2021 m. sausio 20 d., trečiadienis

Mykolas Burokevičius – neparsidavęs ir nepardavęs

Prieš 5 metus, 2016 m. sausio 20 dieną mirė buvęs Lietuvos komunistų lyderis, LKP CK pirmasis sekretorius, paskutinis tikrasis komunistinės idėjos mohikanas, Kapsuko ir Sniečkaus tradicijos tiesėjas Mykolas Burokevičius.

Dabartinėje buržuazinėje Lietuvoje apie ji sukurta aibė mitų, jis paskelbtas „kruvinu nusikaltėliu“ ir „tautos išdaviku“, o „burokevičininko“ etiketė oficiozas klijuoja vos ne kiekvienam opoziciškai ir kritiškai valdžios ir esamos santvarkos atžvilgiu nusiteikusiam visuomenininkui.

Mykolas Burokevičius gimė 1927 m. spalio 7 d. Alytuje. Dar vaikystėje jam teko išgyventi baisią tragediją – prasidėjus karui jo tėvas, motina ir vyresnysis brolis buvo nužudyti vietinių fašistinių kolaborantų. Būdamas 14 metų jis dirbo prie staklių vienoje iš Uralo gamyklų Rusijoje. Po karo sugrįžo į gimtąjį kraštą, čia mokėsi, dirbo komjaunimo ir partijos struktūrose, vėliau mokslinį ir pedagoginį darbą, tapo istorijos mokslų daktaru, profesoriumi.

1999 metais jis nepagrįstai buvo apkaltintas dėl tragiškų 1991 m. sausio 13 įvykių organizavimo ir nuteistas 12 metų kalėti, bausmę atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje– kalėjime.

Po išėjimo iš kalėjimo 2006 metais Mykolo Burokevičiaus gyvenimas dėl amžiaus, sveikatos būklės ir metų praleistų kalėjime buvo sudėtingas. Bet jis visada buvo idėjinis komunistas, darbo Lietuvos patriotas, nuoširdus, šiltas, be galo inteligentiškas, bet tuo pačiu ir principingas, tvirtas, net dogmatiškai užsispyręs žmogus, kuris per visus dabartinius parsidavėliškus ir veidmainiškus laikus neišdavė savo įsitikinimų.

Mykolas Burokevičius palaidotas Vilniuje, Karveliškių kapinėse, šalia savo žmonos Veronikos.

Publikuojame jaunosios Lietuvos marksistų kartos atstovo straipsnį apie Mikolo Burokeviaus istorinę misiją ir politines jo veiklos pamokas.

Šaltinis: Socialistų partija

*    *    *

Mykolas Burokevičius – neparsidavęs ir nepardavęs

Prieš save turėdamas užduotį parašyti apie paskutinįjį LKP lyderį Mykolą Burokevičių, iš tiesų juntu tam tikrą sunkumą, neapsisprendimą – nuo ko gi pradėti? Bėda ne tame, kad šio žmogaus biografija būtų išskirtinai įvairialypė ar pilna taip vadinamų „istorinių“ faktų bei įvykių. Taip, tokių jame neabejotinai būta – bet jie tesudaro trumpą, palyginti mažą jo gyvenimo atkarpą. Gi didžiąją dalį šio gyvenimo Mykolas Burokevičius, atrodytų, nugyveno visiškai įprastai ir neypatingai, kaip tipiškas tarybinių laikų inteligentas: kaip daugelis kitų, jis dešimtmečius profesoriavo Vilniaus Pedagoginiame institute, kaip daugelis kitų, jis dėstė atitinkamus dalykus – tame tarpe TSKP istoriją ir mokslinį komunizmą – kaip daugelis kitų, jis buvo Komunistų partijos nariu. Ir taip – daug ką, kaip ir daugelis kitų tuomečių inteligentų. Neatrodytų, kad jis būtų pasižymėjęs ir išskirtiniais moksliniais atradimais ar veikalais. Nebuvo jis ir ryškiu partiniu ar valstybės veikėju. Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio – apsiribojus pirmąja jo biografijos puse – atrodytų, kad Burokevičius tebuvo eiliniu profesoriumi, savo meto tarybinės lietuvių inteligentijos atstovu.

Visgi tolimesni įvykiai parodė ką kita. Tarybų Sąjungos nebėra. Ji žlugo – ir ne tiek išorės, kiek būtent vidaus veiksnių dėka. Kaip turėtume žinoti, didžiulė ne kokios kitos, o būtent tarybinės inteligentijos – tame tarpe partinės – dalis, lemiamu momentu atsisuko prieš TSRS ir socializmą, už faktinę kapitalizmo restauraciją. Lietuvoje tai pasireiškė masiniu palaikymu vadinamajam Persitvarkymo Sąjūdžiui, kurio priešakyje – kaip irgi žinome – buvo lemta atsistoti liūdnai pagarsėjusiam Lietuvos Jelcinui, Vytautui Landsbergiui. Būtent šiame, Perestroikos ir TSRS žlugimo laikotarpyje, Mykolas Burokevičius išsiskyrė iš bendrojo konteksto.

Kuo? Ogi tuo, kad, priešingai ozolams, minkevičiams, karosams, genzeliams ir visokiems panašiems (t. y. tipiniams to meto lietuvių inteligentams), Burokevičius su Sąjūdžiu nenuėjo. Jo kelias buvo kitas – privedęs jį prie to, kad šiandien, Lietuvoje ir buvusioje Tarybų Sąjungoje apskritai laimėjus antitarybinėms, antikomunistinėms jėgoms, šio žmogaus vardas vienbalsiai niekinamas visų oficiozų. Netgi atsivertus lietuviškojoje „Vikipedijos“ (internetinės enciklopedijos) skiltyje esančią Mykolo Burokevičiaus biografiją – pastarąjį matome priskiriamą ne tik „Lietuvos TSR politinių veikėjų“, „Lietuvos istorikų“, bet netgi „Lietuvos nusikaltėlių“ kategorijoms.

Taigi, „nusikaltėlių“. Bet ką tokio „nusikalstamo“ jis padarė? Ar jisai vogė? Ar jisai žudė? Ar jisai plėšė? Ar jisai apgaudinėjo? Iš tiesų, ką gi tokio jis padarė, kad laikomas „nusikaltėliu“? Pats esu bendravęs ne su vienu buvusiu profesoriaus Burokevičiaus studentu. Visi iki vieno prisimena jį kaip šiltą, nuoširdų, paprastą ir prieinamą žmogų. Jisai jokiu kriminalu nei iš tolo nekvepėjo. Ir vis tiktai – „nusikaltėlis“…

Michailui Gorbačiovui 1986-aisiais paskelbus Tarybų Sąjungoje Perestroiką, ateitis daugumai buvo miglota ir neaiški. „Apačios“ nebūtų net įtarusios, kad „viršūnės“, t. y. aukštutiniai TSKP nomenklatūros sluoksniai, bendrais bruožais jau buvo nusprendę TSRS likimą, o būtent – nusprendę demontuoti socializmą, sugriauti tarybinį, komunistinį projektą ir permesti Tarybų Sąjungą su visomis sąjunginėmis respublikomis nuo socialistinių ant kapitalistinių bėgių. Bet šie procesai vyko – ir dalimi jų buvo vadinamieji „liaudies frontai“ Pabaltijo šalyse, kurių tiesioginio priklausomumo nuo KGB šiandien nebeneigia net sąžiningesni antitarybininkai.

LKP, kaip sudedamoji TSKP dalis, tuo metu turėjo beveik 200 tūkst. narių, kurių dauguma, be abejonės, buvo – kaip vėliau nurodė Algirdas Mykolas Brazauskas – „normalūs“, t. y. nesusiję su komunistine idėja niekaip, išskyrus formaliais lozungais ir deklaracijomis. Analogiška situacija buvo ir kitose respublikinėse partijose, ir TSKP apskritai: iš Lenino bolševikų sukurto revoliucijos ordino, Kompartija seniai buvo virtusi paprasčiausia biurokratine įstaiga. Marksizmas-leninizmas realybėje buvo nebe gyva, nuo praktikos neatsiejama teorija, bet sustabarėjusi, į valdiškus kanonus suvesta dogma. Iš tiesų, miesčioniškumo tvaikas – apie kurį kaip didžiausią, pavojingiausią vidinį revoliucijos priešą dar 1920-aisiais įspėjo Vladimiras Majakovskis – tuomet buvo apėmęs plačius ir valstybės, ir partijos, ir visuomenės sluoksnius. Į šito sociumo ir paties tarybinio žmogaus dvasios nuosmukio, netgi tam tikro išsigimimo struktūrines priežastis čia nesigilinsime – pakanka vien konstatuoti patį faktą, nes būtent priešais šį faktą atsiskleidžia Mykolo Burokevičiaus asmens unikalumas.

Su Brazausku priešakyje įvykus LKP XX suvažiavimui, buvo nutarta atsiskirti nuo TSKP. Tuo būdu Lietuvos Kompartija nuėjo iš paskos Sąjūdžio ir, apskritai imant, bendrai antitarybinės, antikomunistinės gorbačiovinės Perestroikos tendencijai. Šį kursą palaikė absoliuti LKP dauguma: ir Justas Vincas Paleckis, ir Lionginas Šepetys, ir daugelis, daugelis kitų. Bet Mykolas Burokevičius, kad ir nebūdamas aukščiausios grandies partiniu veikėju, šioje situacijoje pasireiškė kaip lyderis tų LKP narių, kurie atsisakė eiti XX suvažiavimo priimtu separatistiniu keliu ir liko ant bendrosios TSKP platformos: 1990-ųjų kovo 3-iąją dieną jis buvo išrinktas šios, neseparatistinės, žodžiu – tikrosios LKP – pirmuoju sekretoriumi. Ši organizacija, nors skaitlingumu niekad neprilygusi brazauskinei „nepriklausomai“ LKP, Lietuvos mastu kurį laiką (o būtent, 1990-1991 m. laikotarpiu) vis dėlto sudarė realią politinę jėgą, stojusią prieš Tarybų Lietuvos, kaip TSRS sąjunginės respublikos, išardymą, o, vadinasi – prieš kapitalizmo šalyje restauravimą, už socializmo ir tarybinės valdžios išsaugojimą.

Kaip TSRS mastu galiausiai laimėjo antitarybinės jėgos, taip ir Lietuvoje laimėjo Sąjūdis. Šiuo požiūriu, Burokevičiaus LKP veikla tebuvo maža daug didesnio proceso dalimi. Vis dėlto, politinė kova vyko ir čia. Tiesa, nesėkminga. O tragišku šios LKP nesėkmės finalu tapo 14-os civilių aukų pareikalavę, paslaptingomis aplinkybėmis apipinti – bet iki šiolei „demokratinių“ šiuolaikinės Lietuvos cenzorių aptarinėti draudžiami – 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai. Jų pasėkoje LKP ant TSKP platformos buvo iki galo sutriuškinta antikomunistinių jėgų, o jos lyderiai – ne tik apkaltinti „valstybės perversmo“ rengimu (nors realiai būtent jie ir priešinosi tuo metu vykusiam antitarybiniam Sąjūdžio perversmui), bet ir paversti kolektyviniu atpirkimo ožiu dėl to, kas įvyko tą naktį prie Vilniaus televizijos bokšto.

Štai ir visas Burokevičiaus nusikaltimas: pagal oficialiąją versiją, jis – Lietuvos išdavikas ir priešas, kurio rankos, be viso to, suteptos nekaltų demonstrantų kraujais… Būtent už tai jis buvo nuteistas ir 12 metų kalinamas. Iš tiesų, Mykolas Burokevičius buvo šių dienų Lietuvos – kapitalistinės Lietuvos – priešas. Ne dėl to, kad būtų lietuvių tautos ar Lietuvos išdaviku. Anaiptol – jis buvo ištikimas Tarybų Lietuvos patriotas, kuris, kaip galėdamas ir suprasdamas, stojo jos ginti nuo vidaus priešų tada, kai beveik visi savo tarybinę tėvynę buvo apleidę.

Mums, kaip komunistams, būtent šiuo požiūriu Mykolas Burokevičius ir įdomus, nes būtent šituo jis ir ypatingas, ir reikšmingas. Tiktai šią reikšmę reikėtų konceptualizuoti ir konkrečiai apibrėžti. Rašinėti tuščių liaupsių ar skambių panegirikų aš nematau jokios prasmės. Dalyką visada reikia matyti ir aiškinti kiek galima objektyviau. Taip ir čia. Taigi, reikia kalbėti visiškai atvirai ir be pagražinimų.

Burokevičiui nepavyko pasiekti norėto tikslo. LKP buvo sutriuškinta ir išnyko iš Lietuvos politinio gyvenimo. Laimėjo antikomunizmas ir antitarybiškumas. Be to, Lietuva pasuko vakarietišku, rusofobiniu – taigi, nuo potencialaus TSRS atkūrimo perspektyvos kiek įmanoma labiau atitolusiu vektoriumi. Tai – praktinė dalyko pusė. O teorinė? Jos, galima sakyti, ir nėra: nei iki Perestroikos ir TSRS žlugimo, nei po jos, Mykolas Burokevičius nepateikė jokio principinio bandymo išaiškinti gilumines priežastis to, kas ir kodėl nutiko ar, juo labiau – kokie būtų keliai į ateitį. Žodžiu, originalia teorine refleksija jis nepasižymėjo. Tačiau tai nėra atsitiktinumas. Iš tiesų, Burokevičius buvo idėjinis, principingas žmogus. Žmogiškas žmogus, ne vien deklaravęs, bet realiai gyvenęs komunistinės moralės principais. Bet, kaip sakoma – geras žmogus – dar ne profesija. Ne paslaptis jį artimiau pažinojusiems, kad TSRS sunaikinti užsimojusiu Michailu Gorbačiovu paskutinysis LKP lyderis faktiškai tikėjo iki paskutinio momento – Burokevičius visiškai neįtarė, kad tai, kas tada dėjosi Tarybų Sąjungoje, vyko ne be savotiško valdančiųjų viršūnių patepimo. Panašiai žiūrėjo jis ir į Brazauską.

Tam tikra prasme, Mykolas Burokevičius – kaip, beje, daugelis akademinio pasaulio atstovų, gyveno savotiškame dramblio kaulo bokšte: studijavo ir dėstė istoriją, iš esmės atitrūkęs nuo visuomeninių-politinių procesų, kurių per daug nei jautė, nei suprato. Taip, Burokevičius buvo įsitikinęs marksizmo-leninizmo pasekėjas. Bet iš tiesų yra didelis skirtumas tarp marksizmo, kaip Markso išvystytos „kritinės ir revoliucinės“ dialektinės metodologijos[1], ir marksizmo, kaip dogmatizuotos ideologijos, kokia TSKP jis ir buvo. Deja, bet Mykolo Burokevičiaus santykis su marksizmu šiuo požiūriu buvo artimas religiniam, todėl neturėtų būti nuostabu, kad savo metu vykusių Tarybų Sąjungos ir apskritai tarybinės visuomenės metamorfozių – nei socialinių-ekonominių, socialinių-politinių, nei juo labiau dvasinių – jis kaip reikiant nesuprato. Skirtingai nei filosofas Evaldas Iljenkovas, ar rašytojai Ivanas Jefremovas ir Vsevolodas Kočetovas, Mykolas Burokevičius nepajėgė viduryje vadinamojo brežnevinio „sąstingio“ kritiškai ir griežtai – bet iš komunistinių pozicijų – apmąstyti TSRS situacijos ir tarybinei visuomenei kylančių grėsmių. Priešingai: gyveno jis nuoširdžiai tikėdamas TSKP CK ir jo formuluojama generaline linija – iki to momento, kada pati ši generalinė linija pasirodė esanti pražūtinga pačiai Tarybų Sąjungai, pačiam Raudonajam, komunistiniam projektui, kuriam Burokevičius buvo iki kaulų smegenų ištikimas.

Žodžiu, teorijos požiūriu Burokevičius buvo dogmatikas. Be abejo, tai reiškė, kad išradingų praktinių sprendimų jis nebūtų galėjęs rasti netgi tuo atveju, jei TSRS likimas būtų pirmiausiai priklausęs nuo jo ir jo vadovautos LKP veiksmų (o kad taip nebuvo, turėtų būti gan akivaizdu). Nebuvo jis ir stiprus politinis žaidėjas. Kodėl? Mykolas Burokevičius tikrai nebuvo kvailas. Tačiau jis buvo žmogus, kuriam buvo svetimas bet koks melas, bet kokia klasta. Tame tarpe klasta, kurią galėtume suprasti kaip apskaičiuotą ir daugiau mažiau pateisinamą konkrečių politinių revoliucinės kovos siekių požiūriu. O pergalei tokioje situacijoje pasiekti reikalingas ir labai aiškus, gyvenamos epochos esmę pagaunantis teorinis matymas, ir išskirtiniai praktiniai politiniai sugebėjimai. Bet tokiu jis nebuvo, o ir apskritai TSKP, kokia ji buvo tada, vargu ar visai galėjo iškelti šitokių kadrų, kurie būtų buvę pasiruošę ir turėję realias galimybes išgelbėti situaciją – priešingu atveju ir pačios Tarybų Sąjungos likimas, galbūt, būtų buvęs kitoks.

Taigi, strateginiu požiūriu ypatingo stiprumo lyderiu Mykolo Burokevičiaus nepavadinsi. Ir vis dėlto, iškilus atitinkamai situacijai, jis tapo kovotoju, stojusiu ginti LKP ir Tarybų Lietuvos garbės. Tačiau kokiu kovotoju? Iš tiesų, kovotoju, primenančiu ne tiek klasikinį revoliucionieriaus – žmogaus, einančio kartu su masėmis ir jas vedančio – atvaizdą; bet veikiau atvaizdą savotiškai vienišo, prieši srovę einančio, bet iki galo nepasiduodančio tragiško romantinio herojaus. Apie šį tipažą kadaise rašė ir pirmasis mūsų, lietuvių, poetas bolševikas Julius Janonis:

Nemokėjo jis lenkti prieš didžiūnus galvos,
Nemokėjo jis niekint mažųjų,
Nemokėjo lyg nendrė pavėjui linguot,
Bet, vėjui apstojus, ir vėl atsistot.
Jis kaip šimtmetis ąžuols, karalius miškų,
Kurs nepratęs lankstyti viršūnės,
Visados dangun žiūri be baimės jokios,
Sau vienas kovojo, apleistas minios.
Bet kaip ąžuolą kartais suskaldo žaibai,
Taip ir jį pergalėjo gyvenims:
Jis kovodamas mirė. Ainiai jį atmins.
Ir amžius mintyje žmonių jis gyvens.

Nežinia, ar Janonis tai rašydamas turėjo omeny save patį – apie tai, žinodami tragišką pastarojo likimą, tegalime spekuliuoti. Tačiau apibūdinti Mykolui Burokevičiui šis daugiau kaip šimtmečio senumo eilėraštis iš tikrųjų tinka: jis stovėjo tvirtai ir nesvyruodamas, nesivaikydamas nei akimirkos, nei šiaip laikmečio madų ar tendencijų, nepajudinamai laikydamasis tų idėjinių principų, kuriuos jam perdavė dar jo vaikystėje fašistų nužudyti tėvas ir vyresnysis brolis – abu, ir tėvas, ir sūnus, Smetonos laikais buvę komunistai pogrindininkai. Bet realiai mobilizuoti masių nei jam, nei LKP, nei apskritai TSRS ir tarybinės santvarkos gynėjams nepavyko. Apleistas savo tautos, apšmeižtas, paniekintas ir pažemintas, jis – lygiai kaip ir Janonio lyrinis herojus – liko vieniša, iš esmės don kichotiška figūra.

Ar iš to seka, kad Burokevičiaus kova būtų buvusi beprasmė? Tikrai ne. Galima atsiminti, kaip kadaise apmąstydamas 1871-ųjų Paryžiaus Komunos patyrimą Marksas pasakė tiesiai, kad net jei jos pralaimėjimas ir būtų buvęs iš anksto užtikrintas, žodžiu – garantuotas – komunarams vis dėlto buvo lemta stoti į ginkluotą kovą prieš buržuazijos karines pajėgas, nes taip padarydami jie sukursią precedentą, parodysiantį pavyzdį būsimoms proletarinių kovotojų kartoms. Dalinė analogija taikytina ir Burokevičiaus LKP atvejui: iš tiesų, pasipriešindami Sąjūdžiui, antikomunizmui ir separatizmui Lietuvoje, Burokevičiaus vesti komunistai pademonstravo principingumą tokiu momentu, kada atrodė, kad tokių dalykų, kaip idėjiškumo, garbės ir paprasčiausio padorumo TSKP apskritai nebebuvo likę. Šiuo požiūriu – ir būtent šiuo – Burokevičiaus kova turi neįkainojamą moralinę vertę mums, kaip Tarybų Lietuvos ir, atitinkamai – Tarybų Sąjungos, komunistinės idėjos reikalo paveldėtojams ir tęsėjams. „Tikrieji komunistai – švarūs, jie neturi ko gėdytis“[2], – apmąstydamas ir Burokevičiaus, ir savo nueitąjį kelią paskiau rašė LKP CK sekretorius ideologijai Juozas Kuolelis.

Iš tiesų, tikrieji komunistai – švarūs! Ir būtent tokių, kaip Mykolas Burokevičius, principingos laikysenos dėka. Ir tai – nepaisant to, kad jie praktiškai pralaimėjo; nepaisant to, kad jie buvo, šiaip ar taip – paskutiniaisiais senojo, klasikinio komunizmo mohikanais visiškai išsigimusioje TSKP. Sėkmingai ar nesėkmingai, lemiamu momentu pasireiškė žmogus, paėmęs į rankas nors ir suteptą, bet vis dėlto Tarybų Lietuvos vėliavą ir išsaugojęs ją nuo galutinio išniekinimo, kuris jai grėsė masinės buvusiųjų partinių veikėjų apostazės laikotarpiu. Konceptualizuoti Mykolą Burokevičių čia vertėtų kaip paskutinį tos tradicijos, kurią įkūnijo ir išreiškė Vincas Mickevičius-Kapsukas, Karolis Požėla ir Antanas Sniečkus, gynėją LTSR ir apskritai TSRS žlugimo, o tiksliau – sužlugdymo iš vidaus – akivaizdoje. Šioje šviesoje jo vadovautoji LKP atsiskleidžia kaip „brazauskininkų“ (žodžiu – būsimosios LDDP) ir „sąjūdininkų“ antipodas, o patsai Burokevičius – kaip pokomunistinės, potarybinės Lietuvos patriarcho – Vytauto Landsbergio – antipodas.

Kokia toji Lietuva? Kaip ir kitos TSRS respublikos, ji papuolė į iš korumpuotų TSKP nomenklatūrininkų, buvusių spekuliantų ir kitų tarybinės teisės pažeidėjų susiformavusios kriminalinės buržuazijos valdžią, kuri – įsitraukusi į Vakarų Europą periferinės zonos teisėmis (per narystę ES ir NATO) – kaip ir kitų Rytų Europos kraštų valdantieji sluoksniai, išlaikė nepakitusią savo esmę ir viešpataujančią poziciją. Ne atsitiktinumas, kad Vytautas Landsbergis, faktinis šios Lietuvos įkūrėjas ir lyderis – buvo ilgamečiu prisitaikėliu, veidmainiu ir karjeristu, pasukusiu antitarybiniu keliu, kada šito pareikalavo jo šeimininkai, žodžiu – kada šitai pasidarė paranku. Jo aroganciją, panieką ir, atrodytų, netgi neapykantą paprastam Lietuvos žmogui, žinome kiekvienas…

O kaipgi Mykolas Burokevičius? Kokia jo Lietuva? Galima sakyti, kad jis gynė tą brežnevinę idiliją ar, tiksliau – tos idilijos vaizdinį, kokį jisai pats jį įsivaizdavo. Tačiau tai yra subjektyvioji dalyko pusė. Objektyvioji, tuo tarpu – kad jisai, pats tai suprasdamas ar ne, vis dėlto stojo prieš tą kriminaline buržuazija virsti nusprendusią TSKP nomenklatūros dalį, kuriai vienaip ar kitaip, bet lietuvišku mastu atstovavo Vytautas Landsbergis taip, kaip TSRS mastu – Borisas Jelcinas. Mykolas Burokevičius stojo ginti tų principų, kurių pagrindu buvo kuriama Tarybų Lietuva ir Tarybų Sąjunga. Nors ir masių apleistas, nors ir vienas prieš visus – jis išreiškė tą buržuazinei alternatyvios Lietuvos – socialinio teisingumo Lietuvos – viziją, dėl kurios gyveno ir kovojo kilniausi mūsų krašto sūnūs ir dukros nuo XIX amžiaus pabaigos. Jis nebuvo nei karjeristu, nei prisitaikėliu, o buvo idėjos žmogumi; savo moraline pozicija Burokevičius tuometei TSKP nomenklatūrai – koks naivus bebūtų buvęs jo paties santykis su ja – buvo iš esmės svetimas.

Būtent toks Burokevičius mums yra savas ir svarbus. Gi nusipelnę veikėjai turi būti ne kaltinami ar smerkiami už tai, ko nepadarė ar ko nesugebėjo padaryti, bet reikiamai pagerbiami už tai, ką vis dėlto padarė. Taigi – už nuveiktus darbus ir žygdarbius. Šiuo požiūriu, Mykolo Burokevičiaus trūkumai – tiek jo dogmatizmas, tiek jo politinės nuovokos trūkumas – yra antraeiliai dalykai. Mes ir galime, ir privalome atiduoti šiam žmogui reikiamą pagarbą, kartu išlikdami kritiški ir objektyvūs. Tai ypač svarbu dabar, XXI amžiuje – kada, žlugus Tarybų Sąjungai ir Vakarų kapitalistiniam pasauliui priėjus faktinio istorinio akligatvio (o likusiam – nors ir nevienodu greičiau, bet taipogi neišvengiamai prie jo artėjant), – „privalome“, – anot Sergejaus Kurginiano, – „veikti regreso sąlygomis“[3], – kada pati tikrovė reikalauja iš esmės nestandartinių teorinių bei praktinių sprendimų. Bet šiems sprendimams niekaip neprieštarauja – jiems, kiek tai liečia mūsų, Lietuvos komunistų, Tarybų Lietuvos patriotų, visuomeninę ir politinę veiklą – Mykolo Burokevičiaus teigiamas indėlis į mūsų istoriją niekaip neprieštarauja. Anaiptol: jis yra neatskiriama, sudedamoji mūsų tęsiamos tradicijos dalis. Ir ypač dabar, kada atrodytų, jog antikomunizmas yra pasiekęs visišką pergalę, tegalime atminti paties Mykolo žodžius: „Jeigu liesi ašaras, tai greitai pražūsi. Reikia rasti būdą, kad išgyventum. Sukaupti jėgas ir kovoti.“[4] Būtent – sukaupti jėgas ir kovoti. Šito iš Mykolo Burokevičiaus ir pasimokykime.

Kristoferis Voiška

———————

1. K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 18.
2. J. Kuolelis. Pro kalėjimo grotas. V., 2010, p. 308.
3. С. Е. Кургиниян. Суть времени, Т. 2. Москва, 2012, стр. 32.
4.G. Sapožnikova. Išdavystės kaina. V., 2017, p. 127.

3 komentarai:

  1. Спасибо судьбе, мне довелось встречаться лично с этим человеком. Более того, одна из этих встреч определила мою судьбу.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tikras Lietuvis. Nekartu teko susitikti su a.a. M. Burokeviciumi, nuotabus Zmogus.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Geras ir reikalingas straipsnis

    AtsakytiPanaikinti