne kur kitur, kaip Tarybų Sąjungos viduje. Ir Macevičius
tai matė bei – kaip tik įmanydamas – poeto plunksna, tarybinio piliečio žodžiu
su tuo kovojo.
Prasidėjus
Perestroikai ir 1991 m. žlugus Tarybų Sąjungai, Macevičius – priešingai
daugumai tuomečių tarybinių inteligentų, liko ištikimas savo deklaruotiems
idealams ir liko, kaip buvęs, „socialistinės orientacijos“[3] žmogumi –
neišsižadėdamas savo įsitikinimų ir atsisakydamas integruotis į potarybinio
režimo politinį gyvenimą.
Atitinkamai,
paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius jisai pašventė vertimams (senovės
Rytų filosofiniams tekstams), bet neapleido ir poetinės kūrybos, kuri 2006 m.
išėjo paskutiniame jo eilėraščių rinkinyje, „Atsisveikinimas“[4].
Ir
šis rinkinys savo turiniu – gana prieštaringas: viena vertus, matyti, kad ir
tada, atrodytų, pražuvus visiems idealams, Juozas Macevičius išlieka jiems
ištikimas – jisai neatsisako nei savo įsitikinimų, nei, juo labiau, savosios
praeities, bet – kita vertus – kartu jaučiasi savotiškai pesimistinis, lyg
pralaimėjusio, bet pralaimėjimą oriai ir nenusileidžiant priimti pasiruošusio
kovotojo nusistatymas. Dar daugiau: paskutiniuose Macevičiaus kūriniuose galima
apčiuopti net savotišką apokaliptinę nuotaiką, žinant, kad melaginga laisve ir
demokratija pridengtas kapitalistinis pasaulis, kad ir po gražiomis iškabomis,
kad ir po liuksuso regimybe, bet vis dėlto veda žmoniją link neišvengiamos
katastrofos, link nužmogėjimo ir todėl išreiškia tikrų tikriausią istorinio
regreso tendenciją.
Taigi,
baigė savo gyvenimą Juozas Macevičius 2011 m., jau šioje, mūsų „žydrojoje“, „vakaroidinėje“,
„liberastinėje“ kriminalinio kapitalizmo Lietuvoje su tam tikra, atrodytų,
rezignacija, bet vis dėlto oria rezignacija – ne konformisto, bet principingo,
tvirto, idėjinio žmogaus pozicija. Ir šia prasme, jis neabejotinai stovėjo ir
iki šiol stovi aukščiau visų tų, kurie, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio
šaukšto“, iš neva komunistų persivertė į visokio plauko nacionalistus, fašistus
ir „demokratus“.
Ir
kaip toks – kaip idėjinis tarybinis poetas, kaip tarybinis pilietis, tarybinis
lietuvis, tarybinis žmogus, kuris nepardavė ir neišdavė savo įsitikinimų,
Macevičius mums – savas ir brangus. O kai dėl jo vėlyvojo laikotarpio kūrybos –
ją galima suprasti ir bent jau dalinai pateisinti, kartu ne iki galo su ja
sutinkant.
Kadangi
paskutinioji Macevičiaus knyga – „Atsisveikinimas“ – jau dabar yra prieinama
internete, čia šių, paskutiniųjų, poeto darbų neskelbsime (norintys juos pasiskaitys epaveldas.lt svetainėje). Verčiau savo draugų ir skaitytojų dėmesiui pateiksime
eilėraščius ir poemas, Juozo Macevičiaus rašytus tarybiniais laikais ir išėjusius
2 tomų „Rinktinių raštų rinkinyje: tikimės, kad Macevičiaus kūryba ne tik
sulauks dėmesio, bet – anksčiau ar vėliau – ir pelnyto įvertinimo tarp radikalių
alternatyvų šių laikų vartotojiškai pelkei ieškančio Lietuvos jaunimo sluoksnių.
Kibirkštis
[1] A. Jonynas. Ko nerimsti, širdie... – Prie gyvo
šaltinio, V., 1984, p. 126-127.
[2] Tarybų Lietuvos rašytojai. T. 2. V., 1977, p. 5-6.
[3] „O sena prostitutė Klio“. – Literatūra ir menas, 1991 11 23, p. 4.
[4] J. Macevičius. Atsisveikinimas.
V., 2006.
PAVASARIO ŽINGSNIAI 1946-1949
MEILĖ
Mes žygiavom per šaltį ir
sniegą,
Tamsą kulkoms įkaitusioms skrodžiant...
Ir kalbėjome daug, tačiau niekad
Apie meilę nepratarėm žodžio.
Ir atakoj, kai mušėme
priešą,
Ir į apkasą drėgną sugulę,
Mes žinojome paprastą tiesą:
Mus visus jungia meilė didžiulė.
1947
LAIMĖ
Tu man kalbėjai apie
laimę mažą,
Kaip apie lašą žvilgančios rasos.
Sakei, sukursim pasaulėlį gražų,
Kur mums užteks ir meilės, ir šviesos.
Taip, suprantu: gyvenimo
bijais tu,
Kaip mažas paukštis bijosi audrų,
Todėl man šiandien neramu ir keista
Dėl tavo laimės tos ir žodžių netikrų.
Aš šiandien gyvenu tokioj
epochoj,
Kurioj gyvenimas ir meilė neišseks.
Tai nekalbėk man apie laimę tokią:
Ji taip maža, ir man jos neužteks.
1948
JAUNIAUSIAJAI KARTAI
Pakelk į saulę kūdikį, o
motin!
Tegu pamato jis dangaus mėlynę,
Tegu akis skaidri šviesa pasotins,
Tegu spindės jose dangus tėvynės...
Atverki langus, kad
išgirstų dainą,
Te sielą jo kovos garsai užlieja.
Ir jis supras: gyvenimas ateina
Nulenkt galvos savo naujam kūrėjui.
1948
ŽMOGUI
Ateinančiam
Ateidamas pasaulin, tu
išvysi soduos
Vyšnias ir obelis, išaugusias gajai...
Kaip pasaka gyvenimas atrodys
Ir ta šalis, kurion tu atėjai.
Ir tėvas pažiūrės. Iš
žvilgsnio jo kietoko
Nesunkiai mintį jo atspėt gali.
Tu atėjai į didžiąją epochą –
Kūrybos ir atstatymo šaly.
Dirbančiam
Tu prisiliesk tvirtom,
gyslotom rankom
Prie savo žemės gyjančios krūtinės.
Pajusi – ja nauja gyvybė slenka –
Gyvenimas ir laimė begalinė.
Betonas, plytos tavo
rankų laukia,
Darban vadina žemės pulsas naujas,
Sugriautas namas, nearta palaukė
Gyvenimui prikelt tavęs maldauja.
*
Ką atnešei, ką padarei –
nepasimiršta:
Mes į istorijos įrašome lapus.
Be ženklo snaigės, peteliškės miršta,
O tavo darbas pamirštas nebus.
1947
STATYTOJŲ KARTA 1950-1953
TAIKOS KARIAI
Mes daug dienų kautynėse
praleidom,
Tvirti sugrįžom iš kovos laukų.
Jaunystės ryžtas puošia tavo veidą,
Nors galvoje daug žilstančių plaukų.
Žiūrėk, mūs miestas
žiburiuos paskendęs
Man Stalingradą primena gyvai.
Ir tu man dvigubai brangesnė šiandien,
Kad tu kovotoja ir moteris buvai.
Ir už kiekvieną tavo žilą
plauką
Aš dvigubai skolingas tau esu,
Kad tu manęs taip vieno grįžtant laukei,
Kaip laukė tėviškė sugrįžtant mūs visų.
Mes savo pareigą atlikome
Tėvynei
Ir niekam nesiskundėme vargais.
Mes savo meilę mūšiuose apgynėm –
Dabar išeinam stiprint jos darbais.
*
Mes dar ilgai drauge
pabūti galim, –
Už valandos išeina traukinys,
Sustojame prie miegančios dukrelės,
O jos veidely – vaikiškas šypsnys.
Po to išeinam tyliai į
bulvarą,
Pripildytą aiškios, skaidrios šviesos.
Kadaise juo lydėjai tu į karą –
Dabar palydi stiprinti taikos.
Stoty dar daug tokių kaip
aš kareivių.
Ir jaučiasi jų žvilgsniuos ir kalboj,
Kad mes visi – tvirti taikos kareiviai
Ir niekados nebuvom atsargoj.
*
Šį laišką tau rašau prie
Dono.
Čia jūra bus. Ir čia laivai liūliuos.
Mes įgyvendiname šimtmečių svajonę
Tarybinės tikrovės spinduliuos.
Atsimeni, aš visą karo
kelią
Svajojau apie ateitį... rašiau...
Bet tų eilėraščių tu neskaityk dukrelei –
Svajoti šiandien reikia daug plačiau.
Jei komunizmas buvo mums
svajonė, –
Prieš jos akis jo rūmai sužėrės, –
Didingą žygį vykdo mūsų žmonės,
O jai užaugus tęsti jį reikės.
Maskva, 1952
ŽMOGAUS GIMIMAS
Jo dar nėra, bet mes
abudu žinom,
Kad jis ateis, mažytis ir švelnus.
Mes jaučiame trečios širdies plakimą.
Ir kas bebūtų jis – dukrelė ar sūnus, –
Mes nesidžiaugt, nelaukti jo negalim,
Ir šis laukimas dvigubai džiugus –
Į mūsų darbščią ir taikingą šalį
Ateina naujas, laukiamas žmogus.
Kai pirmą kartą pamatys jis žmones,
Gal saulė švies, gal žvaigždės degs skaidriai,
O virš plataus kanalo Volga-Donas
Siūbuos laivų galingi žiburiai.
Jis komunizmą gaus kaip palikimą,
Sukurtą mūsų mylimas šalies.
– – – – – – – – – – – – –
– – – – – – –
Ne, niekur niekada
žmogaus gimimas
Dar neturėjo taip gilios prasmės.
1952
RUDENS LIEPSNOS 1954-1957
LIETUVAI
Kadais tave gintarine
vadino,
Kadais tave vadino mylima.
O man tada buvai, brangi tėvyne,
Kaip pamotė žiauri ir svetima.
Iš mano rankų gavo šviesą
miestai,
Aš pats prikėliau merdinčius laukus,
Tačiau prie stalo negalėjau sėsti –
Kaip posūnis, kaip svetimas žmogus.
Kitiems priklausė mano
šviesūs rūmai, –
Ir mano derlių pavogė kiti.
Man liko miestuose gamyklų dūmai,
O sodžiuos – samdinio dalia karti.
Bet aš vis kūriau. Kūriau
ir kentėjau –
Kažką nekalto ir brangaus jaučiau
Aš tavyje. Ir taip tave mylėjau,
Kad net pats sau kalėjimus stačiau.
Skubėjo metai. Ašaras ir
kraują
Skalavo Nemunas į Baltijos marias –
Aš supratau, kad tu pati vergauji,
Kad šilkas dengia tavo grandines.
Tada pakėliau savo kumštį
tvirtą, –
Many pabudo milžino dvasia.
Savi ir svetimi stabai nuvirto,
Ir gimė mano žemėje šviesa.
Atleisk!
Aš šiandien išdrįsau priminti
Tau seną kančią ir žaizdas senas
Be jokio noro praeitim kankinti
Arba skausmu aptemdyti dienas,
Kurios per tavo laisvą
žemę eina,
Kai tu žygiuoji galva iškelta.
O ne!
Aš šiandien priminiau tau kainą,
Kuria šventoji teisė įgyta,
Kad me stave gintarine
vadinam,
Kad me stave vadinam mylima,
Kad šiandien tu mums motina, tėvyne,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas, šilima.
KIBIRKŠTIS
Sukaustyti pančiais
gimtajam kampely,
Mes ieškome kelio, mes ieškome kelio.
O auštantis rytas kaip
saulė toli.
Ir vargas, ir skurdas gimtojoj šaly.
Bet štai pro tamsias ir
miglotas naktis
Prie Nemuno krinta skaidri kibirkštis.
Išvydus jos ryškią,
neblėstančią šviesą,
Sulinkę nuo darbo pečiai išsitiesia,
Ir akys nušvitusios
sminga į tolį,
Ir jaučia širdim draugas draugą kaip brolį.
Kai miesto centru žengia
mūsų būriai –
Iš baimės prigęsta languos žiburiai,
Suvirpa po kojom pritemęs
bulvaras,
Ir kardą nervingai sugniaužia žandaras,
Ir veidas ne vienas iš
siaubo pabąla
Prie krištolu žvilgančio pokylių stalo.
Per miestą, sukaustytą
gruodžio nakties,
Mes einam kartu ir nebijom mirties,
Kai auštančiam rytui per
amžių bedugnę
Mes nešame kaitrią gyvenimo ugnį,
Kurią širdyse mums
skaidriom kibirkštėlėm
Nemirštantys Lenino žodžiai įskėlė.
Mes tikime auštančia
žemei diena,
Kai kibirkštys, tapusios keršto liepsna,
Išdegins žaizdas ir
sušildys krūtinę,
Ir vietos neliks vargui mūsų gimtinėj.
KELIAIS KELIAUJA
KAREIVIAI
Keliai keleliai kryžiais
išsiraivę...
Keliauja tais keliais pilki kareiviai.
Pilkuoja jų apsvilusios
milinės
Pilkais keleliais nusiaubtos gimtinės.
Aplinkui dar grėsmingai
aidi šūviai,
Griuvėsių šiurpūs griaučiai virsta, griūva.
Jie mato gaisrą, ir
šūvius jie girdi,
Bet šie kareiviai turi plačią širdį.
Jie iš sunkaus ir ilgo
karo kelio
Parsineša namo audros dalelę.
Ir naują tiesą, Lenino
nušviestą.
Jos laukia žemėje gimtieji miestai.
Prie Nemuno krantų jos
pasiilgo, –
Čia kibirkštis pirma senai sužvilgo.
Ir niekas neįstengė jos
užpūsti –
Nei karas, nei nelaisvės metai rūstūs.
Ji dar daugiau įkaito ir
išaugo,
Kareivių grįžtant čia nekantriai laukia.
Rūsčių kovotojų už tiesą
naują,
Galingų rankų ir maištingo kraujo.
Keliai keleliai žemėj
išsiraivę...
Jais grįžta Revoliucijos kareiviai.
Ir trupa po jų kojom
kietas gruodas, –
Tiesa ir Leninas jiems vienas žodis.
TĖVAS
Sidabras jau negailestingai
dengia
Jo galvą, antakius rūsčius.
Gyvenimas palaužt jo neįstengė,
Tik gal kiek sulenkė pečius.
Gal ne gyvenimas, o
plieno tonos
Ir sunkūs cemento maišai...
Mačiau, kaip kąsniuos iškovotos duonos
Žvilgėjo prakaito lašai.
Bet ne už duoną jam esu
dėkingas, –
Už kibirkštį tikros šviesos,
Už tėvo širdį, kaitrią ir maištingą,
Už pirmą numerį „Tiesos“,
Kurį slapta man namuose
parodė...
Uždėjęs ranką ant peties,
Marksizmą dėstė darbininko žodžiais,
Šiurkščiais, bet kupinais širdies.
MOTINA
Ir dabar ji glosto man
plaukus
Kaip vaikystės dienom.
Apkabina, glaudžia sulaukus
Savo rankom senom.
Sako, motinos rankos
švelnios.
Nežinau, nežinau.
Ir dabar jaučiu šiurkštų delną,
Kaip jaučiau ir seniau,
Kai dalino, iš darbo
grįžus,
Duonos kąsnius šykščius,
Kai sunkus gyvenimo kryžius
Nuolat slėgė pečius.
Nugarmėjo metai tie
graudūs
Ir dalia jos karti,
Bet išliko pėdsakai skaudūs
Ir delnuos, ir širdy.
Jai atrodo keistos mūs
dienos
Ir keista mūs karta.
Ji sutinka rytą kiekvieną,
Kaip kadaise, malda.
GIMTINĖJE
Aš šiaurės Lietuvoj
užaugau
Valstiečio pirkioje prie kelio.
Vaikystėj badas buvo draugas,
Vilkau jaunystėj berno dalią.
Grįžtu į gimtą kaimą šiandien, –
Šviesių minčių pilna galva.
Alksnynai, laukuose paskendę,
Sveiki gyvi! Sveika gyva,
Tu mano šiaurės Lietuva.
Kiekvieną taką čia
pažįstu.
Čia ilsis artimi man žmonės. –
Birželyje būrys fašistų
Sušaudė Rancevą, Ramoną*...
Čia metų metais tėvas skurdo...
Aš nusilenkiu šiems laukams,
Kur su draugais kovota, kurta
Daina naujiems, šviesiems laikams
Prieš vargą, priespaudą ir smurtą.
Kapams prie kelio aš
lenkiuosi,
Draugams, kur nesulaukė ryto,
Kurie, į kovą išsiruošę,
Už gimtą žemę mūšiuos krito.
Nešu jų šviesų atminimą,
Kuris gyvena amžinai.
Prie antkapių beržai parimę,
Kolūkių žydintys laukai
Man šnibžda jų vardus, draugai.
Gyvenimas čia naujas
verda,
Draugai skurdžios jaunystės mano,
Juk mes kovų keliais jo vardą
Kartojom, jo aušra gyvenom.
Taip, kas praėjo – nebegrįžta...
Sveika, naujų laikų diena!
Į naują žygį komunistai
Pakilo su kovos daina –
Už amžiną šalies jaunystę.
* Čia minimi tarybiniai
aktyvistai, kuriuos pirmomis hitlerinės okupacijos dienomis sušaudė
buržuaziniai nacionalistai Joniškio apylinkėse. – J. M.
PAVASARĖJANČIAIS ARIMAIS 1956-1957 (kartu su A. Jonynu)
LIETUVA – TĖVYNĖ MŪSŲ
1
Ir anapus kordono
Šiaudiniai stogai,
Bet tenai Lietuva, Lietuva...
Ten kitokia daina,
Ten kitokie vargai,
Ten ir saulė kitokia –
Sava.
Lenkų ponas
Žmogaus nevadintų chamu
Ir nemindžiotų knygos gimtos. –
Ir atplaukia dūmelis
Gimtųjų namų
Iš anapus –
Iš žemės šventos.
2
Tą rudenį keliai
Dulkėjo nudulkėjo.
Kryžiavosi žaibai,
Aprūko žemė suodžiais.
Paskui iš vakarų
„Savi“ pulkai atėjo
Su maršais ir dainom,
Su iškilmingais žodžiais.
Ir vaikščiojo gandai –
Pradės dvarus dalinti,
Visiems žemelės duos,
Visus aprūpins duona.
Ir ant visų kelių
Žmogus šią šventą mintį
Kartojo,
Garsiai šaukė:
„Šalin dvarai ir ponai!“
Sugavo vargšą žmogų.
Į valsčių nusivarė.
Laisvai prieš vėją plaikstės
Trispalvė vėliava.
O maištininką – žmogų
Belangėje uždarė,
Jį poniškai vaišino
Policija sava.
Kažkur už plieno grotų
Šypsojosi žydrynė,
Skambėjo beržas,
Bitė ant vyšnios žiedo triūse.
Kažkur turėjo būti
Gera, gera tėvynė,
Tikra tėvynė mūsų.
3
Kaimo gatvė išminta
galvijų,
Srūva srutos pro kiemus upe.
Tą birželį tiek nedaug telijo,
O jinai žlegsėjo vis šlapia.
Ankstų rytą
Raitelis be balno
Šuoliais lėkė per balas gilias
Ir, prie lūpų prisidėjęs delną,
Trimitavo iš visos gerklės:
– Ponai bėga! –
Žemė, duona, laisvė, –
Viskas mūsų nuo šitos dienos!
Jo žodžius kaip dainą
Vėjas plaikstė. –
Nereikėjo gražesnės dainos.
Žmonės virto iš trobų į
gatvę,
Bėgo tiesiai ežiom ir daržais. –
Ir senų nebeslėgė senatvė,
Ir maži nesijautė mažais.
Žmonės rinkos į būrius,
Bangavo
Tartum upė po žiemos laisva,
Ant kelių, ant gatvių mitingavo
Lietuva –
Tarybų Lietuva.
Nenublanks tas ūžiantis
birželis,
Nenuvys kaip žiedas obelies –
Taip atėjo dzūkų žemėn Spalis
Iš didžiosios Lenino šalies.
MANO POZICIJA 1958-1963
GIMIMO DIENA
(Triptikas)
1. RYTAS
Šiandieną aš nesuprantu
dažų!
Palietę drobės šiurkštųjį paviršių,
Auksiniai tonai juosta pamažu
Ir, kildami sunkia migla į viršų,
Jie saulę vos pakilusią uždengia.
Tai sutema, juodus sparnus ištiesus,
Į mano žydrą Ryto drobę žengia,
Ir suvirpėjusios prigęsta šviesos.
Aš nerandu spalvų, kurios nušviestų
Grėsmingą debesį, pakibusį virš miesto.
Tai jo šešėliai, skersgatviuos ištiškę,
Susitelkia į dėmę, kraupiai blyškią,
Kurioj kaip kruvinos ugnies lašai
Liepsnoja alkanų akių laužai.
2. VIDUDIENIS
Rodos, saulė buvo zenite.
Rodos, spinduliai į žemę biro.
O dabar –
Tamsu aukštam skliaute.
Tai nejaugi
Saulė staigiai mirė?
Gal tai ji maža, blyškia žvaigžde
Debesuotam danguje išniro?
Tai ne debesys,
O nežinia juoda
Nuo Rytų lig Vakarų pasaulį dengia.
Ne žvaigždė virš debesų – žaizda
Vietoj saulės blykčioja padangėj.
Tos žaizdos ugninis atspindys
Tarsi vėliava raudona žemėj švyti.
Tai vidudienis?
Ne. Žemėje – naktis.
Tai riba tarp vakaro ir ryto,
Kai ant žemės lyg sunki rasa
Krinta sukrešėjusi tamsa,
Pro kurią lyg smilkstantis dūmelis
Raitos pilkas ir vingiuotas kelias.
3. VAKARAS
Didžiulė saulė veržiasi į
drobę.
Ir drasko vakaro ramybę niūrią.
Ar matot – iš tamsos į šviesą kopiant
Pusiau apšviestą, didelę figūrą
Žmogaus, kuriam dar surakintos rankos,
Kurs jaučia šilumą, bet dar nemato,
Kaip tirpsta šviesoje šešėliai blankūs,
Užstoję kelią didelį ir platų
Į ateitį.
Dar tas žmogus nežino,
Ar vakaro saulėlydžiai jį šildo,
Ar krinta ryto spinduliai auksiniai
Į užrištas akis, į veidą ir į širdį.
Bet jau gyvybė smelkias į jo bruožus,
Suvirpa lūpos nuo kaitrios giesmės.
Žmogus ateina. Kovai pasiruošęs.
Didžiulei kovai
Dėl gyvenimo prasmės.
KASDIENĖ DUONA
Jūs sakote –
Pirmiausia žmogui reikalingas oras,
Nes niekas žemėje be oro negyvens.
Kada kvėpuoti ima visos poros,
Tada dar žmogui reikia
Duonos ir vandens.
O ar jūs žinote,
Kad šitą jūsų tiesą,
Aš tegaliu priimti tik pusiau? –
Kai pirmą kartą
Aš išvydau šviesą,
Įtraukęs gurkšnį oro, uždusau.
Ir niekad negalėjau nuo to laiko
Kvėpuoti žemėj pilna krūtine.
Jūs sakote,
Kad žmogui duonos reikia.
O kaip paimti ją,
Jei rankos surakintos grandine?
Kaip iš vėsaus ir skambančio šaltinio
Atsigaivint vandens srove, kada
Tau kojos nuovargio pripiltos tarsi švino,
Kai slegia tau pečius sunki našta?
Vadinasi,
Jūs esate neteisūs.
Todėl visam pasauliui
Mano lūpos taria:
Pirmiausia žmogui reikia laisvės.
Juk ne kiekvienas,
Kurs kvėpuoja, valgo, geria,
Yra žmogus.
Ir ne kiekvienas,
Kurs žmogum save vadina,
Yra žmogus.
Jei sotūs jūs,
Apvogę duoną ar kaimyną,
Tai jūsų oras, duona ir vanduo
Įgavo aitrų neteisybės skonį.
Tai kas jums davė teisę
Melu pakeisti laisvę –
Kasdienę milijonų duoną?
NEAPYKANTA
Aš neapykanta rašau šias
eilutes.
Neapykanta
Bet kokiam melui.
Neapykanta
Man primena metalą.
Išsilydžiusį širdžių martenuos,
Ji pasklinda kiekvienoj ląstelėj,
Pasiruošus kas minutę prasiveržti.
Bet juk verdantis metalas
Dar ne plienas,
Nors jis skleidžia pavojingą karštį
Ir danguj įžiebia pašvaistes.
Aš ne tokia neapykanta
Rašau šias eilutes.
Neapykanta,
Kur mano gyslom teka,
Smegenų žievėj plienu sustingsta
Ir plienu raumuo kiekvienas dega.
Tokia neapykanta
Netemdo žvilgsnio.
Tokia neapykanta
Netemdo proto.
Tokia neapykanta
Alsuoja mano dienos.
Ji prisotina kiekvieną žodį.
Sklinda ji iš kiekvienos minties.
Tokia neapykanta
Rašau šias eilutes.
Neapykanta tauria
Kaip nerūdijąs plienas.
PROTESTAS
Nuo tos dienos,
Kai aš tapau žmogus,
Man viskas pasirodė baisiai sudėtinga. –
Aš pažiūrėjau į miestus ir į laukus
Ir pasakiau:
– Man nepatinka,
Kad jūs ir per pilki, ir per siauri,
Kad jūs nedrįstat sienų suardyti,
Kurios kaip uolos kelio vidury
Užstoja mano rytą.
Nuo tos dienos,
Kai aš tapau žmogus,
Man viskas pasirodė baisiai reikalinga. –
Aš foliantus paėmiau sunkius
Ir pasakiau:
– Man nepatinka,
Kad jus prirašiusi šalta ranka
Pačius šviesiausius puslapius išplėšė,
Kad tarp eilučių slypinti klasta
Užstoja mano tiesą.
Nuo tos dienos,
Kai aš tapau žmogus,
Man viskas pasirodė nuostabiai reikšminga.
Aš pajutau, kad pernelyg sunkus
Širdies plakimas.
Širdžiai pasakiau:
– Man nepatinka,
Kad tu plaki nelygiai ir lėtai.
Gal pavargai per eilę metų eilę?
Žinok, kad kartūs nuovargio nuodai
Nustelbia mano meilę.
Nuo tos dienos,
Kai aš tapau žmogus,
Pasijutau už viską atsakingas
Ir pasakiau:
– Aš senas darbininkas.
Todėl nepakenčiu jokių puvėsių.
Aš būsiu dabarčiai labai žiaurus,
Kartu labai teisingas būsiu jai.
Aš pripažįstu žemėje tik vieną tiesą –
Mano Revoliuciją.
PRIE ŽAIZDRO
Aš perėjau išbandymų
laikus
Ir palikau toli Gimimo rytą.
Nuo tos dienos, kai aš tapau žmogus,
Man rodosi, nemaža padaryta. –
Aš žemę pasukau kita linkme.
Ir mano rankos buvo mano svertas.
Aš šiandien pačiame pajėgume,
Ir šiandien mano vardas –
Milijardas.
Grasinusi pasauliui neviltis
Nugrimzdo jau į užmiršimo naktį.
Gyvenimo ir mūšių patirtis
Man puošia aukštą filosofo kaktą,
Kad į naujas gyvenimo dienas
Įdėčiau visą širdį, visą aistrą,
Kad, įgyvendinęs šviesiausias svajones,
Tvirtai stovėčiau prie pasaulio žaizdro,
Kur lydoma planetos ateitis,
Kur žmonės kala nuostabų likimą,
Kurį nustebus žemė pamatys –
Kaip savo nuostabiausią Atgimimą.
MANO PORTRETAS
Jūs norite nupiešti
manąjį portretą?
O ar jūs bandėte
Raudoną vėliavą nupiešti?
Ar jūs surasite tokių dažų paletėj,
Ar sugebėsite juos taip atmiešti,
Kad vėliava plazdėtų kaip gyva?
Jūs sakote –
Tai paprasta spalva.
Aš jums galiu šiuo atžvilgiu pritarti.
Palaukite!
Jūs klaidą darote iš karto,
Suvaržę kontūrais jos laisvą skrydį.
Nejaugi vėliavos neteko jums matyti
Kur nors –
Darbe, kovoj ar šventėj?
Su šita vėliava
Aš atėjau gyventi.
Ji plazda man didinga ir laisva,
Kaip amžiaus ritmas, nuotaika, spalva.
Bandykit perpiešt vėliavą iš naujo.
Bet prieš pradėdami ją piešti,
Pasakykit,
Ar jūs pažįstat tokią spalvą –
Kraują?
Pažįstat?
Tai kam jums piešti manąjį portretą,
Tai kam raudoną vėliavą tapyti?
Kai mano kraujas
Jūsų gyslom ims tekėti,
Ką benupiešit jūs –
Ar saulę tekančią,
Ar paprasčiausią žemės pėdą, –
Jūs prieš akis turėsit
Manąjį portretą.
MANO POZICIJA
Žmogaus pozicija.
Be jokių nuolaidų ir kompromisų.
Nes aš esu žmogus,
Kuris martenuose metalą lydo,
Kuris pavasarį į dirvą beria grūdą,
Kurs įsimyli moteris įdomias
Ir kartais rašo joms eilėraščius
Arba juokingas pasakas vaikams.
Mano pozicija –
Žmogaus pozicija.
Be jokių nuolaidų ir kompromisų,
Nes aš esu žmogus,
Kuris padarė žemėj Revoliuciją,
Tačiau ne tam, kad sau paimtų viską,
O tam, kad viską atiduotų žmogui.
Todėl čia viskas jam priklauso,
Nes viską jis sukūrė savo rankom,
Savų minčių, savo širdies karščiu –
Nuo plytos ligi muzikos akordo.
Ir niekas jam daugiau nekausto rankų
Ir jo svajonėms neriša sparnų.
Mano pozicija –
Žmogaus pozicija.
Be jokių nuolaidų ir kompromisų,
Nes aš esu žmogus,
Jaučiąs geriausiai šiandien ribą,
Kuria prasideda ir baigiasi žmogus.
Ir aš jokios atsakomybės nebijau
Už savo amžiaus ir žmogaus likimą.
Mano pozicija –
Žmogaus pozicija
Be jokių nuolaidų ir kompromisų,
Nes aš esu žmogus, kurs nori vieno:
Kad žmonės žemėj dirbtų savo darbą,
Kad valgytų ramiai uždirbtą duonos kąsnį,
Mylėtų moteris ir kurtų joms dainas
Ir įgyvendintų gražiausias svajones,
Kad žemė suktųs kupina jaunystės.
Mano pozicija –
Žmogaus pozicija.
Be jokių nuolaidų ir kompromisų.
Ir aš tvirtai sakau kaip komunistas,
Kovos lauke įgijęs šitą vardą, –
Ją galima priimti arba visą,
Arba kaip svetimą atmest iš karto.
PRIEŠAKINĖ LINIJA
1
Ak tos naktys,
Naktys ilgos, bemiegės,
Pilnos pilko nerimo švino,
Kuris krinta į širdis ir plaukus
Tarsi purvinas sniegas,
Kuris kaip košmaras kankina. –
Ir atrodo,
Kad naktį pro mūsų langus –
Pro sunkų nerimo šviną –
Į priešakinę liniją
Eina vaikinai.
Už langų –
Gyvas jų žingsnių aidas,
Ritmas jų nepakartojamai keistas,
Panašus į sulaužytą dainą.
Taip iš skausmo
Trūkčioja veidas,
Taip pulsuoja didelės žaizdos,
Taip skamba karo kelias.
O vaikinai eina ir eina.
Šalia gabalo duonos
Mažas eilių tomelis
Ne vieno kuprinėj,
Šalia skausmo
Ir keršto dainos
Savą nepakartojamą dainą
Ne vienas neša krūtinėj.
Į priešakinę liniją
Eina vaikinai.
Į priešakinę liniją
Eina vaikinai,
Staigiai pradėję augti į vyrus.
Girdit –
Kaip brandžiai dunda
Žingsniai tvirti ir lygūs
Į šaltą grindinio plytą.
Į priešakinę liniją,
Išaugę į vyrus,
Eina vaikinai.
Kerta į veidus
Kelio žvyras.
Vėjo gūsiai
Kaip šūviai dygūs.
Eina vaikinai.
Nei dejonių, nei skundų.
Ir ne vienas iš jų
Ten, priešakinėj,
Ant žemės šaltos parkritęs,
Suvoks kaip aksiomą
Gyvenimo prasmę iš karto.
Bet tai bus
Paskutinė sekundė,
Ir liks neužrašytos
Jų dainos, jų žodžiai.
Gal nebus net vardo
Kapo lentoj akmeninėj...
Rytas.
Į priešakinę liniją
Tebeeina vaikinai.
2
Rytas.
O aš šį sykį
Kažko be galo nelinksmas
Į tekančią saulę žiūrau.
Susimąstymas
Sunkiais vaikinų žingsniais
Atėjo prie mano durų.
Aš žinau –
Dabar jis peržengs
slenkstį,
Atsisės su manim už stalo,
Ir tai, kas buvo aišku iš anksto,
Pasirodys painu be galo.
Ir teks
Visai kitaip pažiūrėti
Į tai, kas kadaise netilpo
Į logikos rėmą siaurutį, –
Pavyzdžiui,
Į delirium tremens,
I kilpą
Ir šaltą nagano tūtą.
Veltui
Degančią cigaretę
Pirštai mėšlungiškai glamžys,
Reikės iš esmės
Naujai pradėti
Pokalbį su bendraamžiais.
Už didžiulio stalo
Su vaikinais susėsiu.
Su vaikinais,
Nuėjusiais didelį kelią
Į priešakinę liniją
Ir sugrįžusiais
Su skeveldrom
Ir kulkom krūtinėje,
Pakalbėt apie tiesą
Ir pakalbėt apie melą.
Mums nusispjaut,
Ką apie mūsų kartą
Priešai žemėje kalba.
Mes patys pasversime
Savo tiesą,
Išmatuosime patys
Savo klaidų,
Savo skausmo tūrį ir talpą,
Kur klydom,
Kur buvome teisūs.
Ir vis tiek
Liksime priešui
Savo tikėjimu
Baisūs.
3
Mes kalbame apie kultą.
Mes kalbame tiesą,
Tiesą sunkią ir baisią, –
Ne todėl,
Kad ant mūsų sąžinės
Tamsūs šešėliai gultų.
Mes kalbame
Apie asmenybės kultą
Todėl,
Kad turime teisę,
Todėl,
Kad mes – vaikinai
Iš priešakinės linijos,
Todėl,
Kad mes – vaikinai
Iš priešakinės linijos,
Mums nieko nereikia aiškint,
Mes kartu su jumis
Ten, priešakinėj,
Skaitėm kiekvieną laišką
Neteisingai nuteisto komunisto,
Mes kartu su jumis
Skaitėm kiekvieną rezoliuciją
Ant tikėjimo liaudim,
Ant tikėjimo revoliucija:
„Sušaudyt“.
Ant kiekvieno laiško
Neteisingai nuteisto komunisto
Mes – vaikinai
Iš priešakinės linijos,
Niekuomet nemokėję šliaužiot, –
Perskaitėm
Nedviprasmiškai aiškų
Nuosprendį
Save jaunystei:
„Sulaužyt“.
Męs kalbame
Apie asmenybės kultą
Kaip apie žaizdą skaudžią,
Pro kurią tylom nepraeisi,
Nes mūsų tėvus teisė,
Mūsų tikėjimą laužė.
Mūsų tikėjimą liaudim,
Mūsų tikėjimą Partija.
Mes, vaikinai,
Niekada nemokėję šliaužiot,
Kalbame tiesą.
Mes žuvom prie Charkovo,
Kėlėm miestus
Iš griuvėsių,
Ir mūsų nieks nepalaužė,
Nes mūsų krūtinėje
Prasideda
Priešakinė linija.
Ir mes kalbame
Apie asmenybės kultą
Kaip apie žaizdą baisią
Ne todėl,
Kad ant mūsų sąžinės
Tamsūs šešėliai gultų,
O todėl,
Kad turime teisę.
4
Ar jūs žinote,
Kaip būna gera,
Kai už didžiulio stalo
Būrys vaikinų susėda
Su viena širdim krūtinėje.
Ir niekas nuo pjedestalo
Nenurodinėja jiems vietų.
Jų vieta –
Priešakinė linija.
Tai tie patys vaikinai,
Tik gal be laiko pražilę.
Jų žygis dar nesibaigia, –
Jiems daug ką užrašyt
Ir pasakyti teikia.
Pažiūrėkite –
Kokios skambios linijos
Naujų namų fasadais kyla.
Ir mūsų miestas
Primena paukštį,
Pasiruošusį sumot sparnais
Ir skristi.
Argi ne taip
Veržės į aukštį
Pro sunkių naktų šviną
Šitų vaikinų jaunystė...
Tai tie patys vaikinai
Iš priešakinės linijos,
Tik seniai išaugę į vyrus
Ir ten, priešakinėj,
Išmokę mylėt ir galvoti.
Tai jie per žemę eina,
Tai jų žingsniai tvirtai ir lygiai
Visam pasauly dunda.
Taip žengia subrendus jaunystė.
Ji Išsakys kiekvieną žodį,
Ji išdainuos kiekvieną dainą,
Ko paskutinę sekundę
Nespėjo jos bendražygiai,
Nespėjo
Nekaltai nuteisti komunistai.
Tai tie patys vaikinai.
Pro sunkų naktų šviną
Tarp nykių griuvėsių,
Durtuvų plienui blizgant,
Ėjo jų kelias į priešakinę liniją.
Jie turi žinoti viską,
Kad po kojom trupėtų melas,
Kad drąsiai neštų krūtinėje
Amžiną ir šventą,
Vėtrų nugairintą tiesą,
Mūšių apsvilintą tiesą
Kaip gyvenimo ekvivalentą.
5
Aš nežinau,
Kokie dabar jus šaukia toliai,
Kokiuos meridianuos
Jūsų žingsniai aidi.
Bet aš žinau –
Lengviau į priekį eiti,
Kai draugas draugui pažvelgia į veidą
Ir šypsena sušildo jiems krūtinę.
Laimingo kelio jums, vaikinai,
Laimingo kelio!
Tebūna visos jūsų dienos
šviesios.
Tegu naktim
Jums žvaigždės skaidriai dega.
Žinau –
Kely netykos jūsų priešas
Ir nepastos
Klasta ir melas tako.
O vis tik neramu
Kaip prieš ataką.
Nors ne į frontą skuba ešelonai,
Tačiau kažkaip kareiviškai sustingo
Vagonuos luitai plieno ir betono,
Ir ūkia garvežiai kažkaip reikšmingai,
Tarsi į priešakinę liniją gabentų
Galingas, toli šaudančias patrankas,
Ne vilkikus, buldozerius, cementą,
Kuriuos su meile
Glosto jūsų rankos.
Į priešakinę liniją...
Mūsų gyvenime ji niekad nesibaigia.
Jai reikia rankų.
Ir širdies jai reikia.
Tegu jinai per amžius jungia žmones
Ir šaukia nuolatos šturmuoti tolių.
Laimingos jums, draugai, kelionės.
Laimingo kelio, broliai.
PASKUTINIS MŪŠIS
*
Išėjai iš namų, niekam
nieko nesakęs,
O grįžai per vėlai, per vėlai, –
Stovi karstas, ir mirkčioja keturios žvakės,
Kasa žemę prie durų arkliai.
Ir tu pats nežinai, ar
kadaise išbėgai,
Ar išgujo vargai iš namų.
Tu žiūri, į nudryžusią tėvo sermėgą,
O širdy – neramu, neramu. –
Gal dėl to, kad kadais
palikai tu j į vieną...
Kaip skaudžių atminimų dėmė
Rūsčiai žiūri šventųjų paveikslai nuo sienų
Ir dusliai aidi „Libera me“.
Pilka gryčioj senoj,
tarsi būtų sutemę,
Net giesmė tarsi rūkas pilka.
Ir, atrodo, užspaudžia akis tėvui žemė
Savo purvina, šalta ranka.
Ko gi tu lyg sustingęs
prie karsto sustojai?
Kam klausais sielvartingos giesmės?
Pasilenk, pabučiuok paskutinį artoją
Iš artojų senos padermės,
Kur nešiojo prakeiktą
baudžiauninko žymę,
Springo duonos aitriu kąsneliu.
Jų dalia – sunkūs kryžiai, palaukėm parimę.
Prie visų tavo žemės kelių.
*
Kelkis, tėve! Pereikim
dar kartą
Mes abu pažįstamais laukais
Kelkis, tėve! Perduok mano kartai
Arimus, kur grūmeis su vargais.
Kelkis, tėve! Jau
pavasarėja.
Ar tu žemės šauksmo negirdi?
– Ne, sūnau. Išeis kiti sėjėjai
Be žaizdų ir nuoskaudų širdy.
Senos klaidos, sunkios
abejonės
Ir vargai į žemę nebegrįš.
Paskutinį karta mūsu kloniuos
Praeitis sustojo pas duris.
Praeitis su maldomis ir
žvakėm,
Praeitis su vergiška giesme
Paskutinį kartą į ataką
Šliaužė paslapčiom gimta žeme
Ir į mano nuošalią bakūžę
Įsibrovė su mirtim kartu,
Aš palūžau paskutiniam mūšy
Ir jaučiuosi prieš tave kaltu.
...Karštas kamuolys
gerklėj sustoja,
Ir suvirpa širdyje kažkas.
Tyliai pasilenkęs, pabučiuoji
Surištas rožančium jo rankas.
*
Aš – praeitis.
Čia mano valdos tiesės.
Ir tu kadaise bėgai nuo manęs.
Aš praeitis,
Pikčiausias tavo priešas,
Ne kartą tau apnuodijus dienas,
Ne kartą kėlus neviltį ir baimę
Pagirdžius abejonės tulžimi.
Aš – praeitis,
Ir, laimei ar nelaimei,
Tu vėl susitikai su manimi.
O tu turbūt manei –
Aš nugalėta,
Palaidota su ežiomis kartu?
Aš – praeitis,
Bet traukiuosi iš lėto.
Ir nors mažiau aukų sau surandu,
Ir nors kasdien siaurėja mano takas,
Dažnai sugriūna užmojai pikti –
Tu atsimink:
Aš – ne tik šitos žvakės,
Ne tik malda,
Ne tik giesmė graudi.
Tu atsimink:
Aš – neapsėtas laukas,
Aš – abejonė, melas ir klasta.
Tu atsimink:
Aš – apiplėštas draugas,
Garbė ir sąžinė,
Po kojų sutrypta.
Čia dar ne vienas
Lenkias mano norui
Ir dar negreit manęs atsisakys.
Aš šiandien čia –
Šiurpus „memento mori“,
Rytoj aš –
Išdavystė prieš akis
Aš – praeitis.
Bandei mane užarti Su ežiomis.
Aš dar gyva!
Girdi?
Mes susitiksim dar ne vieną kartą.
Kaip priešai, nesutaikomai pikti.
*
Sielvartas kaip debesys
Iš karto būna pilkas,
Kažkoks neapibrėžtas ir nublankęs, –
Kažkokiu nuovargiu keistu įsmilkus,
Galva nusvyra ir nukrinta rankos.
Staiga jis kaip prieš audrą sutirštėja,
Užpylęs neviltim kiekvieną kampą.
Ir gyslom pradeda nuodai tekėti,
Ir kaip styga kiekvienas nervas skamba...
Ir tą akimirką,
Kai, rodos, pliš krūtinė –
Žaibu gyvybė blyksteri
Ir pragiedrėja
Tarsi po pirmojo pavasario griaustinio,
Kai žemėj spalvos būna ryškiai žalios,
Kai pilnos dundesio gaivaus palaukės tykios.
Ištirpsta skaudžios praeities detalės,
Jauti gyvenimą pačiais stambiausiais štrichais.
Kaip kregždės tavo
šviesios mintys lekia,
Tave svaigina
Žemė, saulė, oras.
Ir tu džiaugies,
Kad vėl pečius tau slegia
Gaivaus gyvenimo nelengvas svoris,
Kuriam ir sielvartas, ir džiaugsmas susilieja
Į vieną plačią ir spalvingą gamą.
Kaip niekad su žeme tu suartėji,
Kaip niekad supranti tu savo žemę.
Ir lyg atgimęs pradedi klausytis,
Ką tau žali laukų masyvai čeža.
Matai, kaip laime spinduliuoja plytos,
Įaugusios į tėviškės peizažą.
Rankas iškėlusios pro lapų dangą tirštą,
Ant šiferio stogų antenos kyla.
Tu savo akimis matai,
Kaip miršta
Šiaudų pastogės vargana idilė.
Tarsi arterijas stulpai palinkę
neša
Vielas, kuriom epochos kraujas teka,
Atrodo, nė mažiausio purvo lašo
Seniai neliko ant gimtinės tako.
Tvirtai ir drąsiai gairės
nužymėtos,
Apsprendusios gimtų laukų likimą.
Jauti po kojų karštas tėvo pėdas
Ir jom žengi į didįjį puolimą.
*
Kambary tylu kaip kape,
Kambary buvo du žmonės,
Abu išaugę šiuos kloniuos.
Kambary geso gyvybė,
Ir stovėjo mirtis kampe.
(Ne. Aš jums kalbu neteisybę.)
Kambary buvo du pasauliai. –
Buvo tiesa. Ir apgaulė.
Ir stovėjo mirtis kampe
Kaip pati paskutinė riba.
Čia vyko sunki kalba.
Testamento baltam lape
Išrikiavo pulkus praeitis,
Ir stovėjo kampe mirtis.
...Juodos raidės j kovą ruošės
Tarsi patys pikčiausi priešai
Ir kaip keršto ištroškę buožės
Gabalais gimtą žemę plėšė.
...Ir stovėjo mirtis šalia.
Paskutinę minutę staiga
Sudrebėjo tėvo ranka...
Ar tai paskutinė valia?
Ne.
Bet šitų raidžių godžių
Neužbrauksi vienu žodžiu.
Nepraeisi pro jas tylomis,
Jos užmigti neleis naktimis.
Jeigu tu ką nors nutylėsi,
Už tave ims kalbėti kraujas.
Mūšis vyksta už mūsų tiesą
Ne dėl paprastos žemės saujos.
Susitiko du pasauliai.
Susitiko tiesa ir apgaulė.
Tegu kalba kraujas.
*
Tūkstantis
devyni šimtai
keturiasdešimt pirmi.
Birželio dvidešimt antra.
Išplaukę rugiai laukuose jau širmi.
Ir kaitra.
Nuo pat ryto kaitra.
Ties nauja ežia sustojęs,
Glosto varpas delnu pūslėtu
Vienmarškinis, darbštus artojas.
Ir staiga ima žemė virpėti.
Apsidairo artojas sumišęs.
Jam atrodo, kad, tylai spengiant,
Atsiplėšė nuo lauko kryžius
Ir pakilo į žydrą dangų,
Jo šešėlis žemę sukarpė
Ir ant veido nukrito sunkiai.
Štai pro gelstančią rugio varpą
Kraujo spalva prasisunkia.
Pasiskleidžia plačiais dirvonais
Sūrus ir aitrus kraujo skonis.
Ant šiurkštaus čiobrelio lapo
Svaigsta bitė nuo kraujo kvapo,
Birželio dvidešimt antra.
Kaitra.
Nuo pat ryto kaitra.
Joj didžiausias gaisras bespalvis,
Tik dūmai sunkūs ir skalsūs,
Joj ištirpsta patrankų salvės,
Aidi žemėje kraujo balsas.
Tą birželio rytą neramų
Paklupdė artoją ant kelių
Ne už mažą žemės sklypelį,
Už teisę į didelę žemę.
Jis pro kraujo šauksmą išgirdo
Plakant didelę žemės širdį.
Ir todėl man kartais atrodo,
Kad ne varpos nuo vėjo čeža,
O krinta lašas po lašo
Tėvo kraujas gimtajame klony.
Aš per amžius jaučiau ir jausiu
Kraujo kvapą, spalvą ir skonį.
Gyvas jis be jokių testamentų,
Jis į žemę giliai įsigėręs...
Tu...
Su kryžium kaip marodierius
Atėjai į kovos lauką šventą
Ir bandei iš mirštančio rankų
Išplėšti vėliavą mūsų
Ir pernešt į priešo pusę,
Į sumušto priešo pusę.
*
Ateikite visi –
Naujakuriai, sušaudyti birželio rytą,
Kareiviai, prie Oriolo ir Berlyno kritę.
Liaudies gynėjai, žuvę nuo banditų,
Draugai, bičiuliai, broliai ir kaimynai,
Kuriuos gimtajam klony nukankino
Už drąsų žingsnį į rytojaus dieną...
Ateikite visi –
Ateikite visi gyvieji ligi vieno,
Ateikit, praeitį negailestingai puolę,
Pirmieji mano valsčiaus komjaunuoliai,
Ateikit, kaip tada, tvirtai, ryžtingai,
Nuo staklių, mano broliai darbininkai.
Ateikit, nužudytųjų anūkai,
Ateikite ir tie, kurie pabūgę
Kadais palikote apleistą lauką
(Jūsų kaltė dar išpirkimo laukia).
Ateikite visi –
Ateikite, draugai, iš kaimų ir iš miestų. –
Štai šis žmogus jus nori apiplėšti.
Jis praeities čia tebekursto žaizdrą
Ir lašina nuodus į gyvą žaizdą.
Kada jis pradeda kalbėti apie tiesą –
Jis nori užgesinti šitą šviesą,
Kuri vielų arterijom sruvena.
Jis nori saulėj žvilgančią anteną
Nukelt nuo jūsų naujo namo stogo,
Kad melas ir tamsa vėl gaubtų žmogų,
Kad ant laukų, vėl sukapotų dryžiais,
Šešėlį niūrų mestų juodas kryžius.
Ateikite visi –
Ateikite ir stokite į vieną gretą.
Tegu visi sužino ir pamato,
Kad kaip kariai greta viens kito stoja
Gyvi ir mirusieji, nugalėję mirtį, –
Ne pagal praeitį, o pagal juos artojai
Patikrina kiekvienas savo širdį
Ir savo sąžinę, ir valią, ir likimą,
Ir, žengdami į didįjį puolimą,
Už nemirtingą mūsų tiesą kaujas.
Jų gyslomis sruvena karštas kraujas,
Kovotojų už mūsų tiesą kraujas.
KOMUNISTAI
Jaunystė...
Mes perėjome ją kaip mūšio lauką
Ir tiksliai nežinojome, kur ir kada
Mus pasitiks nesprogus granata,
Kuri seniai akimirkos telaukia
Aplaužyt ąžuolui jaunam viršūnę
Ar įsirėžt skeveldromis į kūną...
Ta granata vadinos praeitis.
Ir tąsyk mus baugino ne mirtis,
O žaizdos neišgydomos ir sunkios,
Kurių nuodai lėtai į kraują sunkias
Ir dažo nevilties spalva dienas,
Apnuodija dainas ir svajones.
Jaunystė...
Grasino jai klasta ir išdavystė.
Bet ji neklūpo kelio vidury,
Ji žengė kruvina, tačiau tauri.
Nes vėliavą jos nešė komunistai,
Praėję ugnį, vandenį ir mirtį,
Kilnia liepsna uždegę mūsų širdį.
Ir veltui priešai mums ginklu grasino,
Ir veltui auksu mus papirkt mėgino.
Mes matėm, kaip viliojančiai jis žiba,
Bet nė dulkelė aukso neprilipo
Prie mūs nuo šautuvo suskirdusių delnų,
Prie mūs jaunystės alkanų dienų.
Jaunystė...
Ją kantriai ruošė žygiui komunistai;
Todėl ant mūsų ištiestų sparnų
Nesėda dulkės praeities dienų,
Kai mes šturmuojam aukštumas kitas,
Kai mūsų kelias –
Kelias į žvaigždes.
MANO PASAKA
* * *
Kaip bebūtų ten – gaila,
negaila –
Mūsų kartai skaudi teko meilė.
Tarp atakų ir mūšių aršių
Buvo daug epizodų karčių.
Ir užmerkė iš mūsų ne
vienas
Savo meilei po mūšio blakstienas.
Ir net kapo nespėjęs
supilt,
Vėl atakon turėjo jis kilt.
O kiti? O kiti dar ir
šiandien
Savo meilės kapų nesuranda.
Ir sloguty bemiegių naktų
Šaukia savąją meilę vardu.
Ir su nerimu atsako
laukia.
Gal ji kartais sapnuos atsišaukia?
Jeigu tu savo meilę
radai,
Saugok kaitrią jos ugnį šventai,
Nepamiršęs, kad savo
krūtinėm
Mūšiuos kritę draugai ją apgynė,
Kad ir šiandien ne vieno
širdy –
Ji žaizda, kruvina ir skaudi.
IŠ SENŲ LAIŠKŲ
*
Aš rašau ir rašau
Apie tėviškės dangų pilką,
Kurio niekada tavo akys nematė.
Aš vaikštau pakrantėm pilko upelio,
Pavadinto kažkodėl Sidabrą.
Aš žinau –
Tau visai nesvarbu,
Kad ruduo man milinę užvilko
Ir įspraudė į ranką granatą.
Aš žinau –
Tau visai nesvarbu,
Nes tavęs dar nėra.
O man – septyniolika metų.
Gal ir aš nenorėčiau
matyti
Nei gaisrų, nei kapų,
Nei šitos įkyrios pilkumos,
Nei šitoj pilkoj pasaloj
Įsitempus laukti banditų.
Aš ilgiuos didelės šilumos.
Nors žinau –
Tau visai nesvarbu,
Nes tavęs dar nėra.
Bet man rodos, kad aš su
tavim
Einu per šią didelę vėtrą
Tarp gaisrų ir kapų,
Įkyriai merkiant rudenio lietui.
Aš einu,
Nes noriu matyti
Saulę, jūrą ir baltą žuvėdrą,
Kai virš žemės praslinks ši audra.
Aš einu,
Įkyriai merkiant rudenio lietui,
Kad turėčiau teisę tapyti
Tavo portretą,
Nors tavęs dar nėra.
Ir nėra šilumos.
O yra –
Tik naktis ir banditai.
O yra –
Tik mirtis ir audra.
Ir beržų sidabrinės žvakės.
Bet už šios įkyrios pilkumos
Šviečia didelės
Mylinčios akys.
*
Aš niekada netikėjau,
Kad vieną vienintelį žodį
Taip be galo sunku pasakyti.
Kai tu pirmąkart pasirodei
Mano didžiuliam pasauly, –
Aš neatsimenu –
Buvo saulė
Ar saulės nebuvo.
Tu atrodei tokia mažytė
Ir kartu tokia neaprėpiama,
Kaip tyla
Po sprogimų ir šūvių.
Toj tyloj
Balti beržai suklupo
Ir pradėjo barstyti lapus,
Kaip praėjus vasarvidžio kaitrai.
Negi tau ai nešiau ant
lūpų
Pro mirtį, gaisrus ir kapus
Pirmą pabučiavimą aitrų?
Nejaugi tu su manim ėjai,
Įkyriai merkiant rudenio lietui,
Kai čaižūs vėjo pirštai
Šukavo beržyną pilką Ir krėtė sunkią miglą?
Nejaugi tai tu
Iš net nepradėto portreto
Pasiėmei sau
Šitą plaukų juosvą šilką,
Šitą akių žalzganą stiklą?
Man rodos –
Tave sutikau
Kaip po vėtrų žuvėdrą baltą.
Į tavo akis pažiūrėjęs,
Pamačiau žalsvą jūrą ir saulę
Ir, nužvarbęs visokiuos vėjuos,
Pajutau – kažkaip nebe šalta
Mano didžiuliam pasauly,
Kuriam dar nemaža griuvėsių,
Pelenų, degėsių ir suodžių,
Kraujo pėdsakų ant suskaldytų plytų.
Kaip gerai,
Kad aš viską iš naujo pradėsiu
Kupinas šito vienintelio žodžio,
Kurį taip sunku pasakyti.
*
Myliu.
Aš klausausi, kaip skamba
Šitas nepaprastas žodis,
Kaip skirtingai lūpos jį taria,
Myliu.–
Kartais girdžiu atodūsį gilų,
O kartais, man rodos,
Jį skardena šimtai fanfarų.
Myliu. –
Aš anksčiau girdėjau šį žodį.
Ir šiandien garsai jo skambūs
Man primena muziką keistą.
Myliu. –
Man kažkodėl atrodo,
Kad tąsyk jį sviedė nuo rampos
Kažkas kaip didelę žaizdą.
Myliu. –
Gal todėl bijau ištarti
Tau šį žodį kaip saulę,
Spindėjusį mano keliui.
Myliu. –
Jei šis žodis žaizda atsivertų
Mano didžiuliam pasauly, –
Būtų skaudu be galo.
Myliu. –
Aš tau sakau šį žodį.
Sakau ir klausausi tyliai
Savo nužvarbusio balso.
Myliu,–
Ir man atrodo,
Kad mano pasauly „myliu“
Skamba be jokio falšo.
Myliu. –
Aš pasakiau tau
Vieną vienintelį žodį,
Šviesų kaip saulę.
Ir man kažkodėl atrodo,
Kad mano didžiuliam pasauly
Netgi meilė be atsako
Panaši į nebaigtą pasaką.
PASAKA NESIBAIGIA
1
Kyla namai.
Dideli, erdvūs ir šviesūs.
Su lodžijom
Su balkonais lengvučiais.
O aš gyvenu
Svetimos meilės griuvėsiuos,
Svetimos laimės likučiais.
Aš kartais
Bijau šio kontrasto,
O šiaip jau esu abejingas.
Nors kas dieną
Sunkiau suprasti,
Kad aš –
Šių namų šeimininkas –
Toks didelis
Ir nelaimingas.
O būna gyvenime kartais.
Kad meilę,
Kaip pasaką gražią,
Pasiima jos nevertas,
O ne tas,
Kurs gyvenime neša
Patį sunkiausią krūvį.
Ir jeigu
Meilė kaip pasaka,
Tai gal mano gyvenime
Jos iš tiesų nebuvo?..
2
Ak, kaip visa tai sena.
Gražios pasakos
Būna gražios.
Jų herojai –
Kilnus ir teisūs,
Greta jų
Žemėj gyvena
Kitos pasakos.
Balsios.
Jos dabar
Prasideda tyliai,
Kol išauga
Ligi sprogimo.
Žmonės gyvena
Ir myli.
O staiga
Ima trūkti oro,
O staiga
Ima dužti likimai.
Apie tai
Mes kalbam nenoriai.
Tai netyčia kažkaip išsilieja,
Tarsi žaizdai
Širdy pratrukus.
Ir pabyra
Naujoj alėjoj
Sudužusios meilės
Šukės.
Ir šaipos
Svetimos akys,
Kai mus
Skausmas verčia iš kojų
Ir sprogdina
Širdį sugeltą.
Ak jūs,
Smulkūs niekšai ir vagys,
Dar per anksti triumfuojat
Ir džiaugiatės –
Veltui!
3
Moteris žiūri pro langą.
Iš netolimo restorano
Vėjas atneša lėtą tango
Ir užkimusią kantileną,
Moteris žiuri pro langą.
Jos akys liūdnos ir gražios,
Lyg būtų jas šitas tango
Aksomo dulkėm apnešęs.
Ir nerimas skamba
žvilgsny
O kuo aš ji nuraminsiu,
Jei čia svetimi mono žingsniai,
Jei moteris laukia princo.
Moteris laukia princo.
Jam svajonėse
Ranką ištiesus.
O aš save užkankinsiu
Svetimų svajonių griuvėsiuos.
Moteris žiūri pro langą.
Aš jaučiu sunkią žvilgsnio vėsą.
Princas moteries šios nelanko.
O kažkas kasdien apiplėšia.
Moteris žiūri pro langą.
Bėga dienos.
Ir naktys bėga.
Ji remias j mano ranką
Ir neatiduoda man nieko.
4
Aš stiprus.
Niekas manęs nepalaužė.
Pats nešu per gyvenimą
Didžiulę žmogišką žaizdą –
Užgesusios meilės laužą.
Ir neslepiu šito,
Ir neaimanuoju.
Jums keista,
Kad aš
Nelaimingą meilę dainuoju.
O ko gi jūs norit?
Kad pradėčiau
Iš skausmo staugti ir gerti?
Aš žinau –
Ką reiškia gyventi.
Nors meilės trūksta kaip oro,
Aš gyvenu Ir nemanau pasikarti.
Aš einu
Ne per šventę.
Su manim
Mano skausmas eina
Per gyvenimo vieškelį platų.
Gal už tai
Aš jį kartais
įspraudžiu į dainą
Ir įrėžiu
Į naujo namo fasadą.
Ne iš keršto.
Ne iš pavydo.
Aš savo likimo nekeikiu.
Aš noriu,
Kad kiekvienas matytų –
Mano pasaka
Dar nesibaigia.
KASDIENIŠKA KNYGA 1964-1967
Nesusitarsim. Ne.
Nes mes negalim susitarti.
Gal ir kalbėti mums nėra prasmės.
Bet ginčijamės ne dėl smulkmenų šį kartą.
O dėl esmės.
Dėl Revoliucijos esmės.
Todėl nebūkime isteriški
ir smulkūs.
Geriau – negailestingai atviri.
Nors tarp dantų
Dar tebegirgžda mūšių dulkės,
Nors neapykanta
Lyg peilis dar aštri. –
Nebūkim pigūs.
Būkim atviri.
Man Revoliucija –
Ne šūkiai, ne fanfaros.
Ir ne aklai praūžusi audra.
Man Revoliucija –
Tai nuolatinis karas
Tarp melo ir tiesos.–
Dviejų tiesų nėra,
Nėra dviejų tiesų
Ir būt negali.
Tarp melo ir tiesos – tik tuštuma.
Man Revoliucija –
Tai ne istorijos detalė,
Ji man – pati aukščiausia
Visuma.
Aš apie Ją mąstau
Kas valandą, kas dieną.
Jai visas ligi karsto priklausau.
Ir Revoliucija
Ateina pas kiekvieną
Kaip laisvė milijonams,
Laisvė sau.
Mes galim ginčytis
Dėl kiekvienos detalės,
Bet jei mus skiria visuma.
Tai iš tiesų
Kaip praraja
Tarp mūsų stovi melas,
O aš –
Tiesos fanatikas esu.
* * *
Mes gyvename dabar kitais
maštabais,
Prieš akis – visai kitokie dydžiai.
Bet visais gyvenimo etapais
Grįžtame prie savo pirmo skrydžio.
Grįžtame prie pirmojo
šaltinio
Be fanfarų, lozungų ir būgnų.
Delnus į gelmes jo panardinę,
Semiam amžiną gyvybės ugnį.
Ir kiekvieną kibirkštėlę
nešam
Į gyvenimo verpetą kaip į dainą.
Viskas, ką pasiekiame – per maža,
Nors sumokame aukščiausią kainą.
Ir negausim nieko žemėj
veltui.
Mūsų žygiui – nei ribų, nei krašto.
Vėliavą ne taip sunku iškelti.
Kaip sunku per kasdienybę nešti,
Kasdienybė – mūsų mūšio
laukas,
Kur susikerta žmogaus ir amžiaus
Ji – ir priešas, ji – ir geras draugas
Revoliucijos pilkiems kareiviams.
Kasdienybė – pergalės ir
klaidos.
Reikia nuolat jaust jos tikrą skonį.
Žvarbūs vėjai pučia mums į veidus,
Nešant amžiaus vėliavą raudoną.
* * *
Būkim dideli!
Ir savo kasdiena, ir šventėm,
Ir sielvartu, ir laime –
Būkim dideli.
Ne tam taip sunkiai
Mokėmės gyventi,
Kad uždustume nuo smulkmenų
Gyvenimo kely.
Būkim dideli!
Ir abejonėmis, ir siekiais,
Ir neapykanta, ir meile –
Būkim dideli.
Būkim dideli,
Kad mums sparnų
Nerištų niekas
Į didžiulį tikslą pakely.
Būkim dideli!
Ieškojimais ir atradimais,
Vilty ir nevilty,
Vieni ir tarp visų.
Būkim dideli!
Ir savo paklydimais,
Jei suklystame
Vardan didžių tiesų.
Būkim dideli!
Kaip mūsų mintys ir svajonės,
Kaip mūsų vėliavos ir žygiai –
Būkim dideli.
Būkim dideli
Kaip komunistai
Ir kaip žmonės.
Žvaigždžių mirgėjime
Ir saulės spinduly –
Būkim švarūs,
Būkim dideli.
DREIFAS
Tu supranti –
Čia nieko nėra tikro.
Ir tai, ką tu matai
Ir ką jauti –
Viskas netikra.
Tos salos – tai ne salos,
Krantai tie – ne krantai,
Ir gėlės tos – ne gyvos,
O iš stiklo.
Netikros šypsenos.
Ir žodžiai netikri
Paskęsta netikrumo sūkury.
Išblėsta netikrumo aukure
Glamonė netikra
Ir netikra aistra.
Čia nebetrokštama
Nei gero, anei pikto.
Čia taip gyvenama,
Kad pėdsako neliktų.
Ir apskritai –
Čia nieko nėra tikro.
Čia susirinko tie,
Kurie pasuko laivą
Ir sugulė į dreifą,
Vos tik padvelkus audrai.
Ir jiem dėl nieko
Jau širdies neskauda.
Ir niekas šiandien
Jiems nebesvarbu.
Jie neskiria
Gėlynų nuo kapų.
Jiems nuolatos
Vaidenasi audra,
Kurios nėra,
Kuri tokia pat netikra,
Kaip viskas čia netikra.
Užgesę švyturiai
Ir uostai
Lyg pro stiklą
Pro netikrus tolius
Miražais raivos. –
Dreifas.
* * *
Sakai, kad tau gyvent
Nelengva ir nelinksma?
Tada pabūkim čia,
Tarp šitų XX amžiaus sfinksų,
Tarp šitų nepažįstamų,
Tačiau, aiškių lig skausmo
Ir a lia mefistofelių,
Ir a lia faustų,
Tarp šių išsikankinusių
Nuo tvisto ritmų
A lia ofelijų
Ir a lia margaritų.
Pabūkime ir mes
Nerūpestingai dosnūs.–
Tegu taurelėse liepsnoja kalvadosas.
Tegu palydi šnypščiantį šampaną
Kažkaip iš Afrikos
Atklydę čia tamtamai,
Pasiklausykime,
Kaip sąmojais čia barstos
Įvairiaformės
Ir įvairiaspalvės barzdos.
Tyliam kampe profesoriai įraudę
Linksniuoja Džoisą, Jaspersą
Ir Froidą.
Juodos kavos gurkšnelį nugeria
Ir impotentų žvilgsniais
Glosto damų nugaras.
Ten, vystančių matronų
Priremtas pasienyje,
Skėtriojasi
Nepripažintas genijus.
Pakampėm šlaistosi
Ant kojų jau nestiprūs
Veikėjai ir veikėjos
Įvairių kalibrų.
Veidai išsekinti.
Aistrų ir godulio.
Jie nieko nekuria,
Bet viskas jiems netobula.
Čia kas žmogus,
Tai ne žmogus –
Pasigailėtinas vaidmuo.
Čia ne gyvenimas,
O stovintis vanduo.
Gyvent nelengva,–
Dar sunkiau stebėti šią
Žmonių,
Vaidinančių dievus,
Komediją.
* * *
Gera. Ak, viešpatie mano,
kaip gera.
Geria ir valgo. Valgo ir geria.
Vaikšto patenkinti, sotūs
ir ramūs.
Rankom ir kojom laikosi žemės.
Viską gyvenime puikiai
supranta.
Pirštą ištiesi – ranką nukanda.
Draugui įsmeigę į nugarą
peilį,
Siūlo pakelti tostą už meilę.
Nieko nekeikia. Ir nieko
nepeikia.
Galvas nuleidę, meldžias kapeikai.
Auga ne žmonės–apmokami
brangiai
Laipsniai, etatai, postai ir rangai.
Auga ir klesti. Plėtojas
ir veisias.
Gina kaip žvėrys kėdes ir teises.
Uodžia kas rytmetį tarsi
ėriukai,
Ar kartais vėjas ne pasisuko.
Taip ir gyvena,
tarnaudami liaudžiai,
Prieš vyresnybę ant kelių šliaužia.
Visą gyvenimą lankstos ir
vartos –
Nuo paklusnumo gauna infarktus.
* * *
Gyvename be galo
sudėtingai,
Balansuodami ant neaiškios ribos.
Ir baramės nelogiškai,
Ir puolam neteisingai
Pačius save,
Kol užkasam kapuos,
Smulkių vaidų
Ir melo neatlaikę,
Gražias mintis
Ir dideles svajas.
Paskui jau verkiame
Ir gailimės be laiko,
Ir duodam priesaikas,
Ir tuoj sulaužom jas.
Prakeikiam sunkų amžių
Ir likimą,
Neliesdami savęs,
Nes mes – tabu.
Pavargstame
Greičiau nuo įtarimų,
Ne nuo svarbių
Ir didelių darbų.
Ir kuo dažniau
Aš apie tai galvoju,
Tuo skausmingesnė
Darosi žaizda.
Juk ne dėl to
Gyvenom ir kovojom...
O gal ir man
Jau muša valanda,
Kada aukščiau draugystės
Ir teisybės
Iškils
Rami ar soti ateitis?
– – – – – – – – – – – –
Ne.
Man beprasmiškas
Gyvenimas dvilypis.
Geriau –
Staigi, kareiviška Mirtis.
* * *
Viskas bus pasiūlyta šią
naktį tau:
Postas, pinigai, pripažinimas,
Gražios moterys ir didelė garbė...
Viskas bus pasiūlyta šią naktį tau
Už palyginti be galo mažą kainą –
Už tikėjimą, kuriuo tu gyvenai,
Už tikėjimą, kuriam aukojai viską,
Už tikėjimą, kurs nedavė tau nieko,
Be žaizdų, be sielvarto ir skausmo.
Ar tu supranti, kodėl šią naktį
Postas, pinigai, pripažinimas,
Gražios moterys ir didelė garbė
Bus pasiūlyta ne kam kitam, o tau?
Tu žinai, kas lauks tavęs šią naktį,
Jeigu tu ramiai atsisakysi visko.
Bet ar tu žinai, kas lauks tavęs,
Jeigu visa tai tu pasiimsi?
* * *
Man užtenka nežinios ir
beprotybės,
Man užtenka abejonių ir šešėlių,
Pasiilgau paprastos, tikros tiesos,
Dėl kurios yra prasmė gyventi,
Dėl kurios yra prasmė kovoti,
O jei reikia, galima ir mirti.
Ar yra tokia tiesa pasauly?
Taip, yra. Ir iš visų tiesų
Ji viena išbandymus atlaikė
Ir grąžino žmogui mano amžių,
Stovintį prie kritiškos ribos,
Nuo kurios į pražūtį –
Tik vienas žingsnis.
Tą lemtingą, kritišką minutę
Priartėjau aš prie Lenino tiesos
Ir jos tikrą esmę supratau,
Šimtą kartų slėptą ir klastotą.
Lenino tiesa – sunki tiesa.
Daug ko teko man atsisakyti,
Daug ką pervertinti ir atmesti
Pakely į šitą sunkią tiesą,
Kad galėčiau įsigyti viską –
Kas brangu ir tikra mūsų žemėj.
Tikrą laisvę,
Tikrą laimę ir tėvynę,
Tikrą teisę būt pačiu savim.
Tą lemtingą, kritišką minutę
Supratau –
Yra prasmė gyventi,
Supratau –
Yra prasmė kovoti,
O jei reikia, galima ir mirti,
Kad virš mūsų žemės,
Mūsų žmogui,
Mūsų amžiui šviestų
Lenino tiesa.
* * *
Nebandykite manęs
daugiau:
Nieko šiandien neatsisakau, –
Kuo tikėjau
Tuo tvirtai tebetikiu.
Galite kaip norite
Vadint mane –
Keistuoliu arba fanatiku.
Atsisakęs mirusių tiesų,
Tvirtas, nepalenkiamas esu,–
Didelis viena tiesa,
Vienu tikėjimu.
Sveikinu ne ūkanas
Ir ne miglas –
Šventą ryto saulės patekėjimą.
Savo amžium ir žmogum
tikiu.
Po kančių, išbandymų sunkių
Mes į tiesą
Neišvengiamai artėjame.
Ir gal niekad
Nesuklupsim prie ribos,
Prie kurios taip tragiškai stovėjome.
Nebandykite manęs
daugiau:
Nieko šiandien neatsisakau, –
Kuo tikėjau,
Tuo šventai tebetikiu.
Vardan savo amžiaus
Ir žmogaus
Kartais verta būti
Keistuoliu arba fanatiku.
* * *
Komjaunuoliai jūs mano,
Pirmieji atėję
Į pokario metų nelengvą rikiuotę,
Nuo pirmojo žingsnio
Gyventi pradėjot,
Išmokę pirmiausia
Ne imti,
O duoti.
Bejėgiai prieš klastą,
Bejėgiai prieš melą,
Tegu ir sunkiais
Automatais ginkluoti...
Tikėjot ir gynėt
Vienintelį kelią,
Fanatikai mano
Ir don kichotai.
Gal todėl ir nušvitot
Virš skliauto migloto
Kaip žvaigždės,
Trumpai, bet liepsningai gyvenę...
Ir kritę
Kaip žvaigždės
Ant skambančio gruodo,
Komjaunuoliai jūs mano,
Romantikai mano...
SŪNŪS
duoda priesaikas.
Sūnūs bučiuoja vėliavas,
mūsų krauju aplaistytas,
mūsų rankomis išneštas
iš kruvino karo liepsnų.
Sušaudytos ir apdegusios,
bet lyg paukštės, skrydžiui pakilusios,
sūnų ir mūsų jaunystę
neša ant savo sparnų.
SUNKŪS PRINCIPAI
lyg kryžius ant pečių
nuo pat ankstyvos jaunystės metų.
Tu neši juos, plėšomas minčių,
ar tave visais keliais jie veda.
Sunkūs principai –
našta ir ne našta.
Laikas juos tau ant pečių uždėjo, –
net nebežinai, kur ir kada, –
taip su jais suaugai, suartėjai.
Sunkūs principai –
palaima ir kančia,
abejonė, nerimas ir pašaukimas.
Gal jie tavo,
kaip žmogaus, pradžia,
tikras ir vienintelis likimas...
Sunkūs principai
lyg akmenys kely
aštrūs, nors ir vėtrų nušlifuoti.
Nei apeit jų,
nei aplenkti negali,
juo labiau išduoti ar parduoti.
Sunkūs principai.
Ir tu ne dėl garbės
per gyvenimą juos nešti pasiryžęs.
Nuo jaunystės
lig kapų duobės
sunkūs principai ant sąžinės
lyg kryžius.
DISTANCIJA 1970-1971
DISTANCIJA
Dabar, kada artėjame prie
finišo,
Kai įveikėm sunkiausius etapus,
Malonios šypsenos mus pasitinka,
Aplodismentai griaudžia iš tribūnų
Ir perauga, kaip rašo žurnalistai,
Į džiugią, nenutylančią ovaciją.
O mes dabar,
Artėdami prie finišo,
Kaip niekad aiškiai matom savo startą.
Mus išlydėjo į bėgimo taką
Abejingumo kupini žiūrovai,
Įtarūs ir veidmainiški teisėjai,
O startan iškvietė
Ne starteriai, bet snaiperiai.
Taip prasidėjo mums skirta distancija.
Ir buvo ji, kaip ir patsai gyvenimas,
Sunki, negailestinga, bet tikra –
Kaip skausmas dėl joj kritusių draugų,
Kaip ir mes patys – laužyti ir klydę,
Tačiau nemetę jos ir neišdavę,
Tiktai išmokę joj pečius suglausti,
Perpus pasidalinti duonos kąsnį,
Po dūmą surūkyti cigaretę
Ir užsikloti viena miline.
Kaip keista, kad be šitos abėcėlės –
Pasiaukojimas, heroika, tėvynės meilė –
Mums buvo skambūs, bet bereikšmiai žodžiai.
Tokia mums buvo paskirta distancija.
Dabar, kada artėjame prie finišo,
Jūs klausiat – ar pavargom?
Taip, pavargom.
Tačiau ne nuo žaizdų ir praradimų,
Ne nuo kovos ir ne nuo aiškios išdavystės,
Pavargom nuo žmonių abejingumo
Ir nuo pigių, smulkių įtarinėjimų,
Kurie distancijoj lydėjo mus ne kartą.
Tai buvo mums patsai skaudžiausias smūgis,
Ir niekas jo sušvelninti negali –
Nei šypsenos, nei tie aplodismentai,
Kurie šiandieną griaudžia iš tribūnų.
Dabar, kai mes artėjame prie finišo
Ir kai turėsim perduot estafetę
Draugams, kuriems skirta kita distancija
(Vargu ar kiek lengvesnė negu mūsų:
Lengvų distancijų gyvenime nebūna),
Mes norim pasakyti jiems tik viena –
Tegu nebijo jie kovos ir vargo,
Klaidų ir net sunkiausių praradimų,
Tegu jie saugosi tiktai abejingumo,
Nes žemėje nėra baisesnio priešo.
Ir jei katastrofa ištiks pasaulį,
Tai vien tik dėl žmogaus abejingumo.
SŪNUI
Aš niekad tau pamokslų
nesakiau
Ir niekada tau neskaičiau moralų.
Tačiau dabar tavęs prašau,
Tave užkeikiu:
– Sūnau,
Išmok draugystę saugoti
Kaip vėliavą.
Ir nešk ją per gyvenimą
Kaip vėliavą.
O jeigu reiks numirt,
Numirk už ją taip,
Kaip už vėliavą. –
Daugiau tavęs
Aš nieko neprašau.
* * *
Yra žodžių,
Kuriuos nelengva ištarti. –
Jie per daug dideli.
Per daug švarūs ir nekasdieniniai.
Aš retai sakau –
Partija.
Aš retai sakau –
Tėvynė.
Ir man būna
Skaudu ir negera.
Kai juos ne laiku
Ir ne vietoj
Nešvarios lūpos
Be reikalo taria
Ir švaisto
Kaip smulkią monetą.
Kaip kelrodės žvaigždės
Šie žodžiai mums dega.
Mes niekur ir niekad
Su jais nepalūšim,
Išsaugokim juos
Paskutinei atakai
Lyg pergalės vėliavą
Lemiamam mūšiui.
* * *
Aš laukiu tavęs
Be galo ilgai.
Jau žvilgsnis prigeso.
Pražilo plaukai.
Aš laukiu tavęs.
O tavęs vis nėra.
Jau audros praėjo.
Jau baigės giedra.
Aš laukiu tavęs.
Už lango ruduo. –
Ir debesys tamsūs.
Ir drumstas vanduo.
Aš laukiu tavęs.
Meta medžiai lapus.
Tu tikriausiai ateisi,
Tik manęs nebebus,
ŠAUKSMAS 1972-1974
* * *
Tėvyne,
tik Tu turi šventą teisę
atleisti ir teisti.
Tėvyne,
tiek kartų neklausus atleidai
silpnybę ir klaidą.
Tėvyne,
ne kartą silpni ir bejėgiai
Tau nedavėm nieko.
Tėvyne,
o Tu vis tikėjai ir laukei
iš mūsų dar daug ko...
Tėvyne,
galbūt dėl to nepalūžom
atakoj ir mūšy,
kad Tu mus globojai,
gynei ir šildei –
didesnė už meilę,
stipresnė už mirtį.
* * *
Palaimintas
šventas ir geras tikėjimas
tėvų praeitim
kaip gražia legenda.
Duok dieve,
kad kelio, kurį jie praėjo,
netektų praeiti sūnums niekada.
Palaimintas
šventas ir aiškus tikrumas,
atėjęs kadais kaip tik šituo keliu
pro ugnį ir šviną,
pro parako dūmus,
pro niekad neištartą
„nebegaliu“.
Palaimintas
šventas tėvų palikimas –
tikėjimas aiškus
ir meilė gili,
kaip mūsų likimas,
kaip mūsų troškimas
aukščiausių viršūnių kasdieniam kely.
* * *
Neateikit
į mūsų pasaulį
be meilės ir be pašaukimo,
kaip ateina į žemę bevaisę.
Ir atleiskit
dėl jūsų likimų
lūžo mūsų likimai kadaise.
Neateikit
į mūsų pasaulį
be tikro ir didelio nerimo,
tarsi potvynis semiančio širdį.
Ir atleiskit –
dėl jūsų gyvenimo
mes be laiko turėjome mirti.
Neateikit į mūsų pasaulį
be noro ir be supratimo
kaip turistai prabėgti jo plotais.
Ir atleiskit –
be mūsų leidimo
jis skaudžiai labai sužalotas.
Tokį mes jį
pažinom, mylėjome.
Ir į mūsų pasaulį ateikit
su švariom širdim ir tikėjimu.
O jei ne,
tai atleiskit – nereikia.
ŽEMĖ
man su kiekviena diena
brangesnė,
kupina naujų, aukštų gaidų.
Laukiu ryto kaip spalvingo tęsinio
pasakų, svajonių ir daiktų,
nepažįstančių nei šūvių, nei skeveldrų,
dar tiktai užgimusių širdy
ir darbuos, kurie aplinkui verda
sunkūs, bet kasdieniškai šventi.
Šviesios dienos tarsi
paukščiai skrenda,
kviesdamos kelionėn ir mane,
dienos didelės, pavirstančios legendomis
judriame gyvenimo fone.
Jų veržliam ir pergalingam skrydy
alinančių kryžkelių nėra. –
Mūsų patirtis rūsti, sulydyta
su jaunystei įprasta aistra,
reikalinga tarsi oras
šaliai,
kaip gaivi gyvybės šiluma.
Ir kas dieną gimstančioj detalėje
atsispindi mūsų kelio visuma.
Gal todėl ir žemė mums brangesnė,
kad skambėjime naujų, aukštų gaidų
mes suvokiame save kaip tęsinį
praeities svajonių ir žaizdų.
UGNIS
šventam ir amžinam
Tėvynės židiny –
tai ta ugnis, kuria tu gyveni.
Kai ima blėst širdy jos žarija,
tu vėl veržiesi
ne prie jos, į ją:
jos karštis turi persmelkti tave,
kad žemėj, jūroj,
kosminiam laive,
aukštai aukštai
virš tolių mėlynų
tau niekas nenudegintų sparnų.
Jei tau grūmotų
stichija baisi,
atmink, kad tu
ugnies dalis esi,
kad amžiais dega židinys kaitrus,
kaip jo šventa ugnis
tu nemarus.
Ir jeigu tektų kristi kovoje –
gyventi prisikelsi ugnyje,
kuri per amžius dega židiny, –
tai ta ugnis,
kuria tu gyveni.
* * *
Nesakykite,
kad mes per daug griežti
jūsų daliai veržliai ir neramiai.
Argi daug – išsaugoti širdy
pagarbą ir meilę
gimtai žemei?
Nesakykite,
kad mes jums svetimi
ir suprastu jaunystės nebegalim,
jeigu prašom:
– Būkite ištikimi
mūsų vėliavai
ir mūsų keliui. –
Nesakykite,
kad mes per daug kvaili
ir kad jums nelinkim nieko gero,
jeigu prašome:
– Gyvenimo kely
nekartokite klaidų,
kurias mes darėm.
Nesakykite,
kad mes per daug seni
ir jau taip nuo metų suvaikėję,
jeigu prašom:
– Užsigrūdinkit gyvenimo ugny
ir tarnaukit
Revoliucijos idėjai.
IŠEINA VAIKAI
Palengva išeina vaikai
iš namų. Į nuosavą gatvę.
Gal juos šaukia savi laikai,
gal išvaro tėvų senatvė –
ir irzli, ir nepakanti,
išmatuojanti savo matu
tai, kas bręsta kitų širdy
be nuolaidų, be paklaidų.
Ak, tie mūsų amžiaus tėvai,
šitiek matę, vis tiek nesupranta,
kad jaunystė ne taip jau lengvai
randa tikrą, vienintelį krantą.
Jai pačiai reikia pereit audras,
kilt į kalną ir leistis bedugnėn.
Taip tikrai jie supras ir suras
ir gyvenimo druską, ir ugnį.
Tegu eina vaikai iš namų,
tegu blaškosi, ieško ir klysta.
Man užvis labiau neramu,
kai žiūriu į besparnę jaunystę.
* * *
Patikėk,
dar vasara pabus,
nors jau plaukia debesų laivai,
nors ir meta gelstančius lapus
pakelėm kaštonai ir klevai.
Patikėk,
dar džiaugsmas aplankys
jo tiek metų laukusius namus
ir, nuskaidrinęs pavargusias akis,
jis ilgai ilgai viešės pas mus.
Patikėk,
dar meilė suliepsnos
didelė, prasminga ir švari,
nors ne vidury šviesios dienos,
o pačiam pačiam pavakary.
Aš tikiu,
dar viskas priešaky.
Ir neabejoju tuo nė kiek.
Nežinau tiktai – ar tu tiki?
Jeigu netiki, tai patikėk.
NEIŠDUOK 1982-1983
TĖVYNEI
Vis šykštesni Tau mano
pažadai,
O apie darbus patylėt geriau.
Kalnų Tau nesupyliau, kaip matai,
Daugiau nepadariau nei padariau.
O gal, parodžius atvirai
žaizdas,
Kas nors ir pasikeistų? Bet vargu...
Ir Tu ne ta, ir aš, deja, ne tas,
Ir kai sunku, tai mums abiem sunku.
Kitiems išpuolė dideli
darbai.
O man – ir menkesni, ir juodesni.
Pavydžiu tiems kitiems, bet nelabai, –
Nes kaip yra, tai taip ir gyveni.
Nesikratau aš rūpesčių
naštos
Ir nesigėdinu suskirdusių delnų.
Nedaug iš to apčiuopiamos naudos,
Sakau, gal kartais Tau nemalonu, .
Kad toks į Tavo šventę
atėjau,
Kelintąkart prašydamas – atleisk?
Tau į akis pažvelgti nebijau,
Tačiau jei kuo nusikaltau – nuteisk! –
Užtat, kad šykštūs mano
pažadai,
Darbai taip pat nedaro Tau garbės.
Kalnų Tau nesupyliau, kaip matai,
Tačiau ir nekasiau duobės.
LIKIMUI
Aš, niekada nepripažinęs
išimčių,
Nereikalauju nieko. Tik meldžiu:
Nepermaldaujamas, rūstus
likime,
Leisk dar patirt svaiginantį lėkimą
Putotais revoliucijos
žirgais
Gimtosios žemės stepėm ir laukais.
Leisk man gyvenime
suspaust dar kartą
Delne rūstybės ir teisybės kardą,
Išgirsti vos
užgimstančias dainas,
Išvysti Voločiajevkos dienas.
Leisk man su
pasieniečiais prie Virbalio
Pastoti priešui į tėvynę kelią
Ir veržtis su draugais iš
apsupties,
Paskui į priekį žengt, kol suplazdės
Raudona vėliava virš
degančio reichstago
Ir mūsų tankai prasiverš į Prahą.
Leisk man, su pergale
pasveikinus draugus,
Dar kartą pereit pokario laikus,
Kad, mirčiai žvelgdamas
tiesiog į veidą,
Atskirčiau nuo teisingo žingsnio klaidą,
Kad, niekad nenuleisdamas
akių,
Neabejočiau tuo, ką myliu, kuo tikiu.
Nenoriu niekam žemėj likt
skolingas,
Likime, būk dosnus ir gailestingas.
JAUNYSTEI
Iš tos dainos – tiktai
glaudumas,
Bereikalinga neviltis. –
Aušra, paskendus karo dūmuos, –
Ir ne diena, ir ne naktis.
Tai štai jūs, mano jaunos
dienos,
Ir tu lyg nuotaka liūdna,
Iš dūmų, parako ir plieno
Staiga užgimusi daina.
Mane kaip skausmas ir
paguoda
Vedei bedugnėm ir kalnais.
Pasiekt žvaigždėm nusėtą plotą –
Sunku apsvilusiais sparnais.
Toliau bandyti nebeverta.
Pamirškime senus sapnus.
Kažkas, išbraukęs mano vardą,
Ir tau šaltai palauš sparnus.
IŠDAVYSTĖ
Likome keli ant plyno
lauko,
Glaudžiame jau linkstančius pečius.
Ir, gedėdami išduoto draugo,
Laukiam – gal parduos ir mus pačius.
Aišku –ne žvalgybai, ne
gestapui,
Netgi ne už Judo skatikus.–
Savo patogumui, savo labui
Šiandien žmogų pastumia žmogus.
O juk augo dideli ir
gražūs,
Ir žygiavo su mumis greta.
Net labai kažkuo į mus panašūs,
Nepanašūs. Čia kažkur klaida.
Kas, kada ir kur padarė
klaidą,
Niekas mums dabar nepasakys.
Pasižiūrim viens kitam į veidą
Ir iš lėto nusukam akis.
Juk ir mes galėjome
suklysti,
Neapsižiūrėti... Tuo metu
Iš klaidos išaugo išdavystė
Ir pradėjo vaikščioti kartu.
Pasiglemžusi ne vieną
draugą,
Nieko neaplenks, nepagailės.
Likome keli ant plyno lauko
Ir galvojam, laukdami eilės,
Gal dėl to taip skaudžiai
šiandien miršta
Apkasuos gulėjusi karta,
Nesutepus sąžinės ir pirštų,
Bet ir nesupratus, kur klaida.
Kad niekas nepasikartoja,
Kad jau sulaukiau valandos,
Kai traukiniai nebesustoja
Ir nebegrįžta niekados.
BŪTI
Aš rašau. Ir kiekviena
eilutė
Tarsi riksmas – būti, būti, būti.
Dar nėra gyvenime lengvų
dienų,
Kaip apkasuose dar gyvenu.
Kol širdis dar plaka,
akys mato,
Aš ginu vieningą barikadą,
Nusitiesiančią iš metų į
metus
Per valstybes ir kontinentus.
Kol ginu jos vėliavą
planetoj,
Aš žinau rikiuotėj savo vietą.
Eidamas pasirinktu keliu,
Nesulaužau ritmo ir eilių.
Jei rašau – tai kiekviena
eilutė
Tarsi riksmas – būti, būti, būti.
REVOLIUCIJOS KARIAI
Dar istorija įamžint
nesuspėjo
Daugelio vardų ir pavardžių,
Tų, kur revoliucijon atėjo
Nuo Šakių, Mažeikių ir Gruzdžių
Didžiojo Tėvynės karo
metais,
Pokario grumtynių sumaišty.
Neišaiškintos tiksliai žuvimo datos,
Ir kapai lig šiol nesurasti.
Kur ir kokį fronto ruožų
gynė,
Niekas neateis, nepasakys.
Bet kai aš mąstau apie tėvynę,
Sutinku jų žvilgsnį ir akis.
Ir, atrodo, kaip
gražiausią dainą
Jų nežinomus vardus girdžiu. –
Revoliucijon kaip ir kadais ateina
Tūkstančiai karių be pavardžių.
Gal į buvusius panašūs,
nepanašūs,
Gal į kitą frontą pašaukti,
Jie gyvena dideli ir gražūs
Ir išlieka amžiais Jos širdy.
IEŠKOK MANĘS
Ieškok manęs anų dienų
ugny,
Jei ligi šiol manim dar gyveni, –
Ieškok manęs. Ieškok
manęs ir rask
Nors antkapy šaltam. Neišsigąsk,
Jei ten negailestingai
iškalta
Nudegintų tiksli mirties data.
Net ir paskui ieškok
manęs vis tiek
Ir ne teisybe, o klaida tikėk.
Tikėk, kuo netikėjai
niekada –
Ir prietarais, ir burtais, ir malda,
Tikėk melu, kaip
netikėdavai kadais
Tavęs už tai neniekins ir neteis.
Jei ir negrįžčiau iš anų
dienų,
Žinok: kol ieškai tu, aš gyvenu.
* * *
Tegu bus
Tikrai amžina
Amžinosios ugnies liepsna.
Tegu ji
Kaip tiltas padės
Priartėt širdims prie širdies.
Tegu degs
Kiekviena širdis
Kaip šventos liepsnos kibirkštis.
Tegu neš
Tą liepsną žmogus
Kaip karys per mūšio laukus.
Tegu ji
Virš žemės plazdės,
Gins ir saugos nuo pražūties.
Tegu jai
Išsklaidžius audras,
Tautos bendrą kalbą suras.
Tegu bus
Tikrai amžina
Amžinosios ugnies liepsna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą