1888
m. liepos 15 d. G. Delory, Prancūzijos socialistų lyderis Lilio mieste,
kreipiasi į medžio drožėją Pierre De Geyter,
prašydamas sukurti muziką „Internacionalui“. Iki tol, darbininkų
renginiuose giedant „Internacionalą“,
buvo naudojamasi „Marselietės“ melodija.
„Internacionalo“
žodžius transporto darbininkas, poetas, Paryžiaus Komunos narys Eženas Potje
parašė po „kruvinosios savaitės“ - 1871 m. gegužės 22–28 d. d., kuomet žiauriausiu būdu buvo sunaikinta
Paryžiaus Komuna.
Fisharmonijos
pagalba, gražų liepos sekmadienio rytą Pjeras sukuria melodiją
„Internacionalui“, kuris jau buvo Tarptautinės Darbininkų Asociacijos (dar
vadinamos I Internacionalu) himnu. Tą patį mėnesį nauja melodija pirmą kartą
nuskamba Lilio laikraščių pardavėjų profsąjungos kasmetiniame susitikime.
Susitikimo metu išplatinami 6 tūkstančiai lapeliu su tekstu ir natomis,
atspausdintų Pjero mėgiamoje Boldoduc spaustuvėje, o gauti pinigai atiduodami
Socialistų partijai. Bijodamas prarasti medžio drožėjo darbą, Pjeras pasirašo
„Degeyter“. Tačiau tai jo neišgelbsti.
Jis ne tik atleidžiamas, bet ir patenka į Lilio darbdavių „juoduosius
sąrašus“, nebegauna geresnio darbo, tenka gaminti karstus.
Pierre
De Geyter gimė Gente, Belgijoje 1848 rugsėjo 26 d., kur ieškodami darbo
tekstilės fabrikuose, atvyko jo tėvai. Po septynerių metų šeima grįžta
Prancūzijon ir įsikuria Lilio mieste. Pjeras įgyja tekintojo specialybę, o
skaityti ir rašyti išmoksta vakarinėje darbininkų mokykloje. Būdamas 16-os,
įstoja į Lilo akademiją, kur pramoksta piešti ir muzikuoti, vėliau dainuoja
Lilio darbininkų chore, kur ir susipažįsta su Giustavu Delory.
Internacionalo autoriai - E. Potje ir P. De Geyter |
Pjerui
De Geyter niekada nerūpėjo autorinės teisės. Tačiau dainai nepaliaujamai
populiarėjant, 1901 m. jas pasisavina jo brolis Adolfas ir pradeda gauti
pajamų. Tuo metu Pjeras jau palikęs socialistus dėl jų suartėjimo su
buržuaziniais politiniais oponentais ir prisijungęs prie marksistų-karo
priešininkų, būsimų Prancūzijos kompartijos įkūrėjų. 1904 m. Pjeras pradeda
bylą prieš brolį, kurio pusėje Giustavas Delory, tuomet jau Lilio meras ( nors
1888 metais susitikime su Gento socialistų lyderiu Edward Anssele jis pripažino
Pjero autorystę), ir 1914 m. bylą pralaimi. Tačiau 1916 m. Adolfas nusižudo ir
palieka laišką savo broliui Pjerui, kuriame pripažįsta savo apgaulę ir
paliudija, jog taip pasielgti jį spaudė G. Delory (kuris jau turėjo įsigijęs
„Internacionalo“ teksto autorines teises iš E. Potje našlės), nes reikėjo
pinigų partijai išlaikyti. Laiškas pasiekia Pjerą tik po karo ir, pagaliau,
1922 metais jis atgauna autorines teises.
1927
metais, Stalino kvietimu, kaip TSRS garbės svečias P. De Geyter atvyksta į
Spalio revoliucijos dešimtmečio metines, jam iki gyvos galvos suteikiama
valstybinė Sovietų Sąjungos pensija. Tai buvo jo vienintelės pajamos. Ir dar
nemokamas būstas iš kairiųjų valdomos Sen Deni komunos Paryžiuje.
Pjeras
De Geyter miršta 1932 metais Sen Deni, jį išlydėti susirenka virš 50 tūkstančių
žmonių.
Kibirkštis
Internacionalas (vert. Kazys Binkis)
AtsakytiPanaikintiPirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Visi kovon išvien smarkyn!
Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim–
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.
Priedainis (2 kartus):
Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova
Internacionale
Žmonijos atgaiva
Nei dievas, caras, nei galiūnas
Mums išvadavimo neduos.
Vaikai garbingosios komunos
Save iš skurdo išvaduos.
Kad nuverst jungą ranka tvirta
Ir laisvę iškovot greičiau,
Kalkime geležį, kol karšta,
Ir pūskim dumples kuo smarkiau
Tik mes, pasaulio darbininkai,
Didžioji darbo armija,
Tikrieji žemės šeimininkai
O ne dykaduonių gauja
Tiek daug mūs krauju tunkančiųjų,
O trenk, perkūne, trenk smarkiau,–
Kad susilaukt dienų giedrųjų,
Kad saulė nušvistų skaisčiau