Dar 1848-aisiais Marksas su Engelsu
rašė, kad po Europą klaidžioja valdančiųjų sluoksniams nerimą kelianti komunizmo
šmėkla. Nuo tada praėjo daugiau kaip pusantro šimtmečio, bet lapkričio 15-ąją Europos
Parlamente vykusi diskusija Spalio revoliucijos 100-mečio ir jos istorinio
palikimo klausimu parodė, kad toji šmėkla nerimsta iki šiol. Daugeliu klausimų
į atlapus vieni kitiems puolantys politikieriai, liberalai ir konservatoriai,
eurofederalistai ir nacionalistai, dėl vieno vis dėlto sutarė: komunizmo idėja
dar gyva ir būtina, „išraunant ją su šaknimis“ užkirsti kelią pilnutiniam
jos atgimimui bei suklestėjimui, kuris reikštų pačios ES pražūtį.
Eilinį sykį raginta prilyginti
socializmą-komunizmą nacizmui – esą abiejų esama vienodai nusikalstamų „totalitarizmo“
apraiškų. Toksai gretinimas remiasi cinišku ne tiktai idėjų, bet ir istorinių
faktų klastojimu, piešiant visai fantastinį, bet mūsuose už gryną pinigą
priimtą Tarybų Sąjungos ir apskritai realiai egzistavusiojo socializmo, lyg
neva buvusio gyvo pragaro, vaizdinį. Patogiai apeinami ne tik milžiniški
socializmo laimėjimai materialinės bei dvasinės kultūros srityse, bet ir
esminis, nenuneigiamas TSRS vaidmuo Antrajame pasauliniame kare sutriuškinant
tą patį vokiškąjį fašizmą.
Klykiant apie tariamas komunizmo aukas
užmirštama, kad didžiausių TSRS „aukų“ būta Hitlerio bei kitų Trečiojo Reicho
vadeivų. Užmirštama taip pat ir tai, kad fašizmas – kapitalizmo kūrinys,
paskutinė kapitalistų klasės gynybinė linija gresiančios socialinės
revoliucijos akivaizdoje. Be abejo, nekalbama ir apie tai, kokie dabarties
kapitalistinių „demokratijų“ veikimo padariniai.
Kokie jie? Skurdas, bedarbystė,
šiukšlėse besirausiantys benamiai, karai ir terorizmas, milijoninės migrantų
bei pabėgėlių ordos – štai kokios kapitalizmo sistemos pasekmės. Jas matome
visi. Komunizmas šiai beprotybei siūlo aiškią bei racionalią alternatyvą. Užtat
ir siekiama šią idėją apjuodinti, kad žmonės liktų prie minties, kad „gal dabar
ir negerai, bet jei mėginsime keisti – bus tik dar blogiau“. Tuo būdu net
sąmonės lygmeny tvirtinamas absoliutus išnaudotojiškos santvarkos
viešpatavimas.
Simptomiška, kad lygtais priešingų
stovyklų atstovai, tiktai iškilus Tarybų Sąjungos ar apskritai komunizmo klausimui,
vieningai mūru stoja šmeižti komunistų ir ginti esamos santvarkos. Antai liberalams
komunizmas – barbariška seniena, vedanti link netolerancija persunktos uždaros
visuomenės; nacionalistams, priešingai – tai dalis visuotinio sąmokslo prieš
tautiškumą bei tradicines vertybes. Vieni ir kiti kaltinimai, žinoma, turi
mažai ką bendro su tikrove – bet visgi jie parodo, kad šiuos elementus vienija
bendra neapykanta komunizmui.
Kame šios neapykantos esmė, kur josios
šaknys? Ogi klasiniame interese, kuris, sąmoningai suvoktas ar tik pasąmoningai
veikdamas, galiausiai ir apsprendžia atitinkamas idėjines bei politines
pozicijas. Mat visi antikomunistai, kokie bebūtų jų skirtumai atskirais
klausimais, vieningai sutaria dėl kapitalistinės santvarkos teisėtumo ir ją
remia, tuo būdu gindami ne ko kito, kaip buržujų klasės, kuriai komunizmas
reikštų visų privilegijų bei prisiplėštų turtų praradimą, interesus. Užtat
buržujai, kaip ir jiems dirbantys biurokratai bei politikieriai, paniškai bijo
komunizmo – netgi smarkiai nusilpus pačiam komunistiniam judėjimui. Juolab, kad komunistinės idėjos su šaknimis taip ir neišrausi: kol egzistuos žmonėse žmoniškumas, tol bus nemari ir komunizmo, tikrai žmoniško visuomenės gyvenimo, idėja.
