„Zapad 2017“: rusai „puolė“, bet taip ir neužpuolė...

Pagaliau užsibaigė ištisą savaitę besitęsusios bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2017“, kuriose oficialiais duomenimis dalyvavo apie 12,7 tūkst. karių – 7,2 tūkst., 5,5 tūkst. – rusų, kartu su 70 lėktuvų, 10 laivų, 250 tankų ir 200 vienetų artilerijos. Kaip žinia, šios gynybinio pobūdžio pratybos mūsuose kelia didžiules aistras – anot JT asamblėjoje kalbėjusios D. Grybauskaitės, jose rusai ruošėsi „pulti vakarus“, o karių būta ne 13, o netgi 100 tūkst.!

Tačiau rusai kaip „puola“, taip ir neužpuola, o dar rugsėjo 11 d. Gotlando saloje prasidėjusios 20 tūkst. Švedijos ir NATO karių pratybos, priešingai „Zapad‘ui“ – ne provokacija, o kilnus ruošimasis „Rusijos grėsmei“ atremti. Kad ne Rusija yra apsupusi JAV ištisu savų karinių bazių tinklu, bet JAV – Rusiją ir kone visą pasaulį apraizgiusi mirtinos karinės galios tinklu, „laisvojoje“ Lietuvos žiniasklaidoje nekalbama – mat Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje jankiai „demokratiją“ nešė...

Gyvename imperializmo – monopolinės kapitalizmo stadijos – sąlygomis. Didžiosios pasaulio valstybės ir tarpvalstybinės sąjungos – skirtingų monopolinio kapitalo jėgų susivienijimai, kurių aštrėjanti tarpusavio konkurencija šiandien reiškiasi kaip konkurencija tarp JAV-NATO-ES ir BRICS valstybių, kaip TSRS žlugimą sekusio „vienpolio“ pasaulio irimas ir „daugiapolio“ kilimas. Tariamos akcijos už „laisvę“, „demokratiją“ ar „humanitarinius“ siekius – pretekstai karinei intervencijai kovoje už įtakos zonų, rinkų ir vergų – pigios darbo jėgos – perdalijimą (Afganistanas, Irakas, Libija, Sirija – tik keli pavyzdžiai).

Šiame kontekste Lietuva tėra menkas žaisliukas kol kas dar vyraujančios imperialistinės galybės – Jungtinių Valstijų – inventoriuje, o ant rusiškojo grėblio vis lipantys mūsų „teisuoliai“, nuo buvusiojo komjaunimo sekretoriaus L. Linkevičiaus iki D. Grybauskaitės ir už jos stovinčiosios landsbergių dinastijos – tik vietininkai, už privilegijuotą savo kastos padėtį ir šiltas vieteles aukojantys plačiųjų liaudies sluoksnių interesus.

Tuo pačiu antirusiško militarizmo ir tariamo „tėvynės gynimo“ isterija šiems mūsų „gražuoliams“ reiškia puikų kozirį ir vidaus politikos atžvilgiu – štai privalome vienytis prieš bendrą išorės priešą, o bet koks pasipriešinimas šalyje klestinčiai neteisybei, bet kokia griežtesnė valdžios ar juolab santvarkos kritika – reiškia kritiko nurašymą į „vatnikų“ ir „tautos priešų“ gretas.

Toks likimas ištinka kiekvieną, išdrįstantį pasakyti „ne“ viešpataujančiam absurdui. Betgi nereikia sielotis – vis tiek anksčiau ar vėliau net didžiausi tamsuoliai pamato, kad karalius – nuogas – nepaisant įsivaizduojamų jo apdarų. Mūsiškio „elito“ vienas pagrindinių tokių apdarų – Rusijos korta – kuriam nukritus, dar daugiau žmonių pamatys nuogąjį karalių visame jo šlykštume.

Galbūt tada visi suvoksime tą lygtais paprastą, bet iš ties gilią pirmosios vokiečių proletarinės revoliucijos lyderio, K. Lybknechto, mintį: kad pagrindinis priešas yra savoje šalyje. Būtent: kad priešas yra ne kitos tautos, bet „savieji“ pavergėjai ir išnaudotojai, gudriai žaidžiantys šovinizmo ir šiaudinio „patriotizmo“ kortomis.

Kibirkštis