Vos metams praėjus nuo Didžiojo Spalio
įvykių Rusijoje, proletarinės revoliucijos ugnis spėjo persimesti pačion
Europos šerdin – Vokietijon, kur 1918-ųjų lapkričio-gruodžio mėnesiais kaizerį
nuvertę sukilę darbininkai ir kareiviai stichiškai ėmė kurti liaudies valdžios
organus. Bet į Vokietijos socialistinę respubliką jiems peraugti neteko – ji
buvo paskandinta kraujyje, o Vokietija po keliolika metų betrūkusios
buržuazinės demokratijos pasuko fašizmo link. Nors praėjo ištisas 100-metis,
įvykius atsiminti reikėtų...
REVOLIUCIJA VOKIETIJOJE 1918-AISIAIS
Revoliucijos data tradiciškai nurodoma
1918-ųjų lapkričio 9-oji. Bet tikrasis veiksmas prasidėjo dar lapkričio 3-ąją,
Kylyje sukilus darbininkams ir jūreiviams.
Štai kaip tai prisimena Janas Valtinas,
Spartakiečių* jaunimo sąjungos narys:
„Tąnakt
mačiau sukilusius jūreivius įvažiuojačius Brėmenan su užimtais sunkvežimiais –
ant jų buvo iškeltos raudonos vėliavos ir kulkosvaizdžiai...“
„Gyventojai
buvo išėję į gatves. Iš visų pusių – masės žmonių, ištisa jūra įsisiūbavusių,
besistumdančių kūnų ir iškreiptų veidų, judėjusi link miesto centro. Daugelis
darbininkų buvo ginkluoti šautuvais, durtuvais ir kūjais.“
* „Spartako Sąjunga“ – 1918-aisiais
susikūrusi Vokietijos revoliucinė marksistinė organizacija, siekusi Rusijos
bolševikų pavyzdžiu kurti Tarybų (rus. „sovietų“) valdžią Vokietijoje. Faktinė
Vokietijos Komunistų Partijos (VKP) pirmtakė. – Red past.
Revoliucionieriai savo iniciatyva įsteigė
Darbininkų ir jūreivių tarybą, kuri perėmė miesto valdymą. Tą naktį darbininkai
ir jūreiviai su deglais praėjo siauromis gatvėmis dainuodami „Internacionalą“
ir nesutikdami jokio pasipriešinimo. O sekančią dieną valdžia jau buvo šios
laivyno tvirtovės darbininkų rankose.
Lapkričio 4-ąją revoliucijos liepsnos
plito toliau – raudonos vėliavos kilo virš oficialiųjų imperinės valdžios
pastatų. Lapkričio 6-ąją jūreivių, kareivių ir darbininkų tarybos paėmė valdžią
Hamburge, Brėmene ir Liubeke. 7-ąją ir 8-ąją dienomis jų pavyzdžių pasekė
Drezdenas, Leipcigas, Chemnicas, Magdeburgas, Briunsvikas, Frankfurtas,
Kiolnas, Štutgartas, Niurnbergas ir Miunchenas. Tačiau tik 9-ąją, oficialiąją
revoliucijos dieną, tarybos buvo įsteigtos Berlyne – sostinėje – ne kur kitur,
kaip Kariuomenės štabo patalpose!
SOVIETAI PLINTA
Mitingas Berlyne, 1918 m. |
** 1875-aisiais (iš eilės ankstesnių
organizacijų susijungimo) įkurta kaip marksistinė partija, XIX-XX amžių
sandūroje ėmė vis labiau gravituoti link vadinamojo „ekonomizmo“, „reformizmo“
(kapitalistinės santvarkos „gerinimo“, atsisakant socializmo) idėjų. Nepaisant
to, dar iki 1914-ųjų su II-uoju socialistų Internacionalu įsipareigojo prieš
imperialistinius karus (jei tik vyriausybės spręstų pradėti karus –
socialistinės partijos organizuotų masinius streikus ir liaudies išstojimus),
bet vos prasidėjus 1-am pasauliniam karui, pažadus išdavė. Nuo tol – eilinė
buržuazinė partija. – Red. past.
Žlugus senajam valstybės aparatui, valdžia
papuolė į ginkluotųjų darbininkų, jūreivių ir kareivių rankas. Kaip kad
1905-aisiais ir 1917-aisiais Rusijoje, liaudis steigė darbininkų tarybas, arba
sovietus, darbininkų valdžios embrionus.
Tarybos, arba sovietai buvo pačia lanksčiausia,
demokratiškiausia kada nors susikūrusi sistema. Jos būdavo renkamos ne
teritorinių apygardų, bet gamyklų, ofisų, ūkių ir kt. darbo kolektyvų pagrindu.
Įvykiai vystėsi labai greitai ir susidarė
„dvivaldystės“ (dvigubos valdžios) situacija.*** Nė ratas negalėjo apsisukti,
niekas negalėjo įvykti darbininkams tam nepritarus. Revoliucija buvo lyg
streikas, tik neregėto masiškumo.
*** Situacija, analogiška 1917-ųjų Rusijai
po buržuazinės demokratinės Vasario revoliucijos, kur greta gyvavo dvi valdžios
– Kerenskio buržuazinė Laikinoji vyriausybė ir darbininkų, valstiečių bei
kareivių Tarybos. Ryšium su tuo, siekdami Rusijos revoliucijos peraugimo į
socialistinę ir didindami savo įtaką Tarybose, V. Lenino vedami bolševikai
iškėlė šūkį „Visą valdžią Taryboms!“ Panaši kova 1918-aisiais vyko ir
Vokietijoje. – Red. past.
Berlyne kūrėsi nauji revoliuciniai
komitetai. Buvo įsteigtas Vykdomasis Darbininkų ir kareivių tarybų komitetas,
veikęs kaip nacionalinis centras po visą šalį susikūrusioms taryboms. Kadangi
nebuvo jokio išrinkto parlamento ar susirinkimo ši įstaiga tapo aukščiausiuoju
tuomečiu valdžios organu.
KAIZERIS PABĖGA
Amerikietiškas laikraštis "Nju jork taims" praneša apie kaizerio pabėgimą |
Kaizeris Vilhelmas II, visos Vokietijos
imperatorius buvo priverstas apleisti savo rūmus Potsdame ir kone visi jau
šnekėjo apie jo atsistatydinimą. Tačiau Vilhelmas (jam nė nepranešus) savo
įpėdiniu paskyrė princą Maksą fon Badeną.
Tada fon Badenas kreipėsi pas
socialdemokratą Ebertą ir klausė: „Jei
man pavyktų įtikinti kaizerį, kad šis atsistatydintų, ar jūs palaikytumėte mane
kovoje prieš socialinę revoliuciją?“ Ebertas atsakė: „Jei kaizeris neatsistatydins, socialinė revolucija bus neišvengiama. O
to aš tikrai nenoriu – nes jos [revoliucijos] nekenčiu lyg pikčiausios
nuodėmės.“
Masinės ginkluotos demonstracijos Berlyne
taip išgąsdino fon Badeną, kad jis nusprendė nedelsdamas pateikti savo
atsistatydinimą kancleriui, perduodamas valdžios vadžias dešiniesiems
socialdemokratams. Bet iki išeidamas, jis dar apgalvojo buvusius variantus:
„Revoliucija
– ant pergalės slenksčio. Jos sutriuškinti mes negalime, bet galbūt sugebėtume
ją užsmaugti... jei tik Ebertas būtų man pristatytas nuo gatvių lyg koksai liaudies
lyderis, tai gautųsi respublika; o jei bus Lybknechtas – gausis bolševizmas.“
Valdžios vakuumą reikėjo užpildyti saugia
pora „reformistinių“ rankelių. Tuo būdų į valdžią buvo įstatyti
socialdemokratai.
Ebertas pradėjo formuoti naują vyriausybę.
Jis buvo pakankamai įžvalgus ir todėl suprato, kad reikėjo kažkokios
„kairiosios“ priedangos – todėl į savo vyriausybę pasikvietė tuometę
Nepriklausomąją socialdemokratų partiją. Turėjo būti sudaryta vien socialistų
vyriausybė tikintis, kad šitai nuslopintų revoliucijos bangą. Patsai pirmasis
Eberto, kaip kanclerio, kreipimasis buvo reikalavimas rimties:
„Bendrapiliečiai!
Meldžiu jūsų, palikite gatves. Tebūnie įstatymas ir tvarka!“
Tačiau masės gatvių nepaliko. Priešingai,
gamyklose išplitus sukilti raginusioms proklamacijoms, darbininkai pradėjo
žygiuoti Berlyno centro link.
REVOLIUCINĖ BANGA
K. Lybknechtas kalba Berlyne, 1918 m. |
Tuomet Reichstago balkonan įlipo Karlas
Lybknechtas ir perskaitė Spartakiečių sąjungos (pagrindinės to meto Vokietijos
marksistinės organizacijos) proklamaciją, pasibaigusią kvietimu kurti
socialistinę Vokietijos respubliką:
„Dabar
turime sutelkti jėgas darbininkų ir kareivių vyriausybės, visam pasauly
esantiems mūsų broliams vokiečiams vokiečiams skirtos naujos proletarinės
valstybės, taikos, džiaugsmo ir laisvės valstybės kūrimui. Tiesiame rankas
jiems ir kviečiame juos užbaigti pasaulinę revoliuciją. Visi, norintys išvysti
laisvą Vokietijos socialistinę respubliką ir Vokietijos revoliuciją – pakelkite
rankas!“
Susirinkusioje minioje išdygo revoliuciją
palaikančiųjų rankų miškas. Netrukus ant imperatoriškojo stiebo pakilo raudona
vėliava.
Ebertas pasipiktino išgirdęs Šeidemaną
paskelbusį respubliką, – „Jūs neturite
teisės skelbti respublikos!“, – sušuko jis.
Revoliucinė banga šlavė viską, kas testojo
jos kelyje, o proletariatas ir toliau bruzdėjo. Berlyne atsivėrė kalėjimai,
buvo išlaisvinti šimtai politinių kalinių, tame tarpe Leonas Joglichas,
spartakiečių organizatorius.
Iš Brastos (dabarties Vroclavo) kalėjimo
taip pat buvo paleista Roza Liuksemburg. Tądien Reichstago pastatas pasidavė
neiššovus nė šūvio. Jei tik masės būtų panorėjusios, tuomet jos būtų galėjusios
paimti valdžią taikiai, bet, deja, neturėjo reikiamos revoliucinės vadovybės.
DARBININKŲ VALDŽIA
Berlyno taryba, 1918 m. |
Tačiau daugumoje atvejų revoliuciniai
darbininkai leidosi vedami savo tradicinių partijų (socialdemokratų,
nepriklausomosios socialdemokratų partijos ir t. t.) lyderių.
Lapkričio 10-ąją Berlyno darbininkų ir
kareivių tarybos susirinkimas, kuriam dalyvavo per 3000 delegatų, pasiskelbė
save revoliucinės liaudies atstovu. Dar daugiau, jis priėmė sprendimą paskirti
Vykdomosios tarybos kontroliuojamą Liaudies komisarų tarybą.
Tačiau bėda buvo ta, kad praeitą dieną
princas fon Badenas jau buvo paskelbęs Ebertą Reicho kancleriu. Be to,
vyriausybinę daugumą sudarę socialistai atmetė bet kokius reikalavimus, kad jie
būtų atskaitingi prieš Tarybos vykdomąjį komitetą.
O VSDP ir „Nepriklausomųjų
socialdemokratų“ (Vokietijos
nepriklausomųjų socialdemokratų partijos – VNSDP; USPD – Unabhängige
Sozialdemokratische Partei Deutschlands)**** vadovai priėjo susitarimo
įsteigti šešių narių vyriausybę, pasivadinusią „Liaudies atstovų taryba“. Tai
buvo patvirtinta Berlyno kareivių ir darbininkų tarybos.
**** 1917-aisiais dalis socialdemokratų,
nepritarusių 1914-ais karo pradžioje VSDP lyderių įvykdyta išdavyste, bet
likusių partijoje po jos, atsiskyrė, sukurdami savą platformą, jungusią prieš
Vokietijos dalyvavimą kare pasisakiusius socialdemokratus. Jų tarpe būta nuo
taip vadinamų „centristų“ (K. Kautskio linijos) iki revoliucinio marksizmo
šalininkų; dėl šio margumo VNSDP toliau skilo, kairiajam flangui 1920-aisiais
prisijungus prie naujai besikūrusios Kompartijos. – Red. past.
Darbininkų taryboms tai buvo „jų“
socialistinė vyriausybė, kurią jos pačios ir paskyrė. Bet vietoje to, kad būtų
išvaliusi valstybinę tarnybą, vyriausybė nusprendė pasiremti diskredituotu
princo Makso fon Badeno biurokratiniu aparatu.
Atsižvelgdama į revoliucijos jėgą,
vyriausybė stengėsi balansuoti tarp šių konkuruojančių jėgų. Ji vienu metu ir
rėmėsi senuoju valdančiosios klasės paliktu aparatu, ir turėjo atsižvelgti į
Darbininkų tarybų faktorių. Tokia savotiška įvykių raida buvo tiesioginė šalyje
susiklosčiusios „dvivaldystės“ pasekmė.
SOCIALDEMOKRATAI
Ebertas, 1918 m. |
Revoliucijos spaudžiami vokiškieji
buržujai, nepaisant ankstesnio jų pasipriešinimo, neturėjo kitos išeities, kaip
daryti kai kurių nuolaidų. Tarp jų buvo ir susirinkimų, saviraiškos laisvės
suteikimas, cenzūros atšaukimas, politinių pažeidėjų amnestija, darbo apsaugos
ir kt. įstatymų reformos. Svarbiausia – buvo nuspręsta nuo 1919-ųjų sausio 1-osios įvesti aštuonerių valandų darbo dieną.
Kol Eberto „socialistinės vienybės“
vyriausybė kalbėjo apie radikalias reformas – netgi žadėdama tam tikrų pramonės
šakų suvisuomeninimą – jos tikslas buvo ne nuversti vokiškuosius žemvaldžius,
ar kapitalizmą, bet tik imtis priemonių situacijai stabilizuoti.
Niekas nebūtų galėjęs paneigti, kad buvo
pasiekti žymūs laimėjimai, bet militarizmas panaikintas nebuvo, o ir senasis
režimas liko, kaip buvęs. Nepaisant to, Karlas Lybknechtas ir Roza Liuksemburg
reikalavo revoliucijos užbaigimo sukuriant Vokietijos darbininkų respubliką –
tačiau jie buvo mažumoje.
Dešinieji socialdemokratai vis labiau ir
labiau reiškėsi kaip „įstatymo ir tvarkos“ ruporas, už kurio stojo kapitalistai
su karo vadeivomis. Kad tai pasiektų, jie – nepaisydami liejamo kraujo – tapo
reakcingiausiųjų visuomenės sluoksnių kolaborantais. Tačiau Ebertas puikiai
žinojo, kad vyriausybė dar negalėjo iš karto pasinaudoti tomis jėgomis. Reikėjo
palaukti.
Dauguma eilinių socialdemokratų partijos
narių nepasitikėjo Generaliniu štabu ir palaikė liaudies kariuomenės idėją.
Taip buvo ypač veikusiųjų kareivių tarybų atveju. Žinoma, generolams tai buvo
nepriimtina.
Kai vėliau pripažino generolas Grioneris:
„Mes sudarėme sąjungą prieš bolševizmą... Nebuvo jokios kitos partijos, kuri
turėjo pakankamai įtakos masėms, kad būtų įgalinusi atstatyti vyriausybės
valdžią kariuomenės pagalba.“
Už Eberto stovėjo „demokratų“ kaukę
užsidėjusi senoji santvarka, o už jų („demokratų“) – stovėjo „Freikorps“
(ginkluotieji savanoriai) – reakcinės visuomenės atmatos.
Gruodžio 16-ąją Berlyne įvyko Darbininkų
ir kareivių tarybų nacionalinis suvažiavimas. Tačiau jame lemiamai vyravo VSDP
priklausę elementai. Po karštų ginčų, suvažiavimas tvirtai nusprendė sušaukti
Nacionalinį susirinkimą. Tai buvo smūgis revoliucionieriams. Atrodė, lyg
revoliucija slystų jiems iš tarp pirštų.
Spartakietis Paulius Friolichas sakė, kad
– palyginus su Suvažiavimu – „visuomenės tikrovė už Suvažiavimo durų buvo visai
kitokia“. Tai atspindėjo faktą, kad sostinė buvo politiškai pažangesnė už provincijas,
tuo tarpu „raudonojo Berlyno“ jausmams atsvarą sudarė provincija, kur vyravo
NVSDP. Atsispindėjo ir konservatyvesnių kareivių atstovų įtaka, lyginant su
gamyklų atstovais.
Suvažiavime įvykusi masinė demonstracija,
be kita ko, reikalavo demokratinio kariuomenės pertvarkymo. Todėl Suvažiavimas
paskelbė kariuomenę demokratizuojančią deklaraciją, kurioje reikalauta: 1)
reguliariosios kariuomenės panaikinimo, ją keičiant liaudies milicija; 2)
panaikinti visus karinių laipsnių ženklus; 3) kad visi kariai galėtų rinktis
karininkus su nedelsiamo atšaukimo teise ir, dar daugiau; 4) kad už ginkluotųjų
pajėgų drausmę būtų atsakingos darbininkų tarybos.
Eberto vedami VSDP ministrai susidūrė su
karininkų maištu. Kaip ir tikėtasi, socialdemokratai kapituliavo ir ėmėsi kurti
dar glaudesnius ryšius su (buvusiuoju) kariuomenės Generaliniu štabu. Kad šiuos
ryšius stiprintų, jie stačiai ignoruodavo Suvažiavimo reikalavimus bei
sprendimus.
Po pirmojo Lapkričio revoliucijos
pakilimo, Generalinis štabas kartu su Ebertu jau planavo, kaip okupuoti Berlyną
su eile rinktinių „lojaliosios“ kariuomenės divizijų, kad įtvirtintų patikimą
ir „tvirtą valdžią“.
NEPAVYKĘS PERVERSMAS
1918-ų gruodžio įvykiai Berlyne |
Grionerio kariai – kontrrevoliucijos
smogiamoji jėga – pradėjo atvykti sostinėn, kur juos pasveikino Ebertas. Jis
tikėjosi tuo būdu atkursiąs tvarką. Bet per gan trumpą laiką ėmė skleistis
kitokia įvykių eiga. Eiliniai kareiviai pradėjo brolautis su suradikalėjusiais
Berlyno darbininkais. Kariai tapo visiškai nepatikimi, o tai sužlugdė bet
kokias viltis įvesti atvirą diktatūrą.
Nepavykusio gruodžio 6-osios perversmo
pasėkoje karinė vadovybė kartu su Kancleriu dar sykį nusprendė mėginti
įsitvirtinti. Pretekstas šiam įsikišimui atėjo gruodžio 23-ią ir 24-ą dienomis,
įvykus atviriems susidūrimams tarp reguliariosios kariuomenės karių ir
maištavusių pasiskelbusios Liaudies laivyno divizijos jūreivių. Divizija buvo
dislokuota imperatoriškuose rūmuose, Berlyno centre. Vyriausybė aiškiai laikė
juos grėsme savo valdžiai. Išprovokuoti vyriausybės veiksmų, įpykę jūreiviai
įsilaužė į Generalinio štabo patalpas, suimdami štabo viršininką Otą Velsą ir
pareikalaudami jo pasirašyti dokumentą skelbiantį, kad jų divizija nebūsianti
perdislokuota. Tačiau Velsas atsisakė ir tapo jūreivių įkaitu.
Reikalaudamas paleisti Velsą, Ebertas
įsakė generolo Lekviso vadovaujamiems vyriausybiniams kariams įsikišti jėga.
Tačiau daugelis kareivių atsisakė paklusti savo vadams ir chaotiškasis šturmas
nepavyko.
KONTRREVOLIUCIJA
Pasipiktinimas šiuo išpuoliu turėjo rimtų
politinių pasekmių. Protestuodami prieš šį „kraujo praliejimą“, 1918-ųjų
gruodžio 29-ąją atsistatydino kairieji NVSDP ministrai. Tai reiškė gilią
vyriausybės krizę. Tuo tarpu dešinieji socialdemokratai ėmėsi pilnos
atsakomybės dėl kontrrevoliucijos tąsos.
Gruodžio gale pradėta prieš Spartakiečių
sąjungą – žodžiu, prieš vokiečių bolševikus – nukreipta raganų medžioklė, kurią
surengė monarchistų ir įvairaus plauko kontrrevoliucionierių (tame tarpe VSDP)
sąjunga.
Tyčiomis kurstyta žudikiška atmosfera
prieš revoliucinio judėjimo lyderiais laikytus Lybknechtą ir Liuksemburg. Tai
buvo analogiška „Liepos dienoms“ Rusijoje.
K. Lybknechto, R. Liuksemburg portretai |
Daugelis politiškai atsilikusių ar stačiai
reakcingų sluoksnių buvo sąmoningai sukurstyti isterijon prieš spartakiečius,
kurie buvo melagingai kaltinami šalies vedimu į chaosą.
Šitai – bendradarbiaujant VSDP vadovams –
baigėsi tragišku Karlo Lybknechto ir Rozos Liuksemburg nužudymu 1919-ųjų sausio
15-ąją, atvėrusiu naują Vokietijos revoliucijos istorijos etapą.
Šaltinis: The German Revolution
of 1918
Vertė: Kazys
Stimburys
A great article.
AtsakytiPanaikinti-Cheers from your northern neighbor.