„Žaibo kirtis 2017“ – Lietuvos kariai rengiami kovai prieš protestuojančius piliečius

Antradienį, gegužės 2 d., Marijampolėje ir Vilkaviškyje buvo galima pamatyti Lietuvai neįprastą reginį: į abiejų miestų centrus išėjusios protestuotojų minios užėmusios centrinius valdžios pastatus, o jų jėga numalšinti įvestos greitojo reagavimo karinės pajėgos. Bet tai ir buvo tik reginys, o ne realūs įvykiai – čia vyko balandžio 28 d. prasidėjusios ir iki gegužės 7 d. besitęsiančios nacionalinės karinės pratybos „Žaibo kirtis 2017“ (TV 3).

Šiose pratybose, kuriose dalyvauja daugiau kaip 3000 kareivių, policijos ir VST pareigūnų, pagrindine galima grėsme Lietuvos respublikai nurodoma ne Rusijos ar Baltarusijos kariuomenės, bet vadinamieji „žalieji žmogeliukai“ – skaityk: neva Rusijos remiami vietiniai protestuotojai.

Kaip bebūtų keista, protestą pratyboms inscenizavę veikėjai kėlė tikrai aktualius lozungus: jie reikalavo darbo ir padoraus užmokesčio už jį, pasisakė prieš NATO ir vis labiau įsigalintį militarizmą. O daugelis praeivių, vietinių Marijampolės bei Vilkaviškio gyventojų, anot „Lietuvos ryto“ video reportažo, atvirai pripažino, kad tokiems protestuotojų reikalavimams patys pritartų.

Tai rodo, kad Lietuvoje iš tiesų bręsta nepasitenkinimas – šalyje, kurioje beveik 30% gyventojų randasi ties ar netgi žemiau skurdo ribos (Delfi); 68% negauna vidutiniu laikomo darbo užmokesčio (Delfi), o valdžia gina tik saujelės oligarchų ir tiesiogiai juos aptarnaujančių 10% viršūnėlės interesus, paprastos liaudies reikalams vietos nelieka.

Apie šito įsisąmoninimą byloja ir tai, kad apie 60% lietuvių nėra patenkinti vadinamosios demokratijos veikimu mūsų šalyje (Alfa).

Bet jokie panašūs protestai tikrovėje šiandien nevyksta – kol kas jie yra tik kraštutinės opozicijos veikėjų svajonėse ir valdančiųjų elementų košmaruose: paskutiniu iš ties masiniu, kovingu liaudies pakilimu įvardyti galėtume nebent tiktai kraujuose paskandintą 2009 m. sausio 16 d. mitingą (Sausio 16-ą prisimenant).

Vis dėlto „Žaibo kirtis“ vyksta ne be reikalo – ir šitoks gestas, t. y. kariuomenės įvedimas galimų protestų malšinimui – yra ne pirmasis ir ne paskutinis.

O koksai yra tas reikalas? Atsakymas paprastas: išsiųsti gąsdinančią žinutę tiems 60% šalies padėtimi nepatenkintų gyventojų: „RUNKELI – nedrįsk eiti į gatves, protestuoti ir reikšti savo nuomonės – nes tapsi „vatniku“ ir teroristu, o tavęs lauks mūsų automatų, tankų ir šarvuočių plienas!“

Sakysite, jog perdedame, sėjame paranoją ar ką nors kiršiname? Nieko panašaus. Visa tai yra tikra ir, be kita ko, dėsninga.

Mūsų buržuazinė valdžia mato, kad žmonės nepatenkinti. Ji supranta, kad tik ant 2020 m. pasibaigsiančios Europos Sąjungos fondų paramos ir masinės emigracijos, kaip „apsauginio vožtuvo“, stovi jos galybė, sukurta ne daugumos reikalams, bet visus turtus – gamyklas, žemes, prekybos centrus ir bankus valdančios mažumos – kapitalistų klasės – viešpatavimui apsaugoti.

Todėl, net ir turėdama vieną kantriausių ir vergiškai pasyviausių tautų Europoje, ji jaučiasi silpna ir bijo protestų, bijo liaudies balso, bijo tikrosios demokratijos – LIAUDIES VALDŽIOS – užuomazgų galimybės. Šią baimę geriau kaip bet kas kita parodo pratybų „Žaibo kirtis 2017“ pagrindiniai akcentai ir apskritai vadinamoji „Rusijos korta“, pagal kurią, girdi, bet kuris pasipriešinimas valdančiųjų savivalei padaro jo dalyvius „rusų agentais“.

Kapitalistai „demokratija“ žaidžia tik tol, kol žmonės neima jaučio už ragų ir nepradeda jos reikalauti tikrovėje – tuomet greitai imamasi „bizūno“ – policijos, kariuomenės ir t. t., įvedant atvirą fašistinę diktatūrą, kaip Lietuvoje 1926 m. gruodį. Liberalioji demokratija esant reikalui turi visas priemonės sėkmingai TRANSFORMUOTIS Į FAŠIZMĄ, o tam pasirengiama per visuomenės ir valstybės aparato FAŠIZACIJĄ.

Tokios fašizacijos liudininkais mes ir tampame, matydami šitokius, atrodytų, keistus ar netgi psichiškai nesveikus valdžios veiksmus, rengiant karius ne konvenciniam karui, bet susidorojimui su protestuojančiais piliečiais.

Paskutine viltimi lieka liaudis, o tiksliau, ta jos dalis, kuri neprarado visos energijos ir kuriai smegenų dar nepraplovė masinės (dez) informacijos priemonės; viltimi lieka ir tie kareiviai – o tokių tikrai yra – kurie, laikui atėjus, turėtų drąsos atsisakyti nuo šaudymo į savus žmones, piliečius ir tautiečius.

Kibirkštis