2018 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

„Kaimo plėtra“ vedanti Lietuvos kaimus prie išnykimo

Noriu jums papasakoti istoriją, kurios dalimi yra tapęs kiekvienas Lietuvos kaimo gyventojas. Tiksliau – tai yra prabėgusio dvidešimtmečio apžvalga, kuri prasideda sulig pirmaisiais mano sąmoningais atsiminimais ir tęsiasi iki pat šiandienos. Pradėti noriu nuo to, jog aš pats gimiau ir užaugau mažame Lietuvos kaime, visą kaimo raidą (klestėjimą ir nuosmukį) mačiau savo akimis, todėl ir kilo mintis tai išdėstyti raštu.

Mano pirmieji sąmoningi atsiminimai mena laikus nuo tada, kai man sukako maždaug penki metai, o tai buvo tūkstantmečių sandūroje – 1999-2000 metai. Tais laikais dar jokia „Briuselio dėdės ranka“ nebuvo palietusi mano gimtojo kaimo. Maždaug iki 2005-tųjų metų mano kaime veikė batų taisykla, trys maisto ir viena buitinių prekių bei dėvėtų drabužių parduotuvės, ambulatorija, vaistinė, viešoji pirtis, kultūros namai, baras, senelių namai, biblioteka, paštas, mokykla, vaikų darželis. Kaimo kultūros namuose dažnai vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, jaunimo diskotekos, mokykloje mokėsi virš trijų šimtų moksleivių, kurie turėjo daug laisvalaikio užimtumo burelių, kaimo centras niekada nebūdavo tuščias, nes jame rinkdavosi jaunimas, žaisdavo vaikai, ant suoliukų sėdėdavo pensininkai. Beveik visi gyventojai laikė daugiau negu po dvi karves, turėjo kiaulių, vištų. Tačiau per pastaruosius trylika metų,  Lietuvai pradėjus gauti „Briuselio dėdės“ pinigėlius, skirtus kaimo plėtrai, viskas labai stipriai pasikeitė... Iš visų prieš tai išvardintų įstaigų, kaime liko tik viena maisto prekių parduotuvė, paštas ir mokykla su tris kartus sumažėjusiu mokinių skaičiumi. Turbūt jums dabar iškilo klausimas, kaip taip galėjo nutikti, kai Europa, atrodo, skyrė didžiulius pinigus kaimo plėtrai, o kaimas vietoje to, kad imtų labiau klestėti, baigia visiškai sunykti. Aš jums pasistengsiu visą tai paaiškinti labai paprastai.

Kaimo plėtros programa prasidėjo nuo 2007 metų, ir jos tikslas buvo padėti modernizuoti jau esamus ūkius, arba padėti jauniems ūkininkams sukurti naujus. Skirti pinigai galėjo būti panaudoti perkant naują žemės ūkio techniką, statant žemės ūkio paskirties pastatus, arba perkant žemės ūkio paskirties žemės plotus. Norint gauti tokią paramą reikėjo rengti projektus ir įveikti painias biurokratines „džiungles“. Modernizuojant jau esamą ūkį, Europa padengdavo iki 50% išlaidų, o jaunam ūkininkui, kuriančiam savo ūkį, buvo padengiama iki 80% visų numatytų išlaidų. Beje, vienas žmogus, gavęs paramą, toliau penkis metus negalėjo pretenduoti gauti kitos sekančios paramos. Iki šios vietos viskas atrodo labai gražu, nes teoriškai visi kaimo gyventojai galėjo bandyti gauti paramą ir taip pasilengvinti savo sunkius žemės darbus. Bet čia kažkodėl įvyko taip, jog paramas gavo tik tie, kurie ir taip buvo patys turtingiausi ir jau turėjo didelius kapitalus. Bet ir tai dar nėra viskas. Pirmųjų paramų šiems stambiems žemvaldžiams neužteko. Jiems pasidarė per maža to, kad Europa padėjo jiems įsigyti šiek tiek naujos technikos, todėl jie įsigudrino ir savo sutuoktinių arba pilnamečių vaikų vardu paėmė dar po kelias paramas, taigi gavosi taip, kad vieni negavo nieko, o kiti gavo dvigubai arba net trigubai daugiau, negu galėjo gauti. Kaime prasidėjo didžiulė konkurencija dėl žemės plotų. Stambieji žemvaldžiai, Europos dėka nusipirkę naujus ir modernius traktorius, galėjo apdirbti daugiau žemės negu paprastas žmogus su kolūkio laikų technika, todėl gavosi taip, kad smulkieji ėmė trauktis ir pradėjo emigruoti. Ūkininkai gavę didžiulius pinigus nesukūrė nei vienos legalios darbo vietos, todėl likusiems gyventojams nebeliko ką veikti tame kaime. Didžioji dalis jaunimo emigravo į užsienį, o kaime gyventi pasiliko labai nedaug, iš kurių dauguma – stambiųjų žemvaldžių vaikai. Drastiškai sumažėjus gyventojų skaičiui, pradėjo nykti ir pats kaimas. O viskas juk galėjo būti kitaip... Jei pinigai būtų buvę paskirstyti tolygiai, kaimas tikrai būtų klestėjęs, kaip žadėjo kaimo plėtros programa, bet gavosi taip kaip gavosi. Iš Europos pinigų pralobo tik keli žmonės, kurie dabar turi tikrai didžiulius turtus, o likęs kaimas skursta.

Dabartinis realus kaimo vaizdas tikrai nedžiugina. Formaliai čia yra daug vidutinių ūkių, nors iš tiesų yra tik keli stambūs ūkiai dokumentuose išdalinti šeimos nariams, jog būtų lengviau gauti paramas ir daugiau lengvatų. Kad lengviau įsivaizduotumėte situaciją, kaip pavyzdį paimsiu vieną stambiausią mūsų kaimo ūkininką, kurio vardo ir pavardės neminėsiu. Tas ūkininkas realiai valdo virš 700 ha žemės, o dokumentuose ūkis išdalintas visiems šeimos nariams. Pačią pirmąją paramą jis ėmė kaip ir priklauso – savo vardu, bet to jam buvo negana. Dalį ūkio perrašė vyriausio sūnaus vardu ir paėmė dar vieną jaunojo ūkininko įsikūrimui skirtą paramą. Atrodo, jau dvi paramos turėjo pasotinti ši žmogų, bet dar po metų jis visas naujai pirktas žemės užrašė savo jauniausios dukros, medicinos studentės, vardu. Ta dukra tikrai nieko nenusimano apie žemės ūkį, bet jos vardu buvo sėkmingai paimta dar viena parama. Taigi gaunasi taip, kad po vienu stogu trys ūkiai telpa, gauna paramas, naudojasi mažesniems ūkiams skirtomis lengvatomis, nors realiai tai yra vienas labai stambus ūkis. Kaimui tikrai menka nauda, jog jame gyvena keli turtuoliai o likusieji skursta. Stambieji žemvaldžiai, gavę didžiulius pinigus iš Europos, sukūrė neproporcingai mažai darbo vietų, kas atrodo labai neteisinga, nes Europos pinigai yra mūsų visų pinigai, kurie naudą turėtų nešti visiems o ne saujelei išrinktųjų. Net Meksikos narkotikų kartelių vadai yra geresni savo žemiečiams, nes juos aprūpina elektra, pastato ligonines, mokyklas, kai tuo tarpu Lietuvos stambieji žemvaldžiai savo kaimo gyventojus aprūpina tik padidėjusiu nitratų kiekiu šuliniuose.

Parašė: Skaitytojas

Redakcijos komentaras: Labai malonu sulaukti tokios jaunų skaitytojų publicistikos, keliančios aikštėn opiuosius mūsų šalies gyvenimo klausimus. Vertėtų pažymėti tik tai, kad Europos Sąjunga, pati būdama stambaus kapitalo projektu, yra kapitalistinė sąjunga, aptarnaujanti pirmiausiai didžiųjų valstybių oligarchų interesus, o šalis, kaip mūsiškę, paliekanti pariby. Tiesa, už atitinkamus „trupinius“ paperkant viršutinius visuomenės sluoksnius, o likusiems „runkeliams“ atverdama emigracijos kelius – pagal vietines kainas gan pigiai atidirbinėti Vakarų buržujams. Naivu tikėtis ko kito. Viskas vyksta pagal marksizmo klasikų nusakytus imperialistinio kapitalizmo raidos dėsnius. Ką Lietuvoje ir matome.

2 komentarai:

  1. Smulkūs ir vidutiniai ūkiai neturi jokios ateities. Nes brangi technika atsiperka tik apdirbant didelius žemės plotus. O ir kitos problemos lengviau įveikiamos. Jei kaimiečiai būtų neišnaikinę kolūkių/bendrovių arba bent jau steigę didelius - kelių, o dar geriau keliolikos tūkstančių ha turinčius kooperatyvus (pavadinę agrokoncernais), viskas būtų kitaip. Šiuo metu nepanašu, kad kas nors įstengtų pakeisti kaimo naikinimo tendenciją. Juolab, kad net ir nemėginama. Straipsnis tiksliai apibūdina esamą padėtį. Bet kitaip kapitalizme nebus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Niekas nieko uz dyka neduoda, tad net jei ir butu parama padalinta proporcingai, vistiek is to naudos realiai nebutu.

    AtsakytiPanaikinti