Rugpjūčio mėn. Leningrade vykusioje
tarptautinėje teorinėje konferencijoje „Spaliui-100“ buvo priimtas bendras dalyvavusiųjų
komunistų ir darbininkų partijų pareiškimas, kurį pasirašė per 30 politinių
organizacijų iš viso pasaulio. Skaitytojų dėmesiui pateikiame šio dokumento
vertimą į lietuvių kalbą.
Bendras rugpjūčio mėn. įvykusios
Tarptautinės teorinės komunistų ir darbininkų partijų konferencijos „Didžiosios
Spalio socialistinės revoliucijos 100-metis: pamokos ir šiuolaikinių komunistų
uždaviniai“ dalyvių pareiškimas.
Mūsų
ateitis – ne kapitalizmas, o naujasis socialistinės revoliucijos ir
socializmo-komunizmo statybos pasaulis.
Mes, tarptautinės konferencijos Leningrade,
mininčio RSDDP(b) VI suvažiavimo, priėmusio sprendimą rengti ginkluotą sukilimą
už socialistinę revoliuciją, metines*, dalyviai, pristatome šį pareiškimą, kaip
bendrą poziciją mūsų partijų, besiremiančių marksizmu-leninizmu – mokymu apie
socialistinę revoliuciją – kaip objektyviu moksliniu dėsniu, kurį lemia
neišspręsti globalinio kapitalizmo prieštaravimai.
Didysis 1917-ųjų metų Spalis patvirtino
marksistinės-lenininės teorijos apie socialistinės revoliucijos neišvengiamumą,
kaip būtiną elementą proletariato laimėjimui klasinėje kovoje prieš buržuaziją
ir sėkmingam socializmo bei pilnutinio komunizmo, visuomenės, užtikrinsiančios
laisvą visų savo narių vystymąsi, pastatymui. Visi mėginimai ištrūkti iš
kapitalo valdomo pasaulio laipsniškomis socialinėmis reformomis įvairiais
būdais privedė tik prie socialinės nelygybės išsaugojimo ir išnaudojimo formų
ištobulinimo.
1917-ųjų
Spalis patvirtino teisingumą Lenino analizės apie socialistinės revoliucijos
laimėjimą imperializmo sąlygomis „iš pradžių nedaugelyje arba net vienoje
kurioje nors kapitalistinėje šalyje“**. Priešingai visoms ankstesnėms
revoliucijoms, pakeitusioms vieną išnaudojimo formą kita, socialistinė
revoliucija politinės valdžios paėmimu nesibaigia, bet tiktai prasideda įvedimu
proletariato diktatūros, kaip būtinos sąlygos proletariato pergalei tolimesnėje
kovoje dėl socializmo ir pilnutinio komunizmo pastatymo, dėl nuverstųjų
išnaudotojų klasių ir kontrrevoliucinių elementų pasipriešinimo nuslopinimo ir
apsisaugojimo nuo užsienio imperialistinės agresijos.
Kelias, kuriuo pirmąsyk žengė Paryžiaus
komuna, tai avangardo kelias. Komunizmas nuo Markso ir Engelso aprašytos 19-ojo
amžiaus šmėklos su Didžiąja Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje pradėjo
savo tikrąją kelionę. Socializmas vienoje šalyje antrojoje 20-ojo amžiaus
pusėje išsiplėtė į pasaulinę sistemą ir Tarybų Sąjunga tapo antrąja pasaulio
supervalstybe. Pastovioje kovoje prieš išorinius ir vidinius priešus, mirtinoje
kovoje prieš fašizmą, prieš engimo ir obskurantizmo pasaulį, ji sukūrė naują
pasaulį be išnaudojimo ir parazitizmo, laisvės ir teisingumo visuomenę. Per 70
savo egzistavimo metų Tarybų Sąjunga buvo švyturys visų pavergtųjų tautų
kelyje; ji buvo šauksmas proletariatui sukilti į kovą dėl savo išsivadavimo.
Didžioji Spalio socialistinė revoliucija
pradėjo kapitalistinės kolonijinės sistemos krizę, pagilėjusią po Tarybų
Sąjungos laimėjimo Antrajame pasauliniame kare ir galiausiai privedusią prie
jos žlugimo.
Mes esame pasiryžę išlaikyti savo
solidarumą su tautomis, kovojančiomis dėl savo šalių nepriklausomybės ir
suvereniteto prieš agresyvią imperialistinę politiką, nes komunistai šią kovą
visuomet riša su darbininkų klasės kova prieš kapitalą tiek savose šalyse, tiek
visame pasaulyje.
Mokslinio socializmo teorija ir
socializmo statybos praktika 20-ame ir 21-ajame amžiuose įtikinamai parodė, kad
socialistinės revoliucijos laimėjimo išdava esanti valdžia iš esmės tegali būti
proletariato diktatūra, t. y. darbininkų klasės valdžia, kurios ji nesidalija
su jokia kita klase, tuo pačiu išreikšdama visų darbininkų reikalus ir tuo būdų
įgaudama jų aktyvų palaikymą.
Didžioji
Spalio socialistinė revoliucija sukūrė Tarybų valdžią kaip darbininkų valdžios
formą. Iš karto po 1917 m. lapkričio 7 d. revoliucijos ir Laikinosios
buržuazinės vyriausybės nuvertimo, II Darbininkų, valstiečių ir kareivių Tarybų
suvažiavime buvo paskelbta Tarybų valdžia, kurios esmė ir buvo proletariato
diktatūra. Tarybos iškilo kaip darbininkų kovos organai carinėje Rusijoje.
Pradžioje kaip ekonominės, o paskui r politinės kovos organai kovoje dėl
darbininkų valdžios. Po revoliucijos Tarybos buvo jau parengta organizacinė
forma proletariato diktatūrai įvesti.
3-ioji
Rusijos revoliucija, 1917-ųjų Spalio revoliucija, savo turiniu (socialiniu,
ekonominiu ir politiniu) buvo socialistinė revoliucija ir pirmiausiai išsprendė
eilę demokratinių klausimų, kuriuos Tarybų valdžia buvo perėmusi iš reakcingos
absoliutinės carinės valstybės. Tačiau
nuo pat pradžių Spalio revoliucija ėmėsi esminių klausimų, kurių nei
absoliutizmas, nei buržuazinė demokratija norėjo ar galėjo išspręsti,
sprendimo. Pirmieji Tarybų valdžios
dekretai buvo dekretai dėl taikos, žemės, darbininkų ir valstiečių vyriausybės
sudarymo, dėl visiško valdžios perėjimo Taryboms. Taip pat buvo paskelbti
dekretai dėl luomų ir titulų panaikinimo, bankų, geležinkelių, susisiekimo ir
eilės stambių įmonių nacionalizavimo, taip pat darbininkų kontrolės ir kt.
1917
m. lapkričio 15 d. buvo patvirtinta Rusijos Tautų Teisių deklaracija, skelbusi:
– Rusijos tautų lygybę ir suverenumą.
– Rusijos tautų apsisprendimo, įskaitant atsiskyrimo ir savos valstybės sukūrimo, teisę.
– Visų nacionalinių ir religinių privilegijų bei apribojimų panaikinimą.
– Laisvą vystymąsi Rusijos teritorijoje gyvenusių tautinių mažumų ir etninių bendrijų.
– Rusijos tautų lygybę ir suverenumą.
– Rusijos tautų apsisprendimo, įskaitant atsiskyrimo ir savos valstybės sukūrimo, teisę.
– Visų nacionalinių ir religinių privilegijų bei apribojimų panaikinimą.
– Laisvą vystymąsi Rusijos teritorijoje gyvenusių tautinių mažumų ir etninių bendrijų.
Tuo
būdu Tarybų valdžia pirmaisiais savo žingsniais įgyvendino socialistinį turinį
šūkių, kuriais bolševikai pakėlė liaudį į revoliuciją: „Valdžią Taryboms!“, „Žemę
valstiečiams!“, „Fabrikus darbininkams!“, „Taiką tautoms!“, „Aštuonių valandų
darbo dienos!“ Politiniu požiūriu, kiek tai lietė valdžios paėmimą ir jos
įtvirtinimą Spalio revoliucijos metu, ji buvo Tarybinė.
Pasaulinė istorinė reikšmė, kurią
Rusijos darbininkų klasė atrado proletariato diktatūros organizacinėje formoje,
slypi fakte, kad Tarybų susiformavimas ir veikimas rėmėsi objektyvia tikrove,
darbininkų organizavimu jų visuomeninėje gamyboje, apsaugančiame proletariato
diktatūros esmę. Tarybos buvo renkamos
darbo kolektyvų, apraizgydamos visuomenę vieningu tinklu ir saugodamos
proletarinį valdžios pobūdį, darbo masių vykdytą valdžios kontrolę ir
reguliavimą.
Esminis Tarybų turinys visur ir visada
ėjo drauge su praktiniais veiksmais, kuriuos pirmąkart bandė atlikti Paryžiaus
komuna, stengdamasi paversti darbininkus tikraisiais visuomenės šeimininkais.
Paryžiaus komunos, kaip ir Tarybų Sąjungos, patyrimas parodė nepakeičiamą
revoliucinės darbininkų partijos, kaip klasės avangardo, vedančio naujos
visuomenės statybą, vaidmenį. Išlieka svarba lenininės teorijos apie partiją,
kad „be revoliucinės teorijos negali būti ir revoliucinio judėjimo“***. Šitokia partija buvo bolševikų partija, Lenino-Stalino
partija. Jai vadovaujant Tarybų Sąjungoje buvo išspręsta eilė išskirtinai
svarbių klausimų. Klausimų, kurie nebuvo ir negalėjo būti išspręsti jokioje
kapitalistinėje šalyje. Panašios išdavos buvo ir kitų broliškų partijų bei
socialistinių valstybių patyrimo. Būtent, klausimas dėl bedarbystės
panaikinimo, dėl nemokamo švietimo, sveikatos apsaugos, naudojimosi mokslo ir
kultūros laimėjimais. TSRS buvai, komunalinės paslaugos, viešasis transportas
ir t. t. buvo praktiškai nemokami. Jokioje kapitalistinėje šalyje nėra buvę
tokio žmonių saugumo, koks buvo Tarybų Sąjungoje. Tarybų Sąjungoje buvo ir pats
žemiausiais pasaulyje pensinis amžius.
TSRS patyrimas įtikinamai pademonstravo
teisingumą Markso ir Engelso „Komunistų manifeste“ suformuluotą programinę
marksistinės-lenininės partijos kryptį dėl socialistinio gamybos priemonių suvisuomeninimo,
kaip vieno svarbiausių socialistinės revoliucijos dėsnių. Tuo tarpu Didžiosios
Spalio socialistinės revoliucijos patyrimas praktiškai parodė, kad politinei
valdžiai perėjus į darbininkų klasės rankas seka uždavinys eksproprijuoti
ekspropriatorius visuose šalies ūkio sektoriuose, esantis būtina sąlyga
panaikinti ekonominį buržuazijos viešpatavimą, kad proletariato diktatūra
galėtų stovėti ant visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės pagrindo, be kurio
darbininkų klasė negalės išlaikyti politinės valdžios ir užbaigti
socialistinius pertvarkymus. Ekonominė bazė Tarybų valdžios, kaip proletariato
diktatūros formos, įvykdymui, sustiprinimui ir išvystymui, yra visuomeninė
gamybos priemonių nuosavybė, vartojamųjų verčių kūrimas su tikslu įtvirtinti
visų visuomenės narių socialinį saugumą ir laisvą bei visapusišką vystymąsi.
Socialistinės gamybos uždavinys – ne vertės
plėtra, ne pridėtinė vertė, bet visiško visuomenės narių klestėjimo, jų laisvo
ir visapusiško vystymosi apsauga. Atsisakymas nuo šio tikslo, posūkis į rinką,
veda prie socializmo sunaikinimo, nes prekinis rinkos ūkis negali būti
darbininkų valdžios ekonomine baze. Pilnutinė prekinė ekonomika yra
kapitalizmas – buržuazijos diktatūros bazė.
Marksistinė-lenininė teorija neduoda
detalių formulių ir idealių būsimosios visuomenės modelių. Marksas ir Engelsas
rašė, kad komunizmas nėra kažkokia situacija, nėra idealas, kurį privalo
atitikti tikrovė, bet reali dinamika, naikinanti esamą neteisingą ir visuomenės
vystymąsi stabdančią padėtį.
Proletariato poreikis turėti savo
valstybę lemiamas uždavinio nuslopinti darbininkų klasės interesams priešingus
veiksmus, interesams, išreiškiantiems esminius visų darbo žmonių reikalus. Kol
tik egzistuos klasės, tol valstybė būsianti valdančiosios klasės diktatūros
organu. Tad ir proletariato diktatūros poreikis nunyksta tik žengiant link
galutinio komunistų tikslo įgyvendinimo: link visiško klasių panaikinimo, t. y.
panaikinimo skirtumo tarp miesto ir kaimo, tarp fizinio ir protinio darbo,
visiško pilnutinio komunizmo pastatymo, nebesant kapitalistinio užpuolimo
grėsmei tiek viduje, tiek išorėje.
Ideologinė bei politinė aukščiausiųjų
valstybinio aparato sluoksnių degradacija, XX ir XXII TSKP suvažiavimuose
padaryta marksizmo-leninizmo revizija, pasiekusi viršūnę per Gorbačiovo
Perestroiką, pamatinių komunizmo statybos principų atsisakymas teorijoje ir
praktikoje, karjerizmo ir biurokratizmo išaugimas, privedė prie
kontrrevoliucijos ir kapitalizmo restauracijos, galutinai įvykusios TSRS
1990-aisiais. Socializmo TSRS sunaikinimas ir grupės mažesnių buržuazinių
valstybių sukūrimas jos vietoje buvo įvykdytas remiant tarptautiniam
imperializmui. Daugybėje šalių prasidėjo iki šiol besitęsianti didžiulė
antikomunizmo ir antitarybiškumo banga, nukreipta prieš kompartijas ir
komunistus, vadovaujama JAV ir ES bei palaikoma iš esmės visų buržuazinių vyriausybių.
Tokiomis sąlygomis komunistai atvirai
pareiškia: antikomunizmas ir antitarybiškumas nenugalės! Paskutiniųjų 30-ies metų kontrrevoliucijos nekeičia mūsų eros, kuri
lieka perėjimo iš kapitalizmo į socializmą era, pobūdžio. Revoliucija negali
būti sustabdyta! Kontrrevoliuciją būtinai seks revoliucija! Komunistai visada
lieka revoliucionieriais!
Pastaraisiais metais labiau išryškėjo
žymių pokyčių tendencijos kapitalistinių valstybių tarpusavio galios santykiuose,
veikiamos netolygaus kapitalistinio vystymosi dėsnio. JAV lieka pirmąja
ekonomine ir politine galybe, bet su žymiai mažesne Bendrojo pasaulinio
produkto dalimi, tuo tarpu svarbų vaidmenį tarptautinėje raidoje atlieka ES
kartu su kitomis jėgomis, kuriose vyrauja kapitalistiniai gamybiniai santykiai,
antai BRICS šalys ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija. Imperialistų
tarpusavio prieštaravimai, praeity privedę prie daugybės vietinių, regioninių
ir netgi dvejų pasaulinių karų, toliau kelia žiaurius ekonominius, politinius
bei karinius konfliktus dėl gamtinių išteklių, energijos šaltinių, transporto
kelių ir rinkos dalybų. Šioje kovoje vedantį vaidmenį dažniausiai atlieka JAV
ir NATO kartu su kitomis kapitalistinėmis jėgomis, antai Izraeliu Artimuosiuose
rytuose.
Kartu tęsiasi ir nuožmus puolimas prieš
darbininkų darbo ir socialines teises visame pasaulyje. Jo ideologiniai ginklai
– neoliberalios ir socialdemokratinės teorijos apie socialinį ir klasinį
bendradarbiavimą, apie socialinę taiką, apie revoliucinio potencialo išsekimą.
Šį arsenalą papildo imperializmo naudojamais ginklais tapę oportunizmas ir
revizionizmas.
Žmonija negali vystytis darbininkų
klasei ir liaudies sluoksniams palankia linkme privatine nuosavybe paremtos
gamybos pagrindu.
Gyvenimas ir žmonijos raida negali būti
ribojama kai kurių individų nuosavybe ar jų troškimu viešpatauti, kol kiti
jiems tarnauja. Tarptautinis komunistinis judėjimas turi uždavinį sustiprinti
pastangas vystyti klasinę kovą dėl darbininkų klasės interesų. Komunistai
pareiškia visam pasauliui ryšium su buržuaziniais šūkiais apie „globalizuotą
pasaulį“ ir ryšium su šūkiais apie valstybinį nacionalizmą: tik kova prieš
imperializmą su socializmo ir pilnutinio komunizmo pastatymo perspektyva, tik
Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pradėtas kelias nuvesiąs žmoniją į
tikrą laisvę ir lygybę, panaikinant bet kokio išnaudojimo galimybę, panaikinant
klases, įtvirtinant visų tautų draugystę ir laimę, išsaugant pačią gyvybę
žemėje.
Tarptautinio komunistinio judėjimo
perorganizavimas, išėjimas iš šiandieninių krizių ir atsitraukimų, vieningos
strategijos marksizmo-leninizmo ir proletarinio internacionalizmo pagrindu
sukūrimas, TSRS vaidmens ir indėlio pripažinimas, revoliucinio kapitalizmo
nuvertimo ir naujosios socialistinės-komunistinės visuomenės pastatymo būtinumo
pripažinimas. Tai yra opus uždavinys, kurio įgyvendinimo reikalauja esamos
sąlygos kovos prieš intensyvėjantį monopolijų ir buržuazinių vyriausybių
puolimą prieš darbo žmonių teises, tolimesnis kapitalizmo sukimas reakcijos
link, tame tarpe ir fašizmo atgijimas, ir pastovios naujų imperialistinių karų
grėsmės. Tarptautinė kova prieš imperialistinius karus ir šiandien svarbi
komunistiniam judėjimui. Vienas svarbiausiųjų mūsų uždavinių yra ryžtinga kova
prieš revizionizmą ir oportunizmą visomis jo formomis, kaip didžiausią grėsmę
komunistinio judėjimo viduje. Revoliucijos neturi sienų; jos nevyksta pagal
vadovų ir partijų valią, bet išreiškia priešakinės klasės, engiamųjų ir
išnaudojamųjų tautų interesus ir poreikį pasiimti savo darbo vaisius pakeičiant
santykį su visuomeninių gamybinių jėgų vystymosi, kuriant materialinę ir
intelektualinę gerovę visiems.
Tegul
Didžiojo Spalio idėjos gyvuoja per amžius! Darbininkai ir išnaudojamosios, engiamosios tautos
privalo pakilti į kovą, kad sunaikintų išnaudotojišką kapitalistinę sistemą,
pastatytų socializmą, o tada ir pilnutinį komunizmą. Tai yra vienintelė alternatyva ir neišvengiama šviesesnė visos žmonijos
ateitis.
Tegyvuoja
Tarybų socialistinė revoliucija! Už pasaulinį
komunizmą!
Visų
šalių proletarai, vienykitės!
Pasirašiusios
partijos (SolidNet sąrašo):
1. Albanijos Darbo Partija
2. Azerbaidžano Komunistų Partija
3. Bulgarijos Komunistų Partija2. Azerbaidžano Komunistų Partija
4. Bulgarų Komunistų Partija
5. Estijos Komunistų Partija
6. Vokiečių Komunistų Partija
7. Graikijos Komunistų Partija
8. Vengrų Darbininkų Partija
9. Komunistų Partija (Italija)
10. Kazachstano Socialistinis Judėjimas
11. Latvijos Socialistų Partija
12. Socialistinis Liaudies Frontas (Lietuva)
13. Meksikos Komunistų Partija
14. Norvegijos Komunistų Partija
15. Lenkijos Komunistų Partija
16. Rusijos Komunistų Darbininkų Partija
17. Tarybų Sąjungos Komunistų Partija
18. Naujoji Jugoslavijos Komunistų Partija
19. Ispanijos Tautų Komunistų Partija
20. Šri Lankos Liaudies Išvadavimo Frontas
21. Švedijos Komunistų Partija
22. Sirijos Komunistų Partija
23. Tadžikistano Komunistų Partija
24. Turkijos Komunistų Partija
25. Ukrainos Komunistų Sąjunga
Kitos partijos:
1. Baltarusijos Komunistų Partija
(darbininkų sekcija prie TSKP)
2. Donbaso Darbininkų Frontas
3. Komunistų Darbininkų Partija „Už taiką ir socializmą“ (Suomija)
4. Prancūzijos Revoliucinė Komunistų Partija
5. Kazachstano Komunistų Partija (sekcija prie TSKP)
6. Kirgizijos Komunistų Partija
7. Latvijos Komunistų Sąjunga
8. Lugansko Liaudies Respublikos Komunistų Darbininkų Organizacija
9. Moldavijos Komunistų Partija (sekcija prie TSKP)
10. Moldavijos Liaudies Pasipriešinimas
11. Rusijos Darbininkų Partija
12. Transistrijos Moldavijos Respublikos Komunistų Partija
13. Komunistų Partija (JAV)
2. Donbaso Darbininkų Frontas
3. Komunistų Darbininkų Partija „Už taiką ir socializmą“ (Suomija)
4. Prancūzijos Revoliucinė Komunistų Partija
5. Kazachstano Komunistų Partija (sekcija prie TSKP)
6. Kirgizijos Komunistų Partija
7. Latvijos Komunistų Sąjunga
8. Lugansko Liaudies Respublikos Komunistų Darbininkų Organizacija
9. Moldavijos Komunistų Partija (sekcija prie TSKP)
10. Moldavijos Liaudies Pasipriešinimas
11. Rusijos Darbininkų Partija
12. Transistrijos Moldavijos Respublikos Komunistų Partija
13. Komunistų Partija (JAV)
Šaltinis: SolidNet
*** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1978. T. 6, p. 24.
* VI-sis Rusijos Socialdemokratų Darbininkų Partijos (bolševikų) suvažiavimas, vykęs Petrograde, 1917 m. rugpjūčio mėn., priėmė nutarimą dėl ginkluoto sukilimo prieš buržuazinę A. Kerenskio vyriausybę rengimo.
** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 332.*** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1978. T. 6, p. 24.
Puikus straipsnis, vertas pirmo puslapio visoje spaudoje.
AtsakytiPanaikinti