2018 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Kaip Algimantas Čekuolis skurdą gyrė (prisitaikėliški seno prisitaikėlio svaičiojimai)

Ilgametis Lietuvos televizijos veikėjas, naivuolių „publikos“ tikriausiu erudicijos ir „visažinystės“ įsikūnijimu laikomas Algimantas Čekuolis jau kuris laikas, kaip išėjęs pensijon. Tačiau, kaip nekeista, nuo viešumos jis dar nesitraukia – dar pirmųjų žiemos švenčių išvakarėse jis davė interviu mūsų skandinaviškai lietuviškam „Delfiui“. Antraštė – gan iškalbinga: „Priėjome skurdo, kuris varo pirmyn“.

Po ja slypi vietomis gan įdomus pasikalbėjimas, kuriam išgirstame Čekuolį aiškinant:

1) kad gyvenimas TSRS buvęs gyvu pragaru, pastovaus deficito, jei ne stačiai bado stoviu;

2) kad socializmas, komunizmas – neįgyvendinama utopija, nes žmogus „iš prigimties“ tėra savanaudė beždžionė;

3) kad kapitalistinė santvarka, nors nublokšdama didžiulę dalį žmonių į skurdą – kažin ką „varo pirmyn“...

Niekuo ypatingos, oficialią buržuazinę ideologiją atitinkančios tezės. Tiek nuvalkiotos, kad apie jas atskirai kalbėti kažin kiek tėra prasmės. Tačiau verta kai ką pažymėti – tai provokuoja pati šiuo atveju jas iškėlusio veikėjo persona.

Kaipgi?

Taipgi, kad Čekuolis – gyvendamas ramiai, sočiai ir užtikrintai, yra patenkintas esama santvarka ir, spjaudamas į skurstančiuosius „tautiečius“, įrodinėja, koks skurdas geras dalykas, esą, skatinantis kažką, kažkaip tobulėti (labai įdomu, kaip tokį „tobulėjimą“ komentuotų, pvz., eilinė emigrantų šeima, kur tėvas dirba užjūriuose, kad išlaikytų „Marijos žemėje“ palikusius vaikus...). Nenuostabu – jis kalba tai, ko reikalauja buržuazinis mūsų elitas, siekdamas formuoti atitinkamą „publikos“ nuomonę. Taip sakant, aptarnauja kapitalistinės propagandos aparatą. Ir tai normalu. Nes būtent jis užtikrino (ir užtikrina – solidžios pensijos pavidalu) Čekuoliui šiltą vietelę.

Visgi įdomu ne vien tai. Reikia pažymėti kai ką iš praeities, būtent – kad savu laiku Čekuolis priklausė keikiamosios TSRS elitinių biurokratų sluoksniui (TSKP narys nuo 1959 m.; skersai išilgai išmaišęs pasaulį, ne sykį vykdydamas net KGB užduotis). Simptomiška, kad dar revoliucinėje Kuboje sutikęs Ernestą Če Gevarą, Čekuolis paskui ėmė rašyti knygą apie savo kelionės įspūdžius („Noriu grįžti į Kubą“, 1970), aukštindamas revoliucionierių laimėjimus; o praėjus keliems dešimtmečiams – tiesiog šmeižia juos, pildamas pamazgas ant ankstesniųjų savo herojų (žr. Lrytą)... Tačiau, kaip išaukštintasis Patriarchas, Čekuolis spėjo laiku „išversti kailį“, norint iš „komunisto“ taptų už taip vadinamą (buržuazinę) „laisvę ir demokratiją“ agituojančiu sąjūdiečiu. Išvertė, gerai sužaidė kortomis – ir štai šiandien priklauso elitui, kaip kad kadaise...

Visa tai, be abejo, neturi dalykinės reikšmės, kalbant apie pačius Čekuolio teiginius. Teigti priešingai reikštų daryti tipišką ad hominem argumentacijos klaidą (pvz., taip ir taip teigė toks ir toks, skaityk – blogas žmogus, vadinasi – tai netiesa ir t. t.). Bet kartu būtų klaidinga neatsižvelgti į kontekstą, t. y. į patį asmenį, kuris čia ima ir aiškina mums apie tariamas skurdo „dorybes“, jo „naudą“ visuomenei...

Kas tai per gražuolis?

Kaip matome, eilinis prisitaikėlis. Miesčionis. Idėjinis, informacinis parazitas. Kažkada ant pilvo šliaužiojęs priešais pseudokomunistinę TSRS ir TSKP biurokratiją, pakeitęs „skūrą“ ir nuėjęs tarnauti (tų pačių TSKP nomenklatūrininkų įveistai) neoburžujų klasei. Kaip jos propagandistas ir apologetas.

Tačiau dėlei teisybės atsakysime į tris (aukščiau nurodytomis tezėmis išreikštus) Čekuolio teigimus.

Pirma. Ar TSRS būta to, apie ką pasakoja Čekuolis? Būta, ypač vėlyvuoju laikotarpiu. Tačiau tai nėra nei objektyvus, nei juolab visapusiškas dalyko vaizdas. Verčiau – tendencingas (ir faktiškai nesąžiningas) tam tikros detalės užakcentavimas. Tegul papasakoja Čekuolis, koks „totalitarinis blogis“ buvo pilnas liaudies aprūpinimas butais, nemokamas švietimas, sveikatos apsauga, socialinės garantijos, elementariausios darbo žmonių teisės (daugiau apie tarybinio gyvenimo realijas žr. Gintaro Butkaus straipsnį „Kaip iš tiesų gyventa tarybiniais laikais?“).

Antra. Graudžiai juokinga girdėti buvusį TSKP „komunistą“, paskui sąjūdietį, dabar – buržuazinės vergijos apologetą šnekantį, kokie žmonės „iš prigimties“ agresyvūs, godūs, savanaudžiai „gorilos“ (tai Čekuolio žodžiai...), kurie kitaip nė gyventi negali. Esą kapitalizmas – natūralus ir kitaip nė būti negali. Ir tai jis sako, pridurdamas „deja“... Kame, be kita ko, galima numanyti nešvarią pono Čekuolio sąžinę (išdavystė vis dėlto išdavystė...). Kad per ilgus šimtmečius gyvavusių išnaudotojiškų santvarkų (vergovės, feodalizmo, kapitalizmo) suformuoti socialinės psichologijos tipažai – amžini, „prigimtiniai“ dalykai, kalba visi rūmų filosofai, siekdami esamą tvarką pateisinti. Tačiau žmogaus esmė, jo socialinė prigimtis kinta su istorija, žodžiu, su gyvenimu (pvz., vienoks buvo urvinis, kitoks, pirmykštės bendruomenės, dar kitoks, kapitalistinės visuomenės žmogus ir t. t.). Tuo tarpu socializmas – kad ir koks netobulas – realiai egzistavo ir veikė didesniąją XX amžiaus dalį; teigiamasis jo patyrimas parodė, kad gyventi be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus, be ekonominio parazito – įmanoma. Tuo tarpu TSRS (kaip ir socialistinio bloko) žlugimas tiktai patvirtino marksizmo klasikų atrastus visuomeninio vystymosi dėsningumus, atskleidė pačio socializmo (kaip tilto, kuriuo einama arba iki komunizmo, arba... atgal į kapitalizmą – vidinius prieštaravimus; žr.: Michailas Popovas. Kontrrevoliucija TSRS).

Trečia. Tai tipiška daina, primenanti tokį Tomą Maltusą, dar XIX amžiuje įrodinėjusį badų ir jų sukeliamų tūkstantinių (o kartais – daugiamilijoninių...) mirčių „natūralumą“, „naudingumą“ visuomenei. Trumpai tariant, tai socialdarvinizmas. Saujelė parazitų, pasivadinę „elitu“, „tautos žiedu“ ar kokia tai „globalia Lietuva“, užsiropštę ant dirbančiosios visuomenės sprando, ramiai sau ponauja, kitiems aiškindami, esą štai – esate laisvi būti vienas kitam vilkais, žvėriškai konkuruoti ir... to eigoje įkopti į „elito“ gretas (kad tai įmanoma tik kitų kančių ir pažeminimo sąskaita, juolab, kad tai pasiekiama tik mažumai – to niekas nenori akcentuoti). Vien faktas, kad Čekuolis sėdi ramiai sau bute, gyvendamas lyg inkstas taukuose (pakartotinai pabrėžiame: prie visų valdžių...), kalba už save. Norėtųsi jį pakviesti bent vieną kitą mėnesį pagyventi už apverktiną 200 eurų pensiją, kokias gauna tipiškieji, skaityk – runkeliškieji Lietuvos senjorai. Ir tada papostringauti apie skurdo „pažangumą“...

Tokie, daugiau ar mažiau, yra reikalai su Čekuoliu. Kažkas ypatingo? Ne. Skaityk, turime reikalą su eiliniu prisitaikėliu, išverstaskūriu miesčionimi; čia turime prisitaikėliškus seno prisitaikėlio svaičiojimus. Ir tiek. Bėda tik viena: kad nemažai naivuolių jo klausosi. Lyg kokio orakulo, tiesos ir išminties korifėjaus. O nereikia. Tikrai nereikia. Verčiau mąstyti savo galva, nei aklai vaikytis autoritetų. Juolab – tokių, kaip ponas Čekuolis.

Parašė: Stasys Gervė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą