2021 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Naujas tyrimas: virš 30% lietuvių – „vatnikai“?

Antraštė skamba provokuojančiai: iš tiesų, gi „vatnikas“ – vienas iš keiksmažodžių, vartojamų mūsų vietiniame rusofobiniame ir antitarybiniame diskurse ir dabar, ypač laikotarpiu nuo 2014 m. Ukrainos maidano (t. y., nuo tada, kai Lietuvoje ir Rytų Europoje prasidėjo totalios rusofobizacijos režimas), joksai į buržuazinį „respektabilumą“ pretenduojąs veikėjas Lietuvoje nenorėtų nešioti tokios etiketės. Ir vis dėlto, panašu – tokia etiketė netiesiogiai klijuojama žymiai daliai mūsų bendrapiliečių.

Taip teigti leidžia neseniai Vilniaus politikos analizės instituto darbuotojų, Donato Puslio ir Gintaro Šumsko paskelbtas dokumentas, pavadinimu „Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai: naratyvų analizė“. Šiame kontekste, „dezinformacija“ vadinama viskas ir bet kas, kas iš esmės prieštarautų tiek korporacinės Vakarų, tiek vietinės lietuviakalbės žiniasklaidos formuojamoms ideologemoms („Vakarų demokratijos rojus“, „Amerika – demokratijos ir laisvės pasauliui nešėja“, „kruvina Lukašenkos / Putino diktatūra“, „klestinti, nepriklausoma Lietuva“, „sovietų okupacijos siaubas“ ir t. t. ir pan.). Todėl perfrazuoti galėtume ir taip: Lietuvos visuomenės paveikumas kritiniam, sistemos atžvilgiu alternatyviam mąstymui...

Ir ką gi, kokie šio sociologinio tyrimo rezultatai? Anot autorių, apie 30-60% Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip yra „paveikūs dezinformacijai“, kas – išvertus šią abstrakciją į normalią kalbą – reikštų: kad šie 30-60%  mūsų bendrapiliečių sutiktų, kad tarybiniais laikais gyvenome geriau, kad NATO skiriami pinigai verčiau būtų investuojami į socialinę sferą, kad ES griauna tradicines vertybes, kad Lietuva nevykusiai tvarkosi su vadinamąja koronaviruso „pandemija“, kad Vladimiras Putinas atgaivino ir sustiprino kaimyninę Rusiją, Lietuva nepagrįstai konfliktuoja su Rusija ir Baltarusija. Galų gale, 70% sutiktų su teiginiu, kad Lietuvoje sąžiningam žmogui neduodama normaliai dirbti ir gyventi.

Tokie yra nuomonių apklausų, vykdytų ne tik Vilniuje (kur, pačių autorių pripažinimu – susidaręs tam tikras „korektiškų“ pažiūrų bei nuomonių „burbulas“...), bet ir Klaipėdoje, ir Visagine, ir Šalčininkuose, ir kt. provincinėse vietovėse, rezultatai. „Dezinformacijai paveikių“ tarpe – apstu ne tik rusakalbių, bet ir lietuvių gyventojų. O kadangi minėtasis tyrimas atliktas iš valdančiam režimui „lojalių“ pozicijų – nekeista, kad autoriai dėl šitokių rezultatų nuogąstauja, skambindami pavojaus varpais savo šeimininkams: štai – girdite – nežiūrint 30 metų „nepriklausomybės“, nežiūrint tiek pat laiko besitęsiančio smegenų plovimo (pradedant mokyklos suolu, baigiant televizoriaus, o dabar jau ir kompiuterio ar „išmaniojo“ telefono ekranu), vis dėlto Lietuvoje dar labai daug „dezinformacijai paveikių“, t. y., iki galo rusofobinės ir antitarybinės propagandos neapdorotų žmonių!

Kaip į šią žinią reaguoja ar reaguos oficiozas – klausimas atviras. Tačiau į jį atsakyti mums ne taip jau ir svarbu: vienaip ar kitaip, jie toliau ves tą pačią liniją, kaip kad vedė iki šiol ir, galų gale, jų veiksmai nuo mūsų, t. y., tų, kurie save siejame ir su tarybine tradicija, ir, atitinkamai – su kairiąja, socialistine / komunistine mintimi – visiškai nepriklausys. Verčiau iškelkime kitą, mums betarpiškai aktualų bei strategiškai esmingą klausimą: o ką šisai tyrimas parodo ir ką gi jo paskelbimas turėtų reikšti mums?

Aišku, jis parodo, kaip oficialioji „rūmų sociologija“ diskreditavo pačią save, kaip pačių sisteminių mokslininkų lūpomis buvo paneigtas mitas apie „laisvą ir laisvėjančią“ potarybinę Lietuvą.
Tačiau svarbiausia yra kitkas: šis tyrimas teigia, kad bent 30% lietuvių šiai dienai yra „vatnikai“ (o tai tik patvirtina, kad Lietuvoje yra – didesnė ar mažesnė – bet visgi tam tikra potenciali socialinė bazė mūsų idėjų sklaidai). Kaip suprasti? Štai, pavyzdys iš priešininkų stovyklos: nacionalistas (o tiksliau – lietuviško neofašizmo krikštatėvis) Vyt. Radžvilas kalba apie „dvi Lietuvas“, vieną – į kurią įeina tikrieji narystės ES ir atitinkamų piniginių įplaukų beneficiarai, ir antrą – į kurią įeina tie, kuriems šio „eurointegracinio“ vajaus fone buvo lemta likti už borto / ant ledo. Ir natūraliai, viena bus labiau linkusi remti TS-LKD, Liberalų sąjūdį, Laisvės partiją ir pan., tuo tarpu kita – arba visai nebalsuos (kaip dauguma), arba gravituos į LŽVS, Darbo partiją bei skirtingas tiek „sisteminės“, tiek „nesisteminės“ opozicijos jėgas. Ir Radžvilas, ir jo Nacionalinis susivienijimas – čia identifikuoja savo socialinę bazę.

Ir viskas yra taip. Iš tiesų, opozicija liberalkapitalistinei dabarties tikrovei negali kilti iš tų, kurie tapo ES ir šiaip „vakarietiškosios laisvės“ beneficiarais. Tai suprasti paprasta ir tam net nebūtinas kažkoks marksistinės teorijos išmanymas. Ir vis dėlto, čia yra labai svarbus, iš esmės ideologinis momentas: juk tiek Radžvilas, tiek į jį panašūs, kad ir kritikuodami liberalizmą, kartu yra ir rusofobai, ir antitarybininkai. Ir būtent tokia – rusofobine bei antitarybine dvasia – yra persunkta potarybinės Lietuvos visuomenė. Ir tai reikia aiškiai suvokti...

Štai, kaimyninėje Rusijoje kalbama apie „konservatyvią protarybinę daugumą“. Ir ja paremtą visuomenės sąmonės „resovietizavimo“ procesą: eilinis, visiškai nepolitizuotas rusas, pavyzdžiui, sutiktų, kad TSRS – tai geriausia, kas buvo mūsų istorijoje, kad 90-ųjų posūkis, tai mažų mažiausiai klaida, jei ne tiesiog nusikaltimas. Tarybinės istorijos reabilitavimas, protarybinių, antikapitalistinių nuotaikų išplitimas ir, pagaliau – šių nuotaikų artikuliavimas viešojoje erdvėje (tiek istorikų, tiek politologų lūpomis) – visa tai jau yra realus faktas, su kuriuo skaitosi kad ir grynai kapitalistinis V. Putino režimas. Ir tokioje terpėje, susiklosčius reikiamoms sąlygoms, kalbėti apie tarybinių tradicijų, apie kairiųjų, komunistinių idėjų renesansą XXI amžiuje – neatmestina perspektyva. 

Tuo tarpu Lietuvoje tam tikra „konservatyvi protarybinė dauguma“, galime sakyti, irgi buvo. Su visais minusais, kaip ir Rusijoje (pasyvumu, inercija ir pan.). Bet čia prisidėjo kitas faktorius: tiek antitarybiškumas ir antikomunizmas, tiek rusofobija Lietuvoje per Sąjūdį ir po jo tapo visiškai viešpataujančiu (tiek konservatyvųjį, tiek liberalųjį flangus apėmusiu) diskursu, kurio hegemonija veikė netgi, atrodytų, labiau protarybiškai nusiteikusius sluoksnius. Ši hegemonija lėmė tai, kas XX-XXI amžių sandūroje tapo ir kas šiai dienai yra lietuvių nacionaline tapatybe, nuo kurios ir antikomunizmas, ir rusofobija – neatsiejami dalykai. Pas mus, priešingai Rusijai, protarybinės nuotaikos nerado reikiamos artikuliacijos – su Socialistų partijos (1994-2007 m.) ir Algirdo Paleckio vadovauto Socialistinio Liaudies Fronto (2008-2014 m.) išimtimis – viešojoje erdvėje niekas joms principe neatstovavo, tuo tarpu teoriniame, konceptualiniame lygmenyje atitinkama mintis išdirbta ar, juo labiau, paskleista, nebuvo. Ir tai – nekalbant apie įvykusį katastrofišką Lietuvos „nukraujavimą“, kurio rezultatai labiausiai išryškėjo paskutiniuoju dešimtmečiu.

Kitaip tariant, Lietuvoje toks nusistatymas taip ir liko stichišku, neartikuliuotu ir politiniu atžvilgiu niekiniu (t. y., neegzistuojančiu). Dar daugiau – vieši tokių, atseit, protarybinių, prokomunistinių ir, pridėkime, prorusiškų, nuotaikų reiškėjai – negailestingai marginalizuojami (štai, vien Klaipėdos rusakalbio politiko, Viačeslavo Titovo išmetimo iš vietos savivaldybės atvejis, kuriuo net toks dalykas, kaip demokratinių rinkimų būdu pakartotinai išreikšta gyventojų valia, visiškai nieko nereiškė). Ir, žvelgiant iš „respektabilaus“, „sėkmingo“ lietuviškųjų didmiesčių miesčionių taško – atrodytų – „homo sovietčikai“ bebaigia išmirti... Ir vietoje jų turime vaivorykštinius, „europietiškuosius“ neolithuanus ir dar kažkiek besipriešinančius retrogradinius nacionalistus.

Šiame kontekste, tyrimas, pavadinimu „Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai: naratyvų analizė“ – puikus įrodymas, kad viskas ne visai taip, kad atitinkamos nuotaikos Lietuvoje ir lietuvių tautoje niekur nedingo, kad jos, nors miegančios, bet vis tiktai gyvos... Ir ką tai reiškia? Viena vertus – kaip pažymėta aukščiau – kad egzistuoja potenciali socialinė bazė mūsų idėjų sklaidai. Būtent – potenciali, nes aktualiai, realiai neišnaudojama: šiai dienai, nėra nei vienos politinės jėgos ar netgi žiniasklaidos priemonės, kuri nuosekliai bei adekvačiame idėjiniame lygyje atstovautų šnekamą (sakykime, ir kairiąją, ir patriotinę, prorusišką, protarybinę) poziciją. Ir tai – labai blogai. Kita vertus – šiokia tokia dirva, vis dėlto, yra. Tai pripažino netgi mūsų priešininkai. Ir tai reiškia viena: kad tą dirvą ir galima, ir reikia dirbti...

Kaip? Pradžių pradžia – šių šnekamų nuotaikų susisteminimas ir konceptualizavimas, suteikimas joms naujo, bet sveiku praeities vertinimu paremto teorinio pavidalo. Ir vienminčių telkimas apie šią koncepciją atitinkamam šios koncepcijos, šios idėjos (konkrečiau šnekant – lietuviškas realijas atliepiančios neokomunistinės, neotarybinės idėjos) platinimui. Tam būtinas realus tų vienminčių komandinis darbas ir juo kuriama tiek sisteminei, tiek „nesisteminei“ (nacionalistinei, neosąjūdinei ir t. t.) žiniasklaidai alternatyvi, atvirai prorusiška ir protarybinė, žiniasklaidos priemonė, kuri galėtų tapti tiek informaciniu, tiek organizaciniu centru. 

Štai toks prieš mus stovi kelias. Ar sugebėsime juo eiti – klausimas atviras. Atsakymą į jį telems mūsų valia ir sąmoningumas.

Kibirkštis

1 komentaras:

  1. kad po saulis negryztamai keicias akivaizdu,ir jo platybese paplite krasto zmones,kas is tos simbiozes bus?kai vakarietisku vertybiu veidmainiska prigimtis isryskes visiems!

    AtsakytiPanaikinti