2018 m. rugsėjo 22 d., šeštadienis

Komunizmas mirė?..

Pakalbėkime atvirai. Lietuvoje, kaip ir apskritai buvusios TSRS respublikų erdvėje kairiojo ar juolab komunistinio judėjimo nėra. Aišku, „judėjimu“ suprantant ne pavienius asmenis, draugų būrelius ar „partijomis“ apsišaukusias sektas, o gyvybingą ir tam tikrą masiškumą įgavusią idėjinę srovę. Sakyti tai anaiptol nėra malonu. Bet karti tiesa visad geresnė kad ir už saldžiausią melą. O be jos, kokia karti ji bebūtų, negalimas joks teigiamas problemos sprendimas.

KOMUNIZMAS – MIRĘS REIKALAS?

Dar daugiau. Pati ši problema seniausiai tapusi tragikomiška. Nes čia (teigiant tokio „judėjimo“ mūsuose egzistavimą) neapsigauna niekas, išskyrus saujelė apgailėtinų politinių fanatikų. Visuomenė, t. y. tiek klasinis priešas, tiek plačiosios liaudies masės, į kurias mes pretenduojame kreiptis, vadinamojo „judėjimo“ atžvilgiu neturi nė menkiausių iliuzijų. Jai net nekiltų mintis, kad mūsuose, kaip idėjinė srovė ar juolab masinis judėjimas, gyvuoja komunizmas. Dauguma šito net nesvarsto. Jai „komunizmas“ geriausiu atveju tereiškia kažkokią blankią praeitį, kada „prie ruso buvo geriau“; blogiausiu – masinio teroro, tremčių ir žudynių fantasmagoriją. Tuo tarpu nei vienas šių vaizdinių (nei teigiamas, nei juolab neigiamas) su komunizmu, koksai jis yra iš tikrųjų, neturi visiškai nieko bendro.

Ar tai reiškia, kad komunizmas – miręs reikalas?

Taip, be abejo, tvirtins mūsų „ekspertai“, kadaise brežnevinėse marksizmo-leninizmo katedrose sėdėję, o dabar TSPMI (ar kur kitur) nugulę akademinės prostitucijos teoriniai bei praktiniai žinovai, įsipareigoję vadinamųjų Vakarų „vertybių“ propagavimui. Įrodymais jie pasitelks ne vieną realų faktą. Pradėdami Tarybų Sąjungos (ir apskritai „realiojo socializmo“) žlugimu; baigdami – pagrindinių Europos kompartijų krachu, arba virsmu į socialdemokratiją. Tuo jie neklys, nes tai – dalis tiesos.

Komunizmas, t. y. „senasis komunizmas“, koks jis buvo įkūnytas apie TSRS sutelkto praktinio komunistinio judėjimo pavidalu, tikrai miręs. Likę nebent tik nuolaužos. Seniausiai į buržuazinę politiką integruotos, „kišenine“ opozicija esamiems režimams tapusios pseudokomunistinės partijos potarybinėje erdvėje (pvz. – Ziuganovo RFKP, Simonenko UKP ir t. t.). Greta – aibė praeities nostalgijoje skęstančių sektų, vos dešimties žmonių „mitingus“ įsivaizduojančių „revoliucinėmis demonstracijomis“. Kituose kraštuose – net atskiros veiksnios kompartijos (pvz. – Graikijos, Portugalijos, Turkijos ir kt.). Arba nusilpę, bet dar „besispardantys“ partizaniniai judėjimai (pvz. – Kolumbijos FARC‘as).


KOMUNIZMO NEMIRTINGUMAS

Tačiau dalis tiesos – dar ne visa tiesa. Dar daugiau, dalinė tiesa, nutylint likusią, neretai reiškia melą. Kaip yra ir šičia. Mat komunizmas, nors senuoju pavidalu faktiškai miręs, ilgainiui lieka gyvybingas. Kaip? Kodėl?

Nes jį gimdo pačios kapitalistinės visuomenės giluminis prieštaravimas. Tarp kolektyvinio darbo pobūdžio ir privačios gamybos priemonių nuosavybės. Išvertus žmonių kalbon – tarp to, kad dirba daugelis, o lobsta saujelė, nes šiai nuosavybės teise priklausą naudojami įrankiai (pradedant žeme ir mašinomis, baigiant lėktuvais, laivais, kompiuterinėmis sistemomis ir t. t. ir pan.). Prieštaravimas, kurio natūralus sprendimas – minėtos nuosavybės formos panaikinime, ją keičiant realųjį darbo procesą atitinkančia kolektyvine nuosavybės forma, kas ir reikštų komunizmą.

Visuomeninė, civilizacinė raida buvo ir lieka dėsningu procesu, neišvengiamai prieinančiu lūžio taškų, ties kuriais arba pažangesnės ekonominės formacijos (pirmykštė bendruomenė / vergovė / feodalizmas / kapitalizmas / komunizmas) keičia  išsisėmusias (kaip, pvz., 1789-ųjų buržuazinė Prancūzijos revoliucija), arba patį visuomenės pastatą ištinka žlugimas (pvz. – vakarų Romos imperija).

Tai dar prieš pusantro šimto metų suprato Marksas. Ir būtų absurdiška teigti, kad nuo tada niekas nepasikeitę. Pasaulis smarkiai pakito. Praėjo ne viena ir ne dvi revoliucijos (1871-ųjų Paryžiaus Komuna, 1917-ųjų Spalis, 1949-ųjų Kinija ir 1958-ųjų Kuba – tik žymiausi pavyzdžiai), bet kapitalizmas liko. Kad ir persigimęs įvairiomis metamorfozėmis, bet su tuo pačiu baziniu prieštaravimu. Kurio reiškimosi formos, tiesa, naujos. Vadinamosios globalizacijos sąlygomis įgijusios lig šiol neregėtą kokybę bei mastą. Keldamos grėsmę pačiam planetos stabilumui, o su juo – civilizacijos, galop pačios žmonijos ilgalaikiam išlikimui.

Visa tai reikalauja sprendimo, kuris suvokto istorinio būtinumo prasme yra komunizmas. Tokioje objektyvios istorinės raidos šviesoje jis dabar ne mažiau aktualus, nei prieš 100-metį. Potencialas jam išlieka, nes esant šiai santvarkai ir negali visai pranykti. Šia prasme – komunizmas nemirtingas, bet tik kaip galimybė.

DU ŠUNKELIAI – VIENAS AKLIGATVIS

Norint ją įgyvendinti, komunizmas privalo grįžti į masinę sąmonę, kurioje jis kažkada buvo. Tačiau tai neįmanoma, kartojant praeities modelius. Ar juolab lozungus. Žiūrint praktinį komunistų – ar bent tokiais save laikančių veikėjų – pastarųjų 30-ies metų patyrimą buvusių TSRS respublikų erdvėje, tai turėtų būti aišku.

Kaip suprasti?

Kone visi mėginimai po TSRS žlugimo į šių šalių politinį gyvenimą grąžinti komunistinę idėją nepasiteisino. Už jų stovėję 1990-aisiais savo idėjinių principų neatsisakę buvusios TSKP veikėjai kaip buvo, taip liko jaunesnių kartų pasekimo nepritraukusiais „dinozaurais“, kurių politiniai projektai, kaip taisyklė, remdavosi vien praeities nostalgija, bet ne komunizmu, kaip dabarties aktualijas atliepiančia alternatyva ateičiai. Kas praktiškai reikšdavę arba visišką idėjinį išsigimimą, arba juokingiausią sektantiškumą.

Tarkime, RFKP (Ziuganovo partija, faktinė buvusios TSKP perėmėja Rusijoje) tapo eiline buržuazine partija, bene pagrindine oligarchinio Putino režimo „valdomosios opozicijos“ sudedamąja dalimi, savo „ideologijoje“ be gėdos jungiančia tiek marksizmo-leninizmo klasikų citatas, tiek pravoslavų cerkvės postulatus. Iš „komunizmo“ čia lieka tik pavadinimas ir savita estetika (skaityk: forma).

Aplinkui ją šmirinėja ištisa plejada marginalinių grupuočių, kurių dauguma vegetuoja ar stačiai nyksta, jų atstovams įstrigus dogmatinėse svajose apie (faktiškai) nesamą judėjimą ir nevykstančią „kovą“. Nors ištikimi komunizmo principams, jie toliau mąsto praeities kategorijomis, beviltiškai taikydami (jau mirusio) „senojo komunizmo“ organizacines bei propagandos formas nuo tų laikų žymiai pakitusioms (bet jų ignoruojamoms) 21-ojo amžiaus sąlygoms. Iš ko gaunasi graudžiai juokingos karikatūros – pseudorevoliucionieriai su įsivaizduojamomis pseudopartijomis.

Abu šie poliai – tam tikri politiniai šunkeliai, kurių klasikinius pavyzdžius potarybinei erdvei matome Rusijoje, Lietuvoje kuo puikiausiai susiliejo. Čia būta daugiausiai TSRS atžvilgiu nostalgiško senimo pristeigtų popierinių organizacijų, susintezavusių kretinišką oportunizmą (skaityk: adekvačios analizės ar juolab programos nebuvimo „kompensavimą“ abstrakčiomis frazėmis apie kokį tai naują, „demokratinį“ socializmą) su tikrų tikriausiu sektantiškumu. Analogiškų atvejų netrūksta ir kitose panašaus likimo šalyse. Viskas tipiška, taip sakant – pagal šabloną.

O kad tai veda akligatvin – daugiau nei akivaizdu. Tačiau tik ta kryptimi (nesvarbu, kuriuo iš minėtųjų šunkelių) pagrinde ir buvo judama pastaruosius 30-į metų. Neprogresuojant, o ilgainiui tik silpstant. Sulig metais ir kartų kaita beišmirštant seniesiems adeptams. Tokia toji buvusios TSRS „marksistų“, „socialistų“ ir „komunistų“ patirtis...

TEKS PRADĖTI NUO PRADŽIŲ...

Kurios kažkokio tai „judėjimo“, kaip jį apibrėžėme aukščiau – istorija nepavadinsi. Tai panašiau į „gyvą“ lavoną. Tiksliau, nors ir labai silpnas, bet dar nepasibaigusias pomirtines konvulsijas. Po kurių ir lieka tas pats, jau gerokai papuvęs, per ankstesnes mutacijas jau nebeatpažįstamu tapęs (ir su realiu komunizmu mažai ką bendro beturintis) „senojo komunizmo“ lavonas.

Apskritai nebėra mūsuose tokio dalyko, kaip kairiosios, revoliucinės liaudies pasipriešinimo tradicijos. „Nebe“, nes kažkada – dar praeitame amžiuje – buvo. Nuo 1863-iųjų sukilimo iki 1918-1919-ųjų revoliucijos ir darbo žmonių judėjimų tarpukariu. Pavyzdžių apstu. Tačiau visus juos ištikusi istorinė užmarštis. Taip sakant, siūlai nutrūkę. O be tokių siūlų masių savimonėje – objektyviai negalimas jokio realaus, uždarų sektų ribas peraugančio judėjimo išvystymas.

Kaip ir kodėl taip išėjo – didelis klausimas, kurį nagrinėsime kitur. Tačiau faktas, kad yra būtent taip. Į šį akligatvį, t. y. jau įvykusį komunistinio judėjimo buvusios TSRS teritorijoje krachą, mus atvedę minėtieji šunkeliai. Norint išeiti, teks keisti patį kelią. Tiesiai tariant – pradėti nuo pradžių.

Ką tai čia reiškia – „pradėti nuo pradžių“?

Nebekartoti senų, nuvalkiotų ir esamų realijų neatitinkančių modelių. Konceptualių, propagandinių ir organizacinių. Nebesivaikyti iliuzijų, esą dabar egzistuojąs „judėjimas“, o minėtosios tradicijos – gyvos, sveikos ir niekur nedingusios. Pripažinti, kad kas buvo – pražuvo; jog prieš akis – ilgas, sunkus ir, bent pradžiai, tikrai ne dėkingiausias darbas, kurio esmė – grąžinti gyveniman komunizmą. Kaip idėją, o ilgainiui ir kaip judėjimą, tapsiantį pajėgiu kovoti dėl valdžios paėmimo – dėl proletarinės revoliucijos.

NAUJŲJŲ KOMUNISTŲ UŽDAVINIAI

Ko pradžių pradžia – pripažinus ankstesniųjų formų neveiksnumą, jų griežtai atsisakius, pradėti naujų, 21-ojo amžiaus realijas atliepiančių kelių paiešką. Kelių, kurie vestų į (kol kas) prarastosios tradicijos atkūrimą – remiantis šių laikų praktika, bet neužmirštant nuolat semtis ir iš praeities lobynų. Jų, aišku, nerasime sėdėdami sudėję rankas, nebūdami visuomenėje, nesiimdami agitacijos ir propagandos.

Bet reikalinga ir teorija. Dar daugiau, ji absoliučiai būtina, norint nenuklysti į naivių iliuzijų, ar paprasčiausios idėjinės asimiliacijos (į buržuazinę sistemą) lankas. Tačiau teorija nebus gyva be ryšio su gyvenimu. Kuris perdėm ilgai buvo ignoruojamas. Kas stačiai prieštarauja marksizmo, kaip mokslinės pasaulėžiūros – o ne religinių dogmatų rinkinio – esmei. Jį reikia taikyti konkrečiai konkrečios situacijos analizei. Atnaujinant teoriją pagal šviežiausius tikrovės teikiamus duomenis. O tai šiuo atveju reikštų ne mažiau, kaip naujos komunizmo idėjinės programos, strategijos ir taktikos išsidirbimą. Senajai esmei liekant, bet įgaunant visiškai kitas, mums dar iki galo kaip reikiant nežinomas formas. Tai – didžiulės apimties teorinis darbas, dabar betarpiškai iškylantis kaip neatidėliotinas naujųjų 21-ojo amžiaus komunistų uždavinys. Kaip teorinė jų veikimo, tad ir paties komunizmo atgimimo prielaida.

Tačiau jis negalimas teisingai neįsisavinus praeities, nes dabartis – tai tiesioginė jos išdava. Privalome atsakyti į lig šiol deramai taip ir neatsakytus klausimus, be kurių sprendimo negalima jokia konstruktyvi dabarties strategija, juolab idėjinė arba veiksmų programa. Į klausimus, kuriuos mums paliko žlugęs 20-ojo amžiaus „realusis socializmas“ su TSRS priešaky, kartu su visu 1990-ųjų kontrrevoliuciją sekusiu 30-mečiu.

Kokie tai klausimai?

Iš esmės juos galėtume išskirti į tris bendras kategorijas:

1) Klausimą dėl 20-ojo amžiaus socializmo statybos ir apskritai revoliucinio judėjimo patyrimo, dėl TSRS iškilimo, o galiausiai – išsigimimo bei žlugimo priežasčių;

2) Klausimą dėl dabartinės epochos prigimties, dėl pasaulinės jėgų (klasių, valstybių, politinių struktūrų) pusiausvyros, objektyvių prielaidų revoliuciniam judėjimui 21-ame amžiuje tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu;

3) Klausimą dėl čia ir dabar adekvačių (t. y. veiksnių ir tikslingų) revoliucinės organizacijos bei apskritai veikimo formų.

Kaip minėta – nei į vieną jų lig šiol nesame iki galo atsakę. Ir kol to nebūsime padarę, apie žingsnius link realios programos dabarčiai (ir ateičiai) ar ja paremto sistemingo veikimo negalės būti nė kalbos. Nes be revoliucinės teorijos, – kaip mokė Leninas, – negali būti ir revoliucinio judėjimo. Todėl nuo šių klausimų išrišimo ir pradėsime. Išsidirbsime konkrečius teorinius apmatus. Tuo susikurdami realų atramos tašką, nuo kurio atsispyrę galėsime eiti toliau – link konkrečių praktinių veiksmų.

Parašė: Juozas Mickevičius

9 komentarai:

  1. Komunizmas nėra miręs tok, kol bus kapitalizmas, t.y kol darbininkas gaus pašalpą, o ne atlyginimą ir kuo ta praraja tarp kapitalisto ir darbininko didės, tuo komunizmas ir Marksas taps vėl populiaresnis. Šiaip įdomus dalykas, kad kylantis darbininkų arba piliečių nepasitenkinimas dabartinėse Europos valstybėse jų piliečius stumia į dešinę o ne į kairę, kodėl taip nutinka? Šiuolaikinis žmogus gyvena pasaulyje, kuris susideda iš frazių ir propagandos. Imetama frazė, Tarybų sąjunga, blogio imperija, po to pradedama kuriamas įvaizdis ir tai padarius žmogui neįdomu buvo taip ar kitaip. Dauguma pradedant kalbėti apie komunizmą sako komunizmas tai blogis, klausiu kodėl ? Na ir prasideda 30 metų Lietuvoje kalama į galvą "tiesa" apie Tarybų sąjunga ir t.t Tada aš klausiu, ar skaitei Markso Kapitalą, retai kas žino kas tai yra, o jei žino, dedasi kad komunizmas jam neįdomus ir t. t Žmonių mąstymas atbuko, nes dabartinis žmogus nekramto, jis gauna viską sukramtyta, jam reikia tik nuryti ir kuo toliau, tuo blogiau...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dabartinis proletariatas savęs nesuvokia kaip proletariato ir mano,kad nei kapitalizmas,nei kapitalistai neegzistuoja.

      Panaikinti
  2. Straipsnis gerai parašytas. Karštai. Tik vertinimas dėl fanatikų yra perdėtas. Taip tie žmonės yra pasenę ir dogmatikai. Bet savo laiku jie daug padarė vystydami šalį ją gindami ir pan. Dogmatizmas – jų nelaimė. Bet paniekos jie tikrai neverti. Visa kita teisingai. Komunistinio judėjimo krizė akivaizdi. Dabar priežastys. Ekonominio mastymo nebuvimas. Jie nepasiruošę tam, kad prie socializmo esant planiniam ūkiui ne viska galima numatyti iš viršaus, kad yra dėsniai, kurių klasikai nenumatė. Bet jei negali paaiškinti kas buvo tai negali nieko pasiūlyti ir ateičiai. Pvz. Tarybų valdžios idėja. Elementari analizė rodo, kad tarybų valdžia turi turėti aiškia ekonomine struktūrą. Bet tai matosi tik žinant tarybine istoriją, o taip turint nors bendrąsias žinias apie liaudies demokratijos šalis (turiu omeny buvusia socialistine Rytu Europa). Senieji komunistai viso šito nemato.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tikras, atitinkantis portalo pavadinimą, straipsnis. Teisingai ir principingai vertinama padėtis. Pagaliau marksizmas įvardintas kaip mokslinė pasaulėžiūra, o ne viena iš ideologijų. Belieka pridurti, kad mokslinė pasaulėžiūra grindžiama moksliniais teoriniais darbais. Pats svarbiausias yra "Kapitalas", kurio neįmanoma pilnai suprasti, neįsisavinus Hegelio "Logikos mokslo". Be gilaus dialektinės logikos išmanymo, nepavyks suvokti ir pirmojo bolševikų politbiuro narių veiksmų bei darbų prasmės, Lenino teorinių tekstų ir praktinių nurodymų išminties (ypač parašytų po 1915-ųjų, kuomet jis, pagaliau, išstudijavo "Logikos mokslą"). Taip pat liks nesuvoktos ir sovietų valdžios, o vėliau ir SSRS žlugimo priežastys (oficialiai darbininkų ir valstiečių Tarybos neteko politinės galios, priėmus 1936 m. SSRS konstituciją, kuomet pirmą kartą de jure ir de facto aukščiausią valstybės ir visuomenės valdymo galią įgijo VKP (b)= 126 konstitucijos straipsnis. T.y. partijos įstatų reikalavimai stojo aukščiau bet kokių įstatymų. Kol buvo gyvas drg. Stalinas, griaunanti šitokio sprendimo jėga glūdėjo krūmuose).
    Pradžia - tai neišvystytas/neišplėtotas rezultatas. Rezultatas - tai išvystyta pradžia.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Keistas anonimo komentaras. Tarsi nebaigtas. SSSR arba sovietų valdžia. Jei mes save vadinam marksistais kam vartoti terminus, kuriuos vartoja mūsų priešai. Yra pripažinti vertimai – tarybų valdžia Tarybų Sąjunga. Kad anonimas mini Hegelio Logikos mokslą tai puiku. Bet jei kalbam apie TSRS žlugimo priežastys tai čia ne visai į temą. Reikia remtis Markso metodologija. Jo Kapitalas tai dialektikos dėsnių pritaikymas konkrečioj srity – ekonomikoj ir konkrečioj šaly – Anglijoj. Jei mes norim atsekti kas įvyko su buvusia Tarybų Sąjunga turim rasti tai kas kartojasi. Kartojasi deficitas pačiom įvairiausiom formom ir daugiametis ekonomikos lėtėjimas. Marksizmas teigia, kad ekonomika apsprendžia politiką. Reiškia turim rasti ekonomines priežastys pasikartojančiu ekonominių reiškinių. Tas pats požiūris tinka ir tarybų valdžiai. Tarybos taip pat vystėsi ir jų vystymosi logika nebuvo ištirta. 36 metų konstitucija 126 straipsnis. Jame parašyta, kad partinės organizacijos sudaro vadovaujantį branduolį valstybinių ir visuomeninių organizacijų. Ir kas? Nėra nei vieno partinio nutarimo, kuris prieštarautu konstitucijai nėra nei vieno fakto, kad partinės organizacijos tiesiogiai kažką įsakytų valstybinėms arba visuomeninėms organizacijoms. Viskas būdavo tvirtinama arba AT Prezidiumo įsakais arba įstatymais vietinių tarybų nutarimais arba Ministrų Tarybos nutarimais. Tarybų fiktyvumas pasireiškė ne tuo, kad partiniai organai atseit už jas priiminėjo įstatymus. Nieko panašaus nebuvo. Tarybos turėjo įstatymų leidžiamąja galia ir iki 36 metų konstitucijos ir po jos. O tuo, kad partinių organų nutarimai buvo štampuojami automatiškai. Ką iš tikrųjų reikėjo keisti – reikėjo, kad atsirastu tiesioginis ryšys tarp tarybų ir darbo kolektyvų. Šito nebuvo padaryta. Bet tai visiškai nereiškia, kad tarybos neturėjo įstatymų leidžiamosios galios. Autorius arba negyveno tarybiniais metais arba niekad nesusidūrė su partiniu aparatu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tarsi specialiai jums, Gintarai Butkau, dok. filmukas kaip tik apie deficitą (rusų k.) - https://www.youtube.com/watch?v=tO7HXrhHOS8
      O SSRS žlugo ne dėl žymiai pažangesnės nei kapitalizmo, planinės socialistinės ekonomikos (net ir vadinamosios Kosygino ir Co reformos nesugebėjo jos sustabdyti) trūkumų, o dėl teorijos neišmanančių beraščių valdymo. Ir tai prireikė dešimtmečių :)

      Panaikinti
  5. Kaip keista. Atkreipiau dėmesį (ne tik čia) kaip sunkiai prasimuša mintis, kad yra vidinės ekonominės žlugimo priežastys. Atrodytu turi būti aišku – jei reiškinys kartojasi ieškok dėsningumų. TSRS atžvilgiu tai reikštų – ekonominių dėsningumų. Teisingai planinė ekonomika pranašesnė už kapitalistinę. Bet tik potencijoj. Pas mus ir buvo planinė ekonomika. Ir tik išanalizavus kas buvo galima suprasti kame tas pranašumas. Bet šituo nieks neužsiima. Kosygino reformos – jos buvo būtinos. Dabar beveik nieks nežino, kad 60-ju pradžioje buvo vadinamosios Liaudies ūkio tarybos – vietiniai ekonomikos valdymo organai. Tikslas – aprūpinti žmones plačiai vartojamom prekėm. Ir tik paskui ėjo Kosygino reforma. Kosyginas nepadarė nieko tokio ko nebūtu buvę jau prie Stalino. Mažai kas žino, kad karo metu įmonės turėjo savarankiškumą pasirašinėjo netgi sutartis su pramonine kooperacija (ši forma vėliau nunyko faktiškai Brežnevo laikais teliko kolūkių ir valstybinių įmonių santykiai). Kosyginas faktiškai tik padidino galimybes gauti premijas ir perskirstė pinigų srautus liaudies vartojamų prekių naudai. Bet paliko galioti ankstesni darbo apmokėjimą, kuris vertė įmones gaminti brangiai vežti toli ir statyti brangiai. Iš čia visos nelaimės. Kartoju – Kosygino reforma buvo būtina. Jos nelaimė ne tame, kad ji buvo pradėta, o tame, kad nebuvo baigta. Įsišaknijęs mitas apie Kosygino reformos žalą rodo tik tų, kurie šiandien nori būti komunistais ekonominį neraštingumą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kad Kosyginui nepavyko pilnai realizuoti savo reformų, visiškai su Jumis sutinku. Tam trukdė Gosplanas ir visa planinė socializmo ekonomika. Tik Gorbačiovui su Abalkinu pagaliau pavyko pilnai realizuoti esmines Kosygino reformų idėjas, panaikinus trukdžius. Tuomet įmonės gavo išsvajotą savarankiškumą, įvesta moderni darbo apmokėjimo sistema ir premijos atiteko tiems, kam tiesiogiai priklauso - savininkams (dauguma buvę komunistai, kaip a.a. Lubys). Jūs trumpai drūtai įrodėte socialistinės ekonomikos utopiškumą, pasiremdamas labai vykusiu - Kosygino reformų pavyzdžiu. Socializmo laimei, jo ekonomikos dėsniai objektyvūs, t.y. nepriklauso nuo reformatorių ar komentatorių valios. Žinoma, jei nepaisoma objektyvių dėsnių reikalavimų, ne tik lėktuvai krenta ar skęsta laivai...

      Panaikinti
  6. Teisingos mintys ir teisingos gairės veiklai. Šiuo metu ypač reikia aktyvios švietėjiškos veiklos, kad būtu galima pritraukti daugiau žmoniu, skleisti informaciją. Tik taip galima išjudinti minią. Po ES žlugimo šiandieninė euronomenklatūra pasitrauks nuo valdymo, todėl ruoštis reikia jau šiandien, kad atsiradus vakumui, socialistinės jėgos būtu stiprios valdžios paėmimui.

    AtsakytiPanaikinti