Marksizmas ir proletariato diktatūra

Visi esame prisiklausę pasakų apie šiandien neva klestinčią „laisvę ir demokratiją“ ir baisiausiąją „sovietų diktatūra“. Tačiau gyvenimas griauna melagingus mitus. Blaivesni protai ima abejoti, dažniausiai visgi nerasdami aiškių atsakymų į rūpimus klausimus. Tam ir yra marksizmas – mokslas apie visuomenės ir pasaulio vystymosi dėsningumus. Rusiškai įgarsintame (su lietuviškais subtitrais) dokumentiniame filme, „Marksizmas ir proletariato diktatūra“ – visa tiesa apie tai, kas yra valstybė, kokia jos esmė, kam tarnauja vadinamoji „demokratija“ ir kas iš tiesų yra toji „proletariato diktatūra“. Rekomenduojame kiekvienam, trokštančiam pažinti tiesą!

Vertėjo komentaras: Kas yra proletariato diktatūra? Tai politinė valdžia, išreiškianti klasinius proletariato interesus.  Tačiau kaip tai suprasti?

K. Marksas ir F. Engelsas  „Komunistų partijos manifeste“ rašė: „pirmasis žingsnis darbininkų revoliucijoje yra proletariato pavirtimas viešpataujančiąja klase, demokratijos iškovojimas. Proletariatas panaudos savo politini viešpatavimą visam kapitalui iš buržuazijos palaipsniui išplėšti, visiems gamybos įrankiams centralizuoti valstybės, t. y. suorganizuoto kaip viešpataujančioji klasė proletariato, rankose ir kiek galima greičiau gamybiniu jėgų sumai padidinti“ (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 26).

O štai taip proletariato diktatūrą apibūdino Leninas. „Panaikinti klases reiškia ne tik išvyti dvarininkus ir kapitalistus, – tai mes palyginti lengvai padarėme, – tai reiškia taip pat panaikinti smulkiuosius prekių gamintojus, o jų negalima išvyti, jų negalima nuslopinti, su jais reikia sugyventi, juos galima (ir reikia) perdirbti, perauklėti tik labai ilgai trunkančiu, lėtu, atsargiu organizaciniu darbu“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 27–28).

Daugelis buržuazinių politikų, filosofų ir kitų veikėjų teigia, kad tai susiję su pogromais, smurtu ir kraujo liejimu. Tačiau pastarieji pamiršta vieną akivaizdžią tiesą – abstrakčios beklasinės demokratijos nebūna. Pačioje pradžioje buvo vergvaldžių demokratija, vėliau ateina feodalizmo epocha, dar vėliau – buržuazinė demokratija, kuri, kaip buržuazinės valstybės forma, užtikrina buržuazijos diktatūrą.

Kokia tai diktatūra?

Tai mes, gyvendami šioje epochoje,  puikiai žinome.  Paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais, asmenų, priverstų gyventi mažiau nei du doleriai per dieną, išaugo beveik šimtu milijonų.  Tuo tarpu vienas procentas pačių turtingiausių gyventojų, savo rankose koncentruoja vis didesnius turtus. Oxfarm analitikų duomenimis, 8 patys turtingiausi žmonės valdo tokias turto apimtis, kaip likę 3,5 milijardo planetos gyventojų (Oxfam).

Emigracija, badas, karai ir skurdas. Štai kokia buržuazinė „demokratija“ – mažumos diktatūra daugumai. Taigi, proletariato diktatūra skirta šiam nesusipratimui panaikinti. Dauguma turi diktuoti savo sąlygas mažumai, o ne atvirkščiai. Tokia tai proletariato diktatūros paskirtis, ir tai buvo įgyvendinta Tarybų valdžios metais.

V. Lenino parašytoje Rusijos Komunistų Partijos (bolševikų) programoje pabrėžiama pagrindinė ir išskirtinė Tarybinės valstybės savybė: „rinkimų vienetu ir pagrindine valstybės ląstele tampa ne teritorinė apygarda, o gamybinis vienetas (gamykla, fabrikas) (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1987. T. 38, p. 408). Ši savybė leidžia „rinkti ir atšaukti deputatus“ lengviausiu ir labiausiai prieinamu būdu (ten pat).

Daug melo ir purvo buvo išlieta šiuo klausimu. Tačiau tai spręsti ne buržuazijai, diena iš dienos engiančiai savo liaudį...

Brošiūroje „Laiškas darbininkams ir valstiečiams pergalės prieš Kolčiaką proga“, Leninas rašė: „Arba dvarininkų ir kapitalistų diktatūra (t. y. geležinė valdžia), arba darbininkų klasės diktatūra. Vidurio nėra. Apie vidurį veltui svajoja ponaičiai, inteligentėliai, poneliai, prastai mokęsi iš prastų vadovėlių. Niekur pasaulyje vidurio nėra ir negali būti. Arba buržuazijos diktatūra, arba proletariato diktatūra. Tas, kuris to neišmoko iš viso XIX amžiaus istorijos, tas – beviltiškas idiotas“ (Pilnas raštų rinkinys. V., 1987. T. 39, p. 151–152).

Deja, priėmus 1936 metų konstituciją, ši unikali Tarybų valdžios savybė buvo užmiršta... kodėl taip atsitiko, tai jau kitas klausimas... Taigi, ar buržuazijos diktatūra, ar proletariato diktatūra. Vidurio nėra. Ir tai rodo visa žmonijos istorija...

Senas Komunistas