2019 m. vasario 16 d., šeštadienis

Mokytojai negali turėti (ir reikšti) savo nuomonės?

Prieš kurį laiką „Delfyje“ pasirodė intriguojanti vienos „patriote“ save laikančios panelės, Seimo nario konservatoriaus (vis „rusų puolamo“ urvinio antikomunisto, „Pro patrijos“ draugelio...) Lauryno Kasčiūno etatinės patarėjos Kamilės Šeraitės straipsnis antrašte „Ar tokie žmonės gali mokyti Lietuvos vaikus?“. Jame ne be didžiulio pasipiktinimo postringaujama apie du esą „prorusiškus“, „nelojalius“ pedagogus – Vilniaus „Santaros“ gimnazijoje dirbančius istorikę Elą Kalnaitę ir muziką Liną Avižienį.

Įdomu – kas gi čia nutiko, kad prie šių dvejų mokytojų ėmė ir pristojo mūsiškiai šiaudiniai „patriotai“? Ogi pasisakė „demokratinėje“ Lietuvoje draudžiamomis temomis. Tiksliau – išreiškė draudžiamas nuomones.

Pradėkime nuo E. Kalnaitės, kurios „nuodėmė“ buvo tai, kad ji „Veidaknygėje“ („feisbuke“) viešai pasidalino eretiška (!) medžiaga apie 2-ojo pasaulinio karo istoriją kurioje buvo konstatuojamas paprasčiausias Suomijos, Danijos ir kt. „respektabilių“ šiaurės Europos šalių kolaboravimo su Trečiuoju Reichu faktas, į Rytų frontą prieš TSRS pasiuntus daugiatūkstantines „Waffen SS“ galvažudžių pajėgas. Galbūt, nepatogus dabarties Vakarų istorijos perrašinėtojams, bet visgi faktas. Taigi, tokia istorikės „nuodėmė“...

O kaipgi su L. Avižieniu? Čia „nusikaltimo“ būta dar didesnio. Mat jisai išdrįso toje pačioje „Veidaknygės“ platformoje pasidalinti medžiaga, kurioje teigiamai pasisakoma apie socializmą ir komunizmą. Taigi taip „nepatriotiška“... Juk lietuviai ir Lietuvos piliečiai neturi teisės ne mąstyti apie alternatyvią santvarką kapitalizmui – ekonominiu išnaudojimu, politine apgaule ir masine debilizacija paremtai sistemai, kurioje vykstančios žvėriškos konkurencijos sąlygomis žmogus žmogui darosi vilkas...

Ar jie padarė ką nors nusikalstamo? Ar jie nusikalto prieš savo mokinius? Konkrečiai. Aišku, ne. Tiesą sakant, tiek Kalnaitė, tiek Avižienis faktiškai naudojosi formaliai 1992-ųjų Konstitucijos garantuojama teise į laisvą žodį. Nei daugiau nei mažiau. Bet panašu, kad Lietuvoje tokie dalykai kuo toliau, tuo labiau tėra gražios iškabos ne tokiai jau gražiai tikrovei pridengti...

Dar iki panelės K. Šeraitės rašliavos šiuos du „tautos išdavikus“ (kaip juos vadintų mūsų buržuaziniai nacionalistai) išviešino vienas didžiausių mūsiškių landsberginio patriotizmo korifėjų – konservatorių klounas, etatinis VSD provokatorius Algis Ramanauskas („Greitai“)*. Tarp kitko, jei ne šio „šaunuolio“ vykdyti internetiniai „demaskavimai“, apie Santaros gimnazijos „eretikus“ pati Šeraitė tikriausiai nebūtų nė parašiusi.

Beje, pastaroji savo „opuse“ liejo nepasitenkinimą, kodėl gi tokiems asmenims vis leidžiama dirbti Lietuvos švietimo sistemoje, taip sakant, prieiti prie vaikų (o ką – jiems irgi draudžiama mąstyti, formuotis savą tikrovės supratimą?..). Tai ką, išmes? Reikėtų pasidomėti. Visgi nebūtų nuostabu. Tik prisiminkime, kaip prieš kelis metus visai jokios „politikos“ Lietuvos mastu, atrodo, nei varęs, nei propagavęs informatikos mokytojas, kauniškis Laisvūnas Muralis buvo išmestas iš darbo vien dėl to, kad „Veidaknygės“ paskyroje suabejojo dar viena „šventa karve“ – 2014-ųjų Ukrainos „Maidano“ perversmu...

Tokia tad tikrovė mūsų Lietuvoje. Jei dirbi pedagoginį darbą ir tau kažkas nepatinka (t. y. jei tavo įsitikinimai neatitinka dabartinės „oficialiosios nuomonės“) – sėdėk po šluota kaip tyli pelė ir tylėk. Diskusijos nevyksta, o kažkokie eretiški pasisakymai – stačiai draudžiami, virš jų kabant pastoviai „baudžiako“ (pagal 170 BK str.) grėsmei... O tai, nors graudu, savotiškai yra ir juokinga. Kodėl? Nes dabartiniai mūsų patriotėliai, liberalai, „demokratai“ ir buržuaziniai nacionalistai labai mėgsta svaičioti, kaip „prie sovietų“ nebuvę jokios žodžio laisvės ir t. t.

Ar jie neteisūs? Bent dalį tiesos (būtent – dalį...) jie tikrai pasako. Pažvelkime į brežnevinio „sąstingio“ TSRS – rasime dar nuo stalininių laikų (nepaisant skambių frazių apie „atsinaujinimą“...) nusistovėjusią konformizmo, išverstų kailių ir „stukalinimo“ tendenciją. Vien tam, kad būtų buvęs apsaugotas (ir pateisintas) ramus bei sotus raudonųjų pseudokomunistinių biurokratų gyvenimėlis. Vietoje diskusijos su idėjiniais priešininkais – persekiojimai. Kurių tuomet (nebe karo ar ginkluotos revoliucijos metu) visai nebereikėjo. Nes, be kita ko, marksizmu (tiesa – ne pseudomarksistine tuometės TSKP scholastika) ginkluoti kadrai dar tada būtų kuo puikiausiai galėję viešuose debatuose sudoroti apgaulingais buržuazinės „laisvės“ šūkiais žongliravusius antitarybinius disidentus. Visgi buvo, kaip buvo ir nutiko, kaip nutiko.

Bet istorija juda permainingai ir šiandien, praėjus kone 30-iai metų nuo kapitalizmo restauravimo TSRS (ir Lietuvoje, kaip jos sudėtinėje dalyje), panašioje padėtyje atsiduria esamo buržuazinio režimo šalininkai. Jie diskusijų bijo. Nes yra per daug ištižę, per daug buki, o gal – per daug ciniški, kad eitų į atvirą idėjinę konfrontaciją. Kas reiškia ideologinį bankrotą. Tik šįkart – ne brežneviškai degradavusio tarybinio socializmo, bet liberaliai vakarietiško kapitalizmo bei jo landsberginių apologetų, tame tarpe – Šeraitės, Kasčiūno ir Ko. Su kuo juos ir sveikiname.

Tuo tarpu paprastiems žmonėms tokie marazmai anksčiau ar vėliau nusibos – ir tai tėra laiko klausimas...

Kibirkštis

*
A. Ramanauskas-Greitai savo laiku yra atvirai prisipažinęs savo bendradarbiavimu (rengiant provokacijas) su VSD.

1 komentaras:

  1. Leninas:Imperializmas kaip aukščiausioji kapitalizmo stadija.
    Tos mūsų politprostituciu kalbos apie demokratiją jau darosi juokingos. Įvykdę buržuazine revoliucija, dabartiniai politiniai klanai apžerge valdžia ir stekena Lietuvą. Landzbergiuko atvejis parodė, kad valdžia tapo paveldima... Doram ir mąstančiam žmogui vietos Lietuvoje nebeliko!

    AtsakytiPanaikinti