Interesą pudruoti galima tiek
vakarietiškos „demokratijos“, tiek krikščioniškos moralės ar tautiškumo pudra,
bet esmė lieka viena ir ta pati: įtvirtinimas, įteisinimas kapitalistinio
išnaudojimo, kuriuo, be kita ko, ir remiasi visa ES, būdama didžiųjų Europos
valstybių monopolinio kapitalo susivienijimu mažesnių šalių, kaip mūsų Lietuva,
ekonominiam pajungimui įtvirtinti. Ką visa tai reiškia, matome realiame
gyvenime, kuris daugumoje Europos vietovių prieš akis sulig kiekvienais metais
pamažu blogėja.
Visa tai labai aiškiai nurodė minėtoje
diskusijoje pasisakęs graikų europarlamentaras komunistas K. Papadakis, kurį
lietuviškoji žiniasklaida matomai pabijojo įvardyti, vos prabėgomis
užsimindama, kad būta ir kelių „komunistinėms idėjoms artimų“, „už darbininkų
teises bei socialinę lygybę“ pasisakančių veikėjų, kurių mintys smarkiai
išsiskyrė iš bendrojo fono.
„Mes
giname socializmą, vos per keletą metų išsprendusį didžiąsias problemas, kurių
kapitalizmas taip ir neišsprendžia. Socializmas likvidavo bedarbystę ir
išnaudojimą. Socializmas parodė žmonėms, ką reiškia pastovus ir teisėmis
ginamas darbas, ką reiškia nemokama sveikatos apsauga, švietimas, prieinami
būstai, ką reiškia užtikrintumas ateitimi.
Išnaudotojiška
sistema, kurią jūs ginate, reiškia vergiškas darbo sąlygas, eiles bedarbių,
pastovų nesaugumą, aukcionus, šiukšlynuose besiraušiančius žmones.
Socializme
žmonės dešimtmečiais gyveno taikiai. Tuo tarpu nuo jūsų sistemos laša
imperialistinių karų, hirošimų, sunaikintų valstybių bei pabėgėlių kraujai.
Antrajame
pasauliniame kare socializmas nugalėjo fašizmo pabaisą – o fašizmas yra
kapitalizmo vaikas. Jūsų propaguojama demokratija – ne kas kita, kaip
monopolijų diktatūra.
Kapitalizmo
apologetų naudojamas purvas, antikomunizmas ir draudimai rodo jų baimę.
Susipratusieji žmonės ir vėl atras savąjį kelią. Jūsų supuvusi sistema yra
praeitis.
Pasaulio
ateitis yra socializmas-komunizmas.“
Štai kaip kalbėjo
Graikijos Kompartijos atstovas. Tuo tarpu mūsuose
cituojami liberalas P. Auštrevičius su „valstiečiu“ B. Rope, kaip
nenuostabu, dainavo tą pačią dainą, kaip ir dauguma „barbarišką perversmą“
smerkusiųjų bei komunizmą nacizmui prilyginti siūliusiųjų veikėjų. Be abejo, po
jų mintimis daugmaž galėtų pasirašyti visi lietuviškieji „teisuoliai“ – nuo vakarietiška
„tolerancija“ žongliruojančių jaunųjų liberalų bei socialdemokratų, iki
smetoninės diktatūros ir inkvizicinių „krikščioniškųjų vertybių“ išsiilgusių V.
Radžvilo sekėjų.
Bendrasis vardiklis aiškus: šuniškas
lojalumas kapitalistinei sistemai, o kartu, tiesiogiai ar ne tiesiogiai, ir ja
paremtai ES struktūrai bei tiesiog isteriška neapykanta socializmui ir
komunizmui. Betgi bendra ne vien tai – ilgainiui jiems visiems, kaip ir pačiai
ES, yra užtikrinta bendra vieta istorijos šiukšlyne, į kurį juos neišvengiamai
nublokš iš letargo miego anksčiau ar vėliau nubusianti skirtingų Europos šalių
bei tautų darbininkija.
Kibirkštis
Taip pat skaitykite: K. Papadakis. Komunizmo tapatinimas su nacizmu – nepriimtinas ir provokacinis
Taip pat skaitykite: K. Papadakis. Komunizmo tapatinimas su nacizmu – nepriimtinas ir provokacinis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą