Eidamas
91-uosius savo gyvenimo metus mirė žymus tarptautinio komunistinio judėjimo
veteranas, Kubos Komunistų Partijos (KKP) kūrėjas, gyva legenda tapęs
revoliucionierius F. Kastro (International
Communist Press). Imperialistams ir jų pakalikams – „laisvai ir
objektyviai“ (skaityk: už pinigus perkamai) žiniasklaidai, „politologams“ ir kitiems
„ekspertams“ – „mirė žiaurus diktatorius“; tuo tarpu pažangioji žmonijos dalis
gedi netekusi tikro revoliucinės minties ir praktikos milžino.
Gimęs
1926 m. rugpjūčio 13 d. pasiturinčio plantatoriaus A. Kastro sūnumi, F. Kastro
nuo jaunų dienų turėjo visas sąlygas mokytis, plėsti savo kultūrinį bei
intelektualinį akiratį, o tuo pačiu matyti visuomenę „iš viršaus“, valdančiųjų
klasių perspektyvoje*. Būdamas gabus ir išskirtinio proto jaunuolis, F. Kastro
domėjosi humanitariniais mokslais ir aktyviai sportavo, bet itin gerų pažymių
neturėjo.
1945
m. F. Kastro Havanos universitete pradėjo studijuoti teisę. Tuo metu Kuba, de jure nepriklausoma, faktiškai buvo
JAV kolonija, „bananų respublika“ – pigios darbo jėgos, išteklių ir prostitučių
kraštu. Šalyje žemės nuosavybė buvo tapusi stambių žemės ūkio kapitalistų,
latifundininkų, monopoliu; bežemiai ir mažažemiai valstiečiai skurdo, kęsdami ekonominį
išnaudojimą, nepriteklių ir pažeminimą. Beraštė liaudis skurdo, o
imperialistams parsidavusi kompradorinė buržuazija lobo iš savo tautiečių kraujo
ir prakaito. Matydamas šią gilią socialinę nelygybę, korupciją, politinį bei
moralinį išsigimimą ir išorinį šalies pavergimą, F. Kastro pradėjo įsitraukti į
visuomeninę ir politinę veiklą. Tačiau marksistu jis dar nebuvo – nors ir
keldamas JAV hegemonijos problemą, iš pradžių labiau akcentavo atskirų
politinių veikėjų, ypač tuometinio Kubos prezidento R. Grau, korupciją, o ne
pačią kapitalizmo prigimtį; 1947 m. tapo kairiosios patriotinės Kubos Liaudies
Partijos (Partido Ortodoxo)** nariu.
 |
| F. Kastro jaunystėje, iki revoliucijos |
Toliau
kovodamas prieš JAV parsidavusį Kubos politinį režimą, F. Kastro ne tik
aktyviai organizavo pažangiai nusiteikusius studentus, bet ir suartėjo su darbo
žmonių judėjimu, jo keltais ekonominiais reikalavimais. 1950 m., nepaisant
prieš opoziciją nukreiptų politinių represijų, F. Kastro sėkmingai užbaigė
mokslus, įgydamas teisės daktaro laipsnį ir tęsdamas savo veiklą.
Liaudies
nepasitenkinimas valdžia augo ir 1952 m. rengtuose rinkimuose buvo
prognozuojama opozicinių jėgų, tame tarpe ir KLP, pergalė, tačiau paskutinę
minutę organizuoto pučo keliu į valdžią atėjo ir karinę diktatūrą įvedė F.
Batista – tapęs tiesiogine JAV imperialistų marionete-administratoriumi Kuboje.
F. Batista nedelsdamas nutraukė Kubos diplomatinius santykius su Tarybų Sąjunga
ir pradėjo nuožmų kairiųjų patriotinių jėgų persekiojimą.
Jau
studijų laikais radikalėjusios, tuomet F. Kastro pažiūros tiesiog dėsningai
artėjo prie marksizmo: „Aš savarankiškai priėjau išvados, kad kapitalistinė
ekonomika yra absurdiška. Jau iki susidūrimo su marksistine ir leninine
literatūra, aš buvau utopinis komunistas. O utopinis komunistas – toks žmogus,
kurio idėjos neturi jokio mokslinio ar visuomeninio pagrindimo, bet kuris vis
dėlto mato, jog reikalai prasti, kuris mato skurdą, neteisybę, nelygybę,
neatskiriamą prieštaravimą tarp visuomenės ir tikros pažangos.“ (F. Castro. My
Life. V., Penguin Books, 2007, p. 99-100).
Negaišdamas
laiko, iš karto po F. Batistos pučo, F. Kastro ir jo bendražygiai ėmė
organizuoti pasipriešinimą prieš valdžią uzurpavusią chuntą; sukurta pagrindinė
organizacija – „Judėjimas“ – kurios narių daugumą sudarė pažangūs studentai bei
vargingieji miestiečiai. Rengtasi ginkluotam sukilimui, prasidėjusiam 1953 m.
liepos 26 d., kuomet 165 F. Kastro vestų kovotojų užpuolė už Santjago de Kubos
buvusias Monkados kareivines. Bet kareivinių užimti nepavyko ir greitai
reagavusi valdžia sukilimą nuslopino: prasidėjo žudynės ir masiniai areštai.
 |
| F. Kastro (viduryje) - areštuotas po Monkados kareivinių puolimo |
1953
m. rugsėjo 21 d. 122 kovotojai, jų tarpe ir kompanijos siela buvęs F. Kastro,
atsidūrė teisiamųjų suole, kaltinami „antikonstituciniais“ veiksmais kėsinantis
į „teisėtąją“ šalies valdžią. Teisėjams ir prokurorams F. Kastro atkirto, kad
šio sukilimo negalėta būti „antikonstitucinio“, nes pati F. Batistos valdžia,
atėjusi karinio perversmo keliu, esanti antikonstitucinė. Dvasiniu sukilimo
įkvėpėju, anot F. Kastro, buvęs XIX a. Kubos revoliucionieriaus Ch. Marti
palikimas***.
Tų
pačių metų spalio 16 d., F. Kastro buvo nuteistas 15 metų kalėti; tądien prieš
teismą jo pasakyta baigiamoji kalba, vėliau brošiūros forma išėjusi pavadinimu „Istorija
mane išteisins“, tapo savotišku netrukus susikūrusio „Liepos 26-osios judėjimo“****
manifestu. „Aš nebijau kalėjimo, kaip nebijau ir vargano tirono, atėmusio
70-ties mano draugų gyvybes. Nuteiskite mane. Tai neturi reikšmės. Istorija
mane išteisins.“ (History
Will Absolve Me), – teisėjams išrėžė F. Kastro.
Būdamas
kalėjime, F. Kastro galutinai ir visiškai įsisavino nemirtingąją V. Lenino
tiesą, kad „Be revoliucinės teorijos negali būti ir revoliucinio judėjimo.“ (V.
Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1978. T 6, p. 24). Studijuodamas K. Markso,
F. Engelso ir V. Lenino raštus, jaunasis Kubos patriotas atrado tą marksizmo „poeziją“,
„geležinę logiką ir aiškumą“, apie kurią prisiminimuose savo laiku rašė lietuvis
komunistas V. Kapsukas (V. Kapsukas. Raštai. V., 1962. T. 4, p. 184).
„Vienas
iš pirmųjų mano perskaitytų Markso tekstų buvo Komunistų partijos manifestas. Jis man padarė milžinišką įtaką.
Ėmiau matyti ir suvokti kai kuriuos dalykus, nes pats buvau gimęs latifundijoje, kuri, be kita ko, buvo
supama dar didesnių latifundijų, ir
aš žinojau, koks jose paprastų žmonių gyvenimas...
Nuo
tada ėmiau godžiai skaityti marksistinę literatūrą, kuri vis labiau ir labiau
mane traukė. Man jau iki tol buvo giliai į kraują įaugę tam tikras teisingumo
jausmas bei etinės vertybės. Aš šlykštėdavausi nelygybe ir piktnaudžiavimais.
Pasijutau, taip sakant, užkariautas šios literatūros. Tai buvo lyg politinis
apreiškimas tų tiesų, kurių buvau ir pats priėjęs. Kažkada esu sakęs, kad kaip
Odisėją pakerėjo sirenų giesmės, taip mane – nepaneigiamos marksizmo tiesos...
Marksizmas
mane išmokė, kas tai yra visuomenė. Iki tol buvau lyg žmogus užrištomis akimis,
einantis per mišką ir nežinantis, nei kur šiaurė, nei kur pietūs. Jei ilgainiui
iš tiesų nepradedi suvokti klasių kovos istorijos, arba bent jau aiškiai
nesupranti, kad visuomenė padalyta į turtuolius ir vargšus, kad vieni žmonės
pavergia ir išnaudoja kitus tai ir lieki pasiklydęs miške, nieko nežinodamas.“
(F. Castro. My Life. V., Penguin Books, 2007, p. 100).
Taip
F. Kastro apibūdino savo idėjinę transformaciją, po kurios jis galutinai stojo
į socializmo ir komunizmo pozicijas, kaip apsisprendęs marksistas-leninietis.
Kalėjimo metu jis skaitė ir klasikinę grožinę bei filosofinę literatūrą, nuo I.
Kanto iki F. Dostojevskio, viską nuodugniai, marksistiškai analizuodamas. 1955
m. gegužės 15 d., didžiulio visuomenės palaikymo susilaukęs F Kastro, kartu su
eile bendražygių buvo amnestuotas ir paleistas iš kalėjimo. Negaišdamas laiko,
F. Kastro ėmė vėl telkti savo draugus ir bendraminčius tęsti kovą dėl F.
Batistos režimo nuvertimo. Užgimė „Liepos 26-osios judėjimas“****. Bet tais
pačiais metais, buržuazinei valdžiai griežtai reagavus į išaugusius protestus
bei kitus neramumus, F. Kastro, jo broliui Rauliui ir kitiems teko pasitraukti
į Meksiką.
„Fidelis
į Meksiką atvyko ieškodamas neutralios vietos pasiruošti didžiajam išbandymui.
Jau buvo įvykęs vidinis skilimas po Monkados kareivinių puolimo Kubos Santjage.
Visi silpnadvasiai atsiskyrė ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių prisijungė
prie politinių partijų ar revoliucinių grupių, kur reikėjo mažiau pasiaukojimo.“,
– tuometę situaciją apibūdino Meksikoje su Rauliu ir F. Kastro susipažinęs
argentinietis Če Gevara (Ernesto Che Guevara. Prisiminimai apie Kubos
revoliucinį karą. V., 2009, p. 110-111). Po parengiamųjų darbų, surinkę būrį
sekėjų ir finansinę bei materialinę bazę, kurį laiką atsėdėję meksikietiškame
kalėjime, su šūkiu „Tėvynė arba mirtis!“ (ispanų k. – Patria o muerte!) draugai išsiruošė į žygį – grįžti į Kubą ir ją
išvaduoti, ginklu nuverčiant JAV marionetę Batistą.
 |
| F. Kastro (kairėje) su Če Gevara |
1956
m. lapkričio 25 d. F. Kastro vadovaujami 81 kovotojai išplaukė į Kubą; ten jų
laukė ilga ir sunki partizaninė kova, kuriai laimėti prireikė trejų metų – 1959
m. sukilėlių kariuomenė paėmė Havaną, o F. Batista su artimiausiais savo
pakalikais pabėgo į JAV. Greitai prasidėjo radikalios socialinės, ekonominės ir
politinės permainos, užrūstinusios buvusius Kubos šeimininkus – vietinę buržuaziją
ir JAV imperialistus. To pasėkoje 1961 m. naktį iš balandžio 16 į balandžio 17
d., iš Nikaragvos atvykusi ir Kuboje išsilaipinusi tūkstantinė kontrrevoliucinių
diversantų grupė pamėgino nuversti naująją vyriausybę ir grąžinti Kubą atgal į
praeitį – bet šis bandymas gėdingai pralaimėjo ir banditai balandžio 20 d.
pasidavė. Ši pergalė tik dar labiau sustiprino F. Kastro populiarumą ir
pasitikėjimą revoliucine valdžia.
 |
| F. Kastro su draugais-partizanais |
Tų
pačių metų gegužės 1 d., minint tarptautinę darbininkų solidarumo dieną, Kuba
buvo oficialiai paskelbta esanti socialistine valstybe. „Kokia tai yra tėvynė?
Tėvynė, priklausiusi nedidelei mažumai? Ar šiandienos tėvynė? Šiandienos
tėvynė, kurioje esame išsikovoję teisę ir išmokę spręsti savo likimą, tėvynė,
kuri bus – dabar ir amžinai – kaip norėjo Marti – ne saujelės, o tėvynė visų
gerovei!“ – socialistinius pertvarkymus skelbusioje kalboje apie naująją Kubą
teigė F. Kastro (Cuba
is a Socialist Nation).
Į
masinius mitingus rinkdavosi šimtai tūkstančių kubiečių; lyg tikriausias
liaudies tribūnas, F. Kastro mitinguose šnekėdavo valandų valandas,
neišsekdamas ir įkvėpdamas liaudies mases darbui ir kovai už naują ir geresnį
gyvenimą. Jo iškalba, įtaigumas ir didžiulė aistra, šventas įsitikinimas
komunizmo reikalo teisingumu – visa tai tapo Kubos darbo žmones įkvėpusia
dvasine jėga; F. Kastro tapo Kubos revoliucijos įkūnijimu ir įasmeninimu. „Fidelis
ir masė pradeda kartu vibruoti vis intensyvėjančiame dialoge, kol pasiekiama
viršūnė kovos ir pergalės šūkio apvainikuojama išvada. Kas sunku suprasti šios
revoliucijos patyrimo nepergyvenusiam žmogui, tai yra ši artima dialektinė
vienybė tarp asmenybės ir masės, kurioje abu tarpusavyje susiję ir, tuo pačiu,
kurioje masė, kaip individų agregetas, bendrauja su savo vadovais.“ – taip F.
Kastro fenomeną apibūdino Če Gevara (Žmogus
ir socializmas Kuboje).
Atėjo
galas tai Kubai, kurioje klestėjo skurdas ir dirbančiųjų išnaudojimas, fizinis
bei moralinis visuomenės išsigimimas ir užgimė nauja, socialistinė visuomenė:
ryžtingais žingsniais likviduotas neraštingumas, užtikrintas nemokamas ir
aukštos kokybės mokslas bei sukurta viena geriausių nemokamų sveikatos apsaugos
sistemų visame pasaulyje: kol Afrikoje prasidėjus „Ebolos“ krizei „demokratinės“
JAV ir ES siuntė karius (skaityk: ginkluotų plėšikų gaujas), Kuba siuntė geriausius
savo medikus (Guardian),
o naujagimių mirtingumas socialistinėje Kuboje – gerokai mažesnis, nei turtingiausioje
pasaulio valstybėje – imperialistinėse Jungtinėse Valstijose.
 |
| F. Kastro (kairėje - N. Chruščiovas) pasisakymas Maskvos Raudonojoje aikštėje |
Tuo
tarpu glaudūs santykiai su Tarybų Sąjunga ir kitomis socializmo šalimis
užtikrino Kubai ne tik politinę atramą, o ir plačias rinkas savo gaminiams
eksportuoti bei reikiamoms prekėms importuoti. Tai laidavo visapusišką
naujosios socialistinės Kubos suklestėjimą revoliuciją sekusiais dešimtmečiais.
Iš
„Liepos 26-osios judėjimo“ ir Liaudies Socialistų Partijos***** jungtuvių 1965
m. gimė naujoji KKP, tapusi visos liaudies ir valstybės politiniu bei idėjiniu
avangardu – ši nuostata tapo teisiškai ir instituciškai įtvirtinta 1976 m.
paskelbtoje Kubos Konstitucijoje (1976
m. Kubos Konstitucija). Aišku, pirminis Kubos revoliucijos motyvas buvo
patriotizmas – tai buvo nacionalinio išsivadavimo iš JAV imperializmo
judėjimas, tik laipsniškai peraugęs į socialistinę revoliuciją. Tačiau ne
mažiau svarbi Kubos revoliucijai buvo ir internacionalizmo – visų tautybių
darbo žmonių solidarumo – idealai, kuriuos ryškiausiai įkūnijo ir kankinio
mirtimi 1967 m. spalio 9 d. išreiškė Kubai labiau savu nei pačioje tėvynėje
tapęs argentinietis Če Gevara: ir po didžiojo Lotynų Amerikos
revoliucionieriaus-internacionalisto Če Gevaros mirties, F. Kastro vadovauta KKP
nenukrypo nuo proletarinio internacionalizmo pagrindų, teikdama realią
medžiaginę ir karinę paramą revoliuciniams nacionalinio ir socialinio
išsivadavimo judėjimams visame pasaulyje – Angoloje, Namibijoje, Burkina Fase, Pietų
Afrikos Respublikoje ir t. t.
 |
| KKP suvažiavimas |
Įkvėpiantis
Kubos revoliucijos pavyzdys pritraukė nesuskaitomus tūkstančius, tikriausiai
net milijonus žmonių visame pasaulyje, prie nemirtingųjų marksizmo-leninizmo
idėjų, kurioms F. Kastro su savo bendražygiais liko ištikimas ir po gorbačiovinę
„Perestroiką“ sekusio TSRS sugriovimo ir pasaulinės kontrrevoliucijos XX a.
pabaigoje. Socializmo valstybėms vienai po kitos krentant atgal į
kapitalistinės barbarybės ir išsigimimo glėbį, o Kinijoje su Vietnamu „minkštuoju“
būdu atstačius kapitalistinius santykius, „ypatingąjį ekonominį periodą“****** Kuba,
kaip ir Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, liko stovėti kaip vienas
paskutiniųjų socializmo bastionų monopolinio kapitalo užvaldytame pasaulyje.
„Išnykus
Tarybų Sąjungai ir socialistinei stovyklai, niekas nebūtų nei už vieną centą
lažinęsis už Kubos revoliucijos išlikimą. Šalis patyrė stingdantį smūgį, kai
kone pernakt ši didžioji galybė (TSRS – Red.) sugriuvo ir paliko mus šaltyje,
vienus vienutėlius – mes netekome visų rinkų savo cukrui parduoti, nustojome
gavę maisto produktus, kurą, netgi medieną, reikalingą karstams. Netrukus jau
buvome be kuro, be išteklių, be maisto, be muilo – be nieko. Ir visi galvojo, „Na,
dabar jau ir tai (revoliucija) žlugs“, – o kažkokie idiotai dar galvoja – jei ji
nežlugs dabar, tai ji žlugs vėliau. Ir kuo labiau jie apie tai fantazuoja, tuo
labiau mes privalome mąstyti, prieiti savų išvadų, kad toks pralaimėjimas
niekada nepaimtų šios šlovingos nacijos.“, – po TSRS žlugimo Kubą ištikusias
bėdas prisiminė F. Kastro (F. Castro. My Life. V., 2007, Penguin Books, p.
365).
 |
| F. Kastro su U. Čavezu |
Ryžtingos
F. Kastro vadovybės dėka, Kuba, nepaisant sunkumų, klaidų bei prieštaravimų, į
XXI amžių vis dėlto įžengė kaip socialistinė valstybė: o 1999 m. su U. Čavezo
atėjimu į valdžią Venesueloje, Lotynų Amerikoje ėmė augti JAV imperializmui
oponuojančių jėgų įtaka, ko pasėkoje sumažėjo ir nuo TSRS žlugimo prasidėjusi
Kubos ekonominė izoliacija.
2008
m. F. Kastro pasitraukė iš Prezidento posto, kuriame buvo nuo 1976 m., o 2011
m. ir iš KKP Centro Komiteto Pirmojo sekretoriaus pareigų, įpėdiniu paskirdamas
jaunesnįjį brolį R. Kastro ir išeidamas į pensiją. Bet dėl senatvės ir
silpusios sveikatos pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, F. Kastro
nenustojo domėjęsis ir, kiek galėdamas, veikęs komunizmo idealų vardan;
kalbėjo, rašė straipsnius, juose paliesdamas šių laikų Kubos bei pasaulio
aktualijas. Nepaisant pasaulinės socializmo sistemos žlugimo, tarptautinio
komunistinio judėjimo nuosmukio ir ideologinės krizės, F. Kastro liko ištikimas
marksizmo-leninizmo mokymui, liko ištikimas sau pačiam – suvokė „socialistiniu“
fasadu maskuojamų nukrypimų į kapitalizmą pavojų: „Buvo tokių, kurie galvojo,
kad kapitalistiniai metodai leis pastatyti socializmą. Tai – viena didžiausių
klaidų istorijoje... turiu nesuskaitomą daugybę pavyzdžių, kaip teoretikais
turėję būti žmonės nesugebėjo teisingai išaiškinti Markso, Engelso ir Lenino
filosofijos, tuo būdu padarydami didžiules klaidas.“ (F. Castro. My Life. V.,
2007, Penguin Books, p. 623).
Kai
dėl pačios Kubos, F. Kastro neprarado tikėjimo savo šalimi ir jos socialistiniu
keliu, net apmąstydamas daugybės kitų socialistinių revoliucijų nesėkmes: „Ar
yra taip, kad revoliucijoms lemta žlugti, ar tiesiog kai kurie žmonės jas
sužlugdo? Ar žmones gali ar negali sustabdyti jų žlugimą? Dažnai sau kėliau
šiuos klausimus. Ir štai ką į juos galiu atsakyti: jankiai negalės sunaikinti
šio revoliucinio proceso, nes mes turime visą naciją, kuri apmokyta naudoti
ginklus, visą naciją, kuri, nepaisant mūsų ydų, turi tokią aukštą kultūrą,
žinias ir supratimą, kad ji niekada nebeleis savęs paversti jankių kolonija.“
(ten pat).
„Bet
ši šalis gali susinaikinti – sunaikinti pačią save. Ši Revoliucija gali
susinaikinti. Mes galime ją sunaikinti – ir tai būtų mūsų kaltė. Jei nesugebėsime
pataisyti savo ydų. Jei nepadarysime galo daugeliui blogybių – vagystėms,
diversijoms, įvairiems kanalams, per kuriuos ypatinguoju (ekonominiu) laikotarpiu
kai kurie galėjo pralobti – kad niekada prie jų nebegrįžtume.“ (ten pat).
Taigi, F. Kastro aiškiai suvokė ir grėsmes socializmo išlikimui Kuboje, o šiuo
požiūriu jaudintis iš tiesų yra dėl ko – ne tik problemų šalyje, o ir
oportunistų bei kitų sabotažo vykdytojų iš vidaus, pačioje KKP, netrūksta.
O
dėl pasaulio ateities – F. Kastro dar 2014-aisiais rašė, kad nėra kito kelio – „Nugalės
arba teisingos idėjos, arba katastrofa“ (Just
ideas or disaster will triumph); jis suprato ir VII KKP Suvažiavime pažymėjo, kad, nepaisant 1990 m.
įvykių ir dabartinio nuosmukio, ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje XXI amžius
dar išvys naują socialistinę revoliuciją – kur ir kada – lieka atviru klausimu.
 |
| F. Kastro šių metų balandį kalba VII KKP Suvažiavime |
Tačiau
šis idealas jo niekada neapleido: „Mūsų pašaukimas yra skleisti tai, ką gero ir
kilnaus turi kiekvienas žmogus, pasiekti, kad kiekvienas atsiverstų ir taptų
revoliucionieriumi“, – rašė artimas F. Kastro draugas Če Gevara (Ernesto Che
Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą. V., 2009, p. 75). Vargu, ar
daug rastume žmonių, kurie šį komunisto pašaukimą būtų vykdę taip veiksmingai,
taip įtikinamai, su tokia milžiniška energija ir pasišventimu, kaip vykdė jį F.
Kastro. Taip, žmogus mirtingas – gyvena ir miršta tik vieną vienintelį kartą,
bet gali likti gyvu amžiams liaudies ir netgi visos žmonijos širdyje. „Mirė jo
kūnas, bet jis vis gyvas, nes yra milijonai žmonių, svarbiausia, jaunuolių,
kurie seka jo pėdomis. Ir čia, ir visame pasaulyje.“ – teigė senas F. Kastro
bendražygis vienas 1956-1959 m. revoliucinių kovotojų Chuanas M. Ameiheiras (Granma).
Arba, rusų poeto N. Nekrasovo žodžiais tariant:
Kas šio amžiaus užmojams tarnauja,
Kas negaili proto ir širdies
Kovai dėl žmonijos kelio naujo,
Tas išliks gyvent ir po mirties.
Šia
prasme F. Kastro nemirė – ir mirti negalėjo, o yra ir bus gyvas. Jo paties
gyvenimas, o ir Kubos revoliucija apskritai, parodė, kad netgi mažas būrys
draugų, vienijamas kilnių ir pažangių socialinių idėjų, ginkluotas
marksizmo-leninizmo mokslu ir tikslingai bei disciplinuotai veikdamas, gali iš
pagrindų pakeisti savos šalies likimą. Kad net maža ir vargana šalis gali
atsistoti ant kojų ir atgauti savo orumą, sukurti didelius medžiaginius bei
dvasinius turtus. Kad geresnis pasaulis – įmanomas, o kilnumas ir heroizmas –
ne pasakų, o tikro, pilnakraujo žmogaus gyvenimo realybė.
Ką
reiškia proletarinė revoliucija, žygis į socializmą ir komunizmą? – į tai F. Kastro
atsakė šitokiais žodžiais:
„Revoliucija reiškia suvokti istoriją; tai
yra pakeitimas visko, kas privalo būti pakeista; tai yra pilna lygybė ir
laisvė; tai yra elgimasis su kitais, ir su savimi, kaip su žmonėmis; tai yra mūsų
pačių išsivadavimas savo pastangomis; tai yra metimas iššūkio socialinėje ir
nacionalinėje srityje ir už jos ribų esančioms viešpataujančioms jėgoms; tai
reiškia ginti vertybes, kuriomis tikime, bet kurios aukos kaina; tai yra
kuklumas, atsidavimas, altruizmas, solidarumas ir heroizmas; tai reiškia kovoti
su narsa, protu ir realizmu; tai reiškia niekada nemeluoti ir nepažeisti etinių
principų; tai yra gilus įsitikinimas, kad nėra žemėje galios, kuri galėtų
sutriuškinti tiesos ir idėjų jėgos. Revoliucija reiškia vienybę; ji yra
nepriklausomybė; ji yra kova už mūsų svajones apie teisybę Kubai ir pasauliui,
kuri sudaro pamatą mūsų patriotizmo, mūsų socializmo ir mūsų internacionalizmo.“ (Kalba 2000
m. gegužės 1 d.).
Visa
tai – pamoka, neprarandanti savo aktualumo iki šiol; pamoka, kurią F. Kastro
gyvenimas davė ne tik kubiečiams ar Kubos komunistams, o visai pažangiai
nusiteikusiai žmonijos daliai. Šiuo požiūriu jo gyvenimo istorija – ne tik
Kubos, o ir viso pasaulio istorinis turtas, kurio garbė ir šlovė neblės tol,
kol bus tikrų Žmonių, kurie savo darbais įkūnys tai, ką įkūnijo ir F. Kastro. „Geresnio
paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“, – rašė poetas-revoliucionierius
J. Janonis (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 1, p. 299). Tokio paminklo F.
Kastro tikrai nusipelnė – ir jį statyti yra bendras visų mūsų bendras
uždavinys.
„Visais laikais ir visomis aplinkybėmis
pakaktų priežasčių nekovoti, bet tai ir bus vienintelis kelias niekada
neatgauti laisvės.“, – tokią gilią mintį,
rašydamas įvadą Če Gevaros „Bolivijos dienoraščiui“, savo laiku išsakė
F. Kastro (Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. V., 2007, p 15). Ją
turėtų įsisavinti kiekvienas doras ir mąstantis žmogus, kuriam ne vis vien,
kokia bus jo šalies, tautos ir žmonijos ateitis; juo labiau, ją įsisavinti privalo visi, laikantys save marksistais,
ypatingai esamu nuosmukio ir politinės reakcijos laikotarpiu. „Nesunku būti
revoliucionieriumi tada, kai revoliucija jau kilo ir visokie šliejasi dėl
paprasto patraukimo, dėl mados, kartais net asmeninės karjeros sumetimais...
Daug sunkiau – ir daug vertingiau – mokėti būti revoliucionieriumi, kai dar nėra sąlygų tiesioginei, atvirai,
tikrai masiškai, tikrai revoliucinei kovai“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys.
V., 1988. T. 41, p. 81). Tik šio sunkumo, apie kurį kalbėjo V. Leninas,
įveikimas, įgalins mus tikrai tęsti tą didį kelią, kuriuo žengė F. Kastro.
Šituo
ir atminkime F. Kastro – didį politiką, valstybės ir partijos vadovą, revoliucionierių,
komunistą, o pirmiausia – Žmogų, nelaukusį orumo, laisvės ar teisybės iš dangaus, o visa
esybe dėl jos kovojusį iki paskutinio atodūsio. Mūsų visų širdyse F. Kastro nemirė - Jis gyvens visada!
Parašė:
Vincas Nevėžietis
*
Daugelis žymių revoliucionierių, ir K. Marksas su F. Engelsu, kaip ir mūsų
tautietis A. Sniečkus – patys buvo kilę ne iš proletarinės, o netgi buržuazinės
socialinės aplinkos. Bet lemiamasis klausimas yra ne asmens kilmė ar konkreti
socialinė padėtis, o jo klasinis ir idėjinis apsisprendimas – už kurią klasę,
proletariatą ar buržuaziją, jis dirbs ir kovos? „Kaip anksčiau bajorijos dalis
perėjo į buržuazijos pusę, taip dabar buržuazijos dalis pereina į proletariato
pusę, būtent – dalis buržua-ideologų, kurie pakilo iki teorinio visos istorinio
judėjimo eigos supratimo.“, - „Komunistų partijos“ manifeste rašė K. Marksas ir
F. Engelsas (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p.
17). Red.
**
Kubos Liaudies Partija aiškiai apibrėžtos ir nuoseklios ideologijos neturėjo,
bet apie nacionalinio išsivadavimo ir pažangių socialinių permainų siekius vienijo plataus spektro veikėjus bei grupes –
nuo Kubos nacionalistų ir socialinių reformistų, iki socializmo ir komunizmo
šalininkų. Vėliau, nugalėjus revoliucijai, 1959 m. įsijungė į F. Kastro
vadovautą „Liepos 26-osios judėjimą“. Red.
***
Chosė Marti (1853-1895) – poetas ir rašytojas, Kubos nacionalinio išsivadavimo
judėjimo veikėjas, revoliucionierius, kovojęs prieš ispanų kolonizatorius, už
Kubos nepriklausomybę. Žuvo mūšyje prieš Ispanijos kariuomenę 1895 m. gegužės
19 d. Red.
****
Liepos 26-osios judėjimas. Įkurtas 1955 m. Monkados antpuolio veteranų ir
jaunųjų aktyvistų iš kairiojo KLP (Ortodoksų) sparno bei kitų organizacijų.
1956 m. kovą oficialiai atsiskyrė nuo KLP (Ortodoksų). Per revoliucinį karą jį
sudarė Sukilėlių armija kalnuose („Sierra“) ir miesto pogrindinis tinklas („Llano“).
1961 m. su Liaudies socialistų partija ir Revoliuciniu direktoratu susijungė į
Suvienytąją revoliucinę organizaciją SRO). (plg. iš: Ernesto Che Guevara.
Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą. V., 2009, p. 252). Red.
****** Liaudies Socialistų Partija – 1925-1961 metais veikusi Kubos marksistinė
partija, kurios nariu buvo F. Kastro jaunesnysis brolis F. Kastro. Galiausiai
įsijungė į KKP. Red.
******
„Specialusis laikotarpis“ – 1989 m. dėl žlungančios pasaulinės socialistinės
sistemos ir imperialistų spaudimo prasidėjęs Kubos ekonominių sunkumų
laikotarpis, ypatingai paaštrėjęs 1994 m. Red.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą