DĖL ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOSIII
Laiškai tėra tik įžanga tikrajai temai – mūsų Jono kreipimuisi į septynias Mažosios Azijos bendruomenes, o per jas ir į visą kitą reformuotąjį 69 metų žydų tikėjimą, iš kurio vėliau išsivystė krikščionybė. Ir čia mes įžengiame į ankstyvosios krikščionybės švenčiausią šventovę.
Iš kokių žmonių telkėsi pirmieji krikščionys? Daugiausia iš „kenčiančiųjų ir vargstančiųjų“, priklausančių žemutiniams liaudies sluoksniams, kaip ir pritinka revoliucinei srovei. O kas buvo šie pastarieji? Miestuose – nusmukę laisvieji, įvairiausi žmonės, panašūs į Pietų vergvaldinių valstijų mean whites**, arba į Europos valkatas, arba į kolonijų ir Kinijos uostamiesčių avantiūristus, po to atleistiniai ir svarbiausia – vergai; Italijos, Sicilijos, Afrikos latifundijose – vergai; provincijų kaimo vietovėse – smulkieji valstiečiai, kurie vis labiau patekdavo j skolinę vergovę. Jokio bendro kelio f visų šių elementų išsivadavimą absoliučiai nebuvo. Jiems visiems jų prarastas rojus buvo praeities dalykas; nuskurdusiems laisviesiems tai buvo pirmesnysis polisas, kartu ir miestas ir valstybė, kuriame jų protėviai kadaise buvo laisvi piliečiai; į nelaisvę paimtiems vergams – laisvas gyvenimas iki pavergimo ir patekimo i nelaisvę; smulkiesiems valstiečiams – panaikinta gimininė santvarka ir bendras žemės valdymas. Visa tai nušlavė nuo žemės paviršiaus niveliuojantis geležinis romėno-užkariautojo kumštis. Stambiausios visuomeninės grupės, kurias buvo pasiekusi antikinė senovė, buvo gentis ir giminingų genčių sąjunga; barbarai jas buvo organizavę pagal gimininius ryšius, o miestus stačiusieji graikai ir italikai – polise, kuris buvo apėmęs vieną arba keletą giminingų genčių. Filypas ir Aleksandras suteikė helenų pusiauliui politinį vieningumą, bet tuo dar nebuvo sukurta graikų nacija. Nacijos pasidarė galimos tik žlugus pasauliniam Romos viešpatavimui. šis viešpatavimas kartą visam laikui padarė galą smulkioms sąjungoms; karinė jėga, romėniškoji teisena, romėniškasis mokesčių išieškojimo aparatas visiškai suardė tradicinę vidinę organizaciją. Prie nepriklausomybės ir savitos organizacijos netekimo prisidėjo šiurkštus karinės ir civilinės valdžios organų vykdomas plėšimas; iš pradžių jie atiminėjo iš nukariautųjų jų turtus, o po to juos vėl skolindavo jiems už lupikiškus procentus, kad jie galėtų mokėti naujas rinkliavas. Mokesčių našta ir jos sukeltas pinigų poreikis gryno arba vyraujančio natūralinio ūkio rajonuose vis giliau įklampindavo valstiečius į pavergiančią skolinę priklausomybę nuo lupikautojų, sudarydavo stambius turtinius skirtumus, turtindavo turtinguosius, visiškai nuskurdindavo varginguosius. O bet koks atskirų smulkių genčių arba miestų pasipriešinimas milžiniškai Romos pasaulinei valstybei buvo beviltiškas. Kurgi buvo išeitis, išsigelbėjimas pavergtiesiems, engiamiesiems ir nuskurdusiems – išeitis, bendra visoms šioms skirtingoms žmonių grupėms su vienas kitam svetimais arba net priešingais interesais? Ir vis dėlto rasti tokią išeitį būtinai reikėjo, vienas didis revoliucinis judėjimas turėjo apimti visus.
Tokia išeitis atsirado. Bet ne šiame pasaulyje. Esant tuometinei padėčiai, išeitis galėjo būti tik religijos srityje. Ir tuomet atsivėrė kitoks pasaulis. Tolesnis sielos egzistavimas kūnui mirus palaipsniui visur Romos pasaulyje pasidarė visuotinai pripažintu tikėjimo simboliu. Lygiai taip pat vis labiau ir labiau pripažintu dalyku darėsi tai, kad mirusios sielos susilaukia kažkokio atpildo arba bausmės už jų veiksmus žemėje. Kai dėl atpildo, padėtis buvo, žinoma, gana neaiški; senųjų laikų gyventojai buvo per daug stichiškai materialistiški, kad nevertintų žemiško gyvenimo kur kas labiau už šešėlių karalystę; graikai pomirtini gyvenimą laikė veikiau nelaime. Bet štai atsirado krikščionybė, ji žiūrėjo rimtai į atpildą ir bausmę aname pasaulyje, sukūrė dangų ir pragarą, ir buvo surasta išeitis, kuri kenčiančiuosius ir vargstančiuosius iš šios ašarų pakalnės vedė tiesiai į amžinąjį rojų. Ir iš tiesų, tik žadinant viltį, kad bus atlyginta aname pasaulyje, galima buvo stoišką-filoninį pasaulio išsižadėjimą ir asketizmą padaryti naujos, engiamąsias liaudies mases patraukiančios pasaulinės religijos pagrindiniu etiniu principu.
Bet šis dangiškasis rojus taip lengvai neatsiveria tikintiesiems po jų mirties. Mes pamatysime, kad dievo karalystė, kurios sostinė yra Naujoji Jeruzalė, užkariaujama ir atveriama tik po įnirtingos kovos su pragaro jėgomis. Tačiau pirmųjų krikščionių vaizduotėje šioji kova buvo ne už kalnų. Mūsų Jonas pačioje pradžioje apibūdina savo knygą kaip apreiškimą to, „kas turi veikiai įvykti“;- tuoj po to, 3 eilutėje, jis skelbia: „Palaimintas, kas skaito ir klausosi šitos pranašystės žodžių, nes laikas yra arti“; Kristus liepia parašyti bendruomenei Filadelfijoje: „Štai aš ateinu veikiai“. O paskutiniame perskyrime angelas sakosi nurodęs Jonui, „kas veikiai turi įvykti“, ir liepia jam: „Nedėk antspaudo ant šitos knygos pranašystės žodžių, nes laikas yra arti“, ir Kristus pats sako dukart (12 eil. ir 20 eil.): „Veikiai ateinu“. Toliau mes pamatysime, kaip greit buvo tikimasi šio atėjimo.
Apokalipsiniai regėjimai, kuriuos po to mums parodo autorius, ištisai ir daugiausia pažodžiui yra paimti iš ankstyvesnių pavyzdžių. Jie paimti iš dalies iš klasikinių Senojo testamento pranašų, ypač iš Ezekiėlio, iš dalies – iš vėlesnių žydų apokalipsių, parašytų pagal Danieliaus knygos pavyzdį, ypač iš tuomet bent dalinai jau parašytos Enocho knygos. Kritika kuo smulkiausiai nustatė, iš kur mūšų Jonas paėmė kiekvieną paveikslą, kiekvieną grėsmingą ženklą, kiekvieną negandą, atsiųstą netikinčiajai žmonijai, – žodžiu tariant, visą savo knygos medžiagą; tuo būdu Jonas parodo ne tik nepaprastą dvasios skurdumą, bet ir aiškiai įrodo, kad jis net vaizduotėje neišgyveno savo tariamų ekstazių ir regėjimų taip, kaip jis juos aprašo.
Šių regėjimų eilė trumpai yra tokia. Iš pradžių Jonas regi dievą, sėdintį soste ir laikantį rankoje knygą, užantspauduotą septyniais antspaudais, o priešais jį – paaukotą, bet atgijusį avinėlį (Kristų), kuris pripažįstamas vertu atplėšti antspaudus. Juos atplėšiant, pasirodo visokie grėsmingi stebuklingi ženklai. Atplėšiant penktąjį antspaudą, Jonas regi prie dievo altoriaus nužudytų už dievo žodį krikščionių kankinių sielas, kurios garsiai šaukė: „Iki kolei, viešpatie, tu neteisi ir nekeršiji už mūsų kraują tiems, kurie gyvena žemėje?“ Po to jiems duodami balti rūbai ir jie įtikinėjami dar truputį palaukti, nes reikia, kad būtų nužudyta dar daugiau kankinių.
Taigi, čia dar nėra nė žodžio apie „meilės religiją“, nesakoma: „Mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jūsų nekenčia“, ir t. t.; čia skelbiamas nepridengtas kerštas, sveikas, doras kerštas krikščionių persekiotojams. Ir taip visoje knygoje. Juo labiau artėja krizė, juo dažniau pilasi iš dangaus nelaimės ir bausmės, su tuo didesniu džiaugsmu praneša mūsų Jonas, kad didžiulė daugybė žmonių vis dar nenori atgailauti už savo nuodėmes, kad juos vėl iš naujo turi plakti dievo rykštė, kad Kristus turi ganyti šiuos žmones geležine lazda ir minti visagalio viešpaties įniršimo ir rūstybės vyno spaustuvus, bet kad bedievių širdys vis dėlto bus užkietėjusios. Tai yra natūralus, laisvas nuo bet kurio veidmainiškumo jausmas, kad vyksta kova ir kad a la guerre comme a la guerre***.
Atplėšiant septintąjį antspaudą, pasirodo septyni angelai su trimitais; kiekvieną kartą, kai vienas jų sutrimituoja, pasirodo nauji baisūs ženklai. Sutrimitavus septintąjį kartą, j sceną išeina nauji septyni analai su septyniomis dievo rūstybes taurėmis. kurios išpilamos žemėn; vėl naujos nelaimės ir bausmės, iš esmės daugiausia varginantis pakartojimas to, kas jau buvo daug kartų pasakyta. Po to pasirodo moteriškė – Babilonas, didžioji paleistuvė, sėdinti ant vandenų skaisčiai raudonu rūbu, girta nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus kankinių kraujo; tai didelis miestas ant septynių kalvų, viešpataujantis visiems žemes karaliams. Ji sėdi ant septynių galvų ir dešimties ragų žvėries. Septynios galvos reiškia septynias kalvas, o taip pat ir septynis „karalius“. Iš šių karalių penki krito, vienas yra, o septintasis dar ateis, o po jo vėl ateis vienas iš pirmųjų penkių, kuris buvo mirtinai sužeistas, bet pagijo. Pastarasis viešpataus žemėje 42 mėnesius, arba 3½ metų (pusę 7 metų metinės savaitės), žiauriai persekios tikinčiuosius, ir įsiviešpataus bedievystė. Bet paskui įvyks didis lemiamas mūšis; už šventuosius ir kankinius bus atkeršyta sugriaunant didžiąją paleistuvę Babiloną ir išžudant visus jos šalininkus, t. y. didžiulę daugybę žmonių; nelabasis bus nugramzdintas į pragarą ir ten uždarytas tūkstančiui metų, per kuriuos viešpataus Kristus drauge su prisikėlusiais iš mirusiųjų kankiniais. Bet, praslinkus tūkstančiui metų, nelabasis vėl išsilaisvins, ir įvyks naujos didžios dvasių kautynės, kuriose jis bus galutinai nugalėtas. Tuomet įvyks antrasis prisikėlimas, kai ir kiti mirusieji atbus ir stos prieš dievo (įsidėmėkite – dievo, o ne Kristaus!) teismą, ir tikintieji įžengs į naująjį dangų, į naująją žemę ir į Naująją Jeruzalę amžinam gyvenimui.
Visa tai pagrįsta išimtinai žydiška-ikikriksčioniška medžiaga ir todėl teikia beveik tik grynai žydiškus vaizdinius. Nuo to laiko, kai Izraelio tautai prasidėjo šiame pasaulyje sunkūs laikai, – pradedant nuo duoklės asiriečiams ir babiloniečiams, abiejų karalysčių, Izraelio ir Judėjos, sugriovimo ir iki patekimo į seleukidų vergovę, vadinasi, nuo Izaijos ligi Danieliaus, – kiekvieną kartą nelaimės metu pranašaujamas išgelbėtojo atėjimas. Jau Danieliaus knygoje, XII perskyrime, 1–3 eil., mes randame pranašystę, jog nužengs Mykolas, žydų angelas sargas, kuris išgelbės juos nuo didelės nelaimės; daug mirusiųjų prisikels, įvyks kažkas panašaus į paskutinįjį teismą, ir mokytojai, kurie vedė liaudį j teisingą kelią, amžinai švies it žvaigždės. Krikščioniška čia tėra tik tai, kad pabrėžiamas greitas Kristaus karalystės atėjimas ir šlovinami prisikėlę tikintieji, ypač kankiniai.
Už šios pranašystės, kiek ji liečia ano meto įvykius, išaiškinimą mes turime būti dėkingi vokiškajai kritikai, ypač Evaldui, Liuke! ir Ferdinandui Benariui. Renano dėka šis išaiškinimas pasidarė suprantamas ir neteologiniams sluoksniams. Kad didžioji paieistuvė-Babilonas reiškia Romą – miestą ant septynių kalvų, – tai mes jau esame matę. Apie žvėrį, ant kurio ji sėdi, XVII perskyrime, 9–11 eil. pasakyta štai kas:
„septynios“ (Žvėries) „galvos yra septyni kalnai, ant kurią sėdi moteriškė, ir yra septyni karaliai; penki krito, vienas yra ir kitas dar neatėjo; ir kuomet ateis, jis turi pasilikti trumpą laiką. Žvėris, kuris buvo ir nebėra, jis pats yra ašmas, ir yra iš septynių, ir eina į pražuvimą“.
Čia žvėris reiškia pasaulinį Romos viešpatavimą, kuriam atstovauja iš eilės septyni imperatoriai, iš kurių vienas buvo mirtinai sužeistas ir nebevaldo, bet pagyja ir sugrįš aštuntuoju įgyvendinti dievo išniekinimo ir nuo jo atsimetimo karalystės. Jam bus lemta
„kariauti prieš šventuosius ir juos nugalėti; jį garbino visi žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti į avinėlio gyvenimo knygą, visi, maži ir dideli, turtingieji ir beturčiai, laisvieji ir vergai turės žvėries žymę ant savo dešinės rankos ir savo kaktose, ir kad niekas negalės pirkti ar parduoti, kaip tik kas turi žvėries žymę ar vardą, ar jo vardo skaitmenj. Čia yra išmintis. Kas turi išmanymo, tesuskaitai žvėries skaitmenj. Nes tai yra žmogaus skaitmuo; o jo skaitmuo yra 666“ (XIII perskyrimas, 7–18 eil.).
Mes tik konstatuojame, kad čia, vadinasi, minimas boikotas kaip viena iš priemonių, kurias pasaulinė Romos valstybė naudojo prieš krikščionis, – vadinasi, aišku, kad tai yra velnio išradimas, – ir pereiname prie klausimo, kas gi yra šis Romos imperatorius, kuris jau kartą viešpatavo, buvo mirtinai sužeistas ir dingo, bet sugrįš aštuntuoju iš eilės ir atliks antikristo vaidmenį.
Laikydami Augustą pirmuoju eilės tvarka, antruoju mes turėsime Tiberijų, trečiuoju – Kaligulą, ketvirtuoju – Klaudijų, penktuoju – Neroną, šeštuoju – Galbą. „Penki krito, vienas yra“. Vadinasi, Neronas jau yra kritęs, o Galba yra. Galba valdė nuo 68 metų birželio 9 d. iki 69 metų sausio 15 d. Bet jam įžengus į sostą, tuoj pakėlė maištą Vitelijaus vadovaujami legionai prie Reino, o kitose provincijose karinius maištus ruošė kiti karvedžiai. Pačioje Romoje sukilo pretorionai, jie užmušė t .laibą ir paskelbė imperatorium Otoną.
Iš to galima spręsti, kad mūsų Apreiškimas buvo parašytas Galbos laikais, tur būt, jo valdymo pabaigoje arba, vėliausiai* tris mėnesius (iki 69 m. balandžio 15 d.) trukusio Otono, „septintojo“, valdymo metu. Bet kas gi yra aštuntasis, kuris buvo ir nebėra? Tai mums išaiškins skaičius 666.
Semitų tautose – chaldėjuose ir žyduose – tuomet buvo paplitęs magijos menas, kuris buvo pagrįstas dvejopa raidžių reikšme. Maždaug 300 metų prieš mūsų erą žydiškos raidės buvo vartojamos taip pat ir kaip skaičiai: a = 1; b = 2; g = 3; d = 4 ir t. t. Kabalistiniai pranašautojai suskaičiuodavo kurio nors vardo raidžių skaitmeninių reikšmių sumą ir pagal šią sumą mėgindavo pranašauti; pvz., sudarydami žodžius arba žodžių junginius su ta pačia skaitmenine reikšme, darydavo šio vardo turėtojui išvadas apie jo ateitį. Šia skaičių kalba būdavo taip pat išreiškiami slapti žodžiai ir pan. Sis menas buvo vadinamas graikišku žodžiu gematriah, geometrija; chaldėjai, kuriems šis menas pasidarė tikru amatu ir kurie Tacito buvo praminti mathematici, Klaudijaus, o vėliau dar kartą Vitelijaus laikais buvo ištremti iš Romos, turbūt, už „įžūlų tvarkos ardymą“.
Skaičius 666 taip pat atsirado kaip tik tokios pat matematikos būdu. Už jo slypi vieno iš pirmųjų penkių Romos imperatorių vardas. Bet Ireniejus antrojo šimtmečio pabaigoje, be skaičiaus 666, žinojo dar kitą variantą – 616, atsiradusį, šiaip ar taip, dar tuo metu, kai daug kam dar tebuvo žinoma šio skaičiaus mįslė. Jei ieškomasis sprendimas vienodai tiks abiem šiems skaičiams, tai jis tuo pačiu bus patikrintas.
Šį sprendimą pateikė Ferdinandas Benaris Berlyne. Sis vardas– Neronas. Skaičius pagrįstas רסק ןורנ (Neron Kesar), t. y. talmudo ir Palmyro įrašų patvirtinama žydiška graikiškų žodžių Neron Kaisar, imperatorius Neronas, transkripcija; šie žodžiai buvo iškalti Nerono laikų monetose, kurios cirkuliavo rytinėje imperijos dalyje. Būtent: n (nun) = 50; r (reš) = 200; v (vov) vietoj o = 6; n (nun) = 50; k (kuf) = 100; s (sa- mech) = 60 ir r (reš) = 200; iš viso = 666. Jei pagrindu paimsime lotynišką formą – Nero Caesar, tai iškrinta antrasis nun = 50, ir mes gauname 666 – 50 = 616, t. y, Ireniejaus variantą.
Iš tikrųjų Galbos laikais visą Romos imperiją staiga apėmė sąmyšis. Pats Galba Ispanų ir galų legionų priešakyje žygiavo prieš Romą Nerono nuversti; pastarasis pabėgo ir įsakė vienam atleistiniui save nužudyti. Tačiau prieš Galbą sudarė sąmokslą ne tik pretorionai Romoje, bet ir kariuomenės vadai provincijose; visur atsirasdavo nauji sosto pretendentai, kurie ruošėsi su savo legionais žygiuoti į sostinę. Imperija, atrodė, buvo apimta vidaus karo, artėjo, atrodė, jos suirimas. Be viso to, pasklido gandas, ypač Rytuose, kad Neronas esąs ne užmuštas, bet tik sužeistas, jis esąs pabėgęs pas partus ir sugrįšiąs su kariuomene iš anapus Eufrato naujo, dar kruvinesnio ir baisesnio viešpatavimo pradėti. Achają ir Aziją šios žinios ypatingai išgąsdino. Ir kaip tik apie tą laiką, kai, matyti, buvo parašytas Apreiškimas, pasirodė netikras Neronas, kuris su gana gausiais savo šalininkais įsitvirtino netoli Patmo ir Mažosios Azijos, Kit- no saloje Egėjaus jūroje (dabartinėje Termijoje), kol – dar Otono laikais – nebuvo užmuštas. Kas gi nuostabaus, jog tarp krikščionių, prieš kuriuos pirmą rimtą persekiojimą buvo pradėjęs Neronas, sklido pažiūra, kad jis vėl sugrįš kaip antikristas ir kad jo sugrįžimas bei neišvengiamai su tuo susijęs ryžtingas mėginimas kruvinai išnaikinti naująją sektą yra ženklas ir prologas naujam Kristaus atėjimui, didžiam pergalingam mūšiui su pragaro jėgomis, „greitam“ tūkstantmetinės karalystės įsiviešpatavimui, kuria tikėdami kankiniai džiaugsmingai pasitikdavo mirtį?
Krikščioniškoji ir krikščionybės įtakoje buvusi pirmųjų dviejų šimtmečių literatūra teikia pakankamai nurodymų, kad skaičiaus 666 paslaptis tuomet daug kam buvo žinoma. Ireniejus, tiesa, šios paslapties jau nebežinojo, bet jis, kaip ir daugelis kitų žmonių iki pat trečiojo šimtmečio pabaigos, žinojo, kad, kalbant apie apokalipsinį žvėrį, turimas galvoje grįžtantis į sostą Neronas. Po to dingsta ir šis pėdsakas, ir mūsų veikalą fantastiškai aiškina ortodoksiniai ateities pranašautojai; vaikystėje aš pats dar pažinojau senus žmones, kurie kartu su senuoju Johanu Albrechtu Bengeliu laukė pasaulio žlugimo ir paskutiniojo teismo 1836 metais. Ši pranašystė išsipildė, ir kaip tik tiksliai tais metais. Bet paskutiniojo teismo susilaukė ne nuodėmingasis pasaulis, bet patys dievobaimingieji Apreiškimo aiškintojai. Nes tais pačiais 1836 metais F. Benaris davė raktą skaičiui 666 ir tuo padarė siaubingą galą visokiems pranašiškiems skaičiavimams, visai šiai naujajai gematriah.
Kai dėl dangaus karalystės, kurioje lemta atsidurti tikintiesiems, mūsų Jonas gali pateikti tik labai paviršutinišką jos vaizdą. Naujoji Jeruzalė, žinoma, yra gana didelė, bent ano meto supratimu; ji užima kvadratą, kurio kiekviena kraštinė siekia 12 tūkstančių stadijų = 2 227 kilometrus, vadinasi, jos plotas sudaro beveik 5 milijonus kvadratinių kilometrų, daugiau kaip pusę Jungtinių Amerikos Valstijų; ji pastatyta iš gryno aukso ir brangakmenių. Ten gyvena dievas ištikimųjų tarpe, šviečia jiems vietoj saulės, ir ten nebėra nei mirties, nei sielvarto, nei kančių; gaivaus vandens srovė teka per miestą, ir jos pakrantėse auga gyvybės medžiai su dvylikos rūšių vaisiais, kurie kiekvieną mėnesį iš naujo prinoksta; o lapai „tarnauja tautų sveikatai“. Renano nuomone, tai yra gydomosios arbatos rūšis (žr. „Antikristas“, 542 psl.). Šventieji ten gyvena amžinai.
Tokia buvo krikščionybė, kiek ji mums žinoma, sukurta Mažojoje Azijoje, jos svarbiausioje rezidencijoje apie 68-sius metus. Jokio šventosios trejybės pėdsako, – atvirkščiai, senasis vienintelis ir nedalomas vėlyvojo žydų tikėjimo Jehova, išsivystęs iš žydų nacionalinės dievybės į vienatinį dangaus ir žemės valdovą, kuris siekia viešpatauti visoms tautoms, žada malonę atsivertusiems ir negailestingai triuškina nepaklusniuosius, būdamas ištikimas antikinei taisyklei: parcere subjectis ac debellare superbos****. Todėl paskutiniajame teisme teisia pats šis dievas, o ne Kristus, kaip vaizduoja vėlesnės evangelijos ir laiškai. Pagal persų mokymą apie emanaciją, kurį įsisavino vėlesnis žydų tikėjimas, Kristūs-avinėlis pradžioje yra kilęs iš dievo, taip pat iš jo kilo – bet stovi laipsniu žemiau – ir „septynios dievo dvasios“, kurios egzistuoja, klaidingai išaiškinus vieną iš Izaijos (XI persk., 2 eil.) poetinių vaizdų. Visi jie – ne dievas arba tolygūs dievui, bet klauso jo. Avinėlis pats aukoja save pasaulio nuodėmėms atpirkti ir už tai danguje gauna žymų paaukštinimą; nes ši jo savanoriška pasiaukojama mirtis užskaitoma jam visoje knygoje kaip nepaprastas žygdarbis, o ne kaip kažkas, kas būtinai išplaukia iš jo vidinės esmės gilumos. Savaime aišku, kad čia netrūksta ir viso dangaus rūmų personalo: seniūnų, cherubinų, angelų ir šventųjų. Kad galėtų tapti religija, monoteizmas nuo senų laikų turėdavo daryti nuolaidas politeizmui, pradedant jau nuo Zendavestos[1]. Žydų tautoje atsimetimas nuo žydų tikėjimo ir pagoniškų kūniškų dievų priėmimas pasidarė chroniškas reiškinys, o ištremtasis dangaus rūmų personalas, persų pavyzdžiu, kiek labiau pritaiko religiją liaudies fantazijai. Ir net krikščionybė, jau pakeitusi amžinai sau lygų, sustingusį žydų dievą savyje diferencijuota, paslaptinga trejybine dievybe, galėjo išstumti liaudies masėse senųjų dievų kultą tik šventųjų kultu; antai, Falmerajerio žodžiais, Jupiterio kultas Peloponese, Mainoje, Arkadijoje išnyko tik apie IX amžių („Morėjos pusiasalio istorija“, I t., 227 psl.)[2]. Tik šių laikų buržuazinė epocha su jos protestantizmu vėl pašalina šventuosius ir pradeda pagaliau rimtai žiūrėti į diferencijuotąjį monoteizmą.
Tiek pat mažai mūsų veikalas pažįsta ir mokymą apie pirmagimę nuodėmę ir apie išganymą tikėjimu. Šių karingųjų pirmųjų bendruomenių tikėjimas yra visai nepanašus į vėlesnės pergalingos bažnyčios tikėjimą. Greta avinėlio atperkamosios aukos jo svarbiausias turinys yra tai, kad netrukus antrą kartą ateis į žemę Kristus ir kad greit ateis tūkstantmetinė karalystė, ir šis tikėjimas išbandomas tik veiklia propaganda, nenuilstama kova prieš išorinius ir vidinius priešus, išdidžiu savo revoliucinio požiūrio pripažinimu pagoniškų teisėjų akivaizdoje, pasirengimu priimti kankinio mirtį artėjančios pergalės vardan.
Mes matėme, jog autorius dar visai nežino, kad jis yra kažkas kitas, o ne žydas. Todėl tad visoje knygoje niekur nėra nė žodžio apie krikštą, daug kas, be to, rodo, kad krikštas yra antrojo krikščionybės laikotarpio institutas. 144 tūkstančiai tikinčiųjų žydų „užantspauduojami“, o ne krikštijami. Apie šventuosius danguje ir tikinčiuosius žemėje sakoma, kad jie nusiplovė savo nuodėmes ir savo baltus rūbus apiplovė avinėlio krauju ir padarė juos šviesius; apie krikšto vandenį nė nekalbama. Abu pranašai, atėję prieš pasirodant antikristui (XI perskyrimas) taip pat nieko nekrikštija, ir pagal XIX perskyrimo 10 eilutę Jėzaus ženklas yra ne krikštas, bet pranašavimo dvasia. Visais šiais atvejais būtų buvę natūralu minėti krikštą, jeigu jis tuomet jau būtų buvęs taikomas; todėl mes galime beveik su absoliučiu tikrumu padaryti išvadą, kad mūsų autorius nežinojo krikšto, kad jis atsirado tik tuomet, kai krikščionys galutinai atsiskyrė nuo žydų.
Tiek pat mažai autorius žino apie antrąjį, vėlesnįjį sakramentą – komuniją. Jei liuteronų tekste Kristus kiekvienam tvirto tikėjimo tijatiriečiui žada ateiti pas jį ir valgyti su juo paskutinę vakarienę, tai tat tik klaidina. Graikiškame tekste parašyta deipneso – aš vakarieniausiu (su juo), ir šventasis raštas anglų kalba visiškai teisingai perduoda tai žodžiais: „I shall sup with him“. Apie paskutinę vakarienę net kaip apie paprastą minėjimo valgį čia absoliučiai nekalbama.
Kad mūsų knyga su jos taip savotiškai nustatyta data – 68 arba 69 metai – yra seniausia iš visos krikščionių literatūros, dėl to negali būti jokios abejonės. Nėra nė vienos kitos, kuri būtų parašyta tokia barbariška kalba, kurioje pilna hebraizmų[3], neįmanomų konstrukcijų ir gramatinių klaidų. Antai, I perskyrime, 4 eil., pažodžiui pasakyta: „Malonė jums ir ramybė nuo kurs yra, kurs buvo ir kurs ateis“. Kad evangelijos ir Apaštalų darbai yra vėliau perdirbti dabar jau dingę kūriniai, kurių silpnas istorinis branduolys šiuo metu pasidarė jau nebeatpažįstamas po legendiniu apvalkalu, kad net du tariamai „tikri“ (anot Bruno Bauerio) apaštalų laiškai yra arba vėlyvesnį nežinomų autorių kūriniai, arba, geriausiu atveju, intarpais ir papildymais pakeisti senų kūrinių perdirbimai, – tai šiuo metu dar gali neigti tik teologai profesionalai arba kiti suinteresuoti istorikai. Juo svarbesnė yra ta aplinkybė, kad mes čia turime knygą, kurios parašymo laikas nustatytas kelių mėnesių tikslumu, – knygą, kuri mums parodo krikščionybę jos labiausiai neišsivysčiusią forma, tokia forma, kuria ji turi tiek pat bendro su IV šimtmečio valstybine religija, turėjusia smulkiai paruoštą dogmatiką ir mitologiją, kiek dar nenusistovėjusi Tacito laikų germanų mitologija turi bendro su Edos dievų mokymu, susiformavusiu krikščioniškų ir antikinių elementų įtakoje. Žinoma, pasaulinės religijos užuomazga čia yra, bet šioje užuomazgoje dar vienodai slypi tie tūkstančiai vystymosi galimumų, kurie vėliau įsikūnydavo nesuskaitomose sektose. Ir šis seniausias krikščionybės atsiradimo epochos paminklas mums yra ypač svarbus kaip tik todėl, kad jis mums duoda gryna forma tai, ką žydų tikėjimas – stiprioje Aleksandrijos įtakoje – įnešė į krikščionybę. Visa tai, kas prisidėjo vėliau, yra vakarietiškos, graikiškos-romėniškos priemaišos. Tik monoteistinės žydų religijos dėka vėlyvesnės graikų vulgariosios filosofijos apsišvietęs monoteizmas galėjo įgauti tą religinę formą, kuria jis tik ir tegalėjo patraukti mases. Bet kai tik šis tarpininkavimas įvyko, jis galėjo pasidaryti pasauline religija tik graikų-romėnų pasaulyje, toliau vystydamas šio pasaulio sukurtą idėjų visumą ir su ja susiliedamas.
Šaltinis: K. Marksas, F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958. p. 276-287.
* „kūno reabilitavimas“. Red.
** baltuosius iš žemutinių sluoksnių. Red.
*** kare kaip kare. Red.
**** – gailėtis paklusniųjų ir kariauti su išdidžiaisiais. Red.
[1] Zendavesta (teisingai: Avesta) – Senovės Persijoje, Azerbaidžane ir Vidurinėje Azijoje paplitusios zoroastrizmo religijos „šventųjų knygų“ rinkinys; buvo sudarinėjamas, kaip manoma, nuo IX a. prieš m. e. – iki m. e. III a.
[2] J. Ph. Fallmerayayer. „Geschichte der Halbinsel Morea während des Mitelalters“. Stuttgart und Tübingen; erster Theil – 1830, zweiter Theil – 1836 (J. F. Falmerajeris. „Morėjos pusiasalio istorija viduriniais amžiais“. Štutgartas ir Tiubingenas; pirmoji dalis – 1830, antroji dalis – 1836).
[3] Hebraizmas – žodis arba posakis, būdingas hebrajų kalbai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą