Vokietijos revoliucijos pakilimas ir tragedija (1: Kas buvo ir ką davė pasauliui Vokietijos revoliucija?)

Prieš šimtą metų, 1919-ųjų sausio viduryje kontrrevoliucinių karių būriai, vykdydami dešiniųjų socialdemokratų lyderių įsakymą, aplaistė Vokietijos sostinę sukilėlių ir karių krauju. Didvyriškas revoliucinio avangardo bandymas apginti proletarinio 1918-ųjų Lapkričio iškovojimus baigėsi pralaimėjimu. Tragiška serija žudynių ir nuožmia reakcija prieš darbo liaudį, po 1848-ųjų birželio ir 1871-ųjų gegužio Paryžiuje, 1886-ųjų Čikagoje, 1905-ųjų gruodžio Maskvoje, 1909-ųjų rugpjūčio Barselonoje, 1907-ųjų gruodžio Čilėje ir 1913-ųjų vasario Meksikoje, 1919-ųjų sausį pakėlusią galvą Berlyne.

Sausio 15-ąją nacizmo pirmtakai vainkavo savo laimėjimą žiauriu Berlyno ir visos Vokietijos revoliucinio proletariato vadų, Karlo Lybknechto ir Rozos Liuksemburg nužudymu. Jei nuo sausio 11-osios reiktų kalbėti apie kilusį pilietinį karą, kuriam kovojo dvi ginkluotos pusės, tai dabar suimtieji buvo nuginkluoti, o (taip vadinamo) „įstatymo ir tvarkos“ atstovai laikė jų gyvybes savo rankose. Netgi pagal įsakymą – bent oficialiai – Krašto apsaugos ministras, socialdemokratas Gustaves Noskė, vadinęsis „kruvinuoju šunimu“ turėjo perduoti belaisvius „teisėtų įstaigų“ žinion, o ne juos tiesiog nužudyti be jokio tyrimo ar teismo. Bet kur ir kada gi laimėję kontros varginosi teisiniais formalumais?

Teroristų su antpečiais žiaurumas – kuris be abejo buvo apskaičiuotas – sukrėtė ne tik Vokietiją, bet visą pažangiąją Europą, laikiusią 1918-ųjų Lapkritį įvadu į lemiamą proletarinės revoliucijos pergalę pasaulyje tegavo išliekančios istorinės tiesos patvirtinimą: „Kiekviena revoliucija tik tada šio to verta, jeigu ji moka gintis“ (V. Leninas).*

* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 37. V., 1987, p. 115.

VSDP* sankcionuotas Berlyno proletariato užgniaužimas privedė prie kruvinosios takoskyros, kaip niekad anksčiau giliai išskyrusios Vokietijos komunistus ir socialdemokratus. Mėgstantys kaltinti vokiečių komunistus ir 20-ųjų bei 30-ųjų pradžios Kominterną tuo, kad jų požiūris į socialdemokratus, kaip į „socialfašistus“** silpnino pasipriešinimą nacizmo grėsmei dažniausiai pamiršta, kad svarbiausias šio abipusio priešiškumo veiksnys buvo 1919-ųjų sausio palikimas. Visgi nei vienoje šalyje, kur partijos, daugmaž pretendavusios į teisę atstovauti proletariatui, o paskui sudariusioms platų frontą prieš bendrą priešą***, anksčiau nebuvo tokio kraujo praliejimo.

* Vokietijos Socialdemokratų Partijos – VSDP. – Red. past.

** Socialfašizmas – Kominterno naudota sąvoka, skirta pabrėžti daugiau ar mažiau analogišką oportunistinės socialdemokratijos (kaip kapitalizmo „gerintojų) ir fašizmo socialinę bazę bei klasinę esmę. – Red. past.

*** Turima omeny 1930-aisiais Kominterno priimta bendro „Liaudies fronto“ taktika, siekusi vienyti komunistus ir (kairiuosius) socialdemokratus kovoje prieš tuomet visoje Europoje kilusį fašizmą. – Red. past.

1. Kas buvo ir ką davė pasauliui Vokietijos revoliucija?

Su tomis skaudžiomis dienomis prasideda tendencija laikyti Sausio tragediją Lapkričio revoliucijos pabaiga, jos galutinio pralaimėjimo ženklu. Nors subjektyviai suprantama, tokia laikysena neatitinka mokslinių-teorinių marksizmo kriterijų. Nereiktų pamiršti, kad revoliucijų istorijoje, kaip kad gamtos ir visuomenės raidoje būna tiek kilimo, tiek nuosmukio fazės. Revoliucija retai temiršta nuo vieno vienintelio smūgio. Kaip taisyklė, kad eilei metų po avangardo pralaimėjimo klasinė kova toliau vystosi ne pagal besistabilizuojančios išnaudotojiškos sistemos evoliucijos, o būtent revoliucinio proceso dėsningumus, kuriam visi naujieji pažangiosios klasės būriai vėl ir vėl (su permaininga sėkme) kontratakuoja priešą.

Būtent taip buvo Vokietijoje. Po 1919-ųjų sausio į jos istoriją buvo įrašyta dar daug raudonų lapų: Bavarijos ir kitos tarybų respublikos; proletariato pralaimėjimas 1920-ųjų kovą, Kapo pučas; darbininkų valdžios susikūrimas Saksonijoje ir Tiuringijoje; darbininkų vestas šių žemių gynimas nuo baudžiamųjų karinių būrių 1921-aisiais; Riuro srities darbininkų kova prieš Prancūzijos-Belgijos okupaciją; Hamburgo sukilimas 1923-iųjų spalį. Išbraukti šiuos įvykius iš 1918-ųjų lapkritį prasidėjusios ir, mano nuomone, apie 5-eris metus besitęsusios Vokietijos revoliucijos reikštų jos masto, o kartu nelygios 1919-ųjų pradžios kovos istorinės svarbos nuvertinimą.

Taip pat būtų neteisinga manyti, kad nužudžius jo geriausius vadovus vokiečių proletariatas prarado visus 1918-ųjų lapkričio iškovojimus. Atvirkščiai: nepaisant pralaimėjimo ir mirties, Vokietijos revoliucija – geriausių tos nacijos sūnų ir dukrų, K. Markso ir F. Engelso, K. Lybknechto ir R. Liuksemburg protų kūdikis – istorijoje visad liks greta mūsų Didžiosios Spalio revoliucijos.

Tam galima prieštarauti nurodant, kad po pusiau absoliutinio kaizerinio režimo nuvertimo šalis susidūrė su siaubingu reakcijos kerštu, privedusiu prie tokios pabaisos, kaip nacizmas, iškilimo – kuriai įveikti laisvę mylinčios tautos, visų pirmiausia tarybinės, turėjo sudėti nesuskaičiuojamą kiekį aukų. Bet ar tai reiškia, kad marksizmo kūrėjai klydo siedami galimą pergalę prieš kapitalizmą su tarptautiniu revoliuciniu procesu ir dėdami ypatingas viltis į Vokietijos proletariatą, tuomet buvusį labiausiai organizuotu ir politiškai patyrusiu visame kapitalistiniame pasaulyje?

Iš karto pareiškiame savo poziciją: ne, tai šito nereiškia. Tokį iliuzinį supratimą, nelaimei, skatina įprasta tendencija tapatinti pačią revoliuciją su galutiniu ir neatšaukiamu jos (revoliucijos) laimėjimu. Deja, istorija, tiksliau, – anot Markso, – žmonijos priešistorė, judanti per antagonistinius prieštaravimus, yra daug labiau sudėtinga ir tragiška. Tačiau tai nereiškia, kad, taip sakant, daugmaž laimingai nesibaigusios revoliucijos turėtų būti garsiai ir lengvai išbraukiamos iš istorijos. Revoliucijos, vertos šio vardo – net jei jų priešakiniai būriai patiria tragišką pralaimėjimą – niekad nepalieka visuomenės ir istorijos be pėdsakų.

Lapkričio revoliucijai buvo lemta išlikti istorijoje, kaip buržuazinei demokratinei. Ji Vokietijoje iš tiesų įtvirtino – deja, trumpam laikui – buržuazinę demokratinę sistemą. Bet tai galbūt mažiausiai reikšmingas jos istorinis laimėjimas. Svarbiausieji – tarptautinėje sferoje.

Pirmiausiai kalbame apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, prasidėjusią vos savaitei tepraėjus nuo lapkričio 4-osios (kuomet prasidėjo vokiečių jūreivių, kareivių ir darbininkų sukilimas prieš kaizerinį režimą). Tai mūsiškio Spalio pavyzdį pasekusi revoliucinė išeitis iš beviltiško imperialistinio karo. Žinoma, formaliu chronologiniu požiūriu anksčiau – ir taip pat revoliuciniu būdu – iš karo išėjo ir Austrija-Vengrija, ir Turkija (tiksliau – Osmanų imperija), ir Bulgarija. Bet visiškai aišku, kad šios buržuazinės demokratinės revoliucijos ir paskesnės Vokietijos satelitų kapituliacijos pirmiausiai buvo pačios pasekmės pačios revoliucinės situacijos, iki kurios (Vokietijos) „sąjungininkai“ buvo tvirtai kontroliuojami.

Pabrėžiame: tai nėra grynai istorinis klausimas. Jis tiesiogiai siejasi su šiandienos išpuoliais (kurie, deja, vyksta aukščiausiam lygy) prieš Leniną, prieš bolševikus ir Didįjį Spalį motyvuojant tuo, neva jie „pavogė pergalę“ iš Rusijos, neleisdami jai atsidurti Antantės valstybių gretose po laimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.

Klausimas pagrįstas: iš kur žinote, kad jei nebūtų buvę Didžiosios Spalio revoliucijos, jog pasaulinis karas tikrai būtų baigęsis lapkričio 1918-ųjų lapkričio 11-ąją? Iš 30-ųjų pradžios Vinstono Čerčilio – Pirmojo pasaulinio karo metais buvusio karo reikalų ministro – memuarų. Ponas Vinstonas nė nemėgino slėpti fakto, kad Britanijos vyriausybė kartu su savo sąjungininkais tikėjosi, kad karas tęsis bent iki 1919-ųjų vidurio, arba kad jų strateginiai planai rėmėsi masiniu nuodingųjų medžiagų panaudojimu tankiai apgyvendintoje vakarų Europoje. Tegalime įsivaizduoti, kas būtų likę iš Vakarų Europos civilizacijos lopšio! Netgi Engelsas, nežinodamas kokie būsią cheminės pramonės produktai, bijojo, kad Europoje besiartinąs karas baigsiąs „Trisdešimties metų karui prilygstančiu 3-4 metus truksiančiu ir visą žemyną apimsiančiu siaubimu“. XVII amžiuje vykęs Trisdešimties metų karas net su tuometėmis naikinimo priemonėmis visu trečdaliu (jei ne pusiau) sumažino Vokietijos ir kitų vidurio Europos kraštų populiacijas. Prie Engelso prognozių būtina pridurti daugelio amžininkų keltą galimybę, kad į Vokietijos pusę prieš patį jos pralaimėjimą būtų galėjusi pereiti ir imperialistinė Japonija; tuomet karas būtų tęsęsis nežinia kaip ilgai, nusiaubdamas ne tiktai Europą, bet visą pasaulį.

Jei žmonijai visgi pavyko išeiti iš Pirmojo pasaulinio karo be tokių praradimų – tai yra revoliucijų, pirmiausiai mūsiškės Spalio revoliucijos, o paskui revoliucijos Vokietijoje ir kt. dėka. Pastaroji vargu ar būtų įvykusi be Spalio patyrimo, aiškiai parodžiusio, kad liaudis net karinės katastrofos sąlygomis gali nuversti nuo valdžios skerdynių karininkus ir išgelbėti kraštą nuo sunaikinimo. Vien tuo ir mūsų Spalis, ir vokiečių Lapkritis daugiau, nei pateisinami nepaisant bet kokių paskesnių pralaimėjimų ar nusivylimų. Bet ši pasekmė toli gražu ne vienintelė.

Kita, taip pat tarptautinė vokiškojo Lapkričio pasekmė buvo didžiausios intervencijos prieš Tarybų Rusiją galas. Kol kalbama apie Pilietinio karo mūsų šalyje pradžią, apie užsienio imperializmo vaidmenį jame, per daug teikiama reikšmės Antantės šalių intervencijai. Bet vis dėlto jų būta mažiausiai ambicingų iš trijų buvusių imperialistinių intervencijų. Japonų intervencija tolimuosiuose rytuose ir Sibire buvo labai stipri. Bet masiškiausia ir daugiausiai teritorijos apėmusi buvo imperialistinės Vokietijos ir jos satelitų intervencija; būtent ji atliko lemiamą vaidmenį sukeliant Pilietinį karą Rusijos pietuose ir pietvakariuose, kur radosi visą Rusiją apėmusios kontrrevoliucijos centras. Nuo 1918-ųjų pavasario separatistinio maišto Done, Savanorių armijos veiksmų Šiaurės Kaukaze, kuriuos lydėjo itin patriotiški lozungai – buvo teikiami vokiški ginklai, vokiški finansai, pastovūs papildymai kariniais kadrais, kurių rinkimosi punktu buvo kaizerinės Vokietijos okupuotasis Kijevas. Jei tam nebūtų padaręs galą vokiečių Lapkritis, mūsų Spaliui būtų buvę sunku pasipriešinti.

Dar kita Lapkričio revoliucijos pasekmė – galimybės eilę metų trūkusiam abipusiškai naudingam Tarybų šalies ir respublikinės Vokietijos ekonominiam bendradarbiavimui atsiradimas. Ši galimybė, dalinai praktiškai įgyvendinta, gali būti trumpai išrekšta žodžiu „Rapallo“ pagal Italijos miestelį, kur 1922-ųjų pradžioje, kai būtų sakoma dabar, Genujos Taikos konferencijos paraštėse buvo pasirašytos atitinkamos sutartys.

Šie objektyvūs Vokietijos Lapkričio revoliucijos laimėjimai neperdedant gali būti vadinami pasauliniais-istoriniais. Jie pilna patvirtina, kad marksizmo pradininkų, o paskui V. Lenino ir bolševikų partijos apskaičiavimai dėl Europos, o ypač Vokietijos revoliucijos nestovėjo ant smėlio.
Spalis ir Lapkritis greta ne tik kalendoriuje. Nes kaip vokiškasis Lapkritis nebūtų buvęs įmanomu be mūsų Spalio, taip be Vokietijos (ir kt. šalių) proletarinių revoliucionierių pasiaukojamos kovos Rusijos revoliucija nebūtų pajėgusi apginti savo laimėjimo prieš stipresnes pasaulinio imperializmo jėgas.

Istorijos akivaizdoje turime teisę ir prievolę būti giliai dėkingais Karlui Lybknechtui ir Rozai Liuksemburg, kaip tiems, kurie padėjo mūsų liaudžiai pasiekti pasaulinio-istorinio kūrybiškumo viršūnę. Būtent jie jaunystės metais vadovavo nelegaliam darbui remti Rusijos revoliucionierius Vokietijoje. Jie buvo vieninteliai VSDP, kurie bekompromisiškai atmetė kaizerinės vyriausybės carinei Rusijai paskelbtą imperialistinį karą ir už šią principinę poziciją sumokėjo kelių metų kalėjimo kaina. Ir jie, stovėdami revoliucinės-internacionalistinės Spartako sąjungos priešaky atliko unikalų istorinį žygį pakeldami Vokietijos karo pramonės darbininkus (vidury imperialistinio karo) į visuotinį streiką protestuojant prieš kaizerinę intervenciją Tarybų Rusijoje, remiant Tarybų valdžios taikos pasiūlymus.

Neabejotina, kad ilgamečiai glaudūs Karlo ir Rozos ryšiai su Rusijos revoliucija pastūmėjo jų priešus prie sadistiško šių Vokietijos komunistų lyderių nužudymo. Nužudydami juos, nacizmo pirmtakai kartu pažymėjo ir mūsų šalį. Tada, per kruvinąjį sausį, buvo žengtas pirmasis žingsnis link Hitlerio kampanijos prieš tarybinę Maskvą, kuri natūraliai baigėsi nors nepilnu, bet daliniu istorinės tiesos restauravimu – raudonosios vėliavos grįžimu į nuo fašizmo išlaisvintą Berlyną, kuriam 1919-aisiais ją priešai buvo nuplėšę.

Bus daugiau!

Šaltinis: ВЗЛЕТ И ТРАГЕДИЯ ГЕРМАНСКОЙ РЕВОЛЮЦИИ

Vertė: Kazys Stimburys