Narsioji partizanė Marytė Melnikaitė

1943 metų liepos 13 d. nuo hitlerinių budelių kruvinų rankų žuvo didvyriškoji lietuvių tautos dukra – Tarybų Sąjungos Didvyris Marytė Melnikaitė.

Marytė Melnikaitė (partizaninis slapyvardis Kuosaitė) gimė 1923 m. balandžio 12 d. Zarasuose, darbininko šaltkalvio šeimoje. Jau vaikystėje Marytė pažino sunkią darbo jaunuolio dalią buržuazinėje santvarkoje. Vos septynerių metų sulaukusi, ji jau buvo priversta eiti ganyti galvijų pas buožę. Paaugusi dirbo saldainių fabrike „Avanti“ Rokiškyje, kur savo akimis matė žiauriausią darbininkų išnaudojimą, jiems daromas skriaudas. Marytė pati išėjo sunkaus gyvenimo mokyklą, kurioje išmoko neapkęsti išnaudotojų, kurioje subrendo begalinė meilė darbo žmogui.

Tik 1940 metais Marytė pradėjo naują, laisvą ir šviesų gyvenimą. Tik Tarybų valdžios metais Marytei, visą laiką aistringai siekusiai mokslo, atsiveria kelias j mokyklą. Ji lanko vakarinius kursus, skaito knygas, aktyviai dalyvauja naujojo gyvenimo statyboje, atiduodama šiam darbui visas savo jėgas ir sugebėjimus. Ji viena iš pirmųjų Zarasų apskrityje stoja j komjaunimo eiles. Marytė visa energija pasineria į mokslą ir darbą.

Bet ramų, kūrybinį tarybinių žmonių darbą nutraukė klastingas fašistinių grobikų įsiveržimas. Užgrobę mūsų kraštą, hitleriniai grobikai, buržuazinių nacionalistų ir reakcinės dvasininkijos talkininkaujami, panaikino Lietuvos valstybingumą, plėšė ir žudė jos gyventojus, šimtus ir tūkstančius jaunuolių vežė vergovei į Vokietiją.

Didžiojo Tėvynės karo pradžioje Marytė Melnikaitė evakavosi į Tarybų šalies gilumą. Ištikimos Tėvynės patriotės širdyje suliepsnoja neapykanta fašistiniams grobikams, ir ji nutaria vykti į savo kraštą ir ten grumtis su priešu.

Pagaliau 1943 metų gegužės mėnesio pradžioje šis aistringas troškimas išsipildė: grupė lietuvių, komunistų ir komjaunuolių, kurioje buvo ir Marytė Melnikaitė, prityrusių tarybinių lakūnų buvo nuleista Baltarusijoje, netoli Nevelio. Iš čia Lietuvą partizanai turėjo pasiekti pėsti. Siame žygyje Marytė išlaikė savo pirmąjį kovos egzaminą. „Ji garbingai įveikė visus sunkumus,– rašė vėliau vienas iš tos grupės partizanų Tarybų Sąjungos Didvyris Bronius Urbanavičius,– kartu su vyrais žingsniuodama, nešina 30-40 kg amunicijos nešuliu ant pečių, apsiavusi sunkiais vyriškais batais, nešina automatu rankose ir granatomis už diržo. Ji niekuomet nesiskundė sunkumais. Atvirkščiai, atrodė, kad grįžimas į gimtąjį kraštą įkvėpė jai neišsenkamų jėgų“.

Partizanams reikėjo pereiti stipriai priešo saugomą geležinkelį ir persikelti per Dauguvos upę. O čia ankstyvas pavasaris, upė plačiai ištvinusi. Aplink – visur hitlerininkai. Pečius iki skausmo slėgė ginklai ir amunicija. Pereiti geležinkelį – toks buvo pirmasis uždavinys, ir Marytė pirmoji kopė į geležinkelio pylimą.

Nugalėję pirmąją kliūti, partizanai susidūrė su antrąja – plačiąja Dauguva. Reikėjo pasidaryti keltus. Grupės žvalgai nustatė, kad keltą galima pasidaryti iš kaimo viduryje statomo tilto medžiagos. Bet kaime buvo vokiečių .sargybos. Partizanams teko su jais susikauti. Dalis grupės partizanų atsišaudė, kiti dirbo keltą. Kai keltas buvo parengtas, dalis partizanų ėmė keltis, o kiti, likę krante, atsišaudydami atlaikė priešo puolimą. Pirmojo kelto negalima buvo grąžinti – jį srovė nunešė gana toli. Pradėjo švisti, hitlerininkų ugnis stiprėjo. Greitomis dar buvo padaryta keletas mažų keltų. Partizanai keltais ir, jų prisilaikydami, plaukė tiesiog šaltame Dauguvos vandenyje. Marytė Melnikaitė, padėjusi ginklus ant kelto, leidosi plaukti upe. Taip partizanai perkėlė savo krovinius, amuniciją ir išnyko kitoje Dauguvos upės pusėje.

Kazėnų miške buvo «Žalgirio» brigados stovykla, iš kur 1943 m. gegužės mėn. narsioji lietuvių tautos dukra, komjaunuolė Marytė Melnikaitė išvyko į Zarasų apskritį, turėdama uždavinį dirbti agitacinį ir organizacinį darbą, kasdien pasakoti gyventojams ir partizanams apie didvyrišką Tarybinės Armijos, tame tarpe ir lietuviškojo karinio junginio, kovą Tėvynės karo frontuose.

Aiškinamasis darbas, kuri nuveikė komunistai ir komjaunuoliai, jų tarpe LLKJS Zarasų apskrities pogrindinio komiteto sekretorius M. Melnikaitė, įkvėpė darbo žmones kovai prieš fašizmą. Gilios neapykantos hitleriniams grobikams skatinami, Lietuvos jaunuoliai ėjo Į partizanų būrius ir rodė didžią drąsą, panieką mirčiai, begalinę meilę savo Tėvynei, ištikimybę ir masinį didvyriškumą, būdingą tarybiniams partizanams.

Lankydamasi įvairiuose Zarasų apskrities miesteliuose ir vietovėse, Marytė Melnikaitė pati buvo suorganizavusi 20 komjaunimo grupių. Dūkšto, Imbrado, Rimšės, Smalvų ir kitų valsčių jaunimas gerai pažino drąsiąją komjaunimo organizatorę.

Visur ir visada Marytė Melnikaitė veikė drąsiai ir nebijojo, kad netoli jos sėlino mirtis. Ji vykdavo į rizikingiausias operacijas, prasiskverbdavo į priešo įgulas ir įvykdydavo jai pavestus svarbius uždavinius. Ji mylėjo savo didžiąją Tėvynę, savo brangiąją Lietuvą, savo liaudį, kuri kovojo prieš sužvėrėjusį žmonijos priešą.

Bet štai ateina lemtingoji diena – 1943 m. liepos 8 d. Rimšės valsčiaus Rudžių kaimo miškelyje didelis baudžiamasis būrys apsupo mažą 6 partizanų grupę, kurioje buvo ir Marytė Melnikaitė. Partizanai, Marytės skatinami, ištisą dieną didvyriškai kovojo prieš daug kartų stipresnį ir gausesnį priešą. Partizanai, nukovė nemaža baudžiamojo būrio banditų. Bet nelygioje kovoje: vienas po kito didvyriškai žuvo visi penki Marytės draugai. Ji kovojo ligi paskutinio šovinio. Septyni fašistiniai budeliai krito- nuo jos rankos. Baigusi šovinius, ji, prislinkusi prie banditų, metė granatą, nuo kurios krito dar keli banditai.

Po ilgos didvyriškos kovos sužeista, paplūdusi kraujuose, Marytė norėjo susisprogdinti paskutine granata ir kartu susprogdinti dar kelis banditus, bet, sunkiai sužeista, nebepajėgė ištraukti granatos žiedo ir pateko į fašistų nagus.

Gestapo agentai ją žiauriausiai kankino, badė ir laužė pirštus, svilino kojas, pjaustė krūtis. Bet Marytės dvasios nepalaužė. Kietai suspaudusi lūpas, pilnu neapykantos žvilgsniu žiūrėdama į savo budelius, Marytė didvyriškai ligi galo ėjo erškėčiuotą kančių kelią. Išgirdusi mirties nuosprendį, ji sviedžia budeliams.

-- Nieko nepasakysiu! Būkite prakeikti, fašistiniai kraugeriai!

1943 m. liepos 13 d., švaistydamiesi šautuvų buožėmis, budeliai lakstė po Dūkšto miestelį, varydami apylinkės gyventojus į bausmei skirtą vietą. Jie tikėjosi Marytės Melnikaitės mirtimi įbauginti žmones, atitraukti juos nuo partizaninės kovos. 

Tačiau didvyriškoji Marytė ir šį kartą sužlugdė jų siekimus.

Aukštai iškėlusi galvą, liepsningu žvilgsniu apžvelgusi žudynių žiūrėti suvarytus žmones, ji sušuko:

– Tegyvuoja Tarybų Lietuva!

Su šiais žodžiais taurioji lietuvių tautos didvyrė komjaunuolė Marytė Melnikaitė baigė savo trumpą gyvenimą.

Įvertindamas Marytės nuopelnus kovoje prieš hitlerinius okupantus priešo užnugaryje ir parodytą narsumą bei didvyriškumą, Tarybų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas Marytei Melnikaitei po mirties suteikė garbingą Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą.

Marytės didvyriškumą, jos meilę Tėvynei ir liaudžiai apdainavo Tarybų Lietuvos poetai, jos vardu pavadintos Įmonės ir kolūkiai, miestų gatvės. Tauriosios patriotės žygdarbį įamžino kompozitorius A. Račiūnas, sukurdamas operą „Marytė“, o „Mosfilmas“ – pastatydamas meninį filmą tuo pat vardu. Marytės Melnikaitės gimtinėje, Zarasuose, pagal skulptoriaus J. Mikėno projektą jai pastatytas paminklas. M. Melnikaitės atminimas visiems laikams paliks darbo žmonių širdyse, kaip taurus pavyzdys, įkvėpiąs kautis dėl galutinės komunizmo pergalės.

Šaltinis: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1959, p. 816-819.

Žiūrėkite filmą „Marytė“: