Ho Ši Minas. Mano kelias į leninizmą

1890 m. gegužės 19 d. gimė Vietnamo nacionalinio išsivadavimo ir komunistinio judėjimų lyderis, socialistinio Vietnamo kūrėjas, Ho Ši Minas (1890–1969). Visą savo gyvenimą paskyręs savo šalies išvadavimui nuo kolonializmo jungo, buvęs aktyviu tarptautinio komunistinio judėjimo veikėju, jis iki šiolei lieka didžiu patriotizmo ir internacionalizmo pavyzdžiu. Šia proga savo skaitytojams siūlome susipažinti su „Marksisto bibliotekos“ skelbiamu jo rašiniu, „Mano kelias į leninizmą“, kuriame jis paaiškina, kas atvedė jį į kovotojų už komunizmą gretas.

MANO KELIAS Į LENINIZMĄ

Po Pirmojo pasaulinio karo gyvendamas Paryžiuje verčiausi tai fotografijų retušuotojo, tai (Prancūzijoje gamintų!) „kiniškų senienų“ tapytojo darbu. Platindavau atsišaukimus, smerkusius prancūzų kolonialistų nusikaltimus Vietname.

Tuo metu Spalio revoliuciją rėmiau tik instinktyviai, dar pilnai nesuvokdamas jos istorinės reikšmės. Gerbiau ir mylėjau Leniną dėl to, kad jis buvo didis patriotas, išlaisvinęs savo tautiečius; iki tol nebuvau skaitęs nei vienos iš jo rašytų knygų.

Priežastis, dėl kurios įstojau į Prancūzijos Socialistų Partiją, buvo ta, kad šios „ponios ir ponai“ – kaip tuo metu vadindavau savo draugus – man pademonstravo savo simpatijas ir man pačiam, ir engiamųjų tautų kovai. Bet aš nesuvokiau, nei kas yra partija, nei profsąjunga, nei kas yra socializmas ar komunizmas.

Socialistų Partijos skyriuose vykdavo karštos diskusijos dėl klausimo, ar Socialistų Partija turėtų likti Antrajame Internacionale, ar reikėtų kurti „Antrąjį su puse“ Internacionalą, ar vis dėlto Partijai derėtų jungtis prie Lenino įkurto Trečiojo Internacionalo?* Iš pradžių šito dar nuodugniai nesupratau. Kodėl buvo taip karštai ginčijamasi? Ar su Antruoju, „Antruoju su puse“, ar Trečioju Internacionalu, vis tiek galėtų būti vedama revoliucija. Kam tada ginčytis? O kai dėl Pirmojo Internacionalo – kas gi nutiko su juo?**

Labiausiai norėjau žinoti, kuris iš Internacionalų stoja į kolonijinių šalių tautų pusę? – būtent apie tai susirinkimuose ir nebūdavo kalbama.

Viename susirinkime aš pats iškėliau šį, mano nuomone, patį svarbiausiąjį klausimą. Kai kurie draugai atsakė: ne Antrasis, o Trečiasis Internacionalas. Ir vienas draugas man davė pasiskaityti l‘Humanite*** išleistas Lenino „Tezes nacionaliniu ir kolonijiniu klausimu“.

Tezėse buvo naudojamos man tuomet dar sunkiai suprantamos politinės sąvokos. Bet vėl ir vėl jas perskaitydamas, pagaliau suvokiau jų esmę. Manyje atsirado didžiulis įsijautimas, užsidegimas, aiškumas ir užtikrintumas! Verkiau iš džiaugsmo. Nors ir sėdėdamas vienas savo kambaryje, aš garsiai sušukau, lyg kreipdamasis į didžiules minias: „Mielieji kankiniai tautiečiai! Štai ko mums reikia, štai yra kelias į mūsų išsivadavimą!“

Nuo tada aš pilnai pasitikėjau Leninu ir Trečiuoju Internacionalu.

Iki tol per Partijos skyriaus susirinkimus aš tik klausydavausi diskusijų; miglotai galvojau, kad visi yra logiški ir negalėjau atskirti, kurie buvo teisūs, o kurie klydo. Bet nuo tada ir aš įsitraukiau į diskusijas ir ėmiau karštai ginčytis. Nors man dar trūkdavo prancūziškų žodžių savo mintims išreikšti, aš su nei kiek ne mažesniu užsidegimu triuškindavau Leniną ir Trečiąjį Internacionalą šmeižusius kaltinimus. Mano vienintelis argumentas buvo toks: „Jei jūs nesmerkiate kolonializmo, jei jūs nestojate į kolonijinių tautų pusę, kokią dar jūs vedate revoliuciją?“

Aš ne tik dalyvaudavau savojo Partijos skyriaus susirinkimuose, bet taip pat eidavau ir į kitus skyrius dėstyti „savo poziciją“. Turiu pridurti, kad draugai Marcel Cachin, Vaillant Couturier, Monmousseau ir daugelis kitų padėjo man plėsti savo žinias. Pagaliau, Tours suvažiavime kartu su jais balsavau už įsijungimą į Trečiąjį Internacionalą.

Iš pradžių pasitikėti Leninu mane paskatino ne komunizmas, o patriotizmas. Žingsnis po žingsnio, kovos eigoje greta praktinės veiklos studijuodamas marksizmą-leninizmą aš pamažu suvokiau, kad iš vergijos pasaulio engiamąsias tautas ir darbo žmones išlaisvinti tegali tik socializmas ir komunizmas.

Mūsų šalyje, kaip ir Kinijoje, yra legenda apie stebuklingąją „Išminčių knygą“. Susidūręs su didžiuliais sunkumais, žmogus ją atsiverčia ir suranda išeitį. Leninizmas mums, Vietnamo žmonėms ir revoliucionieriams, ne tik stebuklinga „išminčių knyga“: jis yra spindinti saulė, nušviečianti mūsų kelią į galutinę pergalę, į socializmą ir komunizmą.

Pirmą kartą paskelbta 1960 m. balandžio mėn. V. I. Lenino 90-mečio proga tarybiniame leidinyje „Rytų problemos“. (Selected Works of Ho Chi Minh Vol. 4. Foreign Languages Publishing House).

Šaltinis: Marksisto biblioteka 
 

* Pirmasis Internacionalas – 1864 m. įkurta ir iki 1876 m. veikusi Tarptautinė darbininkų asociacija, kurios kūrime ryškų vaidmenį suvaidino ir Karlas Marksas su Frydrichu Engelsu. Antrasis Internacionalas, įkurtas 1889 m., iki 1916 m. vienijo skirtingų šalių socialistines ir darbininkų partijas. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dauguma vakarų Europos socialistų lyderių, nepaisydami savo įsipareigojimų kovoti už tarptautinę darbo žmonių vienybę, prieš dalyvavimą imperialistiniuose karuose, stojo „savųjų“ buržuazinių vyriausybių pusėn, parlamentuose balsuodami už karinius biudžetus. Tai privedė prie faktinio Antrojo Internacionalo kracho. Trečiąjį Internacionalą, taip pat žinomą Kominterno vardu, kaip revoliucinių marksistų susivienijimą prieš reformistinius socialdemokratus, 1919 m. su bendražygiais įkūrė V. Leninas; jis veikė iki 1943 m.

** Pirmasis Internacionalas buvo paleistas dar 1876 m., po 1872 m. vykusiame Hagos suvažiavime įvykusio galutinio išsiskyrimo tarp marksistų ir anarchistų.

*** Tuo metu – Prancūzijos Komunistų Partijos laikraštis.