1868 m. kovo 28 d. gimė rašytojas–komunistas,
kaip klasikas įėjęs ne tik į rusų, o ir pasaulinės literatūros istoriją, M.
Gorkis (1868–1936). Kaip lygus tarp lygių literatūriniu meistriškumu stovintis
greta Tolstojaus, Dostojevskio ir kitų didžiųjų, šiandien Lietuvoje ir
apskritai buvusiųjų tarybinių respublikų erdvėje, jis nureikšminamas, siekiamas išstumti
iš viešosios erdvės dėl jo kūrybą persmelkiančių revoliucinių idėjų. Šia proga
savo skaitytojų dėmesiui pateikiame lietuvių rašytojo, Aleksandro Gudaičio–Guzevičiaus
(1908–1969) straipsnį, išėjusį 1968 m. žymint Gorkio šimtmetį.
KOVOS IR LAIMĖS ŠAUKLYS
Aš – tik žmogus, pamilęs literatūrą nuo
jaunumės, ir visada noriu matyti ją stiprią, paprastą, švelnią, garbingą, gražią
ir dar gražesnę... (M. Gorkis)
Sukanka šimtas metų, kai gimė Maksimas
Gorkis. To didžiojo rusų tautos sūnaus – genialaus rašytojo, humanisto kovotojo kūryba
ir veikla turėjo milžinišką įtaką mūsų epochai. Visai humanistinei visuomenei,
visai šiuolaikinei pažangiajai literatūrai kelias yra nušviestas jo širdies
liepsna, kuri kaip Danko širdis suliepsnojo klaikiame kapitalizmo raiste,
drąsindama praradusius viltį ir kovos ryžtą, rodydama kelią į naują gyvenimą, į
tikrąją žmonijos laimę.
Jo kovingieji kūriniai plačiausiai
pasklido po įvairias carinės Rusijos sritis, prasiskverbdami pro „tautų
kalėjimo“ sienas, ir kiekviena tauta netrukus jau turėjo „savąjį Gorkį“– savąjį Gorkio aspektą, kokį susidarė iš ją
pasiekusios kūrybos. Lietuvių liaudis priėmė ir įsisavino M. Gorkį, kaip
laisvės dainių, kovos šauklį, žmogaus grožio ir laimės, gyvenimo džiaugsmo
skelbėją, žadintoją į kovą dėl naujos – socialistinės santvarkos, nešančios laimę
visai žmonijai. Skatindamas mažųjų tautų kultūrinį gyvenimą iškelti „visoje
platumoje – tauriai ir garbingai“, M.
Gorkis rodė Lietuvai gilų dėmesį, džiaugėsi lietuvių tautosaka, žavėjosi M. K.
Čiurlionio tapyba, V. Krėvės ir J. Baltrušaičio kūriniais, ragino lietuvių
rašytojus išleisti liaudies dainas, sutelkti medžiagą lietuviškam almanachui.
1915 metais jau buvo tam padaryta nemaža: išversta žymi dalis K. Donelaičio „Metų“,
V. Krėvės parašytas „Skirgaila“, B. Sruogos paruoštas išsamus rašinys apie lietuvių
liaudies kūrybą; J. Baltrušaičio sutelkti, lietuvių liaudies dainas versti
ėmėsi žymiausi to meto poetai,, tokie, kaip A. Blokas, V. Briusovas. Karas
sutrukdė almanacho pasirodymą. O vis dėlto M. Gorkio atvira – širdiški linkėjimai Lietuvos liaudžiai
išvystyti masių kultūrą, iškelti talentus turėjo didelį poveikį, nes jie dvelkė
didele viltimi, tvirtu tikėjimu mūsų liaudies jėgomis: „Reikia tik išjudinti
tautos kūrybines jėgas, ir pasaulį lietuviai nustebins daugiau, negu norvegai
buvo nustebinę.. Tauraus rusų tautos sūnaus troškimai, raginimai ir pastangos
išjudinti mūsų pažangiuosius kultūrininkus paliko gilius pėdsakus, lygiai kaip
ir asmeniški santykiai su juo. B. Sruoga savo atsiminimuose vadino jį kultūros
žadintoju, kėlėju į kovą, stiprintoju, didžiausio asmeninio poveikio žmogumi,
iš kurio „tryško šiluma ir šviesa“, žmogumi, kurio šypsena švietė taurumu ir
grožio kilnybe. Yra žinoma, kad didžiulį poveikį M. Gorkio kūryba padarė ir J.
Biliūnui, ir J. Janoniui, ir K. Jasiukaičiui, ir daugeliui kitų šio šimtmečio
pradžios lietuvių rašytojų realistų.
Mūsų kartai, siekusiai mokslo jau po
Pirmojo pasaulinio karo, M. Gorkio vardas tapo brangus ir mylimas iš pat jaunų
dienų. Jo legendos ir pasakos kėlė žmogaus kovotojo vertę ir grožį. Jo „Kruvinasis
sekmadienis“ plėšė kaukę nuo tironų ir jų satrapų. Jo' „Daina apie Audros
paukštį“ ir „Daina apie sakalą“ sklido po mokyklas tartum kovingos eiliuotos
proklamacijos. Ir daugumas mūsų kartos pažangiųjų jaunuolių, kuriems teko
atsidurti prieš fašistinius krikdeminius ar smetoninius teismus, laikėsi priešų
akivaizdoje taip, kaip šimtmečio pradžioje prieš imperatoriaus Nikolajaus II
teismą laikėsi „Motinos“ herojus Pavelas Vlasovas. Ir mažai kas iš tų jaunuolių
žinojo, kad M. Gorkis savo herojui medžiagą buvo pasiėmęs iš Sormovo gyventojo
jauno darbininko Piotro Zalomovo veiklos. Revoliucinį pavyzdį to meto Rusijos
proleta– rų, suvokusių istorinį būtinumą ir pasiryžusių kovoti už naująjį
pasaulį, jų reikalavimus ir viltis, pasiryžimą ir moralinį pranašumą M. Gorkio
talentas paskleidė po visą pasaulį. Jo nuostabioji „Motina“ tapo XX amžiaus
pradžios kovingąja darbininkų judėjimo enciklopedija, elgesio normų statutu,
kupinu romantiškos poezijos.
Ne viena darbo žmonių kovotojų karta
buvo Gorkio romantinių įvaizdžių įkvėpta: Danko, Pavelas ir jo motina bei kiti „Motinos“,
„Vasaros“, daugelio kitų jo kūrinių herojai, stojantys į aktyvų politinį,
kovinį proletarų gyvenimą, mokė mūsų’ dienų jaunimą su „Audros paukščio“
įkvėpimu stoti prieš išnaudojimo ir melo pasaulį. Didžiai meniškai įkūnijęs
geriausius rusų tautinio charakterio bruožus, M. Gorkis pavertė juos visos
žmonijos humanizmo bruožais, jungiančiais visų tautų pažangiuosius elementus ir
skelbiančius M. Gorkio šūkius apie liaudies tiesą, apie proletarų tiesą, apie
kovingąjį humanizmą, apie revoliuciją – vienintelį
tikrąjį kelią į žmonijos laimę, socialistinį visuomenės pertvarkymą.
Naujosios žmonijos atstovas M. Gorkiui
buvo blaivaus proto, kovingas, pasiryžęs aukotis už žmoniją ir nenusileidžiąs į
miesčioniškumo balą humanistas. Tokius jis matė bolševikų partijos V
suvažiavime bolševikus leniniečius, tvirčiausią]į, ištvermingiausiąjį, nuosekliausiąjį
kovojančios Rusijos elementą, tikrąjį jos avangardą.
Visą savo gyvenimą M. Gorkis atidavė
darbininkų klasės kovai, kiekvieną kūrybinį savo žingsnį pajungdamas
objektyviems epochos, istorinio momento reikalavimams, ir jo poveikis
gyvenamajam laikmečiui buvo jaučiamas nuolatos. Drauge ši veikla padėjo daugeliui
rašytojų stoti į tikrąsias kūrybinės pažangos pozicijas, o po Didžiojo Spalio
įtaigojo tarptautinį pažangos sąjūdį, apėmusį visą humanistinę literatūrą. Kai
1932 metais M. Gorkis šventė savo keturių dešimtmečių kūrybinio darbo
jubiliejų, jį pagerbė visa pažangioji žmonija. Rašytojas tapo ne tik kovingųjų
literatų humanistų vadovu, ne tik tarybinės literatūros vairininku, bet ir
stambiausiu visuomeniniu– politiniu veikėju, keliančiu į kovą prieš karą ir
fašizmą pažangiuosius mokslininkus, rašytojus, kultūros ir meno darbuotojus
visuose žemynuose, visoje planetoje. Anglų rašytojas H. Velsas buvo priverstas
pripažinti: „Jo kūriniai lieka nepralenkiamais šedevrais. Bet Gorkio reikšmė
neišsemiama grožinės literatūros ribomis tiesiogine žodžio prasme. Gorkis
vaidino labai didelį vaidmenį toje srityje, kuri gali būti pavadinta „sąmonės
politika...“
Atidarydamas Pirmąjį visasąjunginį
tarybinių rašytojų suvažiavimą, M. Gorkis pirmasis charakterizavo pagrindinius
tarybinės literatūros bruožus, uždavinius, perspektyvas, nusakė ir
socialistinio realizmo – pagrindinio
tarybinės literatūros metodo – bruožus,
išvystydamas atraminius jo principus.
Kai vyko tas nuostabusis tarybinių
rašytojų suvažiavimas, Lietuvoje, siaučiant fašistinei reakcijai, buvo
išvaikytas pažangiųjų rašytojų sambūris ir uždraustas žurnalas „Trečias frontas“,
o jų kūriniai draudžiami. Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Jonas Šimkus ir kiti,
šiandien aktyviai tebekovoją žodžio ginklu už komunistinį žmonijos
persitvarkymą jų bendražygiai – A.
Venclova, K. Korsakas ir kiti – buvo
persekiojami ir niekinami, o tarp prikišamų jiems nusikaltimų buvo ir „aktyvus
M. Gorkio ir jo kūrybos propagavimas“. Tuo laikotarpiu kairieji literatai, о ypač
komunistai, buvo laikomi kalėjimuose. Ir tuose fašistų kalėjimų urvuose
komunistams teko slėpti M. Gorkio raštus nuo budelių rankų: juk kiekvienas šio
rašytojo žodis jaudino, mokė, mobilizavo kovai...
M. Gorkis ragino mus karštai mylėti
vaizdo priemonę – žodi. Jis stebino
godumu, aistringumu, kuris tryško iš jo susižavėjimo liaudies kalbos lobynu.
Man teko smetoninio kalėjimo kameroje saugoti nuo kratų ir staigių sargybos
antpuolių M. Gorkio apysaką „Vaikystė“. Kartkartėmis mes ją išimdavome iš
slėptuvės ir prisėsdavome nagrinėti... Kaip senoviniai Rubliovo paveikslai
atrodė čia nupieštas niūrus praeities gyvenimas – vaikystės dienų skriaudos ir apgaulės, kurios
žeidė vaiko sielą ir kartu grūdino, ugdė busimąjį žmogų, kuriam lemta stiebtis
į gyvenimą, tikint grožiu ir gėriu. Galingoji gyvybinė jėga, susižavėjimas
liaudimi, tikėjimas geriausiųjų žmonijos jėgų pergale tryško iš kiekvienos knygos
eilutės.
M. Gorkio humanistinis patosas persunkia
visus jo raštus. Sukurtųjų herojiškų tipažų visuma teigia aktyvų gyvenimo
pertvarkymą, ragina jėgas ir gabumus aukoti liaudžiai, žmonijai, o literatūra
jam yra viena iš tų tarnavimo žmonijai formų. „Literatūra – didelis ir svarbus
dalykas, ji grindžiama tiesa.“ „Literatūra – didelis savo tiesa dalykas.“ „Literatūra yra
tiesos sritis...“ Tiesa – toks buvo
pagrindinis M. Gorkio priesakas tarybiniams literatams.
Visas jo gyvenimas įrodo, kad pats tą priesaką
jis vykdė nenuilstamai ir visada žiūrėjo į savo darbą literatūroje ne kaip į
privatų asmeninį reikalą, bet kaip į kovą už pasaulio pertvarkymą, kovą už
liaudies pergalę, už naujosios socialistinės visuomenės pergalę. Jis žiūrėjo į
literatūrą kaip į dalį bendro kovingo partinio darbo, dalį bendros revoliucinės
proletariato kovos. Dėl to M. Gorkio sukurtieji paveikslai turi tokį aukštą
meninį idėjinį skambesį, aukštą pilietinį patosą, neklystamą partiškumą, kurio
reikalavo iš revoliucinių rašytojų Leninas.
M. Gorkis nepaprastai džiūgavo,
matydamas, kad Tarybų šalyje kuriasi naujas rašytojo tipas – žmogus su aukštai išvystytu pilietinės ir
moralinės atsakomybės jausmu. Jis visada stengėsi pabrėžti, kad literatūros
svoris tarybiniais laikais ypač išaugo, kad jos misija – jungti ir dvasiškai praturtinti milijonus
žmonių, sužadinti jų energiją ir nukreipti į didžiuosius kūrybinius žygius.
Jis buvo atkaklus priešininkas bet
kokios literatūrinės miesčionijos, dekadentinių iškraipymų ir formalistinių
kraipymųsi bei cinizmo, netikrumo, trivialumo. Pasak Gorkio, literatūrinis
miesčionis yra tas, kas stengiasi visų pirma įtvirtinti savo asmeninius interesus,
pamiršta aukštą visuomeninę literato pareigą, nesirūpina rimtais idėjiniais ir
moraliniais reikalavimais. Jis kvietė tarybinius rašytojus veržtis ,,pirmyn ir
aukščiau“, kilti „aukščiau smulkių asmeninių vaidų, aukščiau norų komanduoti
kitiems – aukščiau viso to, ką teko
paveldėti iš praeities trivialybių ir kvailybės“. Aukštinęs kūrybinį proletariato
darbo pobūdį, skelbdamas proletarą „tikruoju mūsų tikrovės herojumi“, jis
teigė, kad socialistinėje visuomenėje išlaisvintasis darbas įgauna kūrybinę
galią ir veda į kultūros ir meno suklestėjimą: „Mūsų šalyje kiekvienas darbas privalo
tapti pasaulio keitimo menu, šalies keitimo menu, jos papuošimu žodžiu,
darbais, daiktais.“
Svarbiausiuoju literatūros uždaviniu jam
buvo uždavinys išauklėti socialistinį žmogų, tai yra – deramai įkūnyti didingus paveikslus žmonių,
kurie pertvarko pasaulį, įkūnyti pasiekimus ir užkariavimus naujųjų herojų,
kurie gyvena, dirba ir kuria tikrovę šalyje, pilnoje heroizmo ir revoliucinės
romantikos. Jis kvietė auklėti naujus žmones – patvarius revoliucionierius, aktyvius ir
atsidavusius kovotojus, komunizmo statytojus.
M. Gorkis grindė pamatus socialistinio
realizmo literatūrai dar šio šimtmečio pradžioje, padarydamas epochinės
reikšmės literatūrinį atradimą – išvesdamas į pasaulinę areną naujų
Revoliucinių laikų didvyrį, darbininkų klasės sūnų Pavelą Vlasovą. Jei
proletariatas Markso, Engelso ir Lenino kūriniuose suvokė save filosofiškai ir
politiškai, tai – M. Lunačiarskio apibrėžimu
– M. Gorkio kūriniuose tarptautinis
proletariatas suvokė save meniškai. Jo dėka darbininkų klasės tema tapo pirmąja
tarybinės literatūros tema, o ir pati literatūra tapo aukšto idėjinio
sąmoningumo, gilaus kovingo partiškumo literatūra. Juo sekdami, mūsų dienų
literatai mokosi partiškumo ne tik iš vadovėlių, bet ir iš gyvenimo;
dialektinis sąveiksmis taip stipriai persunkė aplinką, kad mokomės partiškumo
visame įvairialypiame šalies gyvenime, kur nuolat pagaminami milžiniški kiekiai
įvairiausių medžiaginių vertybių, o jų fone šviečia mūsų liaudies kuriamos
dvasinės vertybės.
„Socialistinis realizmas teigia, kad
buitis yra žygis, yra kūryba“,– taip M.
Gorkis apibūdino pagrindinį mūsų literatūros metodą. „Socialistinis realizmas –
realizmas žmonių, kurie keičia, perstato
pasaulį, realistinis vaizdinis mąstymas, paremtas socialistiniu patyrimu.“ Ir
toks yra jo apibrėžtas socialistinio realizmo turinys: aktyvus humanizmas, kova
dėl žmogaus išvadavimo iš visokio išnaudojimo grandinių, kova už komunistinės
visuomenės pastatymą.
Kažin ar įmanoma idėjinį politinį–klasinį
M. Gorkio žmogaus koncepcijos kryptingumą atskirti nuo humanistinio
bendražmogiško tos koncepcijos turinio: juk „Žmogus skamba išdidžiai“ jau
daugelį dešimtmečių. Humanistinė yra ir jo „Audros paukščio“, ir „Dainos, apie
sakalą“ koncepcija, o kai kalbame apie M. Gorkio įtaką mūsiškiams rašytojams ir
poetams, turime prieš akis labai reikšmingą faktą, kad M. Gorkis kiekviename
savo kūrybos etape vadovavosi istorinės aplinkos, istorinio momento poreikiais.
Ir P. Cvirkos, ir J. Baltušio, ir J. Avyžiaus, ir pagaliau V. Putino prozoje,
ir E. Mieželaičio, ir Just. Marcinkevičiaus, ir kitų poetų kūryboje – visur M. Gorkio poveikio atspindžiai yra
kovingo humanizmo patosas. Ir garsioji E. Mieželaičio poema baigiasi gorkišku išdidumu
ir gorkišku kovingumu: „Aš žmogus! Komunistas!“
1968
Šaltinis:
A. Gudaitis– Guzevičius. Didvyriškumo estafetė. V., 1981, p. 489– 496.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą