Greta Didžiojo Spalio Rusijoje bene
pagrindiniu XX amžiaus revoliuciniu pakilimu buvo Mao vadovautoji revoliucija
pusiau kolonijinėje Kinijoje. Nuo jos neatsiejama maoizmo vardu žinoma teorija
ir praktika. Kokia jos istorinė reikšmė? Kokios jos pamokos dabarties
marksizmui? Žvilgsnis į šiuos klausimus – egiptiečio marksisto Samiro Amino
(1931-2018) tekste „Ką davė maoizmas“.*
* Žemiau pateikiamas darbas – pranešimas,
autoriaus skaitytas 40-osioms Kinijos Didžiosios proletarinės kultūrinės
revoliucijos metinėms skirtoje konferencijoje „Kultūrinės revoliucijos
genealogiją ir palikimą permąstant“ (Rethinking
the Genealogy and Legacy of the Cultural Revolution), vykusios Hong Konge
2006 m. birželio 9-10 dienomis. – Red.
KĄ DAVĖ MAOIZMAS
Iš esmės eurocentristinį ir išimtinai į pramonės
proletariatą orientuotą Antrojo Internacionalo marksizmą su vyravusia to meto
ideologija siejo linijinė istorijos samprata, pagal kurią visos visuomenės
prieš siekdamos socializmo pirmiausiai turėtų pereiti kapitalistinės raidos etapą
(savo ruožtu kilusį iš kolonializmo, kuris dėl šios aplinkybės laikytas
istoriškai teigiamu). Mintis, kad vienų (viešpataujančių centrų) „išsivystymas“
ir kitų (pavergtųjų periferijų) „atsilikimas“ būtų dvi viena nuo kitos
neatsiejamos kapitalizmo plėtimosi raidos pasekmių pusės – jam buvo visiškai
svetima.
Tačiau nuo kapitalistinės globalizacijos
neatsiejama poliarizacija, būdama esminės socialinės ir politinės reikšmės
faktu, kelia iššūkį visoms mūsų vizijoms apie tai, kaip išeiti iš kapitalizmo.
Šioje poliarizacijoje slypi galimybės dideliems viešpataujančių šalių
darbininkų, o pirmiausiai vidurinių sluoksnių (kurių vystymąsi remia centrų
pozicija pasaulinėje sistemoje) pereiti į socialkolonializmą. Kartu ji
periferijas verčia „audros zonomis“ (naudojant kiniškas sąvokas), esančiomis
neperstojamo maišto prieš pasaulinę kapitalistinę tvarką būsenoje. Žinoma,
maištas dar netolygus revoliucijai – jis tėra pastarosios galimybė. Tuo tarpu,
kaip be kita ko parodė ir 1968-ieji, priežasčių atmesti kapitalistinį modelį
taip pat netrūksta ir sistemos centre. Todėl tam tikru laiku Kinijos
Kompartijos iškelta šio iššūkio formuluotė, kad „kaimai apsuptų miestus“ atrodo
pernelyg ekstremali, kad būtų naudinga. Globalinė strategija perėjimui iš
kapitalizmo į socializmą turi apibrėžti santykį tarp tiek sistemos centruose,
tiek periferijose vykstančių kovų.
Iš pradžių Leninas pats šiek tiek atitolo
nu vyravusios Antrojo Internacionalo teorijos ir sėkmingai vedė revoliuciją „silpnojoje
grandyje“ (Rusijoje). Tačiau kartu jis nuolat tikėjo, kad šią revoliuciją paseks
socialistinių revoliucijų banga Europoje. Ši viltis nepasiteisino. Tada Leninas
perėjo prie požiūrio, teikusio didesnę reikšmę maištų Rytuose virtimui į
revoliucijas. O susisteminti šią naująją perspektyvą tapo lemta būtent kinų
komunistams su Mao.
Rusijos revoliuciją vedė partija, turėjusi
tvirtas šaknis darbininkų klasėje ir radikaliojoje inteligentijoje. Jos
vieninga sąjunga su valstietija (kurią pirmiausiai išreiškė eserai) sekė natūraliai.
Paskesnė radikali žemės reforma pagaliau išpildė senąją rusų valstiečių
svajonę: tapti žemės savininkais. Bet šiame istoriniame kompromise glūdėjo jo
paties ribotumo užuomazgos: „rinka“ dėl savo pačios prigimties kaip visada buvo
pasmerkta sukurti didesnę diferenciaciją tarp valstiečių (žinomą „subuožėjimo“
reiškinį).
Kinijos revoliucija nuo pradžios (arba
nors nuo 1930-ųjų) išsivystė kitais pagrindais, kurie garantavo tvirtą sąjungą
tarp vargingosios ir vidutinės valstietijos. Tuo tarpu jos nacionalinis
aspektas – rezistencinė kova prieš Japonijos agresiją – taipogi leido komunistų
vadovautajam frontui plačiai verbuoti šalininkus ir iš Gomindano silpnybėmis
bei išdavystėmis nusivylusių buržuazinių sluoksnių. Tuo būdu Kinijos
revoliucija sukūrė naują strategiją sukūrė naują strategiją, besiskyrusią nuo
porevoliucinės Rusijos. Radikalioji valstiečių revoliucija užgniaužė pačią
privačios nuosavybės žemės ūkyje idėją ir pakeitė ją visiems valstiečiams
lygiai garantuota prieiga prie dirbamosios žemės. Iki pat šių dienų tas
lemiamas pranašumas, likęs vieninteliame Vietname sudaro žymią kliūtį
griaunančiai kapitalizmo plėtrai žemės ūkyje. Dabartinės diskusijos Kinijoje
koncentruojasi ties šiuo klausimu. Skaitytojui rekomenduoju skyrių iš savo
knygos Pour une Monde Multipolaire,
Paris, 2005 (pranc. k.: „Už daugiapolį pasaulį“ bei straipsnį Théorie et pratique du projet chinois de
socialisme de marché (pranc. k.: „Kinų rinkos socializmo projekto teorija
ir praktika“), Alternatives Sud, vol
VIII, N 1, 2001. Bet kitais aspektais daugelio buržuazinių nacionalistų
perėjimas į Komunistų Partiją būtinai lėmė ideologinę įtaką, buvusią palankią
nukrypimams tų, kuriuos Mao įvardijo kapitalistinio kelio šalininkais.
Porevoliucinis režimas Kinijoje savo
sąskaitoje turi ne vien ypač reikšmingus politinius, kultūrinius bei
ekonominius pasiekimus (šalies industrializaciją, jos moderniosios politinės
kultūros radikalizavimą ir t. t.). Maoistinė Kinija išsprendė „valstiečių
klausimą“, buvusį pačiame du lemiamus šimtmečius (1750-1950 m.) trūkusio
Kinijos imperijos nuosmukio centre.
Čia nurodau į savo knygą „L ’avenir
du maoïsme“, 1981, p. 57 (pranc. k.: „Maoizmo ateitis“). Dar daugiau –
maoistinė Kinija šių rezultatų pasiekė išvengdama tragiškiausių Tarybų Sąjungos
nukrypimų: kolektyvizacija nebuvo primesta mirtinu smurtu, kaip kad buvo
stalinizmo atveju; opozicijos buvimas partijos viduje neprivedė prie teroro
įvedimo (pvz. – Den Siaopinas buvo tik nustumtas šalin, vėliau jis sugrįžo...).
Buvo ryžtingai siekiama precedentų neturėjusios santykinės lygybės pajamų paskirstyme
ir tarp valstiečių bei darbininkų, ir kiekvienos iš šių klasių viduje, ir tarp
jų bei valdžiusiojo sluoksnio. Tai buvo aiškiai suformuluotas strateginis
sprendimas, metęs kontrastą TSRS (šitai buvo suformuluota 1960-aisiais kaip „dešimt
didžiųjų siekių“). Būtent šie laimėjimai lėmė pomaoistinės Kinijos vystymosi
sėkmę nuo 1980-ųjų. Itin reikšmingas kontrastas su Indija, nes būtent šioje
šalyje nebuvo įvykusi revoliucija – ne tik aiškinant skirtingas šalių trajektorijas
dešimtmečiais tarp 1950-ųjų ir 1980-ųjų, bet ir žvelgiant į įvairias galimas
ateities perspektyvas. Šie laimėjimai paaiškina, kodėl pomaoistinė Kinija, nuo
tada pakreipusi savo vystymąsi į „atsivėrimą“ naujoje kapitalistinėje
globalizacijoje, sugebėjo išvengti tokių destruktyvių šokų, kokie sekė TSRS
žlugimą.
Iš kitos pusės, šie maoizmo laimėjimai dar
„neatšaukiamai“ neapsprendė, ar Kinijos ilgalaikės perspektyvos susiklostys
socializmui palankia linkme. Pirmiausiai todėl, kad 1950-1980-ųjų laikotarpio
vystymosi strategija jau buvo išsėmusi savo potencialą ir, be kita ko, tam
tikras atsidarymas (kad ir kontroliuojamas) buvo būtinas (L’avenir du maoïsme,
p. 59-60). Į jį, kaip parodė paskesni įveikiai, įėjo ir rizika stiprinti
tendencijas evoliucijai į kapitalizmą. Bet taip pat ir dėl to, kad Kinijos
maoistinė sistema jungė priešingas tendencijas – tiek į socializmo stiprinimą,
tiek jo silpninimą.
Suprasdamas šį prieštaravimą, Mao bandė
palenkti lazdą į socializmo pusę „Kultūrinės revoliucijos“ (nuo 1966 iki 1974
m.) būdu. „Subombarduoti būstinę“ (partijos centro komitetą), vadovaujančius
postus užėmusio politinio sluoksnio buržuazinių aspiracijų centrą. Mao galvojo,
kad norint įgyvendinti tokią kurso korekciją galėtų praversti „jaunimas“ (kuris
iš dalies plačiai inspiravo ir 1968-ųjų įvykius Europoje; žr. Godardo filmą „La Chinoise“). Įvykių eiga parodė, kad
šis vertinimas buvo klaidingas. Vos tik Kultūrinė revoliucija buvo užkleista,
kapitalistinio kelio šalininkai perėjo į ofenzyvą.
Kova tarp ilgo bei sunkaus socialistinio
kelio ir dabar galiojančio kapitalistinio pasirinkimo tikrai nėra „aiškiai
atgyvenusi“. Kaip ir kitur pasaulyje, konfliktas tarp kapitalistinės raidos
siekio ir socialistinės perspektyvos sudaro tikrąjį mūsų epochos civilizacinį
konfliktą. Bet šiame konflikte kinų liaudis išlaiko keletą iš revoliucijos ir
maoizmo paveldėtų kozirių. Šie koziriai veikia įvairiose visuomeninio gyvenimo
srityse; jie stipriai pasireiškia, pavyzdžiui, tame, kaip valstietija gina
valstybinę dirbamosios žemės nuosavybę ir pilną visuotinės prieigos prie
dirbamosios žemės garantiją.
Maoizmas padarė lemiamą indėlį tiksliai
nustatant globalizuotos kapitalizmo / imperializmo raidos keliamas problemas ir
iššūkius. Jis leido mums į šio iššūkio analizės centrą pastatyti nuo paties
vystymosi neatsiejamą, iš pačios „realiai egzistuojančio kapitalizmo“
prigimties imperialistinį ir poliarizuojantį centrų / periferijų kontrastą. Iš
to seka visa eilė pamokų kovoms už socializmą tiek viešpataujančiuose
centruose, tiek pajungtosiose periferijose, kurias privalu išmokti. Šios
išvados buvo apibendrintos „kiniško stiliaus“ formule: „Valstybės nori
nepriklausomybės, nacijos nori išsivadavimo, o liaudis nori revoliucijos.“
Valstybės, tai yra valdančiosios klasės visose pasaulio šalyse, kur jos yra
kažkas daugiau nei liokajai, išorinių jėgų valios vykdytojai) mėgina plėsti
savo manevravimo erdvę pasaulinėje kapitalizmo sistemoje, pasikelti iš buvimo
pasyviais objektais (kuriems lemta priimti vienašališką prisitaikymą, kai tik
to pareikalauja viešpataujančio imperializmo interesai) į buvimą aktyviais
subjektais, dalyvaujančiais kuriant pasaulio tvarką. Nacijos, ta yra istoriniai
potencialiai pažangių klasių blokai, nori išsivadavimo, kas reiškia „vystymąsi“
ir „modernizaciją“. O liaudis, tai yra pavergtosios ir išnaudojamosios klasės –
siekia socializmo. Ši formulė leidžia suprasti realųjį pasaulį visame jo
sudėtingume ir atitinkamai formuluoti veiksmingas veiksmų strategijas. Jos
vieta yra ilgo – labai ilgo – pasaulinio perėjimo iš kapitalizmo į socializmą
perspektyvoje. Tuo būdu ji išsiskiria su „greito perėjimo“ koncepcija, kurią
kadaise kėlė Trečiasis Internacionalas.
2006
birželis
Šaltinis: Monthly
Review
Vertė: Juozas
Mickevičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą