1908 m. birželio 7 d. gimė lietuvių rašytojas,
dramaturgas, kultūros bei politikos veikėjas, Aleksandras Gudaitis–Guzevičius
(1908–1969), „Kalvio Ignoto“ teisybės bei kitų istorinių romanų autorius. Pats
tarpukario metais buvęs komunistu–pogrindininku, rašytojas savo kūryboje
nušvietė Lietuvos revoliucinio judėjimo istoriją giliu idėjiškumu, kovos aistra
ir žmogiškosios laisvės teigimu pulsuojančiuose romanų bei apsakymų
puslapiuose. Kaip ir daugelis kitų žymių mūsų nacionalinės kultūros šviesulių,
Gudaitis–Guzevičius yra begėdiškai stumiamas istorinėn užmarštin. Todėl mes,
minėdami Gudaičio–Guzevičiaus gimimo metines ir populiarindami rašytojo kūrybą,
kviečiame savo skaitytojus susipažinti su jo rašytu autobiografiniu straipsniu.
KŪRYBINĖS AUTOBIOGRAFIJOS PATIRTIS
Autorius jaunystėje |
Tai buvo 1925 metais, aš aprašiau tada Gegužės pirmosios
demonstraciją, kurią mačiau prieš penkerius metus Maskvoje. Tada visa mūsų
šeima gyveno tame toli nuo Lietuvos esančiame mieste. Tėvas dirbo telegrafo ir
telefono linijose, motina – siuvėja.
Kai paauglys pradeda susigaudyti chaotiškoje vaikystės
įspūdžių krūvoje, jo atmintyje iškyla ir išryškėja kaip fotojuostoje patys
stipriausi, patys nepaprasčiausi paveikslai, kuriuos nupiešė gyvenimas.
Štai atsiranda didžiulė aikštė, dantyta siena, o po ja,
tarp dviejų liepų eilių, – gilios duobės ir jose – raudona medžiaga apmušti
karstai...
Aš – mažas vabalėlis ant byrančio smėlio krūvos, o po
mano kojomis karstai. Baisu ir iškilminga, kaip cerkvėje, tik be šventikų.
Žmonės verkia... Smėlio krūvos iškilusios aukštai prie raudonos sienos, iš už
kurios žvilgčioja kareiviai: tai latvių šauliai. Jie saugo Kremlių.
Vėjas neša rūsčius spalio debesis. Tik retkarčiais
švysteli žydras dangus, ir šalta saulė, rūsti saulė šykščiai šypteli žmonių būreliams,
išsisklaidžiusiems po tuščią aikštę. Girdžiu rūstų dainavimą, daug naujų
nesuprantamų žodžių. Visi gyvena gatvių ir aikščių gyvenimu! Visi sako vienas
kitam „drauge“ – lyg visi būtų iš vienos mokyklos. Šiame didžiuliame mieste mes
su broliu išlandžiojome daug gatvių, ir į mus niekas nekreipė dėmesio. Tomis
dienomis mes bėgome žiūrėti net barikadų Sucharevkoje ir Neglinkoje. Paskui
prasidėjo gatvių kautynės, ir mes slėpėmės rūsyje arba, paslapčiom nusigavę į
pastogę, žiūrėjome, kaip pabūklų šūvių pašvaistė sprogdina dangų.
Žodžių mūšiai, kurie kildavo pavartėse ir rūsiuose tarp
stovinčių savo lizdų sargyboje „civilinės savigynos“ patrulių ir grįžusių iš
apkasų kareivių, tuo metu iki mūsų, vaikų, neateidavo. Atmintin įsirėžė tik
švilpiančių virš Maskvos namų stogų kulkų spiečiai, kulkosvaidžių eilių
tratėjimas, pertraukiamas duslaus pabūklo šūvio gaudimo, ir raudona gaisrų
pašvaistė, mirganti ant žemų švininių debesų.
Mano tėvas – giliai tikintis katalikas – į visa tai
žiūrėjo savaip. Vos nutraukiamas susišaudymas, tėvas eina į bažnyčią Miliutino
skersgatvyje, o aš išdidžiai žingsniuoju šalia jo. Kiekvienoje kryžkelėje mus
sulaiko barzdoti kareiviai su šautuvais, ilgomis milinėmis ir su raudonais
raiščiais ant rankovių. Dar visai neseniai ir mano tėvas buvo toks, bet dabar
jis civilis; jį krato kažkoks barzdočius ir užčiuopia jo kišenėje kažką
griozdišką. Reikia parodyti! Tėvas ištraukia didžiulę maldaknygę su variu
apkaustytais įrišimo kraštais ir masyviomis sagtimis. Kareiviai juokiasi: „Na
ir bomba!“ Toliau mes einame be kliūčių, bet dabar jau maldaknygę nešu aš ir
rodau ją kiekvienoje kryžkelėje... Mano pažintis su ta knyga sena ir
kankinanti: tėvas buvo pirmasis mano rašto mokytojas, be to, ne itin kantrus,
bet be galo reiklus. Ir nenuostabu, kad pirmieji maldaknygės puslapiai
išmarginti geltonomis dėmėmis – tai mano ašaros...
Ir štai mes tuščioje, apytamsėje bažnyčioje. Šalta,
nejauku ir truputį baisu. Tamsiai raudona ugnelė mirksi prieš didįjį altorių,
kiekvienas garsas skardžiai atsimuša į aukštus skliautus, ir taip šalta, kad
baltas garas kyla nuo tėvo lūpų, jis pusbalsiu murma maldą, atsiklaupęs ant
kelių ir sukryžiavęs rankas. Aš pradedu vaikščioti, o paskui pasileidžiu bėgte
tarp aukštų ąžuolinių klauptų, ir tėvas labai griežtai įsako man sėdėti ramiai...
Paskui staiga kažkur visai šalia prapliumpa šūviai, ir iš durų pilasi kažkokios
stiklinės kibirkštys. Vienu trūktelėjimu tėvas slepia mane už aukštos klaupto
atramos ir neramiai žiūri į duris ir langus. Po to jis vėl ima kažką šnibždėti,
ir lengvas garo debesėlis kyla į lubas, o aš laukiu, kada dar kartą iššaus,
pasipils skaidrios skeveldros gilioje skambioje bažnyčios tyloje.
Buvęs frontininkas, darbininkas, balsavęs už bolševikus,
mano tėvas ir po revoliucijos liko giliai religingas žmogus. Aš nežinojau, už
ką jis meldėsi Spalio sukilimo pergalės dieną. Tai išaiškėjo daug vėliau ir
padėjo man suprasti daugelį tikinčiųjų: tėvas, tiesą sakant, meldėsi kažkokiam
savo dievui, kuris buvo aukščiau už senąjį ponų, fabrikantų ir dvarininkų
dievą. Jo dievas buvo visų darbo žmonių padėjėjas. Tai buvo dievas–teisingumas,
neturintis nieko bendro su ponais, išskyrus maldas ir bjaurius kulto tarnus.
Apie Leniną mano tėvas kalbėjo su didžiule pagarba:
Leninas nutraukė kruviną karą! Leninas atidavė žemę valstietijai! Leninas
atidavė fabrikus ir gamyklas darbininkams!
Mūsų rūsyje neretai vyko debatai tarp darbininkų, ir visi
buvo linkę pripažinti, kad vienintelis teisingas kelias – tas, kurį darbo
liaudžiai nurodė Leninas.
Man nusišypsojo laimė asmeniškai pamatyti Iljičių.
Pirmą kartą aš mačiau jį prie Kinų sienos, Teatro
aikštėje, skveriuke, kur augo daug rožių... Susirinkę į šeštadienio talką
mokiniai ravėjo žolę ir lygino suplūktus takus. Prie skvero Leninas privažiavo
po mitingo automobiliu, ir aš prasibroviau į priekį – tarp suaugusiųjų kojų –
ir užsikoriau ant paminos, apmuštos iki blizgesio nušveistu variu.
Dar kartą aš mačiau Leniną mitinge, kažkokioje didelėje
aikštėje, raudonoje tribūnoje, prie kurios stovėjo augaloti vaikinai su
šautuvais. Jų milinės buvo iki kulnų.
Paskui – prie Kremliaus sienos, laidotuvėse. Dabar vietoj
baisių duobių jau žaliavo kauburys, o pačioje Kremliaus sienoje žėrėjo
didžiulis paveikslas, išdėstytas iš spalvotų koklių: Laisvė – moteris,
sutraukiusi grandines ir kelianti aukštyn raudoną vėliavą!
Leninas pasakė kalbą po šia vėliava iš švytinčių emale
koklių šalia apdėtų velėna broliškų kapų. Netoliese stovėjo tie patys augaloti
vaikinai ilgomis milinėmis, su šautuvais. Tai buvo protingi ir geri žmonės: jie
nevarė šalin vaikų...
Protingas, geras ir drąsus buvo ir tas mokytojas, kuris
1924 metų sausį, pranešęs mokiniams, kad mirė Leninas, surengė gimnazijos aktų
salėje gedulo eitynes, skambant laidotuvių maršo garsams. Prislėgtos, žiauraus
katalikų reakcinio režimo Lietuvos sąlygomis tai buvo neįprasta, net įžūli
demonstracija.
Maždaug po pusantro dešimtmečio šis pedagogas tapo
Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininku, o vienas jo mokinys,
dalyvavęs gedulo procesijoje, eidamas visai kitu keliu – po emigracijos,
kalėjimo, ištremties ir t. t., ir t. t.– tapo vienu iš Lietuvos TSR liaudies
komisarų.
2. Komjaunimas ir
pirmosios išspausdintos eilutės. Kai
mes, ketvirtokai, jau gerai susipažinome per bendro mokymosi metus ir
apsipratome kairiojo jaunimo bendrojo lavinimo ratelyje, tapo įmanomos tokios
frontalinės atakos, kokią aš patyriau vienos pertraukos metu. Prie manęs priėjo
du draugai ir be jokios įžangos paklausė: ar ne laikas jau mums įkurti
gimnazijoje komjaunimo kuopelę?
Aš mačiau prieš save ryžtingus draugų veidus, jų drąsias,
nemirksinčias akis ir tylėjau. Paprasčiausiai iš susijaudinimo nieko negalėjau
pasakyti.
– Na, ko tu tyli? – paklausė vienas vyresnės klasės
mokinys.
– Man dar reikia pagalvoti,––atsakiau aš.
– Apie ką čia galvoti? Juk viskas aišku! – pasakė antras,
mano bičiulis, su kuriuo kartu augom. Jį labai nustebino mano atsakymas.
– Na, ne pagalvoti, o apsiprasti su ta mintimi, kad aš
jau... Palaukite...
Kiek buvo galima laukti? Tik tą pusvalandį, kol baigsis
ilgoji pertrauka... Per tą pusvalandį aš turėjau apgalvoti patį svarbiausią
dalyką: ką pasakyti motinai, ką pasakyti tėvui, kai atsitiks tai, kas
neišvengiama – kai sučiups priešai, kai pasodins į kalėjimą... Kitaip
komjaunuoliško pogrindžio aš neįsivaizdavau.
Aš tylėjau ilgai: man atrodė, kad aš perdaug ilgai galvojau,
kol pasakiau „taip“! O juk po to, tai yra iki pertraukos pabaigos, dar suspėjo
įvykti pirmas kuopelės posėdis.
Ir nuo to laiko aš jau buvau komjaunuolis!
Be agitacinio propagandinio darbo, be organizacinio darbo
kuopelėje ir savišvietos būreliuose, dar reikėjo rašyti korespondencijas. Aš
buvau neapsakomai nustebęs, kai pamačiau, kad mano pirmas šio žanro kūrinys
pakliuvo į laikraštį vos ne dešimt kartų sutrumpintas. Darbininkų spauda
negalėjo skelbti pradedančiųjų korespondentų postringavimų. Po pusmečio spaudos
galimybės dar labiau sumažėjo: įvyko fašistinis perversmas, ir legalios
darbininkų spaudos neliko.
Galbūt kaip tik ta aplinkybė, kad pogrindžiui rašyti
dabar reikėjo itin glaustai, ir padarė įtakos mano pirmam, jei taip galima
pasakyti, meniniam kūriniui, kurį aš per rankas pasiunčiau leidžiamam užsienyje
(Tilžėje) Lietuvos Komunistų partijos organui, kuris vadinosi „Balsas“. Tai
buvo 1928 metais, šiek tiek prieš mano nesėkmę antimilitaristiniame mitinge
(rugsėjo 1 dieną) miške prie Ukmergės. Į Tilžę šis rankraštis pakliuvo vėliau
negu aš, kadangi man buvo liepta pereiti į nelegalią padėtį (tapti „revoliucionierium
profesionalu“) ir įsijungti partijos įsakymu į „Balso“ redakcijos sudėtį.
3. Stilius – tai
žmogus! Aš buvau labai nustebintas,
kai Tilžėje susitikau su savo rankraščiu naujoje padėtyje: aš jau buvau ne
teisiamasis, koks pats sau atrodo kiekvienas pradedantysis autorius, pasiuntęs
savo pirmą kūrinį į spaudą, o atvirkščiai – teisėjas, kuris turi arba atmesti,
arba – pasigailėti...
Ir aš, žinoma, pasigailėjau jo...
Tai buvo neįtikėtinai glaustas kai kurių prievartos ir
savivalės faktų, su kuriais man teko susidurti tapusiame man gimtuoju Ukmergės
mieste, piešinys. Jau pats pavadinimas skambėjo sausokai – vien tik „Nuogi
faktai“.
Toje apybraižoje buvo trys epizodai: 1) sumušimas gatvėje
visai niekuo nekalto senuko, kuris nespėjo nulipti nuo liepto į purvą prieš „šviesiausiąjį“
fašistą karininką; 2) suėmimas beraščio valstiečio skurdžiaus, pakliuvusio į
turgų su uždrausta literatūra, kurią jis paleido per rankas, ir 3) įžūlus
vaikinuko, mažažemio valstiečio sūnaus, atsisakymas paklusti dvarininko –
baltojo atsargos karininko savivalei, kai šis su pistoletu rankoje vertė jį per
patį darbymetį vežti žvyrą jo dvaro kelio statybai.
Štai objektai, kurie patraukė mano dėmesį, kai man buvo
devyniolika metų. Aš jau buvau Komunistų partijos narys ir priklausiau
pogrindinių komitetų aktyvui. Į užsienį aš pabėgau iš aštuntos klasės, antrą
kartą bandant pasodinti mane į kalėjimą. Pirmą kartą aš išsėdėjau dvi savaites
kartu su grupe savo draugų, kuriems žvalgyba – politinė policija negalėjo
sudaryti bylos, bet „sugadino popierius“: visus mus pašalino iš gimnazijos, ir
norintieji tęsti mokslą išsibarstė po visą Lietuvą.
„Balso“ redakcijoje man buvo pavesta „tvarkyti
korespondencijas iš vietų“. Niekada gyvenime man nebuvo tekę matyti tokios
daugybės įvairiausių braižų ir tokių įvairių popieriaus skiautelių: tie laiškai
ir skundai, aštrių nuoskaudų sukelti pranašavimai ir širdį veriantys šauksmai į
kovą suplaukdavo čia iš visos. Lietuvos pačiais netikėčiausiais kanalais. Už
kiekvienos popieriaus skiautelės, už kiekvienos eilutės buvo gyvi žmonės,
prispausti skurdo ir žiūrintys į kovos, organizaciją kaip į vienintelę
išsigelbėjimo priemonę..
Ne, negalima buvo savais žodžiais atpasakoti tų
liepsningų eilučių. Reikėjo kiekviename laiške išsaugoti jo stilių, jo veidą,
jo širdį – taip, kad valstiečio korespondencija skambėtų valstietiškai, o
dvarioko – dvariokiškai. Negi tai buvo tik „stilistinės laiško ypatybės“?
Kokį aš turėjau supratimą apie stilių, išskyrus keletą „grožinės
literatūros“ postulatų, išdėstytų vieno kunigo traktate dvasinėms seminarijoms
ir vidurinėms mokykloms? Galima įsivaizduoti, kiek ten buvo idealistinių
plepalų! Bet vis dėlto aš kai ką iš ten pasiėmiau (bent tai, kad „stilius – tai
žmogus“).
Literatūros mokytojas, kuris suteikė man tiek vilčių dar
ketvirtoje klasėje, kai kada skatino mane: parinkdavo stilistinių pratimų,
vertė atidžiau vertinti žodį, vertė skaityti–“daugiau skaityti“! Bet vis dėlto
tai buvo ne visuomeninis gyvenimas Veimaro Vokietijoje! Nors šiek tiek mokant
vokiečių kalbą, negalima buvo praeiti pro „Mėlynąją bliūzę“ ir Piskatorą, pro
Makso Helco knygą „Nuo baltojo kryžiaus ligi raudonosios vėliavos“, pro „feljetonų
karalių“ Egoną Edviną Kišą ir nuostabų oratorių Ernstą Telmaną. Aplink mane
buvo tiek daug naujo, ryškaus, galingo, jog aš rijau visa, „nespėdamas
sugromuliuoti“.
Po gaudynių VKP Rytprūsių srities komiteto patalpose,
gelbėdami reikalingesnę figūrą, vokiečių draugai atestavo mane kaip Lietuvos KP
CK organo „Komunistas“ redaktorių, ir policija mane išsiuntė iš Vokietijos kaip
„negeistiną emigrantą, kuris tęsia žalingą politinę veiklą“.
4. Kominternas.
Maskva. Gorkis. Kominterno Lietuvių
sekcijoje aš ėjau Lietuvos KP Užsienio biuro techninio sekretoriaus pareigas ir
kartu buvau Lietuvos komjaunimo atstovu KJI–e.
Kominterno Vykdomasis Komitetas jaunam partiečiu!, dar
tik pradėjusiam „politinio grūdinimosi procesą“, buvo ne tik neginčijamas
autoritetas ir išminties viršūnė – daugiamilijoninio pasaulio proletarų
judėjimo štabas. Tai visų pirma buvo mokykla, nuostabiausia mokykla iš visų
mano matytų. Niekada nepamiršiu aistringai diskutuojančių susirinkimuose
komunistų, suvažiuojančių j Maskvą iš visų pasaulio kampų. Nepamiršiu ir
partijos valymo, kurio metu bendrame susirinkime, atvirame ir nepartiniams,
vienodai bešališkai kiekvienas komunistas buvo tikrinamas „tartum prieš
ryškiausią šviesą“ – nepaisant jo padėties.
Vokiečiai ir prancūzai, anglai ir kinai, ispanai ir
japonai – visi buvo tada atradėjai, dar nevaikščiotų istorijos kelių pionieriai
ir didžios liaudies mokiniai, liaudies, kuri pirmoji pasaulyje ėmėsi kurti
naują visuomenę. Aš klausiausi Telmano ir Gotvaldo, Manuilskio ir Katajamos,
Kašeno ir Kūsineno. Daugelis kompartijos veikėjų gyveno prasimanytais
pseudonimais, ir vis dėlto kai kurie jų, sugrįžę į savo šalį, patekdavo į
kalėjimus, o kai kurie – ant ešafoto...
Trečio dešimtmečio pabaigoje Maskvoje buvo labai ankšta.
Tverės gatvė ir artimiausios kryžkelės buvo nuolat užkimštos. Praeiviai kliudė
transportui – ant tramvajaus pakopų kabėjo ištisos „buferinių vynuogių kekės“.
Kultūros ir poilsio parke, kuris „prarijo“ Neskučnio sodą ir pirmą kartą
atsidarė neregėto pobūdžio naujuose plotuose, Sąjungos aikštėje, aš pamačiau
Maksimą Gorkį. Aplink jį susirinko didžiulė minia, ir daugeliui, kaip ir man
pačiam, užteko nors pamatyti jį... Dar buvo gyvas Majakovskis, o Lunačiarskis
skaitydavo pranešimus apie literatūrą ir meną. Maskva buvo pilna neregėtos,
viso pasaulio stebėtojų akims atviros kovos už naujoves visose gyvenimo
srityse.
Ir kaip tik tada M. Gorkis pradėjo leisti žurnalą apie
literatūrinį darbą! „Literaturnaja učioba“ labai daug kuo man padėjo. Ir turbūt
pats vertingiausias, pats geriausias patarimas iš visų, kuriuos aš pasisėmiau,
buvo mintis apie tai, kad reikia nuolatos dirbti, nelaukti įkvėpimo ir
netikėti, kad viskas pasidarys savaime...
5. „Vėžio
atsiskyrėlio“ stilius ne man...
Pustrečių metų dirbęs Užsienio biure techniniu sekretorium, aš žinojau, kad
pažangūs lietuvių rašytojai, kurie visiškai aiškiai pareiškė savo simpatijas
Tarybų Sąjungai, ieškojo kontakto su pogrindine Lietuvos Komunistų partija. Tai
buvo visa poetų ir prozaikų plejada: Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Antanas
Venclova ir kt.
Prieš grįždamas į Kauną 1931 metų rudenį, tarpininkaujant
poetui Žalioniui, aš užmezgiau ryšius su Brunu Jasenskiu ir gavau keletą adresų
Berlyne, kur aš turėjau susisiekti su Johanu Becheriu, Viliu Brėdeliu arba su
kuo nors iš Vokietijos proletarinių rašytojų sąjungos vadovų tam, kad jie savo
ruožtu ieškotų visų įmanomų ryšių su Lietuvos kairėjančiais pažangiaisiais
rašytojais – S. Nerimi, P. Cvirka, A. Venclova ir kt.
Liūdnas ir tuščias pasirodė man mirštančios Veimaro
respublikos Berlynas. Visur jautėsi, kad artėja baisi audra. VKP vadovybė
pamažu pervedinėjo dalį veikėjų į pogrindį, bet didelio legalaus aparato su
nuosavais namais, spaustuvėmis ir transporto priemonėmis našta stabdė šį
procesą. Blogiausia, kad daugelis buvusių socialdemokratų, „išlepintų legalizmo“,
visiškai nesuprato pogrindžio,–tai vėliau kainavo daug aukų. Štai kodėl 1931
metų rudenį aš negalėjau susisiekti nė su vienu Vokietijos proletarinių
rašytojų sąjungos veikėju: visi man duoti adresai buvo tik „pašto dėžutės“, kur
man pakankamai šaltai atsakė viską, ko aš beprašiau... Berlyniečiai pasidarė
atsargūs ir nepasitikintys...
Tarptautinės proletarinės rašytojų asociacijos Lietuvių
sekcijos sukūrimo idėja visiškai žlugo jau pačioje pradžioje. Bet aš nenuleidau
rankų. „Vėžio atsiskyrėlio“ stilius – ne man! Atvykęs į Kauną, aš, be
tiesioginio darbo– organizuoti Lietuvos komjaunimo laikinąjį CK, susisiekiu su
Antanu Venclova ir susi–tariu susitikti su kitais jo draugais. Antano bute
susirinko penki šeši žmonės, iš kurių geriausiai įsiminiau Salomėją Nėrį. Bet į
mano atkaklius perspėjimus apie galimas kratas ir areštus, pamokymus apie
atsargumą ir organizacinių ryšių subtilumą trokštantys žygdarbių jaunuoliai
atsakydavo nepaprastai naiviomis kalbomis! O užsisvajojusi Salomėja,
sužaibavusi savo ryškiomis, stebuklingomis akimis, sušuko: „O juk reikės ir į
barikadas stoti!“
Koks kontrastas su tuo, ką aš mačiau pakeliui į Kauną!
Laiškuose Brunui Jasenskiui aš entuziastingai kalbėjau
apie šią grupę, tačiau laiškai jo nepasiekė, ir greitai išaiškėjo, kad aš „peržengiau
savo įgaliojimus“. „Vėžio atsiskyrėlio“ taktika kai kam labiau patiko. Valdinga
mūsų kovos logika dar nenušlavė sektantiškumo!
6. Stilistika
politiniams kaliniams. Anksčiau negu
susigaudžiau, kokius „aplenkiau įstaigas“, verždamasis tarnauti Pasaulinei
Revoliucijai, aš jau sėdėjau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Politinių kalinių –
komunistų ir komjaunuolių – kolektyvas buvo gana didelis ir tvirtas. Visos
fašistinio kalėjimo administracijos pastangos sukurti mums kiek galima
nepakenčiamesnes sąlygas atsimušdavo į kolektyvo organizuotumą: savisvietą,
paskaitų skaitymas, rankraštinio žurnalo leidimas ir visos kitos darbo formos
buvo praktikuojamos kasdien, nepaisant nuolatinių administracijos antpuolių.
Ir tada aš ištisam pusmečiui pakliuvau į „baudžiamąją
grupę“. Sunkiausia buvo tai, kad man nedavė skaityti nieko, išskyrus „dievišką“
literatūrą.
Kameros draugams, pakliuvusiems įvairiam laikui,
.skaityti nerūpėjo. Labiausiai juos jaudino rūkalų nebuvimas. Kaip rūpestingai
jie rinko po žiupsnelį tabako dulkes, susukdavo ožkos kojelę ir stengdavosi
išgauti ugnį seniausiu žmonijos žinomu būdu. Vienas kalinys stovėdavo prie durų
„akies“, pro kurią juos nuolat turėjo stebėti prižiūrėtojas. Du apžergdavo
medinių gultų rėmą – akis į akį, imdavo į keturias rankas lentą, kurią
dešimtmečiais sausino ir poliravo kalinių šonai, ir nepaprastai greitai
trindavo lentą į rėmo kraštą.
Kada koridoriuje, už durų, budėdavo perdaug uolus sargas,
reikėdavo ieškoti tylesnių ugnies gavimo būdų. Čia išgelbėdavo arba gerai
užslėptas titnagas, ai ha degtukas. Vieno degtuko turėdavo užtekti mažų mažiausiai
keturiems kartams, tam jis buvo suskaldomai! į keturias dalis!
Praėjo ištisas mėnuo, kol aš nustačiau, kad kalėjimo
bibliotekos teologiniame skyriuje pasirodė leidinių užsienio kalbomis. Aš
pasiėmiau vieną knygą ir nusprendžiau beprasmišką, niekingą tekstą panaudoti
užsienio kalbų mokymuisi.
Bjauriame pageltusiame popieriuje nublukusios ir
išdrikusios traktato raidės rikiavosi kaip kaliniai išoriniame kalėjimo kieme.
Begalinėmis virtinėmis jos ėjo pro mane, nieko nepalikdamos galvoje. Įvairius
žodžius gretindamas su visais man žinomais tarptautiniais žodžiais lotyniška
šaknimi, aš sprendžiau nepaprasčiausias mįsles, kurias man kiekviename
žingsnyje užmindavo paslaptingi šios knygos rašmenys.
Panašiai kaip mano kameros draugai išgaudavo ugnį,
trindami lentą į lentą ir skaldydami degtuką į keturias dalis, taip ir aš
skaldydavau žodį į skiemenis ir „įtrindavau“ į atmintį įvairias skiemenų
kombinacijas, kol po tokio įtrynimo atsirasdavo prasmės panašumas, ir
paslaptingos šaknies esmė imdavo ryškėti.
Greitai aš jau galėjau išversti knygos pavadinimą:
pasirodė, kad tai „Meditacijos (apmąstymai) mažųjų nusikaltėlių įkalinimo
namams“, išleista vos ne 1872 metais Paryžiuje.
Ko šitai nebūtų sujaudinę? Juk knyga išleista tuojau po
Paryžiaus Komunos numalšinimo! Aš įsivaizdavau, kaip mažieji komunarai buvo
laikomi Paryžiaus kalėjimuose. Matyt, jiems prancūzų jėzuitai ir sudarė „Meditacijas“,
kurių vienas egzempliorius pakliuvo man į rankas. Aš norėjau nedelsdamas nė
minutės priartinti tą dieną, kai galėsiu rimtai imtis mokytis kalbos, kuria
kalbėjo pirmosios Komunos didvyriai! . .
Bet tai pasidarė įmanoma tik tada, kai dėl mano sveikatos
būklės buvo sutrumpintas buvimo „baudžiamojoje grupėje“ laikas. Tuo metu
atsirado galimybė išplėsti politinį švietimą, kuriuo rūpintis man pavedė
politinių kalinių komitetas. Susirašinėjimo ir mūsų saviveiklinės literatūros
slėpimo patirtis labai išsiplėtė: politinės ekonomijos ir „Leninizmo klausimų“
konspektai tilpo degtukų dėžutėje! Į politinį švietimą buvo įtraukti visi
politiniai kaliniai. Mums dabar buvo maža vieno rankraštinio žurnalo, mes
pradėjome leisti grožinės literatūros mėgėjų ratelių jėgomis beletristinį
priedą. Teko „ruošti kadrus“, ir štai pagaliau gimė konspektas, pavadintas „Literatūros
teorija. Stilistika“, kuris susidėjo iš trijų dalių: 1) pačios teorijos,
išdėstančios elementariausias žinias, kaip nuo laiško pereiti prie
korespondencijos, straipsnio, atsišaukimo; 2) stilistikos, sudarytos iš įvairių
literatūrinės kalbos pavyzdžių ir elementarių žinių apie stilistines priemones,
ir pagaliau 3) prakalbų sudarymo taisyklių ir oratoriaus meno pagrindų. Tam
darbui aš sugaišau apie dvejus metus. Iš visų atsitiktinai Į mano rankas
pakliuvusių leidinių aš stengiausi išspausti reikalingus šiems konspektams
duomenis. „Teorija“ tapo parama savaveikliams lektoriams ir tiems, kurie
užsiiminėjo savišvieta. Atsirado daugiau kaip dešimt nuorašų, kurie pasklido po
visus smetoniškuosius kalėjimus, juos slėpė šienmaišiuose arba išardytus
skiltimis įklijuodavo į vadovėlius. (Po karo vieno buvusio politinio kalinio –
žuvusio 16–osios Lietuviškosios divizijos politinio darbuotojo – gimtinėje
draugai rado vieną trečios „Teorijos“ dalies nuorašą, apdairiai perrašytą
pakaitom su geografijos, matematikos ir botanikos konspektais. Tada aš pats sau
padariau atradimą, kad gana sėkmingai panaudojau draugų švietimui lektoriaus
išvykas į gamyklų klubus po Spalio revoliucijos, pasitelkęs puikų oratorių A.
Konį.)
7. Kalvis Ignotas. 1935 metais, kai aš buvau Šiaulių kalėjime, Valstybinės
literatūros leidyklos lietuvių sek torius išleido nedidelį mano novelių ir
apybraižų rinkinį, parašytą 1928–1932 metų laikotarpiu (pavadintą „Vėliavininke“).
Bet aš pamačiau šį leidinį tik po fašistinės valdžios sutriuškinimo – 1940
metais. Politinių kalinių literatūrinis ratelis tuo metu ypač intensyviai
studijavo žymiausius rašytojus, kurių kūrinius buvo galima kokiais nors būdais
gauti. Mes studijavome Gorkį, Balzaką, Puškino „Kapitono dukterį“, Serafimovi–
čiaus „Geležinį srautą“, Šolochovo „Tykųjį Doną“, Tolstojaus „Karą ir taiką“.
Knygos buvo slepiamos kalėjimo slaptavietėse ir šiaudiniuose čiužiniuose. Apie
tai, ką priešokiais pavykdavo perskaityti, ilgai galvodavome ir diskutuodavome.
Kadangi žymią dalį kalinių sudarė pilietinio karo
Lietuvoje (1918–1919 metų) veteranai, aš ėmiau juos klausinėti ir užsirašinėti.
Tai jau buvo „medžiagos rinkimas“, nors kol kas dar nežinojau, kaip ją
panaudosiu. Iš pradžių tai buvo mišinys folkloro ir dar neužfiksuotų istorinių
faktų, kuriuos perteikė patys įvykių dalyviai arba liudininkai. Ypač mane
sudomino kaimo kalvis Antanas Kurklietis iš Obelių valsčiaus. Jis turėjo puikią
atmintį ir įgimtą pasakotojo dovaną. Teko labai saugotis užsirašinėjant, aš gudravau,
ėmiau rašyti tik aštriai padrožtu cheminiu pieštuku ant mažų rūkomojo
popieriaus lapelių, ne didesnių už delną, juos būdavo lengva susukti ir užsiūti
į kalinio striukės siūles, veltinių puspadžius, kepurę ir t. t. Pervažiuojant
iš Kauno kalėjimo, dalis medžiagos dingo, dalis ištežo nuo lietaus, ir man teko
daug ką atkurti iš atminties arba rinkti medžiagą iš naujo. Šiaulių kalėjime
mūsų literatūrinis ratelis leido rankraštinį žurnalą, kuriame buvo skelbiami
eilėraščiai, apsakymai, kritikos straipsniai. Kaip šio žurnalo priedas buvo
leidžiama ir mano kūrinio, vėliau pavadinto romanu apie kalvį Ignotą, dalis.
Rankraštis apėjo visas politinių kalinių kameras, buvo skaitomas balsu ir
svarstomas, o pastabos persiunčiamos autoriui. Visa tai buvo daroma, suprantama,
slapta nuo kalėjimo sargybos, bet politinė policija turėjo žinių apie tai, kas
vyksta tarp kalinių, ir vieną kartą visuotinės kamerų kratos metu nučiupo ne
tik žurnalą, bet ir visą susirašinėjimą ir mano rankraščius. Viskas buvo
sunaikinta, ilgi kruopštaus darbo metai nuėjo niekais. Man tai buvo lyg smūgis
basliu per galvą.
Nuo to smūgio aš jau nebegalėjau atsigauti: iki kalinimo
pabaigos nebesiryžau daugiau atkurti to, kas žuvo,– pavargau, sunegalavau,
nebeliko ano atkaklumo ir energijos gudrauti, viską slapstyti ir diena po
dienos laukti, kad vėl užgrius prižiūrėtojai, kurie, be abejo, sunaikins tai,
kas paklius jiems į rankas. Ir tik per patį Tėvynės karo įkarštį aš grįžau prie
tos temos, – jau būdamas evakuacijoje, pačioje Maskvoje. Iš okupuotos Lietuvos
TSR teritorijos ateidavo liūdnos žinios, bet kiekvieną dieną vis smarkiau
įsiliepsnodavo kova prieš grobikus vokiečius. Tai pažadino mano prisiminimus!
Aš pradėjau daryti užrašus tiesiog tarnybos metu (griežtai sukarintame Liaudies
Komisariate), slėpdamas rankraštį po aplankais arba rašomojo stalo stalčiuje.
Prisipažįstu, kad dariau šitai su didžiuliu įkarščiu, nepaisydamas gana
solidžios tarnybinės padėties, galbūt net pakenkdamas jai... Bet kitaip
pasielgti autorius negalėjo: rašyti reikėjo būtinai, o iš tarnybos toje
solidžioje įstaigoje neatleido dėl kadrų trūkumo karo metu...
Grįžęs į Lietuvą (1944 metais), kai ką jau turėjau
atkūręs iš atminties, o dar pridėjo mano surastas kalvis A. Kurklietis, kuris
dar kalėjime davė man mintį parašyti knygą apie revoliuciją Lietuvoje ir įkvėpė
savo nuostabia, turtinga liaudies kalba.
Nuo 1945 metų vasaros aš tapau laisvas žmogus ir ėmiausi
romano rimtai. Medžiagos buvau surinkęs pakankamai. Kaip buvęs komunistas
propagandistas ir pogrindžio agitatorius, aš į savo uždavinį žiūrėjau iš
propagandinių pozicijų: mane labai jaudino klausimas : kokį „politinį krūvį“,
kokią „aktualios partijos politikos naštą“ galima užkrauti ant pečių mano herojui,
prikeliamam gyventi iš įvykių, praūžusių visu ketvirčiu amžiaus anksčiau, negu
išeis knyga? Pasirodė, kad paprasčiausias dalykiškas, nuoširdus pavaizdavimas,
kaip Lietuvoje buvo kuriama pirmoji Tarybų respublika 1918–1919 metais, jau
šaudė į priešą iš stambaus kalibro pabūklų. Pokario sąlygomis, aštrios klasių
kovos išvaduotoje iš okupantų teritorijoje, kruvinos kovos su buožių banditizmu
ir fašistiniais pasturlakomis – Lietuvos buržuazija – sąlygomis, kalvis Ignotas
turėjo įkūnyti geriausius liaudies atstovo bruožus, kurie formavosi
šimtmečiais, pradedant nuo „svieto lygintojų“, maištavusių prieš dvarininkus
baudžiavos laikais, iki 1905 metų revoliucionierių ir pagaliau iki proletarinių
didvyrių raudongvardiečių ir raudonarmiečių – Didžiosios Spalio revoliucijos
kovotojų.
Jei, įgyvendinant šį schematinį užmojį, vis dėlto pavyko
gyvas Ignoto Varkalio paveikslas, turiu būti dėkingas kaimo kalviui Antanui
Kurkliečiui, kuris pakerėjo mane dar 1933 metais. Siužetinius ėjimus
pasakinėdavo pati gyvų įvykių dalyvių atsiminimų medžiaga, bet tiktai epizodų
ribose. Darbą bebaigiant, kai kompozicinės linijos išvedė autorių į akistatą su
istoriniais dokumentais, daug ką teko pajungti tikrovės datoms ir faktams.
Partijos istorijos institutas prie LKP CK dar nebuvo susikūręs, ir, be viso
kito, autoriui teko užsiimti dar ir istoriniais tyrinėjimais, kol nebuvo
sukurta solidi dokumentacija. Toliau beliko tik apdailinti meninį pasakojimo
audinį. Čia jau buvo galima leistis į fantaziją. Nuojauta ir vaizduotė buvo tos
šeivos, su kuriomis autorius realiuose faktiniuose apmatuose išaudė raštą ir
paveikslus – žmonių charakterius su jų aistromis ir siekimais, likimu ir
žygdarbiais.
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo pastatas (dab. Kauno tardymo izoliatorius) |
KSDK aš parašiau žurnalui „Kovotojas“ apybraižą ir
nekrologą, skirtą atminimui Baratinsko ir Presmano – jaunų komjaunuolių, kurie
mirė kalėjime nuo greitosios džiovos, bet nepasidavė ir nenusižemino, nerašė
malonės prašymo, ką padaryti juos vertė visi, pradedant kalėjimo
administracija, gydytojais ir baigiant kunigu.
Išėjęs i laisvę, aš iš atminties atkūriau medžiagą ir
panaudojau ją apsakyme apie kalėjimo papročius ir sergančių kalinių beviltišką
padėtį. Vienas mano draugas rašytojas, dirbęs liberalaus laikraščio
redakcijoje, pabandė prastumti jį į spaudą. Žinoma, tokiu keliu buvo galima šį
tą padaryti kalinių likimui palengvinti ir amnestavimo kampanijai suaktyvinti,
kurią tomis dienomis organizavo Liaudies frontas.
Apsakymas laikraštyje pasirodė negreitai. Jis vadinosi „Ave,
vita!“ Pirma dalis buvo visiškai iškreipta, tačiau skaitytojų dėmesys buvo
atkreiptas. Vadinasi, reikėjo laukti atsakomųjų represijų iš žvalgybos pusės,
ir aš jau pasiruošiau kratai, tardymui ir galbūt net ištrėmimui arba įkalinimui
„administracine tvarka“, t. y. – neterminuotai: iki karo stovio, įvesto
Lietuvoje ypatinguoju fašistinės vyriausybės įsaku, pabaigos. Bet nebuvo nei
arešto, nei tardymo, ir aš net suabejojau šios novelės poveikiu: ko gero, ji
silpna ir nė kiek fašistams neįgėlė...
Tačiau aš buvau neteisus: „Ave, vita!“ savo padarė!
Pirmiausia, ji sukėlė sąmyšį kalėjimo vyresnybės tarpe; antra, visų smetoniškų
kalėjimų politiniai kaliniai buvo informuoti, kad šis tas daroma jiems ginti;
trečia, žvalgyba išjudino visus liberaliuosius inteligentus, pradėjusi
atkakliai tampyti į tardymus dailininką, kurio inicialai ir pavardė visiškai
atsitiktinai sutapo su mano pasirinktu novelei pseudonimu.
(Apie šią istoriją su dailininku Gudaičiu aš sužinojau
tik po dešimties metų, po Tėvynės karo! Bet tada mano pseudonimas jau buvo
prigijęs. Aš parašiau novelę apie šią istoriją, taip ją ir pavadinęs – „Slapyvardis“.)
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas man davė nemažai
medžiagos, bet ji „gulė į drobę“ sunkiai: sunku buvo visa tai prisiminti ir
papasakoti. Štai neeilinis įvykis buvo mirties bausmės, uždusinant nuodingomis
dujomis, įvedimas, ir aš vis dėlto ėmiausi šios temos; išėjo trumpa apysaka iš
tokių dalių: „Mugėje“, „Ave, vita!“,
„Kainas“ ir „Baltramiejaus naktis“.
9. „Broliai“,
„Tamsioji naktelė“ ir pjesės. Romanas
„Kalvio Ignoto teisybė“ buvo pratęstas romanu „Broliai“– apie brolių Varkalių
likimą, apie baltojo teroro siaubą po proletariato diktatūros organų
likvidavimo ir kareivių sukilimo Panemunėje 1920 metais. Šių įvykių fone
išryškėja Vilniaus komjaunuolių, kurie su ginklu rankose kovoja prieš
maištininkus bei legionierius pilsudskininkus, vadovas ir komjaunuolė Aldona –
revoliucionieriaus profesionalo, partinės organizacijos, išsaugojusios jėgas,
nepaisant nuolatinių priešo smūgių, įkvepėjo Karolio Požėlos draugė.
Romanas lyg „perveda“ liaudies kovą į naują epochą,
naujas sąlygas ir atsisveikina su daugeliu herojų, glaudžiai susijusių su pačiu
Ignotu dar pirmame romane: žūva senas kalvio tėvas, žūva jo žmona ir brolis
Norbertas, žūva partizanas ir milicijos organizatorius Kirstukas... Patį Ignotą
CK atšaukia į Kauną, kur jis tampa slaptos spaustuvės šeimininku.
Prisipažinsiu, pats autorius dar nežinojo, kaip viskas
klostysis toliau ir ar jis dar grįš prie šių personažų, kurių taip mažai liko
po Panemunės artileristų sukilimo ir baltojo teroro įsisiautėjimo.
Kuriam laikui autorius apsistojo prie „mažųjų formų“ – novelių
apie pogrindinį gyvenimą ir žmonių, pasišventusių kovai prieš išnaudotojus,
klastingas gyvenimo peripetijas.
Taip atsirado novelių rinkinys, pavadintas „Tamsioji
naktelė“ („Uosis neregys“, „Mano ožkytė, mano mažytė“, „Ispanas“, „Autonomistas“,
„Slapyvardis“ ir „Baladė apie tolimas dienas“). Kai kurių novelių medžiaga buvo
panaudota pjesėje „Nematomasis ginklas“. Dar anksčiau romano „Kalvio Ignoto
teisybė“ motyvais buvo sukurta penkių veiksmų to paties pavadinimo pjesė, po to
– „Krantai Nemunėlio“ (pagal pokario metų kovos su fašistų epigonais ir
teroristais medžiagą) ir pagaliau pjesė apie pokario jaunimą, skaldomą
amerikietiškos ideologijos poveikio, – “Dvikova“ (veiksmas vyksta vienoje iš
Liaudies respublikų).
10. „Sąmokslas“. Po kiek laiko autorius vėl grįžo prie tų dviejų romanų,
kurie pasirodė anksčiau negu novelės ir pjesės, personažų: Karolio Požėlos,
Juozo Greifenbergerio ir kalvio Ignoto,– sukurdamas lyg šio istorinio „metraščio“
tęsinį – romaną „Sąmokslas“.
Pirma jo dalis išėjo 1964 metais. Ši knyga autobiografinė
tiek, kiek pats autorius galėjo būti aprašomų įvykių dalyvis. Veiksmas
prasideda Ukmergėje, kur autorius įstojo į komjaunimą ir pirmą kartą buvo
areštuotas. Mūsų kartą 1926 metais sukrėtė du stambūs politiniai įvykiai:
pavasarį mes matėme, kaip pralaimėjo krikščionys demokratai rinkimuose į Seimą,
o po to, po trumpo palyginti demokratinės valdžios laikotarpio, įvyko
fašistinis perversmas, kuriame dalyvavo tie patys krikščionys demokratai.
Parlamentarizmas buvo sunaikintas. Buvo įvesta Smetonos diktatūra. Keturių
žymiausių Komunistų partijos veikėjų, su K. Požėla ir J. Greifenbergeriu
priešakyje, sušaudymas 1926 m. gruodžio 27 dieną buvo pats baisiausias
sukrėtimas mano jaunystėje. Būtent šis sukrėtimas privertė ieškoti aktyvesnių
kovos formų, ryžtingesnių veiksmų ir būtent jis visiems laikams susiejo mane su
Komunistų partija.
Gana ilgai aš rinkau medžiagą, rinkau mažytėmis
kruopelėmis prisiminimus. Ištisą pastarąjį dešimtmetį vaikštinėjau praeities
pėdsakais, kamantinėjau senbuvius, ieškojau buvusių pogrindinių susitikimų,
susirinkimų, streikų piketavimo vietų...
Man norėjosi atkurti ne tik faktografinius apmatus, bet
ir tų metų jausmus, nuotaikas... Šiose paieškose buvo nemažai atradimų, sėkmių,
bet buvo ir nusivylimų. Atsimenu, man labai reikėjo apsilankyti vieno buvusio
turtuolio sename malūne, pasėdėti ant tiltuko virš užtvankos, patikrinti daugelį
„mikroįspūdžių“, išlikusių nuo ano pasaulio dienų, o aš vis niekaip negalėjau
susiruošti, diena po dienos atidėliojau išvyką... Juk užtvanka atrodė
nepajudinama ir amžina kaip ir pati upė... Tačiau tą dieną, kai aš atvažiavau,
tvirtai nusiteikęs pagaliau įgyvendinti savo „lyrines paieškas“, užtvankos jau
nebebuvo. Taip man širdis ir sugniužo. Nors verk. Viskas buvo šluote nušluota:
neliko nei malūno, nei lentpjūvės, jų vietoje stovėjo naujitelaičiai
transformatoriai, tiekiantieji elektrą iš tolimosios Kauno HES... Net pati upė
pasikeitė: jos vandenys plaukė prieš srovę! Nuo užtvankos, perkeltos dešimt
kilometrų į aukštupį, kur susitelkė nauja Šventosios vandens saugykla, upė
vamzdžiais sroveno per takoskyrą į Nevėžį!..
Nei spindinti gudronuoto plento juosta vietoj seno akmenų
grindinio, nei naujas gelžbetoninis tiltas vidury miesto, nei fabriko korpusai,
nei nauji mokyklos ir ligoninės pastatai, atsiradę Tarybų valdžios metais, taip
manęs neapstulbino. Aš pripratau prie šio nepaliaujamo augimo, nuolatinių
pakitimų. Bet užtvankos, malūno ir lentpjūvės išnykimas be pėdsakų mane
sukrėtė, ir visai naujai pajutau to, kas sena, laužymo užmojį ir negrįžtamumą,
apie ką mes taip karštai svajojome.
Nuo pat 1940 metų aš svajojau apie tai parašyti. Tiesą
sakant, rimtai nieko kito aš ir nesiėmiau per visus tuos metus. Bet visus
pastaruosius dešimtmečius ypatingą dėmesį skyriau šiam apskrities miesteliui,
kuriame praėjo mano mokykliniai metai ir kuriame stebėjau, kaip mano
bendraamžiai įsitraukė į politinį gyvenimą, ir pats pirmą kartą buvau „apšaudomas“.
Romane „Sąmokslas“ su revoliucijos veteranais Ignotu,
Karoliu Požėla ir Juozu Greifenbergeriu susitinka jaunosios kartos atstovai,
kuriuos pagauna revoliucinė romantika. Legendinių pogrindžio didvyrių likimu ir
jaunystės klaidomis bei klaidžiojimais, savo pogrindžio draugų pavyzdžiu aš ir
mėginu pavaizduoti sąmonės brendimo procesą, kuris prasidėjo dar gimnazijoje
klausimais: „Kas tai yra buržuazinė valstybė? Kodėl valdžia vien turčių
rankose? Kodėl dvasininkij luomui suteikta tiek privilegijų? Kodėl valdžia gina
vien tik fabrikantus, dvarininkus ir buožes, o visą vargą verčia ant darbo
žmonių galvų?“
Tam tikru laiku už tokius klausimus vydavo iš gimnazijos,
bet taip buvo jau po fašistinio perversmo. Buržuazijos padarytas valdžios
pakeitimas – parlamentinės fašistine – įvyko mūsų kartos akyse. Daugelis mano
pogrindžio draugų tapo fašistinių kankinimo urvų aukomis. Aš prisimenu juos
taip pat, kaip ir mūsų bendrus pirmuosius žingsnius prieš sąmokslininkus,
ruošusius fašistinį perversmą.
Knyga pavadinta „Sąmokslu“ ne vien dėl to, kad aprašo
Smetonos sąmokslą 1926 metais. Yra dar ir pavadinimo potekstė: visa miesto ir
kaimo buržuazija, visi išnaudotojai yra sąmokslininkai prieš darbininkus bei
valstiečius, ir kova prieš ši tamsiųjų jėgų sąmokslą– nuolatinis liaudies ir
jos avangardo – Komunistų partijos – uždavinys.
Komunisto pogrindininko kelias sunkus ir atšiaurus, ir
vyresniosios revoliucionierių kartos veteranų patirtis– jų pasiekimai, taip pat
kaip ir klaidos, turi konkretų istorinį charakteri. Kai kam atrodo, kad
autorius kartais sąmoningai išveda istorinę paralelę; bet jei taip ir
atsitinka, tai turbūt nevalingai. Šiaip ar taip, į „kompozicijos schemą“ ji
nebuvo įjungta. Antras „Sąmokslo“ tomas apima parlamentinės sistemos sutriuškinimą
ir kruvino fašistinio režimo įvedimą ilgiems metams. Abu tomai skirti visų
pirma jaunimui. Nėr ko slėpti: apie mūsų kartos kančias ir viltis aš rašiau
todėl, kad jaunuolių, nepatyrusių išnaudotojiškos santvarkos, nesuprantančių
buržuazinių santykių esmės, harmoningas lavinimas reikalauja teisingo ir kuo
įvairesnio istorinės praeities pažinimo, ir ne tik tezių, ne tik politšvietos
santraukų. Reikia praeities paveikslo, reikia meniškai ir istoriškai teisingai
pavaizduoti tai, ką mums teko pergyventi.
Šaltinis: Didvyriškumo estafetė. V., 1981, p. 527–549.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą