1944 m. birželio 3 d. Lietuvoje siautėję
fašistiniai okupantai, keršydami už vietinių gyventojų paramą prieš juos
kovojusiems tarybiniams partizanams, žiauriai
susidorojo su tuomečio Pirčiupio kaimo gyventojais, sudegindami gyvus 119
žmonių. Ryškiai fašizmo esmę parodžiusi istorija nekaltų civilių krauju įrašyta
į Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją, aprašyta klasika tapusioje Just.
Marcinkevičiaus poemoje „Kraujas ir pelenai“, paskui ekranizuota A. Grikevičiaus filme „Faktas“.
Atmindami šios dienos įvykius, skaitytojų dėmesiui skelbiame poeto J.
Macevičiaus (1928-2011) eilėraštį „Pirčiupio pelenai“.
PIRČIUPIO PELENAI
Miškas ošia
Lyriškas gaudimas
Vis tolyn vilioja nuo namų
Bet iš kur tas liūdesys
Šiandiena imas,
Bet kodėl širdy taip neramu? –
Štai miške
Kaimelis pasislėpęs:
Naujos pirkios tarp senų pušų,
Tik kur ne kur gedulingai šiepias
Pamatai kažkokių trobesių.
Samanoja akmenys parudę,
Iki pusės žemėn įleisti,
Ir sargyboj kaip vaiduklis budi
Krosnies griaučiai –
Niūrūs ir šalti.
Sėskis čia,
Kepurę nusiėmęs,
Ant šitų šventųjų akmenų,
Susikaupk minutei,
Pasisėmęs
Iš griuvėsių saują pelenų.
Jie ataušę,
Bet jų baisų karštį
Tu delne pajusti privalai.
Laiko rankos
Pelenais užžarstė
Rūsčią ugnį,
Rusinčią giliai.
Tu papūsk juos,
Ir kaip gyvos žaizdos
Vėl žarijų akys atsivers,
Ir baisaus nusikaltimo vaizdas
Sunkią galvą tau žemyn nusvers.
...Eis plėšikai,
Gėdą ir nešlovę,
Ir akis paslėpę po šalmais,
Ir švytruos ant jų rudų rankovių
Juodas kryžius
Užlaužtais galais.
Ir pasuks jų kruvinasis kelias
Pro kaimelį,
Glūdintį miškuos.
Svirtys krykš
Prie kiekvienos pirkelės,
Ir balandžiai
Ant stogų burkuos.
Atėjūnai slinks artyn
Kaip vagys.
Puls kaimelį
Kaip vilkų ruja.
Gyvus žmones trobose sudegins,
Dūmai saulę temdys danguje...
Miškas ošia.
Lyriškas gaudimas
Vis tolyn vilioja nuo namų.
Bet iš kur tas liūdesys
Šiandiena imas,
Ir kodėl širdy taip neramu?
Ne, galvos nereikia nusvarinti
Prieš paminklą tų klaikių dienų. –
Gyvą, karštą ir kovingą mintį
Privalai
Įpūst iš pelenų.
Šitą mintį
Mes į veidą sviesim
Tiems,
Kas ginklais kalba su mumis!
Į fašizmą visada žiūrėsim
Rūsčiomis teisėjų akimis.
Nenorėkit,
Kad rūstybės kardą
Vėl suspaustų mūs kieti delnai! –
Keršto ugnį
Iš kartos į kartą
Saugos
Pirčiupio šventieji pelenai.
Šaltinis: Juozas Macevičius. Rinktiniai raštai. T. 1. V., 1986, p. 111-112.
Lyriškas gaudimas
Vis tolyn vilioja nuo namų
Bet iš kur tas liūdesys
Šiandiena imas,
Bet kodėl širdy taip neramu? –
Štai miške
Kaimelis pasislėpęs:
Naujos pirkios tarp senų pušų,
Tik kur ne kur gedulingai šiepias
Pamatai kažkokių trobesių.
Samanoja akmenys parudę,
Iki pusės žemėn įleisti,
Ir sargyboj kaip vaiduklis budi
Krosnies griaučiai –
Niūrūs ir šalti.
Sėskis čia,
Kepurę nusiėmęs,
Ant šitų šventųjų akmenų,
Susikaupk minutei,
Pasisėmęs
Iš griuvėsių saują pelenų.
Jie ataušę,
Bet jų baisų karštį
Tu delne pajusti privalai.
Laiko rankos
Pelenais užžarstė
Rūsčią ugnį,
Rusinčią giliai.
Tu papūsk juos,
Ir kaip gyvos žaizdos
Vėl žarijų akys atsivers,
Ir baisaus nusikaltimo vaizdas
Sunkią galvą tau žemyn nusvers.
...Eis plėšikai,
Gėdą ir nešlovę,
Ir akis paslėpę po šalmais,
Ir švytruos ant jų rudų rankovių
Juodas kryžius
Užlaužtais galais.
Ir pasuks jų kruvinasis kelias
Pro kaimelį,
Glūdintį miškuos.
Svirtys krykš
Prie kiekvienos pirkelės,
Ir balandžiai
Ant stogų burkuos.
Atėjūnai slinks artyn
Kaip vagys.
Puls kaimelį
Kaip vilkų ruja.
Gyvus žmones trobose sudegins,
Dūmai saulę temdys danguje...
Miškas ošia.
Lyriškas gaudimas
Vis tolyn vilioja nuo namų.
Bet iš kur tas liūdesys
Šiandiena imas,
Ir kodėl širdy taip neramu?
Ne, galvos nereikia nusvarinti
Prieš paminklą tų klaikių dienų. –
Gyvą, karštą ir kovingą mintį
Privalai
Įpūst iš pelenų.
Šitą mintį
Mes į veidą sviesim
Tiems,
Kas ginklais kalba su mumis!
Į fašizmą visada žiūrėsim
Rūsčiomis teisėjų akimis.
Nenorėkit,
Kad rūstybės kardą
Vėl suspaustų mūs kieti delnai! –
Keršto ugnį
Iš kartos į kartą
Saugos
Pirčiupio šventieji pelenai.
Šaltinis: Juozas Macevičius. Rinktiniai raštai. T. 1. V., 1986, p. 111-112.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą