Pergalės diena

Gegužės 9-ą dieną milijonai žmonių visame pasaulyje su meile ir pagarba širdyse minėjo didžią istorinę datą – Pergalės dieną. Kokios pergalės? – Lietuvoje toks klausimas gali kilti ne vienam jaunosios kartos atstovui. Ogi pergalės, ne tik išlaisvinusios daugybę tautų nuo hitlerinio fašizmo jungo, bet ir laidavusios jų fizinį išlikimą.

Ne išimtis čia yra ir lietuvių tauta – šiandien nutylimas faktas yra fašistinio Reicho vadeivų sukurtas „Generalinis „Ost“ planas“, kuriame buvo numatytas 85% lietuvių išvežimas iš tėvynės po užkariautosios Rusijos platybes – juos pavergiant, o ilgainiui, išnaikinant kaip tautą. Likusiems 15% buvo numatytas kiek „geresnis“ likimas – likti Lietuvoje beteisiais vergais ir lenkti nugarą dar karo metais įvažiuoti pradėjusiems vokiečių kolonizatoriams, žemvaldžiams.

Mūsų buržuazinių patriotėlių linksniuojamą ir klaidingai M. Kalininui priskiriamą frazę, kad „Lietuva bus, bet be lietuvių“, įgyvendinti ketino jokie ne rusai ar komunistai, o buržuazinės vakarų civilizacijos, kurios priešaky šiandien stovi JAV, NATO ir ES, nešėjai. Nuo tokios pragaištingos lemties mūsų liaudį ir brangią protėvių žemę išgelbėjo ne kas kita, kaip Raudonosios armijos laimėjimas.

Bet čia išgirsime kitą klišę: „gal ir taip, bet šitai sekė siaubinga sovietinė okupacija, tremtys ir t. t.“. Įdomu, kad šiandieninėje Lietuvoje turime tokią didelę minties bei žodžio laisvę, kad vien už atvirą diskusiją šiais klausimais gresia baudžiamoji atsakomybė už taip vadinamą „sovietinės okupacijos“ ir „nusikaltimų“ neigimą (BK 170 str. 2 dalis).

Nesileisdami į plačius istorinius ekskursus ar polemikas, rašytojo V. Petkevičiaus žodžiais paprastai ir aiškiai pasakykime, ką lietuvių liaudžiai suteikė 1945 m. gegužės 9 . pergalė ir ją sekęs laikotarpis:

„Tarybiniais metais mes išleidome visą lituanistinę biblioteką, didžiulius tautodailės ir tautosakos tomus. Per 50 metų, anot A. Juozaičio, išauginom tvirčiausią lietuviškos civilizacijos bastioną – visų rangų aukštąsias vidurines ir profesines mokyklas. Mes subrendom, atsitiesėm, suklestėjo mūsų menas, architektūra, literatūra, mokslas ir lietuviui jau nebuvo baisi jokia rusifikacija. Dar daugiau, mes sukūrėm pramonę ir modernų žemės ūkį... Mes sulietuvinom Klaipėdą ir Vilnių.“ (V. Petkvičius. Durniškės. V., 2006, p. 380).

Visa tai – karą laimėjusios, absoliučiai sužvėrėjusį, fašistinį pavidalą įgavusį imperialistinį kapitalizmą pažabojusios SOCIALISTINĖS santvarkos laimėjimai, jos nuopelnai mūsų tautos, mūsų darbo žmonių gyvenimui.

Tokie yra istoriniai faktai, kurie, patinka landsbergiams ir pankoms ar ne, kalba patys už save ir rodo, už ką mes visi turime būti dėkingi tiems, kurie šią pergalę iškovojo: Raudonosios armijos kariams, tarybiniams partizanams, priešo užnugaryje dirbusiems pogrindininkams ir t. t.

Tačiau istorija juda spiralėmis ir šuolius į pažangą gali sekti nuosmukis į regresą, revoliuciją – kontrrevoliucija, o pergalę – pralaimėjimas, bet kova tęsiasi. Viskas juda ir keičiasi, lieka tik pats kismas, nesibaigia tiktai pati kova.

Šiandien ir matome tokį spiralės kritimą: Tarybų Sąjunga ir pasaulinė socializmo sistema sunaikinta; pasaulyje siaučia karai, skurdas ir netgi badas; buvusiose tarybinėse respublikose viešpatauja išsigimusios kompartijos nomenklatūrininkais buvę kapitalistiniai oligarchai su savo politiniais statytiniais; o ir fašizmas niekur nedingęs, tik pasislėpęs, įgavęs naujas formas, atgimsta ir ruošiasi naujam, deja, tikriausiai jau neišvengiamam pakilimui.

Vieni buržujai, kaip Lietuvoje, Pergalės dieną atmeta ir stačiai šmeižia tarybinį, socialistinį patyrimą. Vietoje valstybinių Pergalės dienos minėjimų ar paradų, turime Vilniuje gegužės 9 d. startavusį, nuo aukštojo mokslo įstaigų iki pačio Seimo rūmų išsikerojusį seksualinių iškrypėlių festivalį (Diena.lt).

Kiti, kaip Rusijoje, su šia Pergale nieko bendro neturėdami, ciniškai manipuliuoja liaudies jausmais, rengdami pompastiškus paminėjimus ir paradus, tuo būdu kraudamiesi sau politinius dividendus. Socializmo ir žmoniškumo pergalė virto pralaimėjimu.

Todėl, paminėję garbingą istorinę datą, sveikinkime ne tik praeities laimėjimus ar šių laimėjimo autorius. Ne ant praeities laurų sėdėkime, ne liaupses žarstykime, o sveikinkime kovą; veikime – dirbkime ir kovokime už tai, jog esamas pralaimėjimas virstų tikra, šį kartą, ilgalaike ir nepajudinama pergale.

TEGYVUOJA KOVA!

Kibirkštis