Graikijos Komunistų Partijos
(GKP) Centro Komiteto (CK) nario G. Marinos straipsnis 1916 m. pasirodžiusio V.
Lenino veikalo „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, proga. Jame
nagrinėjamas klausimas, kas apskritai yra imperializmas ir kokios pozicijos jo
atžvilgiu turėtų laikytis marksistai. Kritikuojamas oportunistinis požiūris,
vaizduojantis mažesnes kapitalistines jėgas „antiimperialistinėmis“; keliami
uždaviniai GKP ir tarptautiniam komunistiniam judėjimui apskritai.
LENININĖ IMPERIALIZMO TEORIJA – KOMUNISTŲ KOVOS VADOVAS
Kai kurie klausimai dėl Lenino veikalo „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ jo 100-ųjų metinių proga
Ekonominės ir politinės
raidos painiava ir tarptautiniu, ir nacionaliniu lygmeniu reiškiasi kasdien ir
iš kiekvienos komunistinės partijos reikalauja sistemingų pastangų vystant
teorinį darbą ir kuriant tvirtą infrastruktūrą, kuri būtų pajėgi palaikyti
savarankišką komunistų ideologinę-politinę kovą, kovą profsąjungose ir kovą
darbo žmonių judėjime.
Pastovus komunistų uždavinys – studijuoti
imperialistinės-kapitalistinės sistemos ir jos sudedamųjų dalių, kapitalistinių
valstybių, vystymąsi; tiksliai vertinti kiekvienos valstybės padėtį
imperialistinėje sistemoje, kad kuriama revoliucinė strategija ir taktika
remtųsi realiais objektyviais duomenimis, rodančiais, kad mūsų era – tai
perėjimo iš kapitalizmo į socializmą era.
Kompartijos turi milžinišką
pranašumą – jos savo rankose laiko nepakeičiamą Markso-Engelso-Lenino darbą ir
vadovaujasi marksistine-leninine pasaulėžiūra.
Vienas tokių vertingų
resursų yra Lenino veikalas „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo
stadija“, kuris buvo parašytas 1916 m., praėjus dvejiems metams nuo 1-ojo
Imperialistinio karo pradžios, pasinaudojant turtingais duomenimis apie
kapitalizmo ir jo prieštaravimų raidą bei jo vystymosi atneštas permainas.
Būtent 1873 m. krizę ryšium su kapitalo koncentracija ir aukštesnio ekonominio
vieneto, monopolijos, susikūrimu, sekusios permainos privedė Leniną prie
mokslinės išvados, kad esame įžengę į naują kapitalizmo etapą – į jo
imperialistinę stadiją.
Leninas su moksliniu tikslumu
išnagrinėjo iš to kylančius politinius klausimus ir sutelkė dėmesį į istorinę
kapitalizmo vietą jo galutinėje imperialistinėje stadijoje, mokydamas mus apie
būtiną ryšį tarp politikos ir ekonomikos, suteikdamas Kompartijoms ir
darbininkų klasei neįkainojamą resursą.
KAS YRA IMPERIALIZMAS?
Pirmiausiai imperializmas –
tai XIX-XX a. sankirtoje prasidėjusios epochos kapitalizmas; pagal trumpiausią
Lenino duotąjį apibrėžimą, „imperializmas yra monopolistinė kapitalizmo
stadija“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, p. 366). Jis
pažymėjo, kad šis apibrėžimas yra nepakankamas, norint visumoje išreikšti
imperializmo esmę ir turinį.
Savo veikale „Imperializmas
– aukščiausioji kapitalizmo stadija“, Leninas taip pat davė ir išsamų
imperializmo apibrėžimą, pabrėždamas jo penkis pagrindinius ekonominius
požymius:
„(1) gamybos ir kapitalo
koncentracija, pasiekusi tokią aukštą raidos pakopą, kad ji sukūrė monopolijas,
turinčias lemiamą reikšmę ūkiniam gyvenimui;
(2) bankinio kapitalo susiliejimas su pramoniniu
ir šiuo „finansiniu kapitalu“ pagrįstos finansinės oligarchijos susikūrimas;
(3) kapitalo išvežimas, ne
taip, kaip prekių išvežimas, įgauna ypač didelę reikšmę;
(4) susidaro tarptautinės
monopolistinės kapitalistų sąjungos, pasidalijančios pasaulį, ir
(5) stambiausios
kapitalistinės valstybės yra galutinai pasidalijusios žemės teritorijas.
Imperializmas yra tokios
raidos stadijos kapitalizmas, kai ėmė viešpatauti monopolijos ir finansinis
kapitalas, didelę reikšmę įgijo kapitalo išvežimas, tarptautiniai trestai
pradėjo dalytis pasaulį ir stambiausios kapitalistinės šalys yra galutinai
pasidalijusios visą žemės teritoriją.“ (ten pat, p. 367).
Komunistiniame judėjime dėl
šio esminio klausimo – „kas yra imperializmas?“ – vyksta intensyvi ideologinė
kova. Ideologinio nuosmukio ir stiprios buržuazinių bei oportunistinių pažiūrų
įtakos kontekste eilė Kompartijų imperializmą supranta tik kaip agresyvią JAV
ar kitų galingų kapitalistinių valstybių laikyseną kitų valstybių, kurios užima
žemesnę padėtį kapitalistinėje-imperialistinėje sistemoje atžvilgiu,
naudojantis ekonominėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis.
Tai yra labai rimta
problema, kuri komunistų partijoms trukdo pagal realius duomenis analizuoti
pasaulio raidą, nes jos į kapitalistinę sistemą ir jos dėsnius naujoje
galutinėje imperialistinėje stadijoje žiūri vienašališkai, tai matydama tik
kaip agresyvią galingųjų kapitalistinių valstybių politiką, kuri, kaip minėta,
veda prie mažesnių valstybių suvereniteto susilpnėjimo arba nepriklausomybės praradimo.
Šis požiūris, būdamas nepajėgus matyti imperialistinės
(kapitalistinės) sistemos, kaip visumos, sudarytos iš kapitalistinių valstybių,
kurios dėl savo ekonominės, karinės ir politinės galios nėra „vienodos“ ir
„lygios“, kurios užima skirtingas vietas imperialistinės sistemos piramidėje,
negali suvokti pačio pagrindinio klausimo: kad imperializmo epochoje
monopolistinę ekonominę bazę susiformavusios šalys yra įžengusios į
imperialistinę vystymosi stadiją.
Tai nereiškia, kad Graikija yra tokia pati, kaip
Vokietija, ar kad Meksika yra tokia pati, kaip JAV. Nereiškia tai ir to, kad
kiekviena kapitalistinė valstybė ir sąjunga turi turėti tuos pačius tikslus;
tai neneigia įvairiais istoriniais momentais galimų manevrų ir kompromisų,
kurių ilgalaikiu tikslu visada yra monopolijų interesų plėtra.
Kapitalistinis netolygumas
ir nelygybė ekonominiuose-politiniuose santykiuose yra pamatinis kapitalizmo
dėsnis ir monopolijų interesus aptarnauja kiekviena buržuazinė valstybė,
nesvarbu, ar sistemoje ji užima aukštesnę, ar žemesnę padėtį.
Be to, buržuazijos klasė pati pasirenka kelią atiduoti
savo teisę į suverenitetą, pvz., imperialistinei sąjungai kaip ES ar NATO, arba
net tarpvalstybiniams santykiams, jog apgintų savo bendresnius klasinius
interesus, rastų palaikymą ir apsaugotų savo valdžią. Todėl „suvereniteto“
klausimai turi klasinį pagrindą ir jų sprendimas siejasi su jų priežasčių
pašalinimu nuverčiant buržuazinę valdžią.
Imperializmo tapatinimas vien tik su agresyvia galingųjų
kapitalistinių valstybių užsienio politika ir politikos atskyrimas nuo
ekonomikos (t. y. nuo monopolijų viešpatavimo) veda prie klaidingo
antiimperialistinės kovos atskyrimo nuo antikapitalistinės. Tai veda ir prie
„mažesniųjų valstybių“ buržuazijos vaidmens „pagražinimo“.
Rimčiausioji problema yra ta, kuri siejasi su Kompartijos
tikslų pasikeitimu. Utopinis ieškojimas strategijų suvereniteto ir
nepriklausomybės atstatymui kapitalizmo rėmuose keičia kovą dėl
kapitalizmo-imperializmo nuvertimo. Šalia to eina ir pereinamosios politinės
formacijos, buržuazinę sistemą administruoti siekiančios „kairiosios“,
„pažangiosios“ vyriausybės, kurių neigiamos pasekmės klasinei kovai tik
stiprina kapitalistų stovyklą.
Čia būdingas Lotynų Amerikos
valstybių pavyzdys; ryšium su juo Meksikos Kompartijos analizė dėl vadinamojo
„progresizmo“ ir „XXI amžiaus socializmo“ padarytos žalos sudaro svarbų indėlį
į komunistinio judėjimo kovą. Šie bandymai veikia kapitalizmo rėmuose, išlaiko
buržuazijos valdžią, kapitalistinę gamybos priemonių nuosavybę, monopolijų pelną
ir prie krizių vedantį kapitalistinės anarchijos dėsnį.
Atsižvelgdamas į šios
problemos svarbą, Leninas mus įspėjo: „Nesupratus ekonominių šio reiškinio
šaknų, neįvertinus politinės ir visuomeninės jo reikšmės, negalima nė žingsnio
žengti, sprendžiant praktinius komunistinio judėjimo ir artėjančios socialinės
revoliucijos uždavinius.“ (ten pat, p. 294).
Antra – Leninas, remdamasis
imperializmą persunkiančių prieštaravimų ekonomine esme, išnagrinėjo ir
išryškino jo politinius požymius, parodydamas, kad imperializmas –
aukščiausioji kapitalizmo stadija, socialistinės revoliucijos išvakarės.
LEMIAMA GAMYBOS IR DARBO SUVISUOMENINIMO SVARBA
1916 m. Leninas pažymėjo,
kad „Esant imperialistinei kapitalizmo stadijai, gamyba kuo visapusiškiausiai
suvisuomeninama (ten pat, p. 307)... Gamyba
darosi visuomeninė, bet pasisavinimas tebėra privatus... Kai stambi įmonė tampa
milžiniška ir planingai, remdamasi tiksliu daugybės duomenų apskaičiavimu,
organizuoja tokio dydžio pradinių žaliavų tiekimą, kad tai sudaro ⅔ arba ¾ viso
to, kas reikalinga dešimtims milijonų gyventojų; kai sistemingai organizuojamas
šių žaliavų pervežimas į patogiausius gamybos punktus, kurie vienas nuo kito
kartais yra už šimtų ir tūkstančių varstų; kai iš vieno centro yra tvarkomos
visos nuoseklaus medžiagos apdirbimo stadijos, kol gaunama įvairiausių baigtų
produktų; kai šie produktai skirstomi pagal vieną planą dešimtims ir šimtams
milijonų vartotojų (Amerikos „Žibalo trestas“ parduoda žibalą ir Amerikoje, ir
Vokietijoje); – tuomet paaiškėja, kad tai yra gamybos suvisuomeninimas“ (ten
pat, p. 403).
Remiantis tuo, kas pasakyta
aukščiau, verta nagrinėti lenininę metodologiją, sutelkiant mūsų mintis ties
nuo 1916 m. praėjusiais metais, turint omeny, jog šiandien gamybos ir darbo
suvisuomeninimas žymiai išaugo*.
POLITINIAI KOMPARTIJŲ UŽDAVINIAI
„Imperializmas yra
socialinės proletariato revoliucijos išvakarės. Nuo 1917 metų tai pasitvirtino
viso pasaulio mastu.“ (ten pat, p. 294).
Koks yra pagrindinis
požymis, rodantis šią svarbią tiesą ir įgalinantis komunistų partijas žengti
drąsų žingsnį pirmyn, išsivaduoti iš strateginių pasirinkimų, kurie ne tik
atgyvenę, bet susiję su istoriniais laikotarpiais, kuomet buržuazinė klasė pati
buvo vedanti socialinė klasė kovoje prieš feodalizmą?
Kelią rodo Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Socialistinė revoliucija XX a. pradžioje santykinai
atsilikusioje agrarinėje šalyje, kurioje (vis dėlto) buvo sukurtos materialinės
prielaidos socialistinės visuomenės pastatymui.
Socializmo būtinumas mūsų laikais drastiškai sustiprėjo,
nes kapitalizmas dar labiau išsivystė ir susikūrė stiprią ekonominę
(monopolijų) bazę, aukšto lygio infrastruktūrą ir darbo našumo pakėlimą
įgalinančias technologijas.
Materialinių sąlygų
pribrendimas. Tai yra pamatinis
klausimas, kurį savo imperialistinėje stadijoje išsprendė kapitalizmas ir jis
lemia mūsų epochos, kaip perėjimo iš kapitalizmo į socializmą epochos, pobūdį.
XIX GKP Suvažiavime (2013 m.
pavasarį) atlikta vystymosi analizė ir turiningos diskusijos įrodė, kad
tarptautinėje imperialistinėje piramidėje Graikija užima vidutinę padėtį,
priklausydama nuo JAV ir ES.
XIX Suvažiavimo
patvirtintoje GKP Programoje pažymima: „Šiuo pagrindu GKP priėjo išvados, kad
graikų liaudis išsivaduos iš kapitalistinio išnaudojimo ir imperialistinių
sąjungų, kai darbininkų klasė kartu su savo sąjungininkais įvykdys socialistinę
revoliuciją ir imsis socializmo-komunizmo statybos.
GKP strateginis tikslas – revoliucinės darbininkų klasės
valdžios, proletariato diktatūros iškovojimas siekiant socializmo pastatymo,
kaip pirmosios komunistinės visuomenės fazės.
Mūsų partija neapsiriboja socializmo būtinumo
deklaravimu, bet, remdamasi ekonominės-visuomeninės raidos studijomis,
pabrėžia, kad socializmas – vienintelė galima alternatyva, kad socializmas –
būtinas ir savalaikis.
Chroninės, neišsprendžiamos
ir vis aštrėjančios problemos, su kuriomis susiduria darbininkų klasė, yra
įsišaknijusios monopolinio kapitalo viešpatavime, stiprėjime ir plėtimesi į
visas ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo sritis. Kapitalas kaupiamas
precedentų neturinčiais mastais, o ir darbo našumas stipriai išaugęs.
Kapitalizmo ekonominės krizės proveržis 2008 m. dar
labiau išryškino istoriškai atgyvenusią ir barbarišką kapitalistinės sistemos
esmę, socializmo aktualumą ir būtinumą; poreikį pergrupuoti tarptautinį
komunistinį judėjimą ir išlaisvinti darbo liaudies judėjimą.
Ši krizė prisidėjo prie imperialistinių jėgų tarpusavio
prieštaravimų paaštrėjimo (kuris sudaro imperialistinių karų pagrindą), prie
pasikeitusio jėgų santykio ir persigrupavimą tarptautinėje imperialistinėje
piramidėje.
Mūsų partija telkia savo
dėmesį į darbo žmonių judėjimo sustiprinimą ir pergrupavimą bei stiprios
liaudies socialinės sąjungos, kuri reikštų darbininkų klasės, pusiau proletarų,
savadarbių ir vargingųjų valstiečių, darbo ir liaudies sluoksnių jaunimo bei
moterų interesus kovoje prieš monopolijas ir kapitalistinę nuosavybę, prieš
šalies asimiliavimą į imperialistines sąjungas, pvz., ES ir NATO.
GKP Programa teigia:
„Darbininkų klasės daugumos vienijimas su GKP ir vedančių liaudies sluoksnių
dalių telkimas pereis įvairias fazes. Darbo
žmonių, miesto savadarbių bei valstiečių judėjimai ir ta forma, kurią įgaus jų
sąjunga (Liaudies sąjunga) su antimonopoliniais ir antikapitalistiniais
tikslais, su priešakiniu GKP jėgų veikla, nerevoliucinėmis sąlygomis sudaro
pirmą formą revoliucinio darbininkų ir liaudies fronto sukūrimui esant
revoliucinei situacijai.“
„Revoliucinės situacijos sąlygomis, revoliucinis
darbininkų ir liaudies frontas, pasinaudodamas visomis savo veikimo formomis,
galės tapti liaudies sukilimo prieš kapitalistų valdžią centru“ (GKP Programa: rusų k., anglų k.).
DĖL KAPITALIZMO PUVIMO
Lenininę poziciją dėl
kapitalizmo puvimo jo imperialistinėje stadijoje patvirtina pačių
kapitalistinių valstybių patyrimas. Puvimo pasireiškimai, skandalai ir t. t.
tik auga, bet mes privalome būti atsargūs, nes yra akivaizdu, kad šis puvimas
dar neveda automatiškai prie kapitalizmo nuvertimo. Sistema gina savo valdžią
visomis jai prieinamomis priemonėmis.
Todėl reikalinga atitinkamas Kompartijų
pastangų suintensyvėjimas ir ideologinės, politinės bei masinės kovos dėl darbo
žmonių klasinės sąmonės formavimo sustiprinimas, remiantis
antimonopolinės-antikapitalistinės kovos išsivystymui palankia strategija, kad
sisteminės pastangos sutelkti ir ruošti darbo liaudies jėgas išsiskyrimo su
sistema ir jos nuvertimo kryptimi stovėtų ant tvirtų pamatų.
LENINO KRITIKA PRIEŠ RENEGATĄ KAUTSKĮ
Leninas pademonstravo praktiškai, kad kova prieš
oportunizmą yra būtina dalis kovos prieš imperializmą-kapitalizmą, už jo
nuvertimą.
Ypatingai svarbus klaidingų
renegato Kautskio** pozicijų demaskavimas.
Kautskis įrodinėjo, kad „Imperializmas yra labai išsivysčiusio pramoninio
kapitalizmo pdarinys. Jį sudaro kiekvienos pramoninės kapitalistinės nacijos
siekimas prisijungti arba pajungti vis didesnes agrarines (Kautskio kursyvas) sritis nepriklausomai nuo to, kokios
nacijos jose gyvena.“ (ten pat, p. 368).
Pirmasis pasaulinis karas iš
abiejų pusių – ir Antantės (Britanijos, Prancūzijos, Rusijos ir t. t.), ir
Trilypės sąjungos – buvo imperialistinis karas – karas tarp dvejų
kapitalistinių valstybių koalicijų dėl teritorinio pasaulio pasidalijimo; čia
oportunistinės pozicijos atskyrė politiką nuo ekonomikos, matydamos
imperializmą tiesiog kaip galingųjų valstybių vykdomos teritorijų aneksijos
politiką.
Leninas pabrėžė, kad
Kautskio apibrėžimas yra „visiškai niekam tikęs, nes juo vienašališkai, t. y.
nepagrįstai išskiriamas vien tik nacionalinis klausimas (nors ir nepaprastai
svarbus ir savaime, ir jo santykio su imperializmu atžvilgiu), nepagrįstai ir neteisingai jis susiejamas tik su pramoniniu kapitalu kitas nacijas
aneksuojančiose šalyse, taip pat nepagrįstai ir neteisingai iškeliama agrarinių
sričių aneksija. Imperializmas yra aneksijų siekimas – štai tokia yra politinė Kautskio apibrėžimo dalis.“
(ten pat, p. 368-369).
Kadangi komunistiniame
judėjime vyksta diskusija ir idėjinė kova, norėtume pažymėti, kad dar XX a.
pradžioje Leninas kalbėjo apie nedidelę grupę valstybių, dėka savo trestų,
kartelių ir kolonijų turinčių vedančią poziciją pasaulinėje rinkoje bei
santykiuose tarp valstybių-kreditorių ir valstybių-skolininkių.
Be to, pats Leninas mus
mokė, kad kapitalizmas vystosi, kad kapitalistinio vystymosi netolygumas veda
prie reikšmingų pokyčių pozicijose, kurias imperialistinėje sistemoje užima
atskiros kapitalistinės valstybės.
Tai iš tiesų ir patvirtino
faktas, kad dėka tautų kovos ir Tarybų Sąjungos palaikymo buvo nuverstas
kolonijinė sistema ir buvusios kolonijos įgijo valstybinę nepriklausomybę.
Atsižvelgdami į šią aplinkybę, mes manome, kad analizė,
pabrėžianti, jog imperialistinėje sistemoje dalyvauja visos valstybės, kuriose
išsivystęs monopolinis kapitalizmas, teisingai išreiškia mūsų epochos
tendencijas. Šių valstybių tarpusavio santykiuose vyrauja nelygi tarpusavio
priklausomybė ir kiekvienos šalies įtaką lemia jos ekonominė, politinė bei
karinė jėga, kiekvienai iš jų siekiant atstovauti ir plėsti „savųjų“ monopolijų
interesus.
Šie požymiai mums leidžia
klasiniu pagrindu vertinti kiekvienos valstybės ir sąjungos vaidmenį. Jie
leidžia mums priimti konkrečią poziciją dėl kapitalistinių valstybių sąjungų,
pvz., ES, o taip pat ir BRICS, arba dėl Rusijos ir Kinijos, kurios
tarptautinėje konkurencijoje su JAV, ES ir Japonija veikia rusiškųjų ir
kiniškųjų monopolijų labui, siekdamos rinkų ir gamtinių išteklių užvaldymo,
ypač gamtinių dujų, naftos ir vamzdynų užvaldymo.
IŠVADOS
Mes įsitikinę, kad komunistų partijos privalo studijuoti
įvykių raidą pasinaudodamos visais (kartu) leninizmo nurodomais imperializmo
požymiais, kaip pagrindu, ir vystyti savo strategiją remdamosi svarbia tiesa,
kad imperializmas – tai pūvantis imperializmas ir kad mūsų epocha – tai
perėjimo iš kapitalizmo į socializmą epocha.
Sunkumus galime įveikti
remdamiesi Lenino darbais, kad galėtume laikytis principingos pozicijos prieš
imperialistinius karus, kurie yra tarp imperialistų esančių prieštaravimų ir
konkurencijos paaštrėjimas bei kovoti prieš buržuazinių ir oportunistinių jėgų
spaudimą remti „savos šalies“ buržuazijos interesus, tuo būdu nuginkluojant
darbininkų klasę ir pasmerkiant ją eiti paskui „netikrą vėliavą“ renkantis tarp
vienos arba kitos imperialistų sąjungos.
Ši pozicija siejasi ne tik
su komunistų laikysena imperialistinio karo atžvilgiu, bet taip pat ir
imperialistinių sąjungų bei daugeliu kitų politinės kovos klausimų.
Neseniai darytame pareiškime
dėl Britanijoje vykusio referendumo sprendimo (BREXIT) GKP minėjo, kad:
„Britanijos referendumo
rezultatas rodo augantį darbo žmonių nepasitenkinimą ES ir jos antiliaudine
politika. Tačiau šios jėgos privalo išsivaduoti nuo buržuazijos politinių jėgų
dalijamų pasirinkimų ir įgauti radikalių, antikapitalistinių požymių.
Rezultatas parodo nykimą
vilčių, kurias skatino visos Graikijos buržuazinės partijos, esą su ES
mechanizmais tautos galinčios klestėti ES rėmuose.
Kad būtinybė smerkti grobuonišką kapitalo sąjungą – ES –
ir kova už kiekvienos šalies pasitraukimą iš jos būtų veiksminga, ji privalo
sietis su privalomu kapitalo valdžios nuvertimu ir darbo liaudies valdžios
įvedimu. Socialinė sąjunga tarp darbininkų klasės ir kitų liaudies sluoksnių,
tarptautinio komunistinio judėjimo pergrupavimas ir sustiprinimas – tai
prielaidos šios naujos vilties sukūrimui.“
Ši išvada, ši kryptis iš tiesų rodo kelia į sistemos
nuvertimą, o ne į pozicijas, kurios pastoviai ieško „kopėčių“ ir „stadijų“
kapitalizmo rėmuose ir propaguoja įvairius pakaitalus, tuo būdu atidėliodamos
būtiną antikapitalistinę kovą už kapitalistinės barbarybės nuvertimą.
Komunistinio judėjimo patyrimas rodo, kad komunistų
partijų ideologinė-politinė ir organizacinė nepriklausomybė yra labai svarbus
principas, kurio pažeidinėjimas veda prie nukrypimų ir oportunistinių mutacijų.
Ideologinė-politinė ir
organizacinė nepriklausomybė su esamus klasių kovos poreikius atitinkančia
strategija telkiant jėgas kapitalizmui nuversti, o ne tas jėgas uždarant
mintyse apie „pereinamąsias“ stadijas kapitalizmui administruoti – tai labai svarbios
priemonės Kompartijų kovoje ir komunistinio judėjimo pergrupavime.
Vertė: Kibirkštis
Vertė: Kibirkštis
* Verta pažymėti, kad XX a.
bėgy iš tiesų daug kas pasikeitė ir šiuos pokyčius – nuo Spalio revoliucijos
metų iki pergalės Didžiajame Tėvynės kare ir nuo pokario metų iki TSRS ir
pasaulinės sistemos griuvimo bei pasaulinės kontrrevoliucijos 1990 m. ir iki
pat šių dienų. Žymiai išaugusi kapitalo koncentracija ir sistemos technologinė
bazė, o taip pat ir vystymosi
netolygumas, apie kurį dar 1915 m. pradėjo kalbėti V. Leninas; vadinamosios
„darbininkų aristokratijos“ reiškinys – žymiai išaugęs ir Europoje bei JAV
tapęs vyraujančiu. O tai, savo ruožtu, stipriai keičia objektyvias sąlygas:
didžioji dalis proletarinės kovos faktiškai persikėlė iš „auksinio milijardo“
kraštų į vadinamąsias Trečiojo pasaulio šalis. Deja, šiai esminei aplinkybei
didžioji dalis marksistų neskiria reikiamo dėmesio, tuo būdų palikdama laisvas
rankas reformistams ir oportunistams taukšti apie tariamą „poindustrializmą“ ir
„kapitalizmą žmogišku veidu“. Tas pat galioja ir GKP, kuri savo programiniuose
dokumentuose (Teoriniai
klausimai dėl GKP Programos) vis laikosi senojo kapitalizmo „periodizavimo“,
duotame 1915 m. išėjusiame V. Lenino straipsnyje „Su svetima vėliava“ (V.
Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 125-146): 1789-1871 m.
(ankstyvasis kapitalizmas, nuo Prancūzijos revoliucijos iki Paryžiaus Komunos),
1871-1914 (nuo Paryžiaus Komunos iki Pirmojo pasaulinio karo, imperializmo
išsivystymas); trečiasis periodas ir prasidėjęs 1914 m. Visa tai neabejotinai
teisinga: imperializmas neabejotinai egzistuoja ir šiandien, tačiau jis ne tik
yra labiau pažengęs, nei anksčiau, o ir 1990 m. pasaulinė kontrrevoliucija stipriai
pakeitė pasaulio jėgų pusiausvyrą buržuazijos naudai. Tai – svarbūs klausimai, reikalaujantys
naujos marksistinės analizės. Teorinė marksistų veikla, kaip rašė V. Leninas, privalo „duoti ištisinį mūsų tikrovės, kaip tam tikros gamybinių santykių sistemos, vaizdą, parodyti darbo žmonių išnaudojimo ir ekspropriacijos būtinumą esant šiai sistemai, parodyti tą išeitį iš šios santvarkos, kurią rodo ekonomikos raida.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1976. T. 1, p. 284). Egzistuoja ir naujos mokslinės
literatūros, kuri marksistiniu-lenininiu požiūriu nagrinėja dabartinę pasaulio
padėtį, pripažindama didžiulius įvykusius pokyčius ir vadinamosios „darbo
aristokratijos“ vaidmens išaugimą metropolijose – puikiu tokios literatūros
pavyzdžiu yra Zeko Koupo knyga „Klasinis pasaulio skilimas“ (DividedWorld Divided Class: Global Political Economy and the Stratification of LaborUnder Capitalism). Red.
** Kautskis (Kautsky) Karlas (1854-1938) – vienas iš
Vokietijos socialdemokratijos ir II Internacionalo lyderių, iš pradžių marksistas,
vėliau marksizmo renegatas, pavojingiausios ir žalingiausios oportunizmo
atmainos – centrizmo (kautskizmo) ideologas. Teorinio Vokietijos
socialdemokratijos žurnalo „Die Neue Zeit“ („Naujieji laikai“) redaktorius.
Socialistiniame judėjime
pradėjo dalyvauti nuo 1874 metų. Jo pažiūros tuomet buvo lasalizmo,
neomaltusizmo ir anarchizmo mišinys. 1881 metais susipažino su K. Marksu ir F.
Engelsu ir, jų paveiktas, perėjo į marksizmo pozicijas, tačiau jau tuo
laikotarpiu svyravo ir krypo į oportunizmą. Už tai jį griežtai kritikavo K.
Marksas ir F. Engelsas. XIX amžiaus devintajame ir paskutiniajame dešimtmetyje
parašė veikalų marksizmo teorijos klausimais: „Karlo Markso ekonominis mokslas“,
„Agrarinis klausimas“ ir kitus, kurie, nepaisant juose padarytų klaidų, daug
prisidėjo prie marksizmo propagavimo. Vėliau, 1910-1911 metais, perėjo iš
marksizmo į oportunizmo pozicijas. Pasaulinio imperialistinio karo metu
Kautskis laikėsi centrizmo, t. y. socialšovinizmo, pozicijų, dangstė jį
frazėmis apie internacionalizmą. Sukūrė reakcingą „ultraimperializmo“ teoriją.
Po Spalio socialistinės revoliucijos atvirai stojo prieš proletarinę
revoliuciją ir darbininkų klasės diktatūrą, prieš Tarybų valdžią.
V. Leninas savo veikaluose „II
Internacionalo žlugimas“, „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, „Valstybė
ir revoliucija“, „Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis“ ir kituose
labai smarkiai sukritikavo kautskizmą. Red.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą