Antanas Venclova. Literatūra ir liaudis

Visų gražiausias senosios mūsų grožinės literatūros bruožas, galbūt, yra tas, kad ji dažniausiai buvo skiriama platiesiems gyventojų sluoksniams, stengėsi vaizduoti mūsų darbo liaudies gyvenimą, vargą ir džiaugsmą, norėjo būti įrankis vargingiesiems mūsų krašto žmonėms pakelti į aukštesnį žmoniškumo, gerovės, kultūros laipsnį. Pradedant nuo pat Donelaičio, einant per Strazdą, Biliūną, Žemaitę, – visur galima lengvai apčiuopti saitą, kuris mūsų literatūrą jungė su liaudimi. Ne tik čia minimi rašytojai, bet ir daugybė kitų vargu ar statė sau kitokius uždavinius, kaip savo literatūriniu darbu tarnauti liaudžiai, t. y. ją taurinti, rodant jos pačios ydas ir gyvenimo netobulumus, skatinant ją siekti skaidresnės, laimingesnės būties.

Tarp liaudies ir rašytojų veikė labai stiprus abipusis saitas – liaudis šiems rašytojams buvo neišsemiama, vaisinga kūrybos versmė, iš kurios jie sėmė siužetus, vaizdus, mokėsi kalbos, mokėsi branginti tas žmoniškumo ir grožio idėjas, kurių tiek daug tvyrojo ir tebetvyro liaudies gyvenime. Ir grąžino jie liaudžiai tai, ką iš jos gavo, – jos gyvenimo vaizdus, apibendrintus, kūrybiškai susintetintus, kalbą, dar labiau nušlifuotą, negu ji gimsta liaudies lūpose, liaudies gyvenimą parodė labiau išryškintą, negu jis reiškiasi pilkoje kasdienybėje. Už viską, ką šie rašytojai gavo iš liaudies, jie jai atlygino savo talentu ir darbu.

Ir, kas svarbiausia, daugelis čia minėtų rašytojų net tais sunkiais laikais, kada jie gyveno, mokėjo surasti kelią į liaudies širdį. Juos skaitė tūkstančiai skaitytojų po šiaudine pastoge, kas tik mokėjo skaityti, o kas nemokėjo, tie, žiemos vakarais apsėdę stalą, klausėsi skaitančio. Mūsų senesniųjų poetų dainos dar ir šiandien aidi Lietuvos kaimuose. Knygų buvo maža, sunku buvo jų gauti, bet literatūrinio žodžio reikalingumą liaudis taip stipriai jautė, jog tos knygos pralauždavo visus barjerus ir pasiekdavo tiesiog mūsų darbo žmonių širdį.

Ar galėjo šiems rašytojams būti didesnė laimė ir atpildas už nemigo ir varginančio darbo naktis, kaip jausti, kad jų sukurta daina jaudina tūkstančių krūtinę, kad jų žodis reikalingas daugybei žmonių?

Susikūrė buržuazinė Lietuva. „Nejaugi tai ne sapnas, ne svajonė?“ – sujaudintai kalbėjo Maironis. Tačiau naujas laikas neša ir naują gyvenimą. Buržuazinėje Lietuvoje kyla nauji žmonės, kuriasi net nauji visuomenės sluoksniai, idealizmą iš gyvenimo stumia realus dienos viešpačių alkis kiek galima daugiau pasipelnyti iš susidariusios konjunktūros, juo labiau kad tam jokių varžtų nėra. Ir užverda gyvenimas, kurio nusigąsta Maironis, kuriuo nusivilia Žemaitė, kuriam kaltinamąjį aktą rašo Vienuolis romane „Prieš dieną“, kurį smerkia daugelis naujų rašytojų. Bematant išauga savosios „aristokratijos“ ir biurokratijos sluoksniai. Jie iš visų jėgų „vejasi Vakarų Europą“, grobdami tartum rykliai, iš kur tik pakliūva, pinigus, namus, dvarus, prabangius baldus. Jiems vienintelis „kultūros“ šaltinis – stora piniginė, nes jie žino, kad iš jos, kaip pagal stebuklą, dygsta frakai, brangios suknios, automobiliai – tie tariamosios „kultūros“ atributai, už kuriuos iš tikrųjų ne kas kitas, o mūsų darbo žmogus turi pernelyg brangiai mokėti. Teatrą, koncertą, meno parodą tokie žmonės vertina tik tiek, kiek ten galima parodyti savo prabangą ir patį save ir kiek galima susidaryti reklamos dar ir kaip „meno žinovams“.

Būtų didelė klaida visą buržuazinės Lietuvos inteligentiją identifikuoti su šiais apkerpėjusiais stuobriais.

Joje rasime žmonių, tikrųjų liaudies sūnų, nuoširdžiai dirbusių tikrajai mūsų krašto kultūrai, neparsidavinėjusių, nekeitusių kailio pagal vėjo pūstelėjimą, kad iš to turėtų naudos. Bet jie buvo nustumti į antrą vietą, jų balsas buvo prislopintas, jie dirbo didelį, maža kieno suprantamą ir įvertinamą darbą.

Gal aukščiau minėti rykliai valstybei buvo labai naudingi? Juk iš jų dažniausiai ir girdėjai įkyrų riksmą, kad jie didžiausi „patriotai“. Gal jie rengėsi paguldyti galvas, jeigu tėvynė atsidurtų pavojuje? Abejotina. Labai net. Per daug gerai žinomas Lenkijos pavyzdys, kur nelaimės valandą pirmieji spruko, kur kas gali, visokio plauko aristokratai, nelaimingą liaudį palikdami jos likimui. Lenkijos-Vokietijos karo pradžioje ir Lietuvoj didžiausio siaubo ir projektų kur nors sprukti apimti kaip lik buvo kalbamieji sluoksniai.

Šį beidėjiškiausią, lobstantį ir drauge pūvantį elementą smarkiai vijosi didelė dalis valdininkijos ir šiaip miesčionijos, kuri, kad ir nebūdama per daug turtinga, ilgi tesvajojo apie paaukštinimus, karjerėles, galėjimą plačiau pagyventi ir pasišvaistyti. Tik taip jie suprato kultūrą. Tikrieji idealistai šiame žmogystų knibždėlyne jautėsi kaip smiltelės, išbarstytos plačiame vieškelyje. Jie spyrėsi, kovojo, siekė, nepametė vilties laimėti, bet jų svajonės tegalėjo realizuotis tik. bendroje liaudies kovoje prieš buržuaziją.

Tų dienų literatūroje buvo nemaža kūrinių, kurie rodė mūsų naujai iškeptos „aristokratijos“ ir miesčionijos gyvenimą. Beveik visuose šios rūšies veikaluose tų sluoksnių gyvenimo vaizdas išeina klaikus, tuščias, pasibaisėtinai liūdnas. Jeigu čia pavaizduojamas koks teigiamas tipas, tai jis labai retai išeina gyvas ir tikras. Ir tai ne rašytojo kaltė: tuose visuomenės sluoksniuose iš tikrųjų per daug sunku surasti teigiamų veikėjų, kuriuos iš atskirų reiškinių būtų galima apibendrinti į tipą.

Ir labiau negu keista, kada Lietuvoje tai šen, tai ten kaip yla iš maišo buvo iškišama mintis, kad, esą, mūsų darbo liaudies gyvenimas, kuris ligi šiol puikiausios medžiagos teikė visiems didiesiems mūsų rašytojams, kaip literatūrinės kūrybos objektas, yra „išsemtas“, „atgyvenęs“, kad rašytojams, girdi, reikia savo dėmesį nukreipti į inteligentijos ir aukštesniojo luomo gyvenimą.

Kad tokia nuomonė tam tikruose sluoksniuose buvo gyva ir aktuali, duosiu čia inteligentams skiriamo „Židinio“ žurnalo citatą, kur ši mintis, jau ne kartą šen bei ten reikšta spaudoje ir pokalbiuose, net tarp kai kurių rašytojų, čia suformuluota gan ryškiai, aiškiau, negu kur kitur.

„...daugumas mūsų. rašytojų... vienšališkai nukrypę į kaimo vaizdavimą, gi mūsų inteligentiją užkliudo tik probėgomis. O jeigu ir tėplioja inteligento paveikslą, tai tokiais grubiais bruožais, kad nejučiomis pamanai, jog tai kaimo bernas. Atkreipus į tai daugiau dėmesio, nebereikėtų graibstytis palyginti gana išsemtoje kaimo tematikoje, o atsiskleistų didelių galimybių veik nepaliestos sritys“, – rašė tas žurnalas.

Kiekviena literatūra, jeigu ji nori duoti išsamų gyvenimo vaizdą, žinoma, negali atsisakyti vaizduoti kurį nors visuomenės sluoksnį, šiuo atveju inteligentiją. Bet įdomu, kad atsiranda pageidaujančių save matyti idealizuotus, pagražintus.

Juk. pacituota nuomonė – tai būdingas aukščiau aprašytų sluoksnių atstovo galvojimas. Jis neneigia, kad inteligentas (žinome, kas Lietuvoje ypač mėgsta šiuo vardu, vadintis!) mūsų literatūroje vaizduojamas, tik, anot jo, visa bėda, jog tai daroma „tokiais grubiais bruožais, kad nejučiomis pamanai, jog tai kaimo bernas“. Iš tikrųjų autorius, nė pats to nenujausdamas, pasakė labai taiklią mintį. Jis patvirtino, kad mūsų rašytojai pagauna savo kūriniuose tai, kas vadinamajam mūsų „inteligentui“ rykliui būdingiausia: berniškas nekultūringumas, primityvi, neišprususi dvasinė struktūra, nors ir mėginama paslėpti po fraku ir „katiloku“. Kaip mi-nėjau, tai būdingi mūsų „aristokrato“, biurokrato ir miesčionio bruožai.

Valdantieji buržuazijos sluoksniai visada nori gražaus savo atvaizdo mene. Ir mūsų minėtas autorius pa-geidauja, kad inteligentas literatūroje būtų gražus, kilnus, nupieštas ne „grubiais“, bet švelniais daželiais, kad jis, aišku, būtų kupinas idealų, siektų kažko „nepasiekiamo“, deklamuotų apie savo meilę tėvynei, o apie karjerą ir biznį nė negalvotų. Be abejo, būtų dar labai gera, kad būtų plačiai, psichologiškai bei meniškai aprašomi visi tokio inteligento „pergyvenimai“, „sielos virpėjimai“, meilės kentėjimai, „nepasitenkinimas“ šios žemės gyvenimu ir t. t. Taip elgiantis, anot minėto autoriaus ir kitų į jį panašių, rašytojams „atsiskleistų didelių galimybių sritys“.

O dėl to nelaimingo berno... Kas ant jo nėra jodęs, kas jo nėra juodinęs ir niekinęs! Jeigu Lietuvoje norima ką paniekinti, tuoj griebiamasi palyginimo su kaimo bernu, su jo nekultūringumu. Laikas pagaliau suprasti, kad jeigu tas bernas ligi šiol tamsus ir nekultūringas, tai čia kaltė visai ne jo, bet buržuazijos ir tų šviesiųjų buržuazinių „inteligentų“ bei buržuazijos sukurtosios santvarkos, kurioje tas bernas pasmerktas visą amžių lik dirbti kitiems. Jam jokia kultūra, kurios jis, be abejo, trokšta, kaip kiekvienas sveikas gyvybingas žmogus, yra visai neprieinama. Ar niekinamoje pažiūroje į berną neatgimsta bajoro pažiūra į chlopą, į mužiką? Ir už ką, iš tikrųjų, tas bernas turi būti tiems garbingiesiems „aristokratams“ dėkingas? Ką ligi šiol jie padarė jo būviui pagerinti ir jo peikiamajam nekultūringumui pašalinti? Pasakykite, ką?

Kodėl šiam autoriui ir daugeliui kitų tokia miela literatūroje toji „inteligentija“, tik, žinoma, „nutepta švelniais bruožais“? Kodėl, pavyzdžiui, jiems neatrodo, kad jeigu jau rašytojas turi vaizduoti miesto gyvenimą, tai jam reikėtų pirmiausia atkreipti akis į didįjį gyvenimo vertybių gamintoją – darbininką, kurio darbo vaisiais taip gausiai naudojasi aukštesnieji sluoksniai? Bet iš tokių ponų reikalauti taip žemai nusileisti — tai reikštų versti juos eiti prieš savo interesus.

Matote, pasirodo, kad kai kam liaudies gyvenimo tematika „išsemta“, „nebe įdomi“, joje nėra tų „slaptingų sielos virpėjimų“ kaip miesčionyje, kuris puikiai suderina biznį ir „kilnumą“, kuris, anot A. Čechovo, mėgsta „teigiamus tipus ir romanus su gera pabaiga, nes jie jį nuramina dėl minties, kad galima ir kapitalą užgyventi, ir nekaltybę išsaugoti, būti žvėrimi ir tuo pat metu laimingam“.

Buvo kadaise bajorai. Jie degeneravo kaip luomas ir nusikakaliavo negarbinga mirtimi. Bet bajoriškos tendencijos ir idėjos, žiūrėk, tai šen, tai ten ima atgyti vėl. Dabar yra jau sava „aristokratija“ ir miesčionija, baili ir tuščia, turinti daug patogumų ir pretenzijų, bet buka ir nekultūringa. Ji ima reikšti pretenzijas ir į literatūrą, laukdama iš jos idealizuoto savo iš tikrųjų niekingo gyvenimo portreto. Tik vargu ar jos norams bus lemta įvykti. Mūsų rašytojai dar per daug turi savigarbos, kad imtųsi idealizuoti tai, ką beidealizuojant net geras talentas turi žlugti, nes melas literatūros negali pakelti, – jis ją tegali pražudyti.

Kas lieka? Kur, neužmirštant teisingo kitų visuomenės sluoksnių vaizdavimo, svarbiausia kreipti rašytojui savo žvilgsnį, kam skirti savo darbą ir talentą?

Atsakymas tegali būti vienas: darbo liaudžiai, kaimo ir miesto darbo žmonėms. Darbo liaudies gyvenimas amžinai naujas ir neišsemiamas. Ji tūkstančiais metų gyvena sunkų, bet turiningą, įdomų ir įvairų gyvenimą. Ji kuria meno stebuklus – pasakas, padavimus, dainas, sodrią, originalią tautodailę. Didelė jos dalis dar tebegyvena iš juodos praeities paveldėtą tamsų, pilną prietarų ir skurdo gyvenimą, bet ji turi augti, kultūrėti, šviesėti. Liaudis nepaliaujamai dega laisvės ilgesiu ir nebijo dėl jos stoti į kovą. Kovos dėl laisvės, daugybė sukilimų prieš daug didesnę priešo jėgą, nepaliaujama kova su visokiais skriaudėjais – štai kuo ryški ir įdomi visų kraštų, tarp jų ir mūsiškės, darbo liaudies istorija. Kasdieninis liaudies gyvenimas, jos kova su gamta, santykiai tarpusavy ir su kitais visuomenės sluoksniais, papročiai, visos tos įdomios formos, kuriomis reiškiasi didelis paprastų žmonių darbas, be galo vertingas visam kraštui, liaudies pagimdytų herojų žygiai – argi tai nebuvo ir nėra gražiausia medžiaga įvairių tautų literatūros kūriniams? Yra Lietuvoje ir tokių rašytojų, kurie įsitikinę, kad jų kūryba teturi būti skiriama saujelei „išrinktųjų“ ir tik. jų. suprantama. Tedirba jie savo nevaisingą darbą, jeigu tai jiems nenuobodu! Kas savo kūrybą nori skirti mūsų „aristokratų“ salonams, tesmirsta juose. Gyvai, sveikai literatūrai su jais nepakeliui.

Šių dienų rašytojas, kuris nori geriausiai patarnauti savo kraštui, turi pramušti kelius, nors šiandien ir tvirtai užželdintus įvairiomis piktžolėmis, į kaimo ir miesto darbo žmogaus protą ir širdį. Naujųjų „aristokratų“ salonams mūsų literatūra nereikalinga. Ir vėl turi ateiti laikas, kada gera knyga bus skaitoma ir mylima kaimo troboj ir miesto darbininko kambarėly. Sveikoji, geroji mūsų literatūros dalis tebus bent šviesos ir tiesos kibirkštis darbo liaudžiai, kuri mus pagimdė, išmokė kalbėti gražia savo kalba, kuri mums įkvėpė tiesos ir grožio meilę, bet kurioje dar daug matome tamsumo ir vargo, atsiradusio ir neskubančio nykti ne dėl liaudies kaltės. Visa tai, kas mūsų liaudyje dar tebėra nešvaru, nekultūringa, tamsu ir atgyventa, turi trauktis šalin. Mes neidealizuojame miesto ir kaimo darbo žmogaus neigiamybių, bet žinome, kad tik jame tvyro tokios galingos neišsemtos jėgos, kurios pažadintos gali gyvenimą pastatyti naujais, sveikais ir stipriais pamatais.

Liaudis mums nėra atgyvenusi, nebe įdomi, išsemta – mums joje slypinčios gerosios jėgos, veržimasis prie grožio, kultūros ir tiesos, negęstanti kova dėl geresnio gyvenimo – gražiausias ir aukščiausias dalykas, dėl kurio pilnutinio įgyvendinimo tikrai verta gyventi ir dirbti. Tokia literatūra, manau, visada bus įdomi ir brangi ir tikriesiems, iš liaudies kilusiems ir jos reikalais besisielojantiems darbo inteligentams, dirbantiems ne savo karjerai ir patogumams, bet mūsų krašto darbo žmonių gerovei. Liaudies pagimdytas, užgrūdintas kasdieninėje kovoje dėl darbo žmonių ateities, laisvės ir laimės, tas kuklus, dažnai pro kitų galvas tyčia aukštesniųjų nepastebimas tikrasis inteligentas, liaudies draugas ir jos teisių gynėjas, šiandien tegali būti vienintelis teigiamasis personažas, vertas, greta darbo liaudies, padoraus rašytojo meilės, supratimo ir atjautimo.

O tiems, kurie mano, jog reikia kurti meną aristokratams, diduomenei, „grietinėlei“, kurie galvoja, kad tikro grožio ir įvairumo tegalima rasti tik aukštesniųjų sluoksnių gyvenime ir jų salonuose, kurie galvoja, kad ten kūrybai „neišsemtos sritys“, pacituosiu čia didžiojo Levo Tolstojaus dar 1897 m. pareikštą, bet ir mūsų krašte bei mūsų laikais visą savo svorį tebeturinčią nuomonę. Skaitytojai teatleidžia už citatos ilgumą, bet man atrodo, jog ją tikrai verta perskaityti ir gerokai dėl jos pagalvoti.

„Atsimenu, kaip rašytojas Gončiarovas, išmintingas, apsišvietęs, bet visiškai miesto žmogus, estetas, man kalbėjo, kad iš liaudies gyvenimo po Turgenevo „Medžiotojo užrašų“ jau nebėra ko rašyti. Viskas išsemta. Darbo žmonių gyvenimas jam atrodė toks paprastas, kad po liaudinių Turgenevo apsakymų ten jau nebebuvo ko aprašinėti. O turtingųjų žmonių gyvenimas su jų įsimylėjimais ir pasitenkinimu savimi jam atrodė pilnas begalinio turiningumo. Vienas herojus pabučiavo savo damą į delną, kitas į alkūnę, o trečias dar kur nors. Vienas ilgisi iš tingėjimo, o antras dėl to, kad jo nemyli. Ir jam rodėsi, kad šioje srityje įvairumui nėra galo. Ir nuomonės, kad darbo žmonių gyvenimas neturtingas, o mūsų, niekadirbių, gyvenimas pilnas įdomumo, dar tebesilaiko labai daugelis mūsų tarpo žmonių. Darbo žmogaus gyvenimas su jo be galo įvairiomis darbo formomis bei su jomis susijusiais pavojais jūroje ir po žeme, su jo kelionėmis, bendravimu su šeimininkais, viršininkais, draugais, su kitų tikėjimų ir tautų žmonėmis, su jo kova su gamta, laukiniais žvėrimis, su jo pažiūromis į naminius gyvulius, su jo darbu miške, stepėse, sode, darže, su jo santykiais su žmona, vaikais, ne tik kaip su artimais, mylimais žmonėmis, bet kaip su bendradarbiais, padėjėjais, pavaduotojais darbe, su jo pažiūromis į visus ekonominius klausimus, ne kaip į gudravimo arba pasipūtimo dalykus, bet kaip į gyvenimo klausimus sau ir šeimai... su jo poilsio malonumu, – su visais šiais interesais... mums, neturintiems šių interesų..., šis gyvenimas atrodo vienodas, palyginus su tais mažučiais malonumais, niekingais rūpesčiais mūsų gyvenimo, ne darbo ir ne kūrybos, bet naudojimosi ir naikinimo to, ką mums davė kiti. Mes manome, kad jausmai, kuriuos jaučia mūsų laikų ir mūsų tarpo žmonės, labai reikšmingi ir įvairūs, tuo tarpu iš tikrųjų mūsų tarpo žmonių jausmus galima suvesti į tris labai niekingus ir nesudėtingus jausmus: išdidumo, lytinio gašlumo ir gyvenimo nuobodulio jausmus. Ir šie trys jausmai bei jų išsišakojimas beveik išimtinai sudaro turtingųjų klasių meno turinį.“

1940

Šaltinis: A. Venclova. Literatūra ir liaudis. V., 1974, p. 129-138.