Sausio 16-ą prisimenant

Lygiai prieš aštuonerius metus, 2009 m. sausio 16 d., Vilniuje prie Seimo įvyko daugiatūkstantinis mitingas, kurio dalyviai protestavo prieš antiliaudinę tuometės A. Kubiliaus konservatorių vyriausybės politiką 2008 m. gale prasidėjusios pasaulinės kapitalizmo krizės akivaizdoje. Iš vietos nesitraukę ir tuomečio Seimo pirmininko reikalavę demonstracijos dalyviai netrukus buvo guminėmis kulkomis ir ašarinėmis dujomis apšaudyti „demokratinės“ Lietuvos represinių struktūrų pareigūnų.

Provokacija, kurios aplinkybės iki šiol nėra pilnai išaiškintos, tapo pretekstu jėgos panaudojimui, kurios pasėkoje buvo sužalota dešimtys nekaltų žmonių. Kiti – areštuoti, nuteisti ir įkalinti dėl tariamo dalyvavimo „riaušėse“ ar jų organizavimo. Tai buvo padaryta tikslingai – siekiant žmones „prigąsdinti“, atbaidyti nuo radikalių protestų ateityje. Tuo tarpu tikrieji organizatoriai, provokatoriai ir apgavikai, iki šiol lieka nenubausti. 

Be to, buržuazinė žiniasklaida su tokiais „nuomonių lyderiais“, kaip A. Ramanauskas-Greitai padarė viską, kad šį teisingą liaudies protestą paverstų patyčių objektu. Esą einantys į mitingus, viešai reiškiantys nepasitenkinimą valdžia ir visuomenės padėtimi, jei ne bepročiai ir nevykėliai, tai paprasčiausi banditai ir nusikaltėliai.

Pasirūpinta, kad ši data, kiek tik tai įmanoma, grimztų į istorinę užmarštį: juk valdančiajai klasei ir ją aptarnaujančiam „politiniam elitui“ neparanku, kad liaudies galvotų apie netolimą praeitį, kai dalis žmonių vis dėlto nusprendė aktyviai priešintis neteisybei, o įsiutę plutokratijos tarnai juos sušaudę.

Minėti šią datą savu laiku ėmėsi tuomet veikęs, marksistine partija save įvardijęs Socialistinis Liaudies Frontas (SLF), bet, masinio dalyvavimo šie renginiai nepritraukę. 

Visgi sausio 16-oji nepraranda ir nepraras aktualumo: skurdas, nelygybė ir neteisybė, tai, kas ir sukėlė 2009-ųjų sausio įvykius, iš Lietuvos niekur nedingo ir dingti nesiruošia. Ateityje neišvengiami naujos kovos bei susidūrimai, tai tik laiko klausimas.

Tuo tarpu šiandien, kaip žinia, prieš NATO ir ES pasiskanti Kovotojų už Lietuvą Sąjunga (KLS) su V. Šustausku ir Ž. Razminu priešakyje mėgino organizuoti panašų protestą, skirtą priminti žmonėms 2009-ųjų sausio 16-osios įvykius ir iškelti aikštėn NATO karinių pajėgų įvedimo į šalį akivaizdoje vis ryškėjančią valdžios struktūrų fašizaciją. Vietoje šalininkų, negausaus piketo „pasižiūrėti“ atėjo keliskart gausesnis būrys JAV, NATO ir Ukrainos vėliavomis mosavusių provokatorių (Alfa).

Lengva nuspėti, kad protestas nepavyko, o „laisvoji“ žiniasklaida masių akivaizdoje pavertusi šį aštuntųjų sausio 16-osios mitingo metinių paminėjimą paprasčiausia klounada. Tuo tarpu daugumos dėmesys lieka nukreiptas ne į 2009-ųjų sausio 16-ąją liaudies patirtą valdančiųjų savivalę, bet į R. Karbauskio meilužės aferas bei kitas „sensacines“ bulvarinės spaudos pateikiamas istorijas. 

Visa tai rodo, kad tiems, kurie Lietuvoje kritiškai vertina esamą padėtį ir nebijo savęs laikyti „radikaliosios opozicijos“ atstovais, vertėtų galvoti apie alternatyvias ir veiksmingesnes veikimo formas, nei tos, kokias matėme šiandien ir eilėje ankstesnių panašiai nepavykusių protestų. 

Priešingu atveju, visas sausio 16-os datoje įkūnytas protestinis potencialas ir toliau eisiąs veltui, o mūsų „demokratijos ir laisvės“ šūkiais žongliruojantys „nepriklausomos“ Lietuvos politinės korifėjai toliau trinte trins rankas žinodami, kad realių grėsmių jų viešpatavimui tiesiog nėra.

Kibirkštis