Europarlamentas nubalsavo už ES kariuomenės kūrimą

Kol Lietuvos žiniasklaida liaupsina praėjusią „Kariuomenės dieną“ ir cypauja apie „augančią Rusijos grėsmę“ (Delfi), po ES verda diskusijos dėl žymiai rimtesnio klausimo: lapkričio 22 d. Europos Parlamente priimta neprivaloma rezoliucija dėl bendros ES kariuomenės kūrimo; už balsavo 369, prieš – 255 europarlamentarai (Russia Today). „Terorizmas, hibridinės grėsmės, kibernetinis ir energetinis pavojus nepalieka ES šalims jokios kitos išeities, kaip tik stiprinti savo saugumą ir gynybinį bendradarbiavimą, tuo būdu grindžiant kelią Europos Gynybos Sąjungai“, – teigiama Europarlamento pareiškime spaudai (European Parliament).

Bendros ES kariuomenės tikslu nurodomas veikimas situacijose, į kurias nesiryžtų reaguoti NATO. Teigiama, esą ši „Europos Gynybos Sąjunga“ turėtų būti įgyvendinta greičiau kaip per metus, o projektui kiekviena ES šalis turėtų skirti mažiausiai 2% savojo BVP – lygiai tiek pat, kiek iš savo valstybių-narių reikalauja NATO.

Aišku, daliai ES valstybių politikų ši naujiena nepatinka – šalys, kaip Prancūzija, Italija Vokietija ir kt., būdamos NATO narėmis, net čia neskiria 2% BVP, ką bekalbėti apie dar papildomus 2% nebuvėlei ES kariuomenei. Pati NATO šį projektą taip pat vertina neigiamai – NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pažymėjo, kad tai ne tik padvigubintų ES šalių, kurios taip pat yra ir NATO narės, karines išlaidas, o ir reikštų „mūsų konkuravimą su pačiais savimi“ (Russia Today).

Paviršiuje tai gali atrodyti tiesiog kaip savotiška ES reakcija į naujai išrinktojo JAV prezidento D. Trampo išreikštas skeptiškas mintis NATO atžvilgiu*. Tačiau reikalas eina gerokai giliau – iki pačių santykių tarp JAV ir ES ekonominių pagrindų: šis sprendimas, net jei praktiškai ir neįsigalios (o kaip bus – lieka atviru klausimu)**, byloja apie ryškėjančią takoskyrą tarp didžiųjų ES valstybių, būtent Vokietijos, ir JAV imperialistų interesų.

Apie tai daug ką pasako Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės (TPIP) (anglų k.: Transatlantic Trade and Investment Partnership – TTIP) susitarimas, kurį JAV mėgina primesti ES valstybėms. Ši sutartis „įtraukia tarifų ir apskritai taisyklių, reguliavimų ir specifikacijų, kurios dabar riboja laisvą kapitalo judėjimą įvairiuose ekonomikos sektoriuose, panaikinimą.“ Tai „sukurtų „ekonominę NATO“ prieš Kinijos, Rusijos ir apskritai BRICS dinamizmą. Jei ji bus priimta, skaičiuojama, kad ji apimtų apie 50% pasaulio gamybos, 30% pasaulio prekybos ir 20% tiesioginių tarptautinių užsienio investicijų“. (International Communist Review).

„Derybos prasidėjo dar 2013-aisiais, bet vyksta lėtai ir kankinančiai. Dalis Vokietijos ir Prancūzijos buržuazijos JAV pasiūlymą iš esmės vertina kaip „Trojos arklį“, siekiant Europoje įtvirtinti ilgalaikę JAV hegemoniją. Vokietijos institutas IFO skaičiuoja, kad šio susitarimo priėmimas susilpnintų prekybą ES viduje (kuri šiandien saugo didžiulius vokiškus perteklius) ir primestų transatlantines įplaukas. Jis numato, kad susitarimas vestų prie JAV BVP išaugimo ES sąskaita ir reiškia susirūpinimą dėl euro ateities naujų transatlantinių santykių kontekste. JAV intervencija siekiant išryškinti Vokietijos monopolines grupes (pvz. „Siemens“, „Volkswagen“) liečiančius skandalus – būdingas pavyzdys aštrėjančios ekonominės konkurencijos tarp JAV ir Vokietijos.“ (ten pat).

Be to, „ES energetinė politika ir jos požiūris į situaciją Ukrainoje – tai dvi pagrindinės sritys, kuriose reiškiasi JAV pastangos sugadinti santykius tarp Rusijos bei Vokietijos ir išsiskyrimas dėl JAV valstybių-narių interesų. JAV stengiasi sumažinti ES prekybinių santykių su Kinija ir Rusija dinamizmą.“ (ten pat).

Taip – ES, nepaisant ilgus dešimtmečius vyravusios JAV hegemonijos, didžiųjų Europos valstybių kapitalistams laidavo patikimus pelnus ir tam tikrą geopolitinį bei socialinį stabilumą kartu su JAV dalijantis pasaulinio grobio „pyragą“. Kaip 1915 m. veikale „Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį“ rašė V. Leninas, „galimi laikini susitarimai tarp kapitalistų ir tarp valstybių“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 331) – būtent tokiu susitarimu yra ir ES, ir euroatlantinio tandemo išraiška esanti NATO.

XX a. anglosaksiškojo imperializmo vieno iš veidų, V. Čerčilio žodžiais tariant, amžinų draugų nėra, amžini – tik interesai. Tokia iš tiesų yra kapitalistinė-imperialistinė tarptautinių santykių logika, kuri būtinai galioja ir čia, o, kaip pažymėjo britų žurnalistas D. Gleizbrukas, jau eilę dešimtmečių tebuvo tik laiko klausimas, kada ims ryškėti interesų neatitikimas bei žemesniosios santykių grandies nepasitenkinimas tarp JAV ir jos europietiškųjų satrapų (Russia Today).

Taigi: tarptautinę imperialistinių jėgų sąjungą sudarantis euroatlantinis tandemas iš tiesų pradeda braškėti ir, anot aukščiau minėtojo britų žurnalisto, ryškėja tai, ką dar V. Leninas įvardijo kaip imperialistų tarpusavio prieštaravimus, šiuo atveju – JAV ir Rusijos, ES ir JAV. Tuo pačiu auga abejonės ir dėl ES ateities: greta Vengrijoje valdančios V. Orbano dešiniųjų euroskeptikų vyriausybės, turime birželio mėnesį įvykusį vadinamąjį Brexit‘ą, o dabar, JAV prezidento rinkimus laimėjus D. Trampui, tikimasi tolimesnio „kraštutinių dešiniųjų“ partijų Europoje kilimo; kitais metais vyksiančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose realius šansus laimėti turinti M. Le Pen atvirai šneka apie išstojimą iš ES ir NATO; panašios tendencijos jaučiasi ir Austrijoje. Visa tai byloja apie augantį susiskaldymą tarp ES valstybių nacionalinių buržuazijų, kuris galėtų, susiklosčius reikiamoms aplinkybėms, privesti ir prie šios imperialistinės sąjungos – ES – iširimo, kuris, savo ruožtu, stipriai destabilizuotų padėtį ir, ilgalaikiu istoriniu požiūriu, artintų mus prie tikrai radikaliems pokyčiams palankesnių aplinkybių.

Kibirkštis

* Nepaisant skambios retorikos, į D. Trampo rinkiminius pažadus, kaip pažymima R. Alaunio („JAV prezidento rinkimai – didžiausia pavykusi psichologinė operacija“) ir Vinco Nevėžiečio („Daug triukšmo dėl Trampo“) būtų naivu žiūrėti, kaip į ketinamus rimtai įgyvendinti. Vis dėlto tam tikra JAV ir Rusijos „atšilimo“ bei laipsniško JAV įtakos susitraukimo tikimybė ilgainiui nėra visiškai atmestinas variantas. Red.

** Kadangi rezoliucija yra neprivaloma, jos priėmimas nurodo į siekiamybę, t. y. atitinkamai balsavusios daugumos pageidavimą metų bėgyje matyti bendrą ES kariuomenę. Tačiau, kaip žinome, siekiamybė, nors galinti būti pasiekta, toli gražu ne visada realizuojasi. Red.