Grybauskaitė 2: Lietuvos pelkėje nieko naujo

Gegužės 12-oji, Lietuvos prezidentinių rinkimų diena kaip atėjo, taip praėjo. Daug kam tai buvo eilinė diena. Kai kuriems – kone šventė. Kitiems, kažkokių vilčių išmėginimas ir žlugimas. Bet, kaip taisyklė, sulig šiais, kaip ir kiekvienais naujais rinkimais – Marijos žemelėje viskas lieka po senovei.

Kad tikrai yra taip, žodžiu, kad niekas taip ir nepasikeitė, lengviausia įsitikinti – tiesiog ėmus ir trumpam pažvelgus į pačių rinkimų rezultatus (žr. lentelę apačioje; duomenys iš Vyriausios rinkimų komisijos portalo):

Kandidatas	Už jį balsavusių	% nuo dalyvavusių rinkėjų	% nuo rinkėjų
I. Šimonytė	442353	31,23	17,79
G. Nausėda	438469	30,94	17,63
S. Skvernelis	278680	19,66	11,21
V. Andriukaitis	67802	4,78	2,73
A. Juozaitis	66535	4,69	2,68
V. Tomaševski	56411	3,98	2,27
M. Puidokas	36645	2,59	1,47
N. Puteikis	11214	0,79	0,45
V. Mazuronis	9169	0,65	0,37
Iš viso:	1407278	99,30	56,69

Kad prezidentinė kėdė priklausys Šimonytei arba Nausėdai – praktiškai buvo numatyta iš anksto. Tiek pagrindiniai žiniasklaidos kanalai, tiek atitinkamai rinkimų rezultatus „tvarkančių“ įstaigų viršūnės dirbo šia linkme. Bendrai už juos balsavo 880822, arba 62,17% balsavusių ir 35,42% visų rinkėjų.

Visi kiti balsai (labai netolygiai) pasidalijo tarp vienaip ar kitaip alternatyvių kandidatų, pradedant „mentu“ Skverneliu (nuo pradžios turėjusio „sudirbtą“ primityvo įvaizdį), baigiant „tvarkiečiu“ Mazuroniu. Imant bendrai, tai buvo 526456, t. y. 37,83% balsavusių ir 21,18% visų rinkėjų.

Kalbėti apie žymesnį „protestinį“ elektoratą kaip ir galima. Jo tikrai būta, tačiau, kaip matyti – jo balsai pasiskirstė tarp eilės skirtingų, vienas su kitu konkuruojančių veikėjų (pvz. – nemažai dešiniųjų nacionalistų rėmė Juozaitį, kritiškai valdžios atžvilgiu nusistatę lenkai ir rusakalbiai – Tomaševskį ir t. t.).

Tačiau netgi visi šie „atskalūnai“ vienaip ar kitaip atitiko viešpataujantį status quo.

Daugiausiai, jie pasisakė už smulkiaburžuazines reformas (pvz. – prieš nežabotą rinką, neoliberalizmą ir t. t.). Apie kažkokius radikalius pokyčius čia negalėtų būti nei kalbos. Tiek dėl vyraujančių nuotaikų, tiek dėl objektyvios Lietuvos padėties.

Užsienio politikos požiūriu nei vienas iš jų nekėlė žymesnių abejonių nei Rusijos klausimu, nei apie vadinamąją integraciją į Vakarų struktūras (t. y. NATO, ES). Kas buvo, tai daugiau ar mažiau vieningai į Vakarus orientuotų rusofobų plejada.

Iš jų visų, neminint Skvernelio (labiau sisteminio, nei „opozicinio“, bet nemažą dalį „protestinių“ balsų surinkusio kandidato) ir socdemo Andriukaičio, geriausiai pasirodė Juozaitis.

Apie šių jėgų susivienijimą kalbėti dabar ar artimiausiu metu nėra rimtesnio pagrindo. Kol kas jos kaip buvo, taip lieka tam tikra parodija, skirta greta „didžiųjų“ (t. y. Sistemos parinktųjų) politinių žaidėjų sudaryti tam tikrą laisvų ir atvirų rinkimų vaizdą. Taip sakant, pačiai Sistemai legitimuoti.

Pagrindinės, tiksliau – vyraujančios tendencijos, tuo tarpu, atsispindi būtent Nausėdos ir Šimonytės elektorate.

Įsidėmėtina, kad nors teritoriniu požiūriu Nausėda laimėjo daugumoje apylinkių (žr. žemėlapį: oranžinė spalva – Nausėda; mėlyna – Šimonytė; žalia – Skvernelis; violetinė – Tomaševski), didžiausio palaikymo didmiesčiuose, būtent Vilniuje (43,01%) ir Kaune (37,72%) – sulaukė Šimonytė.

O tai rodo, kad būtent ji tapo ne tik stambiausių oligarchų, bet pagrindiniu ir su Lietuvos integracija į ES bei apskritai Pirmąjį pasaulį kylančio smulkiųjų buržua, savimi patenkintų miesčionių (bei apie iškilimą į jų tarpą svajojančių konformistų...) masės kandidatu. Nes būtent šiuose miestuose koncentruojasi šisai „elektoratas“.

Nausėda, tuo tarpu, daugiausiai palaikymo sulaukęs gimtojoje Klaipėdoje (39,94%), prie savęs patraukė ir dalį tų, kurie tiesiog nenorėjo Šimonytės, kaip akivaizdžios konservatorių, taigi – V. Landsbergio (ir Ko) statytinės.

Neatmestina, kad 2-ame rinkimų ture dalis nusistačiusių prieš Šimonytę taip pat gali nubalsuoti už Nausėdą, kaip tariamą alternatyvą. Gerai tai ar blogai, galima palikti retoriniu klausimu – nes kažko iš esmės tai neturėtų keisti.

Kaip matyti iš dar iki rinkimų vykusių debatų (ir kt. pasisakymų), Nausėda nuo Šimonytės skiriasi nebent tik tuo, kad vietoje visiškai atviro, šlykščiai begėdiško šliaužiojimo prieš JAV imperializmą renkasi labiau balansuotą, į ES kapitalo interesus orientuotą kryptį ir, be to, nepasisako už homoseksualinių „santuokų“ įteisinimą.

Daugiau galime sakyti, abu šie kandidatai yra vieno ir to paties „kurpalio“, vieningai atstovaujantys stambiojo kapitalo (ir prie jo besiplakančių liokajų) interesus Lietuvoje. Ar tuo, ar anuo atveju gausis tam tikra „Grybauskaitė-2“, t. y. nuo 2009-ųjų prezidentavusios D. Grybauskaitės politikos tąsa. Skirsis nebent tiktai forma, o esmė kokia buvo – tokia liks.

Ir tai yra visiškai natūralu bei dėsninga. Turint omeny, kokia pelke per pastarąjį dešimtmetį (kraštą palikus ir Vakaruose „ištirpus“ šimtams tūkstančių sveikesnio visuomenės elemento) virto Lietuva, būtent tokio vaizdo ir reikėjo tikėtis: Lietuvos pelkėje nieko naujo.

Kibirkštis