Lyginate nesulyginamus dalykus – atsakymas „Delfiui“ dėl Nikolajaus Černyševskio

Naujųjų metų ryte atsidaręs „Delfio“ portalą, pamačiau straipsnį apie neva „Pavojingiausią amžiaus knygą“ (Delfi), prasidedantį pasakojimu apie 1987-2006 m. JAV centrinio banko, Federalinio rezervo, direktoriaus pareigas ėjusį Alaną Grynspaną. Paskirtas dešiniųjų reakcionierių numylėtojo prezidento R. Reigano, A. Grynspanas vykdė kiek galima didesnio finansinio dereguliavimo politiką, vadinamąjį neoliberalizmą, remdamasis absoliučios „laisvos rinkos“ idėjomis, atitikusias jo idėjiniu guru buvusios rašytojos Ain Rand (1905-1981) skelbtos „objektyvizmo“ filosofijos postulatus. 

Anot A. Rand, kiekvienas individas egzistuojąs pats sau, siekiąs savo, nuo kitų individų niekaip nepriklausančių tikslų, o bet kurios etikos matu turėtų būti racionalus apsisprendimas pagal tai, kas asmeniškai naudinga. Altruizmo, kaip dorybės, suvokimas, Rand atmetamas kaip neva didžiausia klaida ir blogybių šaltinis. Nors teigė iš ankstesnių mąstytojų besiremianti vien Aristoteliu, pastarojo tezę apie žmogui įgimtą visuomeniškumą ji faktiškai atmetė*. Kai dėl visuomeninių-politinių klausimų, Rand rėmėsi klaidinga prielaida, jog politinė valdžia pati savaime nepriklausanti nuo ekonomikos ir todėl tariamas valstybės nesikišimas į nereguliuojamą kapitalistinės rinkos ekonomiką turėtų užtikrinti optimalias sąlygas „laisvos verslininkystės“ suklestėjimui**. Kapitalistai esą tikrieji visų vertybių kūrėjai, o likusi visuomenė juos skriaudžianti – šie turį teisę kerštauti. Tokias idėjas, grubiai paėmus, Rand pateikė savo romanuose „Atlantas patraukė pečiais“ (Atlas Shrugged) ir „Ištaka“ (The Fountainhead) heroizuodama „ekonominį terorą“ vykdžiusius veikėjus.

Prasidėjus 2008 m. pasaulinei finansų krizei, A. Grynspanui teko sulaukti JAV „kairiųjų“ liberalų kritikos strėlių – esą jo dereguliacinė politika sukėlusi krizę; o faktas kaip blynas, jog šios krizės metu nukentėjo ne stambiojo kapitalo, ypač finansinio kapitalo, savininkai, o darbo žmonės, taip pat ir į proletariato ar liumpenų gretas smukti ėmę vadinamosios „vidurinės klasės“ (dosniai apmokamų profesionalų ir smulkiųjų buržua) atstovai. Visa tai, anot „Delfy“ pasirodžiusio straipsnio – A. Rand idėjų apie individualizmą ir „ekonominį terorizmą“ – atgarsiai XXI amžiaus JAV politiniame gyvenime.

Be to, kad su tam tikra racija išvedamos paraleles tarp Rand romanuose pateikiamos egoizmo filosofijos ir Grynspano finansinės politikos, o dar ir minkštai kritikuojamas neoliberalizmas (aišku, ne pati kapitalistinė sistema – tai jau reikalautų mokslinio, marksistinio požiūrio), straipsnis būtų lyg ir niekuo neypatingas. Tačiau ties tuo nesustojama: einama toliau, bandant ieškoti tariamų Rand idėjų ištakų Nikolajaus Gavrilovičiaus Černyševskio (1829-1889) kūryboje, būtent romane, lietuviškai žinomame pavadinimu „Kas daryti?“ (Что делать?).

Retas kuris šiuolaikinės Lietuvos jaunuolis žinos, kas buvo N. Černyševskis ar, juo labiau, kas tai čia per knyga – panašiai kaip su daugelio kitų literatūros klasikų (pavyzdžiui, M. Gorkio, N. Ostrovskio ir t. t.) darbais – Černyševskio kūryba tyliai, bet ciniškai išstumta iš lietuviškųjų švietimo programų, viešojo kultūrinio bei intelektualinio gyvenimo.

Todėl vertėtų atsakyti į gana elementarų klausimą – kas toksai tas N. Černyševskis? Černyševskis – vienas žymiausių XIX amžiaus rusų mąstytojų, visuomenės ir politikos veikėjų. Kaip revoliucinių demokratų lyderis, skelbęs utopinio socializmo ir valstiečių revoliucijos idėjas, Černyševskis neperstojamai kovojo prieš carizmą, net ilgiems metams atsidūręs kalėjimuose ir tremtyje, iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas kilniems idealams.

Aukščiau minėtasis Černyševskio romanas – „Kas daryti?“ – parašytas 1862-1863 m. cariniame kalėjime; kūriniu norėdamas išreikšti revoliucines idėjas, pavaizduoti gyvenimo būdą ir etosą tikrų kovotojų už liaudies laimę, bet tuo pačiu siekdamas apeiti carinę cenzūrą, autorius viską perteikė užmaskuota, alegorine romantinės meilės istorijos forma. Pagrindinė veikėja – Vera Pavlovna – despotiškų tėvų ujama mergina, pabėga ir prieš jų valią išteka už Dmitrijaus Lopuchovo, bet šiai suvokus, kad iš tikrųjų myli jo geriausią draugą Aleksandrą Kirsanovą, Lopuchovas surežisuoja savo savižudybę ir pasitraukia į šalį, norėdamas, kad jie abu galėtų būti laimingi. Itin reikšmingas epizodinis veikėjas – Rachmetovas – nuo visų turtų, romantinių santykių ar fizinių malonumų atsisakęs asketas, Lopochovo siųstas perduoti žinių Verai. 

Skaitant tarp eilučių galima suprasti, kad visi teigiamieji romano herojai – revoliucionieriai – siekią visuomenės pertvarkymo socializmo pagrindais; knygoje Černyševskis išreiškė atitinkamą etiką, pagal kurią veikdami veikėjai nebijo sunkiai dirbti ir aukotis, bet daro tai su malonumu, patys dėl savęs, laikydami tai savo pačių interesu.

 

Knygos rankraštis „dalimis buvo siunčiamas į tardymo komisiją, kurios žinioje buvo Černyševskio byla, o paskui į cenzūrą, kad toji išspręstų jo publikavimo klausimą.“ Pastaroji „atidžiai nestudijavo rankraščio ir davė atitinkamą leidimą.“ (N. Černyševskis. Kas daryti? V., 1976, p. 419). 

Nors šis neapdairumas greitai buvo pastebėtas, romanas spėjo dalimis išeiti žurnalo „Sovremennik“ trečiame, ketvirtame ir penktame 1863-iųjų numeriuose ir, nepaisant vėliau sekusio uždraudimo, plačiai paplito po Rusiją, kurioje susilaukė didelio atgarsio. Miesčionims, prisitaikėliams ir caro padlaižiams jis kėlė pašaipą ar netgi pyktį***; tuo tarpu pažangiąją to meto visuomenės dalį, ypatingai revoliucingą jaunimą, „Kas daryti?“ skatino stoti į revoliucinę kovą. 

Černyševskio romanas, o ir apskritai jo gyvenimas bei veikla, įkvėpimo šaltiniu tapo ir legendiniam revoliucionieriui V. Leninui: „Kaip asmenybė Černyševskis paveikė Vladimirą Iljičių savo nesutaikomumu, savo nuoseklumu, tuo, su kokiu vertingumu, su kokiu išdidumu pakėlė jis savo negirdėtai sunkų likimą“ – savo laiku pasakojo Lenino žmona, N. Krupskaja (V. Leninas. Apie literatūrą. V., 1946, p. 294). Bet, pabrėžė ji, „Černyševskis darė įtakos Leninui ne vien tik kaip asmenybė“ (ten pat, p. 295): Leninas vertinęs „Černyševskio veiklą, jo tikrąjį demokratizmą, nes matė to demokratizmo sąskambį su marksizmo pažiūra į mases.“ (ten pat, p. 296).

Šią Černyševskio romano sąsają su tolimesniu Rusijos revoliuciniu judėjimu, tame tarpe ir Leninu bei bolševizmu, mini ir mūsų aptarinėjamasis straipsnis – bet kažin kokiu būdu jo autoriui pavyksta rasti ryšį tarp Černyševskio revoliucinės etikos ir A. Rand buržuazinio individualizmo – esą ir to, ir to būta „racionalaus egoizmo“ formų. Už šio teiginio slypi jei ne tyčinis melas, tai visiškas reikalo neišmanymas ir diletanto protinis skurdas.

Taip, paviršiumi žiūrint – tam tikras paralelizmas Černyševskio ir Rand idėjose gali būti apčiuopiamas. Štai, Rand romanų veikėjai, kaip ir Rachmetovas – stiprios, valingos asmenybės – veikiančios pagal tai, ką suvokia esant jų pačių interesu. Minėtojo straipsnio autorius bando įrodinėti, neva Černyševskis pasiėmęs klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovo, A. Smito „nematomosios rankos“ idėją – „samprotavimą, kad individo savanaudiška nauda tapati visuomenės naudai“ (Delfi). Toksai palyginimas neabejotinai tiktų apibūdinti Rand pažiūras – bet jis neturi nieko bendro su Černyševskio etika.

Kodėl? Černyševskio etikos pagrindas – žmogaus savimeilė (meilė sau); Rand – individo savanaudiškumas (egoizmas). Kaip bebūtų keista, tai – ne tik skirtingi, bet vienas kitam iš pagrindų priešingi dalykai. 

Ši skirtis puikiai paaiškinama psichoanalitiko Ė. Fromo veikale „Žmogus sau“: mylėti, anot Fromo, reiškia turėti produktyvų, kūrybišką santykį su gyvenimu; jei tikrai myli kitą žmogų, vadinasi, myli ir patį save, o jei myli save, tai reiškia, jog myli apskritai. „Meilė žmonėms – ne abstrakcija, kaip dažnai manoma, einanti po meilės konkrečiam žmogui, o tokios individualios meilės prielaida, nors ji ir kyla mylint atskirus individus.“ (Ė. Fromas. Žmogus sau. V., 2008, p. 145). Negali mylėti savęs, tuo pačiu nemylėdamas kitų. Darbas ir kova dėl kitų žmonių – tai dorybė, tai kova dėl savęs, tai savojo žmoniškumo įtvirtinimas. Todėl Černyševskis ir rašė: „mūsų laimė neįmanoma be kitų laimės“ (N. Černyševskis. Kas daryti? V., 1976, p. 9).

Kas kita – A. Rand koncepcijoje. Anot jos, kaip aukščiau minėjome, individas turėtų būti laisvas siekti savo tikslų, kurie – savarankiški – čia tariama individo laimė visiškai nepriklausoma nuo kitų žmonių buvimo ar nebuvimo, nuo jų laimės ar negandos; pagalba kitiems neturi jokios moralinės reikšmės, nesiriša su jokiomis dorybėmis. Tokia pozicija – savanaudiškumas, kuomet „žmogus domisi tik savimi, visko nori tik sau, jaučia malonumą tik imdamas, bet ne duodamas. Išorinis pasaulis priimamas tik tuo požiūriu, kiek jis yra naudingas.“ Savanaudis „mato tik save ir viską vertina pagal tai, kiek tai jam naudinga; jis visiškai nesugeba mylėti.“ (Ė. Fromas. Žmogus sau. V., 2008, p. 146).

Visa tai nepalieka jokių abejonių: „Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik nėra tapatūs, bet netgi priešingi dalykai.“, – teisingai rašė Fromas (ten pat). Tokie pat priešingi, kaip Černyševskio etika – etika, paremta suvoktu visuomeniško, mylinčio žmogaus interesu ir Rand etika – egoistiško individo interesu****.

 

Šitai suvokę, matome ne tik tai, koks absurdiškas „Delfio“ publikuotojo straipsnio autoriaus bandymas gretinti Černyševskį su Rand, o ir tai, jog abiejų rašytojų politinės pozicijos jų etinių pažiūrų šviesoje atrodo tiesiog simptomiškos: revoliucinė-humanistinė Černyševskio etika postulavo socializmą – santvarką – įgalinančią žmogų būti tikru žmogumi; tuo tarpu mizantropija pulsuojantis Rand mokymas – kapitalizmą – sistemą, kurios tariamojo „racionalumo“ matas – ne žmogiškieji poreikiai, o pelnas: grynas, šaltas pinigas. Kol Rand savanaudiškumo etika inspiravo tokius moralinius išsigimėlius, kokiu yra A. Grynspanas, Černyševskio šaukimas į kovą įkvėpė – ir vis dar įkvepia – kovotojus už žmoniškumą ir netgi tokius prometėjiškosios dvasios milžinus, kaip Leninas.

Pagrindinius klausimus, atrodo, lyg ir išsiaiškinome – bet lieka dar keletas, sakykime, antraeilių problemų, kurias tyčia nusprendžiau palikti šio rašinio pabaigai.

Nenurodomas nei straipsnio autorius, nei konkretus šaltinis, iš kurio būtų buvusi paimta visa „Delfio“ pateiktoji informacija. Žinoma – tai toli gražu ne pirmas ir tikriausiai ne paskutinis tokios apgailėtinos delfininkų nekompetencijos pavyzdys. O ir išsiaiškinti opuso kilmę nebuvo taip jau sudėtinga: beskaitydamas greitai supratau, jog prieš akis turiu mėgėjiškai atliktą vertimą iš anglų kalbos...

Ryškiausiai šį faktą išdavė viena smulkmena: straipsnyje greta Černyševskio romano paskui minima vienas žymiausiųjų Lenino veikalų – „Что делать?“: rusų kalba pavadinimas – toks pat, koks ir Černyševskio knygos; bet lietuviškuose vertimuose politinė brošiūra vadinasi „Ką daryti?“, romanas – „Kas daryti?“; tuo tarpu anglų kalboje ir vienas, ir antras kūriniai vadinami vienodai: „What is to be done?“  Pagal tai ir nuspėjau šios rašliavos kilmę, originalųjį variantą rasdamas puslapyje, kurį, lygtais cituodami (bet ne perpublikuodami), nurodo patys delfininkai – „Politico Magazine“.

Taip išeina, jog Delfio darbuotojai tiesiog nuplagijavo ištisą straipsnį, jį išversdami, bet nenurodomi nei autoriaus – Adamo Veinerio (Adam Weiner) – nei šaltinio. Negana to, kad šiuo atveju turime pigų plagiatą, dar ir patsai plagijavimo objektas – ne šiaip klaidinantis, bet stačiai nevykęs, faktinių klaidų pilnas straipsniūkštis. 

Tuo gali įsitikinti kiekvienas, nepatingėjęs susipažinti tiek su minėtuoju Černyševskio romanu, tiek su Lenino raštais. Štai – skaitydami tekstą, tiek originalą, tiek lietuviškąjį vertimą – randame asmenvardį: „Vera Rozalsky“. Pirma – čia reiškiasi paties vertėjo aplaidumas [angliškai „Rozalsky“, lietuviškai – „Rozalksaja“]; antra – tokios veikėjos romane „Kas daryti?“ paprasčiausiai nėra. Černyševskio Vera – ne Rozalskaja, o Pavlovna. Panašu, jog patsai A. Veineris, nors ir neperskaitęs pačios Černyševskio knygos, visgi drįsta ją pliekti, aišku, ne be tariamo autoritetingumo auros.

Toliau Veineris rašo, esą brošiūra „Ką daryti?“ buvo „pirmoji rimta Lenino knyga“. Šis 1902 m. vasarį išėjęs veikalas – vienas ankstyvųjų V. Lenino veikalų, bet toli gražu ne pirmasis. 1894-aisiais – beveik dešimt metų iki kol pasirodė „Ką daryti?“ – Leninas spėjo paskelbti pirmą ilgos apimties savo kūrinį: „Kas tie „liaudies draugai“ ir kaip jie kovoja su socialdemokratais?“. Net neminėdami eilės kitų tuo metu išėjusių Lenino knygų, turime 1899 m. išleistą „Kapitalizmo išsivystymo Rusijoje“: tai – Lenino atlikta marksistinė to meto Rusijos ekonominių realijų studija, tiek apimtimi, tiek savo problematika – tiesiog milžiniškas mokslinis darbas, pagrindęs tolimesnę Rusijos revoliucinių marksistų politiką.

Visa tai rodo, jog „Delfio“ nuplagijuoto straipsnio autoriaus – A. Veinerio – esama ne tik šlykštaus dezinformatoriaus, o ir tiesiog juokingo diletanto, kuris imasi rašyti apie tai, ko visai neišmano. Tuo tarpu mūsų oficialiosios masinės žiniasklaidos voratinklyje esantys žmogeliai, tiek tamsūs naivuoliai, tiek savimi patenkinti miesčionys, perskaitę šį apgailėtiną plagiatą, galvosiantys pasisėmę „žinių“ ar net „gilių įžvalgų“ apie istoriją ir pasaulį, nors iš tikrųjų tebus gavę eilinę dozę buržuazinio melo.

Ką tai pasako apie „Delfio“ ir jo komandos lygį – nenagrinėsiu, apie tai palikdamas spręsti pačiam skaitytojui. Bet tuo pačiu – užbaigdamas šį rašinį – nuoširdžiai pasakysiu, kad Černyševskio „Kas daryti?“ – ir dabar aktuali knyga, verta dėmesio kiekvieno žmogaus, kuris nėra abejingas savo visuomenės, tautos, o pagaliau, ir žmonijos ateičiai, kuriam ne vis vien, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai ir anūkai. 

Kokia bus ši ateitis – priklausys nuo mūsų ilgalaikių veiksmų: gyvenimas arba mirtis, darbas arba kapitalas, kapitalizmas arba žmogus. Pats Černyševskis neabejojo, jog nugalėsianti šviesi ateitis. Todėl tikiuosi, jog mūsų skaitytojų tarpe atsiras tokių, kurie nepatingės susirasti žymiosios, pasaulio pavergėjams ir išnaudotojams pavojingos Černyševskio knygos, ją perskaityti ir suvokti, širdimi ir protu įsisavinti romantišką ir įkvėpiantį didžiojo XIX amžiaus rusų revoliucionieriaus, kovos ir laimės šauklio, kvietimą:

„Ateitis šviesi ir puiki... Veržkitės į ją, dirbkite jai, artinkite ją, atkelkite iš jos į dabartį viską, ką galite atkelti.“ (N. Černyševskis. Kas daryti? V., 1976, p. 343).

Parašė: Stasys Gervė

* „Kodėl žmogus yra pilietiškas gyvūnas labiau nei kokia bitė ar bandos gyvulys, akivaizdu: kaip sakėme, gamta nieko nedaro be tikslo, o kalbą vienintelis iš visų gyvūnų turi žmogus. [...] žmonės iš visų gyvūnų išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t. t., ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė. [...] tas, kuris negali įsijungti į bendriją ar yra sau pakankamas ir nieko nestokoja, nėra ir valstybės dalis, taigi yra arba gyvulys, arba dievas.“ (Aristotelis. Politika. V., 2009, p. 10-11).

** Aišku, A. Rand, kaip daugelis kitų atvirai reakcingų kapitalizmo apologetų, nematė, o tiksliau, nenorėjo matyti, jog 1) ekonomika sudaranti bet kurios politikos pagrindą, todėl politinė valdžia esanti ne „neutraliu“ visuomenės interesus derinančiu arbitru, o ekonomiškai viešpataujančios klasės reikalus aptarnaujančiu įrankiu; 2) „laisvoji verslininkystė“ egzistuojanti labai trumpą laiką, vykstant vadinamam „pradiniam kaupimui“, o netrukus po to nunyksta pačios konkurencijos proceso eigoje, arba, marksistiškai tariant, jog monopolijos – neišvengiama konkurencijos pasekmė.

*** Vienu didžiausių „Kas daryti?“ kritikų – „Delfio“ publikuotame straipsnyje minimas F. Dostojevskis – šis, remdamasis mistine ir giliai mizantropiška religine pasaulėžiūra, politiškai laikėsi itin reakcingų pažiūrų, gindamas caro patvaldystę niekino ir neapkentė bet kokio liaudies pasipriešinimo režimui ir valdančiajai klasei. Mūsų aptariamame straipsnyje rašoma: „F. Dostojevskis visomis išgalėmis gesino revoliucinius gaisrus“, – taip, iš tiesų, meilės žmogui ir žmonijai idėjoms, socialinės ir moralinės pažangos idėjoms, šis priešpastatydavo misticizmą ir nekaltais krikščioniško „dvasingumo“ rūbais apvilktą neapykantą žmonijai. Ne be reikalo kitas, diametraliai priešingų pažiūrų rusų literatūros gigantas, rašytojas-bolševikas M. Gorkis, Dostojevskį įvardijo kaip „piktąjį genijų“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1956. T. 18, p. 163). Tarp kitų dalykų, kyla klausimas, kodėl šiandien taip populiarinamas mizantropas-reakcionierius Dostojevskis, o revoliucionierius-humanistas Gorkis – lyg tyčia stumiamas į užmarštį – nors abiejų būta vienas kito vertų plunksnos meistrų? – manau, vien ši tema verta ištiso straipsnio.

**** Aukščiau minėjome, kad A. Rand teigė besirėmusi Aristoteliu – ryšium su tuo verta pažymėti, jog pastarasis, kalbėdamas etiniais klausimais, taip pat, kaip ir Fromas, Černyševskis ir daugelis kitų, laikėsi ne savanaudiškumo, o savimeilės pozicijų. Tai aiškiai matyti iš to, ką Aristotelis rašė „Nikomacho etikoje“: „dorovingas žmogus turi būti savimyla, nes iš savo kilnių veiksmų jis pats turės sau naudos ir kitiems padės, o nedoras žmogus neturi būti savimyla, nes jis, pasiduodamas savo aistroms, kenks ir sau pačiam, ir kitiems. [...] Tiesa ir tai, kad doras žmogus darbuojasi ir dėl draugų, ir dėl tėvynės, o jeigu reikia, net savo gyvybę atiduoda. Jis atsisakys ir turtų, ir garbingų vietų, ir apskritai tų gėrybių, dėl kurių žmonės kovoja, o sau pasiliks tik kilnumą. [...] Tokie yra žmonės, kurie paaukoja savo gyvybę. [...] Todėl visais tais atvejais, kurie susiję su garbingais dalykais, dorovingas žmogus sau pasiskiria didesnę dalį kilnaus darbo garbės. Šitokia prasme, kaip jau sakėme, reikia būti savimyla.“ (Aristotelis. Rinktiniai raštai. V., 1990, p. 243-244).