2019 m. gegužės 31 d., penktadienis

Samiras Aminas. Ką davė maoizmas

Greta Didžiojo Spalio Rusijoje bene pagrindiniu XX amžiaus revoliuciniu pakilimu buvo Mao vadovautoji revoliucija pusiau kolonijinėje Kinijoje. Nuo jos neatsiejama maoizmo vardu žinoma teorija ir praktika. Kokia jos istorinė reikšmė? Kokios jos pamokos dabarties marksizmui? Žvilgsnis į šiuos klausimus – egiptiečio marksisto Samiro Amino (1931-2018) tekste „Ką davė maoizmas“.*

* Žemiau pateikiamas darbas – pranešimas, autoriaus skaitytas 40-osioms Kinijos Didžiosios proletarinės kultūrinės revoliucijos metinėms skirtoje konferencijoje „Kultūrinės revoliucijos genealogiją ir palikimą permąstant“ (Rethinking the Genealogy and Legacy of the Cultural Revolution), vykusios Hong Konge 2006 m. birželio 9-10 dienomis. – Red.

KĄ DAVĖ MAOIZMAS


Iš esmės eurocentristinį ir išimtinai į pramonės proletariatą orientuotą Antrojo Internacionalo marksizmą su vyravusia to meto ideologija siejo linijinė istorijos samprata, pagal kurią visos visuomenės prieš siekdamos socializmo pirmiausiai turėtų pereiti kapitalistinės raidos etapą (savo ruožtu kilusį iš kolonializmo, kuris dėl šios aplinkybės laikytas istoriškai teigiamu). Mintis, kad vienų (viešpataujančių centrų) „išsivystymas“ ir kitų (pavergtųjų periferijų) „atsilikimas“ būtų dvi viena nuo kitos neatsiejamos kapitalizmo plėtimosi raidos pasekmių pusės – jam buvo visiškai svetima.

Tačiau nuo kapitalistinės globalizacijos neatsiejama poliarizacija, būdama esminės socialinės ir politinės reikšmės faktu, kelia iššūkį visoms mūsų vizijoms apie tai, kaip išeiti iš kapitalizmo. Šioje poliarizacijoje slypi galimybės dideliems viešpataujančių šalių darbininkų, o pirmiausiai vidurinių sluoksnių (kurių vystymąsi remia centrų pozicija pasaulinėje sistemoje) pereiti į socialkolonializmą. Kartu ji periferijas verčia „audros zonomis“ (naudojant kiniškas sąvokas), esančiomis neperstojamo maišto prieš pasaulinę kapitalistinę tvarką būsenoje. Žinoma, maištas dar netolygus revoliucijai – jis tėra pastarosios galimybė. Tuo tarpu, kaip be kita ko parodė ir 1968-ieji, priežasčių atmesti kapitalistinį modelį taip pat netrūksta ir sistemos centre. Todėl tam tikru laiku Kinijos Kompartijos iškelta šio iššūkio formuluotė, kad „kaimai apsuptų miestus“ atrodo pernelyg ekstremali, kad būtų naudinga. Globalinė strategija perėjimui iš kapitalizmo į socializmą turi apibrėžti santykį tarp tiek sistemos centruose, tiek periferijose vykstančių kovų.

Iš pradžių Leninas pats šiek tiek atitolo nu vyravusios Antrojo Internacionalo teorijos ir sėkmingai vedė revoliuciją „silpnojoje grandyje“ (Rusijoje). Tačiau kartu jis nuolat tikėjo, kad šią revoliuciją paseks socialistinių revoliucijų banga Europoje. Ši viltis nepasiteisino. Tada Leninas perėjo prie požiūrio, teikusio didesnę reikšmę maištų Rytuose virtimui į revoliucijas. O susisteminti šią naująją perspektyvą tapo lemta būtent kinų komunistams su Mao.

Rusijos revoliuciją vedė partija, turėjusi tvirtas šaknis darbininkų klasėje ir radikaliojoje inteligentijoje. Jos vieninga sąjunga su valstietija (kurią pirmiausiai išreiškė eserai) sekė natūraliai. Paskesnė radikali žemės reforma pagaliau išpildė senąją rusų valstiečių svajonę: tapti žemės savininkais. Bet šiame istoriniame kompromise glūdėjo jo paties ribotumo užuomazgos: „rinka“ dėl savo pačios prigimties kaip visada buvo pasmerkta sukurti didesnę diferenciaciją tarp valstiečių (žinomą „subuožėjimo“ reiškinį).

Kinijos revoliucija nuo pradžios (arba nors nuo 1930-ųjų) išsivystė kitais pagrindais, kurie garantavo tvirtą sąjungą tarp vargingosios ir vidutinės valstietijos. Tuo tarpu jos nacionalinis aspektas – rezistencinė kova prieš Japonijos agresiją – taipogi leido komunistų vadovautajam frontui plačiai verbuoti šalininkus ir iš Gomindano silpnybėmis bei išdavystėmis nusivylusių buržuazinių sluoksnių. Tuo būdu Kinijos revoliucija sukūrė naują strategiją sukūrė naują strategiją, besiskyrusią nuo porevoliucinės Rusijos. Radikalioji valstiečių revoliucija užgniaužė pačią privačios nuosavybės žemės ūkyje idėją ir pakeitė ją visiems valstiečiams lygiai garantuota prieiga prie dirbamosios žemės. Iki pat šių dienų tas lemiamas pranašumas, likęs vieninteliame Vietname sudaro žymią kliūtį griaunančiai kapitalizmo plėtrai žemės ūkyje. Dabartinės diskusijos Kinijoje koncentruojasi ties šiuo klausimu. Skaitytojui rekomenduoju skyrių iš savo knygos Pour une Monde Multipolaire, Paris, 2005 (pranc. k.: „Už daugiapolį pasaulį“ bei straipsnį Théorie et pratique du projet chinois de socialisme de marché (pranc. k.: „Kinų rinkos socializmo projekto teorija ir praktika“), Alternatives Sud, vol VIII, N 1, 2001. Bet kitais aspektais daugelio buržuazinių nacionalistų perėjimas į Komunistų Partiją būtinai lėmė ideologinę įtaką, buvusią palankią nukrypimams tų, kuriuos Mao įvardijo kapitalistinio kelio šalininkais.

Porevoliucinis režimas Kinijoje savo sąskaitoje turi ne vien ypač reikšmingus politinius, kultūrinius bei ekonominius pasiekimus (šalies industrializaciją, jos moderniosios politinės kultūros radikalizavimą ir t. t.). Maoistinė Kinija išsprendė „valstiečių klausimą“, buvusį pačiame du lemiamus šimtmečius (1750-1950 m.) trūkusio Kinijos imperijos nuosmukio centre.

Čia nurodau į savo knygą „L ’avenir du maoïsme“, 1981, p. 57 (pranc. k.: „Maoizmo ateitis“). Dar daugiau – maoistinė Kinija šių rezultatų pasiekė išvengdama tragiškiausių Tarybų Sąjungos nukrypimų: kolektyvizacija nebuvo primesta mirtinu smurtu, kaip kad buvo stalinizmo atveju; opozicijos buvimas partijos viduje neprivedė prie teroro įvedimo (pvz. – Den Siaopinas buvo tik nustumtas šalin, vėliau jis sugrįžo...). Buvo ryžtingai siekiama precedentų neturėjusios santykinės lygybės pajamų paskirstyme ir tarp valstiečių bei darbininkų, ir kiekvienos iš šių klasių viduje, ir tarp jų bei valdžiusiojo sluoksnio. Tai buvo aiškiai suformuluotas strateginis sprendimas, metęs kontrastą TSRS (šitai buvo suformuluota 1960-aisiais kaip „dešimt didžiųjų siekių“). Būtent šie laimėjimai lėmė pomaoistinės Kinijos vystymosi sėkmę nuo 1980-ųjų. Itin reikšmingas kontrastas su Indija, nes būtent šioje šalyje nebuvo įvykusi revoliucija – ne tik aiškinant skirtingas šalių trajektorijas dešimtmečiais tarp 1950-ųjų ir 1980-ųjų, bet ir žvelgiant į įvairias galimas ateities perspektyvas. Šie laimėjimai paaiškina, kodėl pomaoistinė Kinija, nuo tada pakreipusi savo vystymąsi į „atsivėrimą“ naujoje kapitalistinėje globalizacijoje, sugebėjo išvengti tokių destruktyvių šokų, kokie sekė TSRS žlugimą.

Iš kitos pusės, šie maoizmo laimėjimai dar „neatšaukiamai“ neapsprendė, ar Kinijos ilgalaikės perspektyvos susiklostys socializmui palankia linkme. Pirmiausiai todėl, kad 1950-1980-ųjų laikotarpio vystymosi strategija jau buvo išsėmusi savo potencialą ir, be kita ko, tam tikras atsidarymas (kad ir kontroliuojamas) buvo būtinas (L’avenir du maoïsme, p. 59-60). Į jį, kaip parodė paskesni įveikiai, įėjo ir rizika stiprinti tendencijas evoliucijai į kapitalizmą. Bet taip pat ir dėl to, kad Kinijos maoistinė sistema jungė priešingas tendencijas – tiek į socializmo stiprinimą, tiek jo silpninimą.

Suprasdamas šį prieštaravimą, Mao bandė palenkti lazdą į socializmo pusę „Kultūrinės revoliucijos“ (nuo 1966 iki 1974 m.) būdu. „Subombarduoti būstinę“ (partijos centro komitetą), vadovaujančius postus užėmusio politinio sluoksnio buržuazinių aspiracijų centrą. Mao galvojo, kad norint įgyvendinti tokią kurso korekciją galėtų praversti „jaunimas“ (kuris iš dalies plačiai inspiravo ir 1968-ųjų įvykius Europoje; žr. Godardo filmą „La Chinoise“). Įvykių eiga parodė, kad šis vertinimas buvo klaidingas. Vos tik Kultūrinė revoliucija buvo užkleista, kapitalistinio kelio šalininkai perėjo į ofenzyvą.

Kova tarp ilgo bei sunkaus socialistinio kelio ir dabar galiojančio kapitalistinio pasirinkimo tikrai nėra „aiškiai atgyvenusi“. Kaip ir kitur pasaulyje, konfliktas tarp kapitalistinės raidos siekio ir socialistinės perspektyvos sudaro tikrąjį mūsų epochos civilizacinį konfliktą. Bet šiame konflikte kinų liaudis išlaiko keletą iš revoliucijos ir maoizmo paveldėtų kozirių. Šie koziriai veikia įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse; jie stipriai pasireiškia, pavyzdžiui, tame, kaip valstietija gina valstybinę dirbamosios žemės nuosavybę ir pilną visuotinės prieigos prie dirbamosios žemės garantiją.

Maoizmas padarė lemiamą indėlį tiksliai nustatant globalizuotos kapitalizmo / imperializmo raidos keliamas problemas ir iššūkius. Jis leido mums į šio iššūkio analizės centrą pastatyti nuo paties vystymosi neatsiejamą, iš pačios „realiai egzistuojančio kapitalizmo“ prigimties imperialistinį ir poliarizuojantį centrų / periferijų kontrastą. Iš to seka visa eilė pamokų kovoms už socializmą tiek viešpataujančiuose centruose, tiek pajungtosiose periferijose, kurias privalu išmokti. Šios išvados buvo apibendrintos „kiniško stiliaus“ formule: „Valstybės nori nepriklausomybės, nacijos nori išsivadavimo, o liaudis nori revoliucijos.“ Valstybės, tai yra valdančiosios klasės visose pasaulio šalyse, kur jos yra kažkas daugiau nei liokajai, išorinių jėgų valios vykdytojai) mėgina plėsti savo manevravimo erdvę pasaulinėje kapitalizmo sistemoje, pasikelti iš buvimo pasyviais objektais (kuriems lemta priimti vienašališką prisitaikymą, kai tik to pareikalauja viešpataujančio imperializmo interesai) į buvimą aktyviais subjektais, dalyvaujančiais kuriant pasaulio tvarką. Nacijos, ta yra istoriniai potencialiai pažangių klasių blokai, nori išsivadavimo, kas reiškia „vystymąsi“ ir „modernizaciją“. O liaudis, tai yra pavergtosios ir išnaudojamosios klasės – siekia socializmo. Ši formulė leidžia suprasti realųjį pasaulį visame jo sudėtingume ir atitinkamai formuluoti veiksmingas veiksmų strategijas. Jos vieta yra ilgo – labai ilgo – pasaulinio perėjimo iš kapitalizmo į socializmą perspektyvoje. Tuo būdu ji išsiskiria su „greito perėjimo“ koncepcija, kurią kadaise kėlė Trečiasis Internacionalas.

2006 birželis

Šaltinis: Monthly Review

Vertė: Juozas Mickevičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą