Pensijų reforma – kaip „runkeliai“ bankams duoklę mokės...

Puikiai žinoma, kad Lietuvoje situacija su pensijomis prasta ir vis prastėjanti tiek dėl (žemo gimstamumo ir masinės emigracijos lemiamos) demografinės duobės, tiek dėl klestinčio valdžios cinizmo socialinės politikos srityje. Apie tai esame rašę anksčiau (žr.: Marius Jonaitis. Senimas, jaunimas ir būsimos pensijos), tačiau viena pagrindinių šių, 2019-ųjų metų lietuviškų aktualijų mus verčia ir vėl iškelti šią temą.

O konkrečiai – 2018-aisiais priimta ir šiemet įsigaliojanti pensijų reforma, ypač kas liečia vadinamąjį II-os pakopos kaupimą.

Kame esmė?

Pradėkime nuo ABC.

Pensijų sistema Lietuvoje skirstoma į 3-is pakopas:

I-ąją – valstybinį socialinį pensijų draudimą (Sodrą);

II-ąją – kaupimą privačiuose fonduose;

III-iąją – papildomą kaupimą privačiuose fonduose.

Kaip žinia, I-oji pakopa remiasi jaunesniųjų kartų paramą vyresnėms, taigi (nekalbant apie kt. ekonominius veiksnius) – reikalauja tam tikro demografinio stabilumo. Bet Lietuvoje šiuo požiūriu stabilus tik nykimas (nuo 3,8 mln. iki 2,8 mln. dabar – ir tai tik de jure...). Užtat „Sodrai“ geresnių perspektyvų nematyti. O tai, kaip nekeista, „sniego kamuolio“ principu skatina dar didesnę emigraciją...

Todėl natūralu, kad vyriausybės – ar TS LKD, ar LSDP, ar LŽVS (ta pati mergelė, tik kita suknelė...) – vienaip ar kitaip su šia problema susidurdamos, yra priverstos jei ne bėdą spręsti, tai bent imituoti jos sprendimą.

Naujausia tokia imitacija – minėtoji pensijų reforma, kurios esmė, kad pamažu žlungant „Sodrai“ kiekvienas 40-ies metų amžiaus nesulaikęs dirbantis žmogus bus automatiškai „kviečiamas“ (t. y. užrašomas) mokėti 3% nuo kas mėnesį savo gaunamo darbo užmokesčio į kažkurį tai privatų pensijų fondą.* Žodžiu, II-os pakopos kaupimą, iš kurio paskiau esą bus galima gyventi.

* Atsisakyti nuo II-os pakopos kaupimo galima tik tiesiogiai kreipiantis „Sodron“ ir tai nurodant. Tačiau nesulaukusiems 40-ies kas 3-ejis metus ateidinės nauji „kvietimai“ (su kuriais bus reikalinga ir vėl atsisakinėti...).

Norintys konkretumo kviečiami pasinaudoti „Pensijų skaičiuokle“ (žr. – www.pensijuskaiciuokle.lt). Štai čia paaiškėja, kad „numatomas“ būsimų pensijų dydis gali kisti priklausomai nuo aplinkybių (pvz. – rinkos svyravimų, ekonominių krizių ir t. t.). Todėl faktiškai II-os pakopos pensijų kaupimas reiškia pinigų atidavimą privačių bankų fondams iš pastarųjų negaunant jokių konkrečių garantijų ar įsipareigojimų. Pripažįsta tai ir buržuazinis ekonomistas Romas Lazutka (žr. – „Pensijų skaičiuotė: vienas, du trys... ir lieki kvailys“).

Nei kiek neturėtų kelti nuostabos, jei po kiek laiko kilus naujai „pasaulinei finansų“ (t. y. kapitalizmo) krizei privačiųjų fondų valdytojai imtų ir susižertų „runkelių“ kas mėnesį mokėtųjų 3% sankaupas saviems bizniukams gelbėti. Panašių dalykų būta kad ir „demokratiniame“ Vakarų pasaulyje 2008-ųjų krizės pasėkoje. Tad būtų naivu manyti, kad tokios vagystės negalimos Lietuvoje (pvz. – prisiminkime tų pačių 2008-ųjų „naktinę reformą“...).

Labai daug ką sako ir tai, kad pensijų reforma „pijarinama“ kone visais žiniasklaidos kanalais. Tiek „Delfis“ ir „15 min“, tiek valdiškieji oficiozai – ką bekalbėti apie bankus – nuosekliai ją liaupsina kaip tariamą panacėją nuo ubagiškų I-osios pakopos (Sodros) pensijų perspektyvų. Tačiau, kaip matome, šįkart (kas yra įprasta...) po gražiomis iškabomis slypi ne tokia graži tikrovė.

Tikrovė, kad dešimtys (ir net šimtai) tūkstančių Lietuvos „runkelių“ ims mokėti 3% savo mėnesinių pajamų privataus bankinio kapitalo savininkams. O kadangi šių „investicijų“ saugumas itin miglotas, belieka retoriškai paklausti – už ką... Tai lyg savotiška duoklė, nuo kurios bent lieka galimybė atsisakyti...

Tuo tarpu patsai tokios reformos faktas tiktai parodo, kieno (ir kokių) interesų kišenėje guli mūsiškė buržuazinė valdžia... Kas sumoka pinigus, tas užsakinėja ir muziką. Šiuo atveju – bankininkai. Ryšium su kuo tenka prisiminti klasiką...

„Politikoje žmonės visuomet buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol jie išmoks už bet kurių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių, pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus.“ (V. Leninas)

Parašė: Juozas Mickevičius