Tarptautinė moterų solidarumo diena

Kovo 8 d. minime Tarptautinę moterų solidarumo dieną: didžioji dalis lietuvių šia proga sveikina moteris, ypatingai mylimąsias ir žmonas. Tik saujelė urvinio antikomunizmo spazmų kamuojamų „patriotų“ atvirai neigia šią šventę dėl taip vadinamo „sovietinio tvaiko“. Bet ir dauguma šią dieną švenčiančių moterų bei jas sveikinančių vyrų menkai tenutuokia pačios datos istorinės potekstės bei prasmės.

Šioji data, iki šiandienos minima pasauliniu mastu, yra glaudžiai susijusi ne tik su Tarybų Sąjungos, o ir apskritai pačio tarptautinio komunistinio ir darbininkų judėjimo, kurio bastionu pastaroji valstybė buvo, istorija. Antai pirmąkart Moterų diena minėta tuometės Amerikos Socialistų Partijos iniciatyva 1909 m. vasario 28 d. Niujorko mieste; o kovo 8 d., kaip tradicinė tada, nusistovėjo nuo 1917 m. kovo 8 d., tądien prieš žeminančias darbo sąlygas Petrograde prasidėjus masiniam tekstilės darbininkių streikui. Tad turime garbingą šimtmetį.

Petrogrado tekstilės darbininkių streikas 1917 m. kovo 8 d.

Kokia šios šventės prasmė? Kova dėl moterų lygiateisiškumo vyrams, dėl jų pripažinimo pilnais ir lygiaverčiais žmonėmis. Priverstinės santuokos, alinantis darbas, mušimai ir pažeminimai, dvigubi standartai iš moterų, bet ne vyrų, reikalaujant santuokinės ištikimybės. Lietuvių literatūros istorijoje žymiausiu tokio moterų pavergimo simboliu tapo Žemaitės „Marti“: ne be reikalo ir pati autorė visą sąmoningą savo gyvenimą kovojo už vyrų ir moterų lygybę.

Šiandien tokios engimo formos daugiausiai užsilikusios kaimo vietovėse bei vadinamojo Trečiojo pasaulio kraštuose; tuo tarpu „civilizuotuose“ šalyse jas pakeitė subtilesni, anarchiška „laisve“ pridengiami reiškiniai: prostitucija ir pornografija, kultūra ir mados, traktuojančios moteris, ne kaip pilnaverčius žmones, o tiesiog sekso objektus. Tokią ir panašią kultūrą šiandien, be kita ko, aukština ir „kairuoliškais“ šūkiais žaidžiantys veikėjai, atstovaujantys buržuaziniu individualizmu paremtą, visiškai iškreiptą ir nieko bendro su kova dėl moterų žmogiškųjų teisių neturintį vakarietišką „feminizmą“. Dar populiarios ir ypač „elito“ sluoksniuose praktikuojamos santuokos iš išskaičiavimo, ar turtų, ar karjeros sumetimais.

Visa tai – žmonių susvetimėjimo, socialinio ir moralinio išsigimimo apraiškos, iškeliamos ir skatinamos visuomenės santvarkos, paremtos ne žmogiškaisiais poreikiais, o prekiniais-piniginiais santykiais, išnaudojamo darbo nešamu pelnu. Būtent prieš tai, už žmoniškus lyčių tarpusavio santykius, orų gyvenimą ir šeimas, paremtas tikra santuokinių meile ir pagarba, ne prievarta ar išskaičiavimu, kovoti kviečia istorinė Kovo 8 d.

Toji kova neatskiriama nuo kovos už plačias visuomenines permainas, už ne pelnui, o žmonių poreikiams tarnaujančios ir sveikus jų santykius skatinančios santvarkos, socializmo, sukūrimo. Tai rodo pati Kovo 8-osios, kaip Tarptautinės moterų solidarumo dienos, kilmė ir istorija. Todėl tikimės, jog ilgainiui vis daugiau lietuvių ne tik tądien dovanosią gėles savo moterims ar džiaugsiąs asmeniniais santykiais, bet ir atsimins tikrąją šios ne tik gražios ir prasmingos, bet ir kovingos šventės reikšmę ir istorines ištakas.

Kibirkštis