Žmogau!

Žmogau!
Toks retas šiuo metu Žmogau!
Juk Tų, kuriem nenusispjaut,

Su žiburiu tik galima ieškot. Nedaug
Belikę degančių širdžių jaunų
Žmogau!

Atskirai silpni, kartu Mes galim daug daugiau:
Apginti vienas kitą nuo engėjų,
Kurių taip gausiai prisiveisę

Darbovietėj, mokykloj, gatvėj
Skelbti kovą metas jau!
Priespaudai Žmogaus,

Savim patenkintiems gudruoliams,
Sąžinės neturintiems menkystoms,
Nežinantiems tikros draugystės

Tebūnie jiems pragaras
Žmogau!
Išgirsk ir būki išgirstas. Nelauk

Malonės Tu iš priešo, bet pakilk
Į kovą už Save, už Žmogų,
Už ateitį, kur be vergovės

Ir padlaižiavimo šlykštybių,
Už ateitį, kur kelias Žmogui
Būt laisvas kiekvienam nueit savaip

Tik per kovą galim nesupūti
Tik per kovą Mes gyvi
Žmogau!

Parašė: J. Stoikas