2020 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Kas slypi po „tautine“ Baltarusijos vėliava?

Nors protestai už taip vadinamą „demokratiją“ Baltarusiją jau išsisėmė, pas mus, Lietuvoje – kur Seimas neseniai priėmė sprendimą nepripažinti Lukašenkos teisėtu Baltarusijos prezidentu – kur tik žiūrėsi, išvysi baltai-raudonai baltas vėliavas, naudojamas antilukašenkinės opozicijos, kurias mūsiškė sisteminė žiniasklaida vadina „tautinėmis“ vėliavomis... Tiktai kas per „tautiškumas“ už jų slypi, kokia jų tikroji istorinė reikšmė?

Aišku, kad jos priešstatomos dabartinei Baltarusijos valstybinei vėliavai, žodžiu – Tarybinei vėliavai, tiktai be tradicinio kūjo ir pjautuvo. Čia gi „sovietinių okupantų“, „ruskių“ ir visokių kitokių tariamų blogiukų simbolis. Jį, girdi, naudoja ir priima tik „vatnikai“, žodžiu – „šiukšlės“. Tuo tarpu patriotai ir demokratai mosuoja kita, būtent – minėtąja balta-raudona-balta vėliavėle...

Pastaroji pirmąkart pasireiškė kaip nuo 1918 m. kovo iki 1919 m. vasario gyvavusios „Baltarusijos tautinės respublikos“ vėliava. Minėtoji valstybė – tai buvo prolenkiška baltagvardiečių respublika, kovojusi Vakarų imperialistinio kapitalo pusėje prieš Raudonąją armiją ir jos gintąją Spalio socialistinę revoliuciją. Žodžiu – prieš bolševikus.

Bolševikai nebuvo nei atėjūnai, nei okupantai, bet patys baltarusiai: kaip ir Lietuvoje, taip ir Baltarusijoje tuo metu gyvavo dvi alternatyvios valstybinės struktūros, du alternatyvūs valstybingumo projektai: buržuazinis, kapitalistinis ir tarybinis, socialistinis. Būtent bolševikai kovojo už pastarąjį, kuris Baltarusijoje ir nugalėjo (šį laimėjimą sekė, kaip žinia, visapusis – tiek ekonominis, tiek kultūrinis, Baltarusijos suklestėjimas Tarybų Sąjungos sudėtyje). Na, tuo tarpu nacionalistai, kaip jiems įprasta – faktiškai veikė užsienio imperialistų, Vakarų grobuonių naudai.

Taigi, su šiuo palyginti trumpu istoriniu epizodu minėtosios vėliavos naudojimas lyg ir pasibaigė. Bet balta-raudona-balta vėliava vis dėlto grįžo 1941 m., kai Baltarusiją – kaip sudedamąją Tarybų Sąjungos dalį – užpuolė vokiškieji fašistai, žodžiu – hitlerininkai. Būtent 1941-1944 m. laikotarpiu veikę vietiniai nacių bendrininkai (kurių pagrindą sudarę buvę buožės, baltagvardiečiai ir kiti išnaudotojai) šią vėliavą ir iškėlė kaip savąją. Tuo būdu ši „tautinė“ vėliava tapo ne ko kito, kaip nacistų ir žydšaudžių simboliu.

Žavu, tiesa? Na, tikriausiai mūsų „demokratams“ ir „patriotams“ – taip, nes būtent jie Baltarusijoje, kada žlugo Tarybų Sąjunga, šią vėliavą padarė valstybine. Ir tokia ji buvo, kol į valdžią neatėjo ir priimtinesnės tarybinės atributikos nesugrąžino 1994 m. į valdžią atėjęs Aleksandras Lukašenka. Ir nuo tol ji tapo visos antilukašenkinės opozicijos – pradedant liberalais ir baigiant paprasčiausiais neonaciais – bendru ženklu.

Bet ar yra ko stebėtis? Ar tai – atsitiktinumas? Tikrai ne, nes tai – ne atsitiktinumas, o, priešingai – dėsningumas. Nes tiek baltagvardiečiai, tiek nacių talkininkai buvo Vakarų imperializmo tarnai, nes tiek vieni, tiek kiti atstovavo išnaudotojų sluoksniams, jų klasiniams interesams. Nes tiek vieni, tiek kiti degė gyvuliška neapykanta viskam, kas komunistiška, viskam, kas tarybiška. Ir, kartu su tuo – viskam, kas tikrai humaniška.

Na, o kas gi tie šiandienos opozicionieriai? Dalis jų, be abejo – suklaidinti, bet daugiau mažiau pagrįsto nepasitenkinimo vedami jaunuoliai, kurie galvoja, neva nusikratę „Batka“ galėsiantys geriau gyventi... Tačiau tai – tik patrankų mėsa. Ir ne daugiau. Nes tikrieji „baltarusiško maidano“ – kaip ir kiekvienos „spalvotos revoliucijos“ – šeimininkai yra JAV-NATO-ES imperialistai, kurių tikslas ir yra, ir visada buvo vienas: Rytų Europos, apskritai buvusių TSRS ir socializmo kraštų pajungimas Vakarams pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio ir prieš Rusiją nukreipto karinio poligono pavidalu.

Šiuo požiūriu, tarp baltagvardiečių, nacių ir dabarties opozicininkų – nepertraukiama istorinė tąsa. Ne be reikalo jie naudoja vieną ir tą pačią vėliavą. Ir taipogi ne be reikalo prieš ją keliama tikroji, tarybinė Baltarusijos vėliava. Kodėl „tikroji“? Nes būtent toji vėliava – taip, toji, ir jokia kita – išreiškia tai, ant ko susiformavo Baltarusija kaip pilnavertė socialistinė nacija, kaip tarybinė tauta, kurios XX amžiuje pasiektais laimėjimais šalis gyvena ir iki šiol.

Taigi, tokie yra faktai. Tokia yra istorija. Reikėtų ją pažinti ir labai gerai įsiminti visiems: tiek mūsų tapinoidų, „demokratų“ ir „patriotų“ juodosios propagandos aukoms, tiek panašių veikėjų suklaidintų Baltarusijos jaunimo sluoksnių atstovams. Nes gi ne atsitiktinumas ir tai, kad naciai su savo generaliniu planu „Ost“ numatė atsikratymą 75% visų baltarusių. Tad štai kokiam reikalui ne kokiose pasakose, ne fantazijose, bet žiaurioje realybėje tarnavo baltarusiškieji fašistai.

Kažkam panašaus dirba ir jų šiuolaikiniai įpėdiniai. Vis dėlto, baltarusių tauta panašu, kad pradeda jiems atsispirti. Gal metas panašioms tendencijoms atsispirti ir mums, ilgametėje tiek ekonominėje, tiek dvasinėje vergijoje merdintiems lietuviams?

Kibirkštis


1 komentaras: