Vokietijos revoliucijos pakilimas ir tragedija (2: Pralaimėjimo priežastys – žvilgsnis po šimtmečio)

Atiduodami pagarbą Vokietijos revoliucijai jos šimto metų jubiliejaus proga, mes būtume istoriškai neobjektyvūs, jei bandytume nutylėti revoliucijos skaudaus pralaimėjimo priežastis. Deja, tai yra faktas, kad Lapkričio revoliucija pratęsė seną istorinę Vokietijos  plačiųjų liaudies masių judėjimų tradiciją – greitai nuo pakilimo perėjo į nuopuolį. Kodėl taip atsitiko? Kokios priežastys lėmė, kad revoliucinio pakilimo apimtai Vokietijos liaudžiai tenka pritaikyti žinomą Lenino posakį apie didįjį karvedį Hanibalą: „Tu žinai, kaip laimėti, tačiau nemoki pasinaudoti savo pergale“?

Negali būti jokių aplinkybių, kurios atleistų nuo atsakomybės išdavikus  iš Vokietijos socialdemokratų partijos vadovybės, pvz., liūdnai pagarsėjusį Noskę. Niekas negali sumažinti visos dešiniosios socialdemokratijos vadovybės, kurios lyderiais buvo Šeidemanas ir Ebertas, politinės atsakomybės, nors pastarojo vardu šiandien ir yra pavadintas  dabartinės Vokietijos Socialdemokratų partijos tarptautinis finansinis fondas. Didelė kaltės dalis taip pat tenka centristiniam susitaikėlišką politiką vykdžiusiam socialdemokratų sparnui, kuriam vadovavo K. Kautskis.

Tačiau vien tik išdavystė ir oportunizmas negali paaiškinti tokio masto pralaimėjimo. Dar Engelsas, sukrėstas neseniai įvykusios ankstesnės  1848-49 m. Vokietijos revoliucijos, visiškai pagrįstai pabrėžė:  partijos,  kurios visas politinis kapitalas reiškia tik tiek, kad pilietis N nenusipelno pasitikėjimo, likimas yra nepavydėtinas. Istorinio materializmo pasaulėžiūra  reikalauja pirmiausia atskleisti gilumines objektyvias pagrindinių istorinių įvykių priežastis.

Pirmiausia būtina pažymėti - Vokietijos revoliucija susidūrė su labai rimtu priešininku. Dar Marksas, kritiškai vertindamas Gotos socialdemokratijos, vėliau atsiradusio oportunizmo pirmtakės, programą, kaizerio režimą apibūdino kaip „išpuoštą parlamentinėmis formomis, supančiotą feodaliniais priedais, jau esantį buržuazijos įtakoje, biurokratiškai suręstą, policijos saugomą karinį despotizmą“. Žinoma, laikotarpiu tarp XIX a. 70-ųjų metų vidurio, kai buvo parašyti šie negailestingai tikslūs žodžiai,  ir XX a. antrojo dešimtmečio pabaigos Vokietija padarė milžinišką šuolį ir galbūt pirmoji pasaulyje įžengė į valstybinio monopolinio kapitalizmo etapą. Šis techninis-ekonominis progresas ne tik nesulaužė socialinės-politinės sistemos, bet ir nepadarė jokių rimtesnių socialinių pokyčių, kuri iš esmės taip ir liko netoli pažengusia nuo Prūsijos absoliutizmo. Tačiau siekiant išsaugoti šį prieštvaninį „antstatą“ buvo sutelkta tokia ekonominė, karinė, policinė-represinė galia, apie kurią nei ankstesnis absoliutizmas, nei kaizerio amžininkė Rusijos patvaldystė negalėjo net svajoti.

Lapkričio revoliucijos išvakarėse V. I. Leninas pažymėjo, kad istorija, draskoma prieštaravimų ir šių priešybių dėka judanti pirmyn,  1918 metais sukūrė „dvi puses“, kurios abi kartu galėtų sudaryti prielaidas gana tvirtam socializmui. Viena iš jų buvo revoliucinė Rusija, kuri tuo metu sukūrė geriausią politinę  judėjimo link socializmo formą; kita pusė buvo Vokietija, kurioje tuo metu jau buvo susikūręs vienas iš labiausiai išsivysčiusių ekonominių kompleksų, techniškai gal kiek mažiau išsivystęs nei Šiaurės Amerikos, bet žymiai jį lenkiantis  gamybos organizavimo realiu visuomeniniu pobūdžiu. Tačiau tam, kad šioje „antroje pusėje“ socializmo galimybė galėtų tapti realybe, revoliucijos „viščiukas“, anot vaizdingai išsakytu Vladimiro Iljičiaus posakio, turėjo prasikalti per kevalą, kuris, „deja, buvo pagamintas iš geriausio plieno ir todėl neįveikiamas jokiam viščiukui.“

Susidūrusios su tokiu galingu priešininku, Vokietijos revoliucinės jėgos istoriškai buvo suvaržytos visa eile trūkumų, kilusių iš sunkių  pralaimėjimų praeityje. Vokietijos liaudis niekada savo istorijoje neturėjo revoliucijos, kuri būtų pasibaigusi pergale. Taip buvo pradedant nuo Reformacijos ir 1524-25 m. Valstiečių karo, tas pats buvo Trisdešimtmečio karo (kuris savo kulminacijos taške galėjo būti laikomas ankstyvąja buržuazine revoliucija), vėliau sekė Vokietijos pažangiųjų jėgų siekis paremti Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, dar vėliau 1848-49 m. revoliucija, ir, galiausiai, Lapkričio revoliucija, tiksliau - Vokietijos 1918-1923 m. revoliucija. Kiekvieną kartą revoliuciniai judėjimai atsimušdavo į neįveikiamas kliūtis, giliai įsišaknijusias didelės dalies tautos  socialinėje-psichologinėje sąmonėje. Daugelį šimtmečių buvusi suskaldyta, politiškai pažeminta, besiformuojanti nacija tuo pačiu metu buvo įtraukta į kitų tautų užkariavimo ir pavergimo avantiūras. Seniai žinoma: „Negali būti laisva tauta, kuri engia kitas tautas“. Savo laiku F. Engelsas, aistringas pažangios demokratinės Vokietijos patriotas, apie savo tėvynę rašė: „Smurto protrūkis, kuris iš tiesų gali būti primestas tautai, turėtų bent jau tokį teigiamą poveikį, kad sunaikintų baudžiauninko dvasią, kuri įsišaknijo nacionalinėje sąmonėje po Trisdešimtmečio karo pažeminimo“. Deja, net iki XX a. pažangiosios nacijos jėgos nesugebėjo įveikti „baudžiauninko dvasios“, ir ji savo ruožtu padėjo pasmaugti revoliuciją, kaip tai ne kartą įvyko istorijoje.

Viena iš Vokietijos ir kitų XX a. pradžios revoliucijų Vakarų ir Vidurio Europoje pralaimėjimo priežasčių yra dar Lenino nurodyta Paryžiaus komunos pralaimėjimo aplinkybė, kuri, nežiūrint į visus istorinius nuopelnus, „nemokėjo ir negalėjo“ aiškiai apibrėžti skirtumus tarp revoliucijos demokratinių apskritai ir socialistinių tikslų. Tą patį galima pasakyti ir apie visą Europos socialdemokratiją, buvusią laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą (išskyrus rusų bolševikus). Dominavo požiūris, kad buržuazinės demokratijos užduotys pažangioje, išsivysčiusioje, civilizuotoje Vakarų Europoje buvo išspręstos jau seniai (Vokietijai, ne vėliau kaip XIX a. Viduryje). Ateityje buvo siekiama įgyvendinti tik socialistinius tikslus, kurie kairiųjų buvo suvokiami kaip grynai proletarinė revoliucija, o dešiniųjų ir centristinių socialdemokratų - kaip „socializmo įvedimas“ po to, kai darbo klasė taikiai laimės rinkimuose.

Istorinė realybė parodė visiškai kitokį vaizdą. Buržuazinės demokratinės revoliucijos XX a. pradžioje įvyko ne tik Rusijoje, kuri II Internacionalo buvo laikoma atsilikimo įsikūnijimu, bet ir Vokietijoje, Austrijoje-Vengrijoje ir daugelyje kitų Europos šalių. Paaiškėjo, kad net Vokietijoje, jau nekalbant apie Austriją ir Vengriją, neišspręstų buržuazinių demokratinių užduočių buvo daugiau nei pakankamai. Šias šalis, ypatingai Vokietija, vaizdingai galima būtų pavadinti socialiniais-istoriniais „kentaurais“, kurie iš tiesų buvo pirmos klasės pramoninis kapitalizmas, labiausiai tuo metu išsivystęs, tačiau tokiu buvo tik dalis nacionalinės valstybės „kūno“. Vokietijos atžvilgiu tai buvo visų pirma Reino kraštas su Ruhro pramonės zona. Tačiau, be Reino ir kitų pramoninių sričių, Vokietijos imperijos sudėtyje taip pat buvo ir Ost-Elbės Prūsija – pusiau feodalinė junkerių valdoma sritis, kurioje gyveno šimtmečiais engti beteisiai baudžiauninkai, siauras „grossbauerių“, buožių sluoksnis, kurių pagrindinė ideologija buvo grobuoniškas militarizmas, nukreiptas visų pirma prieš slavų tautas. Ką jau kalbėti apie Austriją-Vengriją, kur vokiškai kalbanti mažuma šimtmečiais engė daugybę tautų (būtent ši valstybė pradžioje buvo pelnytai vadinama „tautų kalėjimu“). Pavyzdžiui, jei Italijoje - kitoje „šalyje-kentaurėje“ - pavėluotam nacionaliniam susivienijimui vadovavo bent jau ekonomiškai išsivystęs Šiaurės regionas, tuo metu labiau industrializuotą Vokietiją susivienyti lemta buvo junkerinei Prūsijai. Ant tokios įvairialypės bazės stovėjo to metu labiausiai  pasaulyje išsikerojusi biurokratinė ir policinė mašina, plius taip pat prūsiška rinkimų sistema, kuris praktiškai eliminuodavo bet kokios, nepageidaujamos valdžiai, partijos, ypač darbininkų, galimybes laimėti rinkimus.

Tad kodėl juokinga idėja apie greitą ir taikų „socializmo įvedimą“ galėjo  ne tik atsirasti, bet ir įgijo prietaringo įsitikinimo galią? Tai galima būtų paaiškinti ne vien tik spontanišku buitinės sąmonės klaidingu vertinimu sudėtingiausių skirtingų epochų realybių ir užduočių painiavos akivaizdoje, bet ir darbininkų klasės judėjimo teisinėmis politinėmis veiklos sąlygomis. Daugelį dešimtmečių Vokietijoje, visoje Vidurio ir beveik visoje Vakarų Europoje,  kaip tai nebūtų paradoksalu, įstatymas leido propaguoti socializmą apskritai (ypač jo „įvedimo“ kaip viršklasinės valstybės modelio formoje), tačiau nebuvo leidžiama kelti bendruosius demokratijos tikslus - pavyzdžiui, negalima buvo partijų programose iškelti reikalavimą sukurti respubliką. Iš čia ir kilo nesugebėjimas aiškiai atriboti buržuazinės demokratijos ir socialistinius tikslus, dėl ko ir vieni ir kiti prarasdavo revoliucinį kovingumą. Šis reiškinys, užfiksuotas pačioje „socialinės demokratijos“ sąvokoje, ir buvo svarbiausias veiksnys, varžęs ne tik socialdemokratijos oportunistinio sparno, bet ir visų šių Europos šalių darbininkų judėjimų kovingumą  prieš istorinius iššūkius, į kuriuos jie buvo priversti reaguoti 1918-1919 m. ir vėliau. Dėl šios priežasties Lapkričio buržuazinė demokratinė revoliucija nuo pat pradžių buvo pernelyg orientuota (kas netrukus pasirodė esanti visiška iliuzija) į „socializmo įvedimą“, o socialistinei revoliucijai tai reiškė  daugybę smulkiaburžuazinių suvaržymų ir apribojimų.

Buvo dar viena veiksnių grupė, kuri tik dabar tampa vis aiškiau suvokiama. Dar II Internacionale susiformavo požiūris, kad socialistinė revoliucija susidurs su didesniais sunkumais ir pavojais nebent tik atsilikusiose šalyse, kuriose subrendo ne visos prielaidos socializmui, tuo metu išsivysčiusiose šalyse, priešingai,  revoliuciją gali būti sunku pradėti, tačiau vėliau jos pergalė neišvengiama jau vien todėl, kad jose yra labai aukštas gamybinių jėgų išsivystymo lygis. Šio požiūrio šalininkai neatsižvelgė į tai, kad labiau išsivysčiusios šalys yra ypač pažeidžiamos esant nepalankiai tarptautinei situacijai. Jų labai specializuota ekonomika, giliai integruota į pasaulio ekonomiką, labai greitai ir stipriai pajunta negatyvias pasekmes dėl ekonominės blokados ir „ekonominio karo“ apskritai, kaip tai šiandien yra vadinama. Paradoksalu, tačiau ekonomiškai mažiau išsivysčiusi šalis, ypač tokia didelė, kaip Rusija, gali ilgiau ir sėkmingiau atlaikyti tokias išorinio spaudimo formas, nei labiau išsivysčiusi šalis.

Būtent aukštesnio ekonominio išsivystymo šalys yra ypatingai pažeidžiamos nepalankios tarptautinės situacijos, krizės atveju. Jų labai specializuota ekonomika, giliai integruota į pasaulio ekonomiką, labai greitai ir stipriai kenčia nuo ekonominės blokados ir „ekonominio karo“ apskritai.

Šį dėsningumą pirmą kartą plačiu mastu ir patvirtino Vokietijos patirtis. Jau Pirmojo pasaulinio karo metu šalis buvo sutriuškinta, kaip tai numatė Engelsas, ne tiek mūšio laukuose, kiek ekonominės blokados priemonėmis. Po Lapkričio mėn. revoliucijos Antantės šalys ( jos tik save arogantiškai laikė nugalėtojomis šiame kare, nors iš tiesų jos  nugalėjo kaizerio reichą tuo metu ir tokia kaina tik kartu su Vokietijoje ir Europoje įvykusiomis revoliucijomis), atrodytų, galėjo ir nebausti vokiečių tautos, kuri nuvertė režimą, prieš kurį kovojo Antantė. Tačiau įvyko priešingai: Antantės šalys jau pasibaigus karui, jau po to, kai Vokietijos tauta likvidavo režimą, kurį Antantė buvo paskelbusi vieninteliu pasaulio katastrofos kaltininku, dar daugelį mėnesių kankino revoliuciją įvykdžiusią šalį ir taikė jai bado blokadą. Sunku tiksliai apskaičiuoti šio Vakarų įvykdyto tarptautinio nusikaltimo aukų skaičių. Jame vienu metu sutapo keli veiksniai: ir grynai buržuazinis pasirengimas sutraiškyti stipresnį ir dinamiškesnį konkurentą bet kokiomis priemonėmis; ir būdingas kiekvienam šovinizmui gyvuliškas noras pažeminti ir apiplėšti nugalėtą „priešišką“ tautą; ir galiausiai, bet ne mažiau svarbus, kontrrevoliucinio keršto nuostata, kurią lėmė ne tik baimė prieš „komunizmo dvasią“, bet ir troškimas nubausti žmones už tai, kad apskritai jie išdrįso įvykdyti revoliuciją, nors ir buržuazinę-demokratinę, netgi prieš režimą, su kuriuo jie, Vakarų imperialistai, ilgą laiką kariavo. Visų pirma, šis tarptautinis Antantės šalių nusikaltimas nulėmė visos vokiečių tautos neapykantą, kurią sukėlė žeminanti Versalio taikos sutartis,  Vokietijos buržuazinės vyriausybės sudaryta su Antante, kurią nacistai sugebėjo sėkmingai pasinaudoti sau ir katastrofiškai visai tautai.

Ta pati blokada neabejotinai tapo galingu katalizatoriumi, padėjusiu suskaldyti Vokietijos darbo klasės gretas, leidusiu kilti klasinio-politinio renegatiškumo nuotaikoms ne tik dešiniojo, bet ir centristinio  socialdemokratijos sparno gretas. Žinoma, tam buvo ir vidinės priežastys, pirmiausiai socialiniai „darbo aristokratijos“ ir darbo biurokratijos interesai. Tačiau tai, kad šiam santykinai nedideliam tuo metų sluoksnio atstovų skaičiui pavyko išlaikyti kontrolę didžiausiai Vokietijos darbo klasės daliai, neabejotinai suvaidino labai svarbų vaidmenį „kaulėta bado ranka“. Tik patys nuosekliausi revoliucionieriai-internacionalistai, kurie buvo pasirengę kovoti iki pabaigos, netgi tokiomis sąlygomis galėjo pasukti revoliucijos tėkmę augimo kryptimi. Ir tai yra labai svarbi pamoka mums šiandien. Lygiai taip pat, kaip objektyviai dėsningai tokiomis sąlygomis gali atsirasti fašizmas. Jei susidaro visų šių prielaidų ar daugumos jų kompleksas - ten tauta neišvengiamai susiduria su fašistine pabaisa, ir mes turime būti tam pasiruošę, kad vėl nebūtume užklupti netikėtai.

Vokietijos revoliucija, kurios pergalių ir pralaimėjimų šimtmetį mes  dabar minime, mums šiandien yra labai svarbi ne tik grynai istoriniu požiūriu, ne tik ideologinės kovos istorijos klausimais. Ji yra labai vertinga praktinės politikos požiūriu. Nauja kapitalizmo raidos banga XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje pasaulyje suformavo visą grupę naujų pramoninių „šalių-kentaurų“, kurių vidaus situacija yra labai panaši į tą, kuri buvo Vokietijoje prieš šimtą metų. Šiose dabartinėse šalyse mes matome tą patį revoliucinį derinį: išsivysčiusią pramonę, didelį darbo klasės atstovų skaičių, masinį darbininkų judėjimą, turintį nemažą politinės veiklos, labai ribojamos buržuazinių įstatymų, patirtį, –  ir didžiulį kaimo ir provincijos atsilikimą, bei daugelį neišspręstų elementarių buržuazinių-demokratinių problemų, prieštaravimų. Tokia socialinė padėtis sukuria reakcijai milžiniškus rezervus, kurie nėra matomi kasdienėje, taikiai besivystančioje politinėje situacijoje, įprastinių buržuazinių rinkimų cirkuose, tačiau bent kiek rimtesnės krizės metu jie neišvengiamai pasireiškia.  Nėra retenybė šiose šalyse ir kiti, būdingi buvusiai vokiečių revoliucijai, požymiai: sunki liaudies masių praeityje patirtų pralaimėjimų našta, revoliucinių-demokratinių tradicijų silpnumas, ypač pergalingų tradicijų.

Gyvenimas griežtai primena: nei proletariato skaičius, nei jo gebėjimas organizuotis, vienytis profesinių sąjungų ar partijų formoje, nei senosios politinės sistemos panaudojimo patirtis, nei netgi dalies valdžios senoje politinėje sistemoje užėmimas - niekas iš išvardintų savaime negarantuoja stabilios pergalės ir yra nepakankama sąlyga sėkmingai kovoti prieš fašizmo grėsmę. Ir fašizmo grėsmė dėsningai egzistuoja „šalių-kentaurų“ sąlygomis, kuriose išsivystęs industrinis valstybinis monopolistinis kapitalizmas sugyvena kartu su vidutiniškai išsivysčiusiu kapitalu, smulkiu, patriarchališkai periferiniu. Tokios grėsmės tragiškai ryškus pavyzdys yra šių dienų Brazilija, ir ne vienintelis.

Pagerbkime tylos minute revoliucinių kovų, seniai vykusių ir dabar vykstančių, didvyrių ir kankinių  šviesų atminimą. Pasistenkime paimti iš praeities „ugnį, bet ne pelenus“. Ateityje mūsų laukia ilgas ir nelengvas kelias.

Šaltinis: ВЗЛЕТ И ТРАГЕДИЯ ГЕРМАНСКОЙ РЕВОЛЮЦИИ

Vertė: Kazys Stimburys