Pasikėsinta į Venesuelos lyderį – Vakarų žiniasklaida tyli

Rugpjūčio 4 d. šalies sostinėje Karakase, viešo renginio metu nesėkmingai bandyta nužudyti Venesuelos prezidentą N. Madurą. Apie „demokratinės“ (dešiniųjų) opozicijos persekiojimus arba tariamus žmogaus teisių pažeidinėjimus vis klykianti Vakarų žiniasklaida šįkart tyli. Kėsintasi į vieno žymiausių pasaulio politinių veikėjų, dar valstybės vadovo gyvybę, bet pradžioje vos užmesdamas akį ant JAV ir jos satelitų (dez) informacijos organų būtum galėjęs pagalvoti, kad nieko neįvyko. Kas gi nutiko ir kaip tai suprasti?

Į minėtąjį renginį Venesuelos socialistų lyderis atvyko pasakyti tiesioginiam televizijos etery transliuotos kalbos. Jam bekalbant, netikėtai pasirodė du sprogmenimis pakrauti civiliniai „dronai“ (nepilotuojami lėktuvai). Nors taikiniu buvusio N. Maduro ir nepasiekė, bet aukų neišvengta – mažiausiai septyni kariškiai buvo sužeisti, skraidantiems objektams įsirėžus į greta stovinčius pastatus ir sukėlus gaisrą.

Pasikėsinimo vykdytojai netrukus buvo susekti, nustatyti jų ryšiai tiek su Venesuelos, tiek Kolumbijos ultradešiniosiomis jėgomis. Pastarosios veikia iš vien su Jungtinėmis Valstijomis, kurių valdantieji sluoksniai jau ne vieną dešimtmetį yra rimtai suinteresuoti Venesuelos socialistinės vyriausybės nuvertimu.

Kodėl?

1999-ais socialistams su H. Čavezu atėjus į valdžią, Venesuela pasuko į liaudies masių interesus orientuotų socialinių reformų keliu, nacionalizuodama vietos bei užsienio išnaudotojams priklausiusius turtingus naftos gręžinius. Pirmaisiais 21-ojo amžiaus metais smarkiai kilusios naftos kainos įgalino jos eksportą organizavusią Čavezo vyriausybę žymiai pakelti Venesuelos pragyvenimo lygį, išvystyti eilę socialinės apsaugos programų. Nuo tol plėtojama ne vien draugystė su Kuba, bet ekonominiai ryšiai su Kinija, Rusija bei kitomis JAV konkurentėmis, ką bekalbėti apie minėtąjį naftos atsiėmimą iš imperialistų ir jų vietinių pakalikų – tai lėmė tariamos „laisvės ir demokratijos“ bastiono – Jungtinių Valstijų – žvėrišką priešiškumą Venesuelai ir jos kairiesiems lyderiams.

Tačiau pastaruosius keletą metų pasaulinėje rinkoje žymiai atpigus naftai, jos eksportu paremtą ir kitaip daugiau neišplėtotą Venesuelos ūkį ištiko tiesiog krizinė situacija, kurią JAV bando eskaluoti ekonomine krašto blokada. Ypač sunkus laikotarpis nuo 2013-iųjų, mirus Čavezui ir estafetę perėmus jo įpėdiniui, dabartiniam šalies lyderiui Maduro. Dar daugiau, pačioje Venesueloje gyvenantys kapitalistai – biznieriai, spekuliantai bei kiti senosios oligarchijos atstovai, nekęsdami socialistų valdžios – likę gamybos priemonių savininkais, sabotuoja maisto produktų gaminimą, kurdami dirbtiną jų deficitą, itin paaštrėjusį 2017-aisiais.

Slegiama išorės spaudimo bei gilių vidujinių prieštaravimų, Venesuela randasi tikrai krizinėje ekonominėje bei politinėje situacijoje. Jankiams būtų itin parankų šalyje surengti „spalvotą (pseudo) revoliuciją“, arba tiesiog įvykdyti 1973-iųjų Čilei analogišką karinį perversmą, kad tik liaudžiai atitekę turtai pereitų atgal į jiems parsidavusių vietinių buržujų rankas. Dar palyginti neseniai, 2015-ais dešiniajai opozicijai laimėjus Venesuelos parlamento rinkimus, o infliacijai toliau kylant iki kosminių dydžių, tokios perspektyvos atrodė labai realios.

Kokie bebūtų jų keliai ar klystkeliai, Venesuelos socialistai su N. Maduro ėmėsi žingsnių padėčiai stabilizuoti. 2018-ųjų pavasarį Maduro laimi prezidento rinkimus. Vasarą seka svarbūs laimėjimai ekonominėje srityje: infliacijos slegiama Venesuela su viena pagrindinių savo kreditorių – Kinija – prieina susitarimo, kad galėsianti valstybinę skolą išsimokėti naftos pavidalu, šiai atitenkant 28% šalyje išgaunamos naftos. Įsidėmėtina, kad taip sutarta tik po D. Trampo paskelbtų ekonominių sankcijų Kinijai – dabar ši naftą ims nebe iš JAV, o Venesuelos. Kartu Kinija įsipareigojo paremti pakrikusios Venesuelos naftos išgavimo pramonės atstatymą.

Tuo būdu ilgą laiką krizę kenčianti Venesuelą pradeda stotis ant kojų. Matydami, kad Maduro sėkmingai traukia šalį iš duobės, reakcingai nusiteikę opozicionieriai, kaip ir jų šeimininkai Vašingtone, galbūt nebematė kitos išeities, kaip pasikėsinti į socialistų lyderio gyvybę. Tiesa, nesėkmingai. Desperatiškas sąmokslas žlugo. O kadangi apie tokius dalykus kalbėti nelabai patogu, tai ir žiniasklaidoje jų, priešingai kitiems įvykiams, niekas perdaug nelinksniavo.

Visgi būtų naivu manyti, kad tuo viskas ir baigsis. Venesuelos liaudies priešai rankų nenuleis ir ginklų gražiuoju nesudės. Jankiai – taip pat. Kas laukia JAV diktatui nenusileidžiančių valstybių, 2011-aisiais matėme naftos turtingoje Libijoje, kur imperialistams neparankus vadovas Muamaras Kadafis tapo gyvuliško susidorojimo auka. Karinė intervencija neatmestina ir Venesuelos atveju – dargi pats Trampas tai yra įvardijęs galimu variantu.

Tolimesnė įvykių raida lieka atvira. Bet aišku viena, kad iki šiol Venesuela sugebėjo atsilaikyti. Ar tai jai pavyks ir ateity, didžiąja dalimi priklausys ne vien nuo tarptautinės jėgų pusiausvyros, JAV bei jų vietinių liokajų veiksmų, bet ypač nuo paties Maduro ir jo bendražygių pasiryžimo nepaisant visko dirbti, kovoti ir galop ištraukti šalį iš esamos duobės.

Kibirkštis