Aš niekada nebuvau klasikiniu antivakarininku. Tai yra, jei, apskritai šnekant, vadinti daiktus tikraisiais vardais, tai mano gilus įsitikinimas yra tas, kad Rusija – tai alternatyvūs Vakarai, kad šitas alternatyvumas siekia tūkstantmečius, kad vienų vienintelių Vakarų nėra. Kad Roma ir Graikija – du skirtingi Vakarai, kad stačiatikybė ir katalikybė – du skirtingi krikščioniški Vakarai. Galima sakyti ne tiktai: „Kokiais gi nori būti Rytais: Rytais Kserkso ar Kristaus?“, – galima paklausti, – „kokiais tu nori būti Vakaarais?“ Kad Marksas vakarininkas, kad Rusija ir Tarybų Sąjunga – alternatyvūs Vakarai ir, kad tame yra mūsų misija – būti alternatyva.
Ir būtent todėl, kadangi mes ne Rytai ir ne pagrindiniai, linijiniai, Vakarai, bet alternatyvūs, nelinijiniai, Vakarai, būtent todėl mus nori nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tai yra viena iš priežasčių.
Bet dabar šios subtilybės tampa antraeilėmis priešaky vienos fundamentalios, istoriosofinės, politinės ir kitokios aplinkybės. Toji aplinkybė yra ta, kad pirmieji, pagrindiniai, taip sakant, „romėniškieji“, Vakarai – ne Bizantijos Vakarai, o Romos Vakarai – šitie Vakarai mutuoja. Jie nustoja buvę klasikiniais Vakarais.
Engelsas buvo parašęs veikalą: „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“. Užrašau: šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės.
Apie ką ėjo kalba? Kad tai yra trys istorinio pasaulio kertiniai akmenys, kuriuos turėtų sekti arba postistorijos pasaulis (Engelsas apie jį nekalbėjo), arba viršistorijos pasaulis, kuris ir vadinosi komunizmu. „Iš būtinumo karalystės į laisvės karalystę.“ Susvetimėjimo įveikimas, aukščiausių kūrybinių jėgų išvystymas kiekviename žmoguje.
Bet istorijos pasaulyje šie trys kertiniai akmenys yra labai svarbūs tame, kas liečia klasikinius Vakarus apskritai ir klasikinę buržuazinę visuomenę.
Kas dabar vyksta su jais mums ant akių?
Naikina šeimą, klasikinę šeimą – minus vienas.
Naikina, pabrėžiu, privatinę nuosavybę. Tai, kas įvyko Kipre – tai, žinoma, užvažiavimas ant rusų, bet tai ne tik užvažiavimas ant rusų – ant rusų galima buvo užvažiuoti, su geru pagrindu apkaltinti juos visokiu nusikalstamumu, griebti ir pradėti rusiškų pinigų medžioklę, bet ji gi dar nereiškė visos finansinės sistemos sutriuškinimo. Bet tai ir yra visos finansinės sistemos sutriuškinimas. Ir kas tik nesiektų kažkokių tai atskirų tikslų: Vokietija savą – konsoliduoti Europą ir paversti ją federacija, Amerika savo – suskaldyti Europą, dar kažkas savo – iš ko nors pasipelnyti, o dar kažkas tai, irgi savo – išskirstyti ofšorus ir pervesti pinigus į kažkokius bazinius punktus, visos šios mažos detalės nepaneigia to fakto, kad tuo atšaukiama privatinė nuosavybė klasikine jos forma. Aš žmogus, kuris tiki ateitimi komunizme ir privatine nuosavybe šis institutas visiškai nesilaiko, bet tai, kad ji naikinama, tai neginčytina.
Ir, pagaliau, trečiasis pradas, kuris naikinamas, tai valstybė. Apie tai daug kalbama: nacionalinės valstybės krizė, socialinės valstybės naikinimas – visos tos autonomizacijos Katalonijoje, kitose vietose, Škotijoje ir t. t.
Iš esmės prasideda žlugimas.
Betgi tai ne komunizmas, ne komunistai visa tai įgyvendina! Beje, apie šeimą ten mėgsta plepėti, kad būtent kairieji prieš šeimą. Man nusispjauti, kad kairieji, tame tarpe ir komunistai, prieš šeimą. Aš žinau, kad Tarybų Sąjungoje buvo morališkai labai tvirta šeima, puiki šeimyninė teisė, tvirta moralinė laikysena ir apie jokį vakarietiškos manieros ištvirkimą nebuvo kalbos. Ir aš tai žinau. Ir šito fakto niekas negali paneigti. Visi supranta, kad tai yra taip. Todėl visi tie bandymai suversti kaltę komunistams dėl tų nuodėmių dėl ištvirkimo ir panašiai, geriau tuo neužsiiminėkime. Geriau kalbėkime rimtai apie rimtą temą. Mes kalbame apie Tarybų Sąjungą, apie tarybinį komunizmą, jei norite, apie liaudinį bolševizmą, iš kurio kilo tas komunizmas, apie mūsų misiją XXI amžiuje. Kadangi be misijos tokios tautos kaip mūsų XXI amžiuje neegzistuos ir šitam turime ne tik tokį netiesioginį pagrindą – „taip, mes norime išgyventi, reikia sugalvoti misiją“ – taip šitai nesidaro. Mes turime fundamentaliausią pagrindą šitai daryti – netgi dabar, netgi tame stovyje, kokiame mes esame. Taigi, visa tai daro ne komunistai, nors ir patys kairiausieji, tai daro neskaidrus, netransparentiškas, kaip sakoma, elitas, finansinis-oligarchinis, nors, galimas daiktas, trokštantis pereiti į postfinansinę stadiją. Tai jisai visa šitai daro, tai jisai atlikinėja šį mirtiną numerį, tai jisai naikina visą klasikinį pasaulį. Aš čia sutinku su Engelsu, kad tai yra klasikinio pasaulio pagrindas, tame tarpe buržuazinio, bet ir ne tik, kaip mes visi suprantame.
Tad ką jisai [elitas] daro? Kas tai per mutacija? Kas tai per vienalytės santuokos? Kas tai per ištvirkimo, šeimyninių tradicijų naikinimo, apskritai žmogaus naikinimo orgija? Gi vaikas tampa žmogumi šeimoje ir mokykloje. Į kokią būseną pervedama šeima ir mokykla? Kodėl kariaujama su žmogumi kaip tokiu, su mažos būtybės teise tapti žmogumi?
Aš nekalbu apie atskirus nešvarius triukus – vaikų medžioklę ir visa kita – tai yra žemesnės eilės klausimai. Kas daroma strategiškai? Kuo tai papildoma?
Ir reikia pasakyti: tai – Vakarai-mutantas! Ten eiti negalima! Šitie Vakarai – žmonijos priešas! Ir šia prasme nusispjauti šiandien į tai, kas iš mūsų buvo vakarininku, kas – antivakarininku ir kas – alternatyviu vakarininku. Dabar svarbu kas kita – kad susiformuotų plati koalicija fundamentaliai, vertybiškai antivakarietiškų jėgų.
Jų nėra! Jos neatstovaujamos Dūmoje, jos labai silpnai atstovaujamos elite ir jos dar nėra iki galo išreikštos visuomenėje. Ir aš Vakarų mutacijos ir šios mutacijos nešamos baisiausios nužmogėjimo grėsmės akivaizdoje raginu pradėti forsuotai formuoti tokią absoliučiai apibrėžtą koaliciją.
Štai mūsų pozicija! Štai bet koks bandymas ardyti šitą poziciją ir sakyti dar ką nors kitką – ir jūs esate už mūsų gretų, jūs mums nereikalingi.
Taigi, jie mums kalba, kad, miesčioniška prasme, Vakaruose gyventi geriau – ir žmonės tam pasiduoda.
Bet, pirma, Vakaruose gyventi geriau, kadangi tie Vakarai mus plėšė, plėšia ir plėš. Šia prasme materialiai geriau gyvena plėšikas. Bet jūs gi tapti tuo plėšiku negalite!
Antra, Vakarai materialia prasme ne taip gerai gyvena, kaip mums tai prikišama. Visa tai – perestroikinės ekstazės. Visa tai jau žino ten pagyvenusieji žmonės.
Ir, trečia, svarbiausia – nusispjauti mums, kaip jie gyvena.
Vienas iš balandžio 23-ią „Rosbalto“ pravestos spaudos konferencijos dalyvių, aš deja bijau suklystu, kuris būtent, bet ne aš [Valentinas Lebedevas], ištarė nuostabius žodžius: „Jūs galite įsivaizduoti, kad senovės spartiečiai būtų atidavę į Atėnus savo vaikus, visą savo giminę, kadangi Atėnuose sočiau gyvena?“
Mes – ne miesčionys, mes negyvename vien duona, mes nematuojama gyvenimo tuo, kiek ant duonos patepama sviesto. Mes pasieksime, kad nebūtų badaujančių ir vargstančių. Bet mūsų gyvenimo supratimas yra kitas ir tiems, kurie kelia šį gyvenimo supratimą, mes sakome: „Eikite lauk su šituo supratimu! Jisai mūsų nedomina. Tai yra miesčionio supratimas, o mes – piliečiai.“ Beje, kalba apie piliečius įgyja labai rimtą pobūdį. Aš apie tai kalbėjau mitinge – nenoriu čia kartotis.
Taigi, toji antivakarietiškoji koalicija turi formuotis dabar, kadangi, kartoju, mums ant akių auga ir formuojasi mutantas.
Ar tai reiškia, kad mes visai atsisakome dialogo su Vakarais? Ne, neatsisakome. „Laiko esmė“ – skirtingai nei partija, kurią mes kuriame – tai tarptautinė organizacija. Ir mes kuriame šią tarptautinę organizaciją su rimtais filialais Prancūzijoje, Vokietijoje, Kinijoje. Ir jau, natūraliai, visose NVS šalyse. Visur. Yra mūsų šalininkų JAV – ir ten sukursime. Tik kausimės už tai atvirai. Išėjo herojai į mitingą prieš vienalytes santuokos – štai jie mūsų broliai. Išėjo dar kokioje vietoje – irgi broliai.
O be šio tarptautinio judėjimo mes priešo nenugalėsime, nes šitas mutantas – tai žmonijos priešas.
Religingiems žmonėms suprantama, kas tai yra žmonijos priešas. Bet ir pasaulietiškiems žmonėms, tokiems kaip aš, tai irgi fundamentali, teisinga kategorija. Ir mes ne veltui svarbiu savo pilietinės kovos tikslu pasirinkome antijuvenalinį judėjimą. Kadangi jei Rusijoje mes nesusitelksime bent jau šia tema, kuri akivaizdi ir stačiatikiams, ir visų klasikinių religijų žmonėms – mes gi žinome, kad dabar pamažu prasidėjo ir tapo aišku, kad „seksualinis švietimas“ praeis į mokyklas. Mes sveikiname visus, kurie tai padarė, jie per keletą mėnesių pajus, kokių nemalonumų prisišaukė sau ant galvos ir kas juos į šitai įvėlė. Tad štai – jei mes nesusitelksime ties tuo, jei labai sunkiai mobilizuojamoje visuomenėje netgi vaikai nemobilizuoja, jei neiškils čia tikras pilietinis aktyvumas, jei štai šitai, kas akivaizdu ir brangu, surišta su ateitimi, kas turi tiesiogine prasme ir imanentinį, ir transcendentinį pobūdį – jei tai nesutelks, tada niekas nesutelks.
Būtent šia tema mes susivienijome su stačiatikių bažnyčia, būtent po to, kai toji tema buvo iškelta, raudonos vėliavos pasirodė greta stačiatikiškų štandartų. Ir jos bus greta, nesvarbu, kas to nenorėtų, kokie, taip sakant, juokdariai tam besipriešintų. Jos bus, bus.
2013
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą