„Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas,
kad jį reikia pakeisti“.[1]
Prieš 200 metų, 1818 m. gegužės 5 d.
Prūsijai priklausiusiame Tryro mieste, gimė didysis revoliucionierius K.
Marksas. Marksas padarė lemiamą indėlį tiek į darbininkų klasės revoliucinės
pasaulėžiūros suformavimą, tiek į ekonominę, politinę ir filosofinę žmonijos
mintį apskritai. Jis veikė kartu su F. Engelsu ir jie kartu atliko lemiamą
vaidmenį pirmosiose Paryžiaus revoliucinėse grupėse. Jis pastoviai kovojo prieš
įvairias tuomet vyravusias smulkiaburžuazines socializmo teorijas. Po
deportacijos į Briuselį 1845 m., jis kartu su Engelsu prisijungė prie „Komunistų
sąjungos“ ir dalyvavo jos 2-ame suvažiavime, kuriame jiedu perorientavo judėjimą
į revoliucines pozicijas. Suvažiavimo įgalioti, jie parašė garsųjį ir lygių
neturintį „Komunistų partijos manifestą“, išėjusį 1848 m. vasario mėn.
Šiame darbe išradingai paaiškinamas
kiekvieną visuomeninio gyvenimo aspektą liečiąs nuoseklus materializmas, kaip
pilniausias ir giliausias mokymas apie evoliuciją, vedamas klasių kovos
teorijos. Tuomet pirmąsyk buvo nurodytas priešakinis darbininkų klasės, kaip
naujos komunistinės visuomenės kūrėjos, vaidmuo, paremtas išvada, kad „visų
ligšiolinių visuomenių istorija buvo klasių kovos istorija“[2],
būtinai atvesianti prie proletariato diktatūros, tesančios perėjimu prie bet
kokių klasių nunykimo ir beklasės visuomenės.
Marksas išvystė savo materialistinę
teoriją eilėje istorinių bei strateginių pasaulinio komunistinio judėjimo
pozicijų, didžiąja dalimi atsidėdamas politinės ekonomijos studijoms. Marksas
surevoliucino šį mokslą savo darbuose „Politinės ekonomijos kritika“ (1859 m.)
ir „Kapitalas“ (pirmasis tomas išėjo 1867 m.), kuriose išanalizavo
išnaudotojišką kapitalistinę sistemą bei jos ekonominį veikimą ir tapo ypatingu
veikalu pasaulio proletariatui, o kartu ir reikšmingu įnašu į mokslinį žmogaus
išnaudojimo kito žmogaus dokumentavimą, be kita ko, su pridedamosios vertės
analize.
Revoliucinių 1848 m. įvykių pasėkoje jis
išvyko į Vokietiją, Prancūziją, kol galiausiai įsikūrė Londone. Ten jis ėmėsi
vedančio vaidmens „Tarptautinėje darbininkų asociacijoje“, parašydamas jos
programą bei seriją rezoliucijų, praktiškai suvienydamas eilės šalių darbininkų
judėjimą revoliuciniu proletariato pakilimu ir masinių socialistinių partijų
kūrimusi pasižymėjusiu laikotarpiu, kurį nužymėjo garsiosios Paryžiaus Komunos
susikūrimas 1871 m.
Lygių neturintys Markso, o kartu ir
Engelso bei Lenino darbai kartu sudaro marksistinę-lenininę pasaulėžiūrą. Jie įkvėpė
ir vedė darbininkų klasę, kad ši įvykdytų savo revoliucinę misiją nuversti
kapitalizmą ir pastatyti socialistinę-komunistinę visuomenę. Markso darbai, kad
ir sulaukę nesuskaitomų oportunistinių ir buržuazinių klastočių ir netgi iškraipymų
marksizmo vardu, laikosi iki šiolei, atlikdami nepakeičiamą vaidmenį klasinės
kovos išvystyme.
Europos Komunistų Iniciatyvos partijos
pagerbia K. Marksą ir jo neįkainojamą indėlį, tęsdamos kovą savo šalyse, kad
marksizmas-leninizmas užkariautų darbininkų ir apskritai liaudies sąmonę. Mes
tęsiame idėjinę-politinę kovą prieš buržuazinės ir oportunistines teorijas,
savo marksistine-leninine pasaulėžiūra ir savo veikimu grįsdami būtinumą
darbininkų klasei išsivaduoti ir, sąjungoje su kitais vargingaisiais
sluoksniais, nuversti buržuazinę valdžią, kapitalistinę barbarybę ir statyti
naują pasaulį, socializmą-komunizmą. Su įsitikinimu ir pasišventimu, su
revoliuciniu optimizmu, mes kasdien kovojame atliepdami savalaikį
internacionalizmo priesaką:
VISŲ ŠALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
Šaltinis: Europos
Komunistų Iniciatyva
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą