Artūras Regratis – lietuvių proletarų poetas

1894 m. kovo 4 d. Žemaitkiemio miestelyje (Ukmergės raj.) gimė Kazys Šlaitas, savu laiku po A. Regračio slapyvardžiu pagarsėjęs lietuvių poetas, visuomeninis bei politinis veikėjas, komunistas revoliucionierius.

Būdamas bežemio grytelninko sūnumi, būsimasis poetas nuo mažų dienų patyrė daug vargo; neturėjo sąlygų net pradinei mokyklai baigti. „Pradėjau tarnaut nuo 8 metų. Iki 14 metų pas buožes piemenavau. Vieną žiemą, užuot mokęsis, dirbau – dienomis ir naktimis – riestainių kepykloje, Ukmergėje. O, kiek ten mano jėgų prarasta! Iki 17 metų tarnavau pusberniu, vėliau stojau pas sodžiaus siuvėją amato mokytis. Dirbau vien už pilvą apie 2 metus. Amatas man visai nepatiko ir jaučiau tam amatui jokio patraukimo neturįs, aš buvau linkęs prie mokslo ir literatūros.“, – rašė jis savo autobiografijoje (A. Regratis. Raštai. V., 1962, p. 219).

Pats patyręs išnaudojamo žmogaus dalią, „Regratis vėliau galėjo su įsijautimu sukurti eilėraščių apie kaimo proletarus – bernus, kumečius, piemenis, apie jų vargus ir kovą dėl žmogiškų teisių“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1965. T. 3, p. 121).

Kaip poetas pradeda reikštis sulaukęs 18 metų amžiaus – 1912 m. pradėdamas „Rygos naujienoms“ siuntinėti savo eilėraščius ir korespondencijas; 1913 m. šie pirmieji poetiniai bandymai išspausdinami aukščiau minėtame leidinyje. 1914 m. ir pats į Rygą atvyko „uždarbiauti ir svieto pamatyti“ (A. Regratis. Raštai. V., 1962, p. 219). 

Tais pačiais metais „Akordo“ slapyvardžiu išėjo pirmasis A. Regračio eilėraščių rinkinys – „Jaunuomenės žiedai“. Ten Regratis „eina bendros demokratinės poezijos tradiciniu keliu, sekdamas daugiausia Jovaru*. Panašiai kaip Jovaras, jis neliečia ryškesnių revoliucinių motyvų, apdainuoja darbo žmonių vargą, nusiskundžia sunkiu likimu, reiškia abstrakčius geresnių, šviesesnių, laimingesnių dienų lūkesčius.“ (B. Pranskus. Proletarinė lietuvių literatūra. V., 1964, p. 127).

Visgi A. Regratis, dar nebūdamas partiniu veikėju, tais pačiais 1914–aisiais ima bendradarbiauti bolševikinės krypties laikraštyje „Vilnis“; čia jis skelbia neabejotiną įsitikinimą socializmo idealu; antai eilėraštyje pavadinimu „Viltis“, jis rašė:

Tikiu, kad pasaulyje skriaudos išnyks, –

Didieji mažųjų nesmaugs, –

Ir laisvės kvietkelis ant žemės išdigs,

Ir meilė, brolybė išaugs.

Tikiu, kad ledinės krūtinės sutirps, –

Suvargusį žmogų atjaus.

Ir vaisius lygybės išaugs ir išsirps, –

Didi ir maži jįjį pjaus.**

Kitame ten pat paskelbtame eilėraštyje, „Darbininko likimas“, poetas „apdainuoja darbininką, kuris nuvargęs ir išalkęs grįžta iš fabriko ir parvirsta gatvėje. [...] čia Regratis jau ėmėsi vaizduoti ne aplamai varguolį, skurdžių, o fabriko darbininką – proletarą.“ (ten pat, p. 128). O tais pačiais metais, jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išėjusiame eilėraštyje „Nors“, randame ir revoliucinius šūkius:

Nors siunta ant žemės „šventi“ tie valdonai

Ir smaugia silpnuosius visus,

Varydami juos į kapus,

Ir pragarą kenčia vargšų milijonai,

Nors rankos galingos mus replėmis spaudžia

Ir kailį mums engia gyviems,

Bet mes jau apskelbsim visiems:

Į kovą iš vieno! Lai niekas nesnaudžia!***

 
Tokios eilės aiškiai byloja, kad A. Regratis sparčiai brendo ne tik poetiniu, bet ir idėjiniu–politiniu požiūriu. Bet šį procesą laikinai nutraukė pastarojo mobilizavimas į carinę armiją. „Jis pateko į karo felčerių kursus, kuriuos baigęs, dirbo karo ligoninėse. Ir šiuo metu jis rasdavo laiko lavintis, privačiai išėjo keturių klasių kursą.“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1965. T. 3, p. 121–122).

1917 m. gale, Didžiojo Spalio įvykių pasėkoje,  A. Regratis vėl imasi plunksnos: naujuose eilėraščiuose imperialistinio karo baisumus išgyvenęs poetas nurodo tikruosius skerdynių kaltininkus – kapitalistus ir jų talkininkus – su pasipiktinimu kreipdamasis į beprasmiškai žuvusius karius, skelbia kovą prieš išnaudotojus ir pavergėus.

Vergijoj gimę, augę,
Pamilote kapus,
Šviesybės nesulaukę,
Apleidote jau mus!

Ilsėkitės, užmigę
Saldžiai, šaltu miegu,
O mes, gyvi atlikę,
Eisim nauju taku...

Nuo aukuro raudono –
Išlieto jūsų kraujo –
Nukris budelių tronas,
Kapitalistų gauja!****

1918 m., pradėjus pulti vokiečiams, A. Regratis pakliuvo jiems į nelaisvę, iš kurios netrukus išsivadavo. Tuomet jis grįžta į gimtąjį Žemaitkiemį ir čia įsijungia į Pirmąją Lietuvos proletarinę revoliuciją, į kovą dėl Tarybų valdžios Lietuvoje. „Kuriasi Tarybų Lietuva. Dirbu tarybų darbą, vėliau – karinį. Tarnauju karo įstaigose iki 21 metų. Viskas pasikeitė. Jau pergyventa ir psichologinė revoliucija...“, – taip tuometę savo veiklą prisiminė poetas (A. Regratis. Raštai. V., 1962, p. 220).

Tai „buvo geriausia jo idėjinio brendimo mokykla“ (B. Pranskus. Proletarinė lietuvių literatūra. V., 1964, p. 130), kuri „Regračiui atvėrė naujus akiračius, užgrūdino jį kaip kovotoją dėl naujos, socialistinės santvarkos“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1965. T. 3, p. 122). Deja, „to laikotarpio Regračio eilėraščių nėra išlikusių“ (B. Pranskus. Proletarinė lietuvių literatūra. V., 1964, p. 130).

1920 m. gale demobilizavęsis iš armijos, A. Regratis atvyko į Maskvą, kur dirbo Tautybių reikalų liaudies komisariato lietuvių skyriuje. Ten jis „nepaisydamas jau silpnėjančios sveikatos, sunkių gyvenimo sąlygų, daug rašė, dalyvavo visuomeninėje veikloje.“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1965. T. 3, p. 122). Ėjo Lietuvių proletarinių poetų sąjungos sekretoriaus pareigas, burdamas proletarinius lietuvių rašytojus, organizuodamas jų darbą.

Maskvos lietuvių proletarinių rašytojų grupė (1923 m.). Iš kairės į dešinę: S. Raudonis, A. Regratis, A. Merkytė (Lavenos-Liuda), B. Pranskus-Žalionis, J. Stašelis

Būtent 1920–1923 m. ypač pagausėjo paties Regračio poezija; jo darbai „buvo spausdinami komunistiniuose lietuvių laikraščiuose, pažangiojoje Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudoje.“ (ten pat, p. 122–123).

Šio laikotarpio kūryboje pilnai kristalizuojasi ne tik poeto meninis meistriškumas, o ir klasinė pozicija, ryškus partiškumas. Sekdamas žymiojo poeto–revoliucionieriaus J. Janonio pėdomis, A. Regratis savo kūryboje ne tik vysto revoliucinę, proletarinę tematiką, o ir siekia įamžinti didžiojo savo pirmtako atminimą

O dainiau! Parblokštas likimo žiauraus,
Nejausdamas svajoto Rytojaus,
Ramiai dabar ilsies, apraustas smėly,
It vagą išvaręs artojas!
O mes, draugai Tavo, Komunos pily,
Kurion Tu sielos tiek įdėjai. –
Su tokiu pat karštu pasišventimu
Dainuojame Tavo Idėjai.*****

Eilėraščiuose „Lietuvos kumečio šašas“, „Lietuvos berno daina“, A. Regratis piešia tikrovišką vaizdą samdomųjų žemės ūkio darbininkų gyvenimo, smerkdamas buožijos viešpatavimą.

Ar žinai tu tą šalį.
Kur darbo žmogus jokių teisių neturi,
Kur ponų tik seimas visaip viską sprendžia,

O jis – tik per plyšį į butą pažiūri,

Manydamas, kad buožės palengvins jo dalį,

Ir, dantis sukandęs, vis kenčia ir kenčia?...
 

Tokiais mūsų šiandieną primenančiais žodžiais Regratis aprašė tuometę „nepriklausomą“ buržuazinę Lietuvą, kaip kontrastą jai priešpastatydamas tuomet Tarybų Rusijoje besikūrusį naująjį socialistinį gyvenimą:

Ar žinai tu tą šalį, –
Kur teka aušrinė ir rytas išaušo,
Kur valdžia darbininkams priklauso,
Kur jie valdosi patys ir pamatą naują
Per kovą, per triūsą, per prakaitą, kraują
Respublikai savo tarp seno ir naujo pasaulio jau stato, –
Kas kaip moka, kaip gali...

Ar žinai tu tą šalį?..******
 

„Duokite tarybų valdžiai atsikvėpti, leiskite metus kitus ramiai plėtoti kūrybos darbą, leiskite pradėti kaip reikiant prekybą su užsieniu, kaip tai vyksta visose kitose užsienio šalyse, o tarybų valdžia, komunistų partijos vadovaujama, parodys per keletą metų didesnių stebuklų, negu visos senovės biblijos.“, – rašė A. Regratis, numatydamas būsimus didžiulius Tarybų valstybės laimėjimus (A. Regratis. Raštai. V., 1962, p. 226–227).

Jis neabejojo šviesia socialistine ateitimi, galutine pakilusios revoliucijos pergale ir kovingai šį įsitikinimą reiškė: „Ir Komunos nariai – / Komunarų būriai / Žengs į mūšį – ar žūt, ar pasaulį laimėti!“*******
 

Deja, poetas sirgo džiova ir vis stiprėjusi liga „privertė Regratį nutraukti aktyvų literatūrinį ir visuomeninį darbą. 1923 m. rudenį poetas buvo paguldytas į ligoninę. 1924 m. spalio 7 d. Regratis mirė, sulaukęs vos 30 metų amžiaus.“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1965. T. 3, p. 123). 

„Regratis buvo pasiaukojantis kovotojas dėl socializmo idėjų. Visa širdimi, kaip pats sakosi, jis buvęs su Komunistų partija, net ir sunkiausiais momentais neprarasdavęs tikėjimo socializmo pergale. Jis buvo geras, nuoširdus draugas, nepaprastai jautrus ir paslaugus kitiems. Sunkiais pilietinio karo ir pirmaisiais Tarybų šalies ūkio atstatymo metais jis daug dirbo, mažai tesirūpindamas savimi.“, – rašė asmeniškai A. Regratį pažinojęs B. Pranskus–Žalionis (1902–1964) (ten pat).

A. Regračio raštų rinkinio viršelis. 1927 m.

Kaip ir J. Janonis, A. Regratis mirė dar toli gražu neatskleidęs pilno savo kūrybinio pajėgumo. Ir vis dėlto jis liko neužmirštas: 1927 m. išeina rinkinys „Artūras Regratis ir jo raštai“; o Tarybų Lietuvoje 1949 m. išleidžiama jo „Rinktinė“, 1962 m., „Raštai“. Jis į lietuvių literatūros istoriją įėjo „kaip pasižymėjęs proletarinis poetas, J. Janonio poetinių tradicijų tęsėjas, kaip pirmasis Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos laimėjimų ir tarybinio gyvenimo dainius lietuvių poezijoje“ (ten pat, p. 131).

Tai užtikrina jam garbingą vietą lietuvių liaudies ir Lietuvos revoliucinio judėjimo istorijos herojų tarpe. Taip mes, Lietuvos marksistai, prisimename A. Regratį ir dabar, praėjus daugiau, kaip šimtui dvidešimčiai metų nuo jo gimimo. Didžiais savo darbais ir palikimu, jis gyvuos dabar ir visados.

Kibirkštis

A. Regračio laidotuvės

* Jonas Krikščiūnas–Jovaras (1880–1967) – revoliucinis–demokratinis lietuvių poetas, žymus 1905–1907 metų revoliucijos periodo dainius.

** A. Regratis. Raštai. V., 1962, p. 52.

*** Ten pat, p. 58.

**** Ten pat, p. 63.

***** Ten pat, p. 122.

****** Ten pat, p. 79–80.

******* Ten pat, p. 136